Virtualusis polis: tezės apie naująją politiką
Šių metų įvykiai, apie kuriuos nuosaikiųjų centro „ekspertų“ jau pakankamai prirašyta po tokiais skliautais kaip „ko pasimokėme“ ar „kaip gyvensime toliau“, gerokai pakeitė politikos, kaip sąvokos, kursą – ypač kalbant apie namudinę skaitmenizaciją. Bet daug kas dar labiau apsivertė šiuo atlydžio periodu ir sąlyginiu sugrįžimu į „normalumą“, sukūrusiu šiek tiek kitaip į viską pažvelgti leidžiančią distanciją, įsteigusią naujų ir taip pat spėtų gausiai aptarti aktualijų, o šios, nors ir pasižymi savais ypatumais, dar labiau kėsinasi į mums įprastą politikos sampratą, kuri į įvairias puses vis matomiau klibėjo jau gerokai anksčiau. Vieni reiškiniai tik patvirtino, kas jau mezgėsi anksčiau, kiti papildė, o treti – dar labiau perkonfigūravo politikos lauką. Metapolitiškai atsižvelgiant į vėl atsinaujinusias diskusijas apie rasizmą, plintantį reikšmių disbalansą ir bendrąsias laikmečio tendencijas, kaip kinta tai, kokiais būdais įsivaizduojame ir mąstome politiką?
Postpolitika plius
2020-aisiais politinė panorama išgyveno bene dar stipresnį lūžį nei, pavyzdžiui, 2016-aisiais, po kurių dėl daugeliui pažįstamų versmių JAV ir Jungtinėje Karalystėje prie žodžio „politika“ kur kas labiau paplito ir išpopuliarėjo įvairūs prefiksai, ypač „post“. Postpolitiką galima apibrėžti kaip savo pirminių reikšmių atsikračiusią politiką be politikos arba depolitizuotą politiką: pradeda dominuoti ne įsitikinimų, idėjų ar ideologijų sankirta, bet anestezuojančio konsensuso vedama estetika, medijų įtaka ir afektai. Vienas iš dažniausių postpolitikos (dar pavadinamos postdemokratija) simptomų yra populizmas, kaip abstrakčių retorinių turinių išraiška, grįsta nepamatuojamais idealais ir politinių „karmos taškų“ kaupimu (kai reitingai tampa svarbesni už veiklą) vyraujančių nuotaikų sąskaita.
Taip pat postpolitika pasižymi autoritetingumo slinktimi, kuomet daugiau svorio įgauna forma nei turinys: balsą pakeičia veidas, o politinė figūra imama traktuoti kaip šoumeno ar pramogos teikėjo – dėl to išsitrina riba tarp viešojo veikėjo, kaip politiko, ir, pavyzdžiui, medijų žvaigždės arba… bankininko. Todėl tampa labai lengva suabejoti kai kurių personų politine kompetencija: nesunku atkreipti dėmesį, kaip iš matomumo sykiais dingsta Gitanas Nausėda ir Visvaldas Matijošaitis – jie kurį laiką nesirodė, nes, analogiškai Boriso Johnsono ar Donaldo Trumpo kvailionėms, nežinojo, ką daryti. Tai yra būtent tai, ko reikia postpolitikai – PRezidentai, kurių erą Lietuvoje veikiausiai pradėjo Rolandas Paksas, galią anuomet įgijęs koordinuotu įvaizdžio formavimu.
Šalyje tokių postpolitinių egzempliorių esama jau nuo seno: tam galima priskirti Vytauto Šustausko fenomeną, Tautos prisikėlimo partiją su Arūnu Valinsku priešakyje, „Drąsos kelio“ judėjimą apie viską ir iš esmės bet kokį eklektišką bei nenuoseklų politinį darinį, kuris manipuliuoja aptakiais lozungais, žada neapibrėžtus užmojus ir įkūnija vulgariausią oportunizmo formą. Todėl postpolitiką, kaip interneto eros pavidalą, itin dažnai papildo ir posttiesa (post-truth), kaip platesnė ir labiau filosofinė kategorija, žyminti įprastų „racionalumo ir faktų“ formų nunykimą, vietą užleidžiant skubioms ir fragmentuotoms impresijoms, iš kurių neretai daromos absoliučios išvados, taip įsteigiant dažniausiai klaidinantį iracionalumą ir tradicinės, nusistovėjusios semantikos griūtį, laisvai nusakomą chaoso metafora.
Tokiai padėčiai, kurios kraštutinumus rodo nūdienos „Sorosas ir Co.“ konspirologija, užsimegzti, tikėtina, palankiausiai leidžia stimuliuojantis informacijos perteklius ir destabilizuota socialinė padėtis – postpolitikai viršų imti reikia krizių ir suiručių. Išgyvenant šią neaiškią būseną „tarp bangų“, postpolitinis režimas tampa dar intensyvesnis ir toliau sėja ekstremumus, apie kuriuos pastaruoju metu netilo įvairios kilmės žiniasklaida. Postpolitikai žalią šviesą jungia ir tai, kad daug kam politika „įdomi“ tampa tik tada, kai ji estetizuojama ir išfiltruojama iš visos nuobodžios virtuvės – Laisvės partija savo ledainės koloritu, juokučių pilna reklamine kampanija ir visa kita šūdmala čia yra puikus pavyzdys (beje, pirmininkė Aušrinė Armonaitė, ironiška, neseniai išsakė itin taiklų postpolitikos apibrėžimą: „Idėjas užgožė biurokratija ir technokratija“), bet pažvelkime plačiau ir į svarbesnes aktualijas nei dirbtinis kvėpavimas šalies liberalizmui.
Spragėsių politika
Verdant diskusijoms apie George’o Floydo nužudymą ir vėl kilusias „Black Lives Matter“ protestų bangas, kai kurių šių išsilaisvinimo kovų skeptikų argumentacijoje vyravo keli tropai, ypač akcentuojantys šiuolaikinių technologijų poveikį šiandienos politiniam veiksmui: štai, dabar tie protestai yra trendas (kur tie dėdės buvo visus atkaklius „Fridays for Future“ viešosiose erdvėse?), paaugliai (jaunas amžius buvo ypač pabrėžiamas, žinoma, menkinamai) susiorganizavo per populiarų socialinį tinklą „TikTok“, visas šis reikalas neva yra importuotas, o Vilniuje susirinkę palaikymo akcijos dalyviai patys nesupranta, kodėl atėjo, atseit „pasidavė mainstream žiniasklaidos naratyvui“. Išvengdami atsako į kai kurias šio triukšmo detales (apie jas spaudoje jau tinkamai atrėžta), susikoncentruokime į visą spektakliškumą ir tai, kad nūdienos (post)politiką iš tikrųjų vis neatremiamiau ima formuoti Ekranas.
Tokiai neopolitikai būtinas tampa užbrendinimas, t. y. sukuriamas atitinkamos estetikos ir vizualizuotos simbolikos prekės ženklas. „Black Lives Matter“ kontekste to įrodymas šįkart buvo vienadienis juodos spalvos išplatinimas socialinėse medijose: žmonės į savo paskyras kėlė juodą foną, taip interpasyviai reikšdami solidarumą su sisteminio ir institucinio rasizmo aukomis. Kitas bruožas – paskyros nuotraukos papildymas proginiu rėmeliu (arba „filtru“), kurių apstu kone kiekvienai progai, įskaitant ir įvairaus plauko politinius įvykius; taip pat į tokią tapatybinę konstrukciją patenka ir „going“ („dalyvauti“) paspaudimas virtualiuose feisbuko renginiuose. Galiausiai neišvengiamas yra grotažymės imperatyvas, kuris šalia juodo kvadrato buvo įgyvendintas #TheShowMustBePaused („šou turi sustoti“). Šiuo atveju politinis įsitraukimas yra engeidžmentas (vartotojiškas aktyvumas) tinkle, nors besąlygiškai išreiški pritarimą politiniam tikslui, tačiau tam pasirenkamos priemonės, deja, tą šou tęsia toliau, todėl tokį reiškinį galima pakrikštyti spragėsių politika, vedama serialinio impulso „o kas toliau?“
Politika FB hamake
Minėti ir aptarti veiksmai socialiniuose tinkluose jau gana senokai vadinami clicktivism („aktyvizmas“ spaudant mygtukus) arba slacktivism (slack – tingumas): įvairūs solidarumo, palaikymo, susirūpinimo gestai realizuojami spaudžiant nykščius feisbuke, mėtant jaustukus ir dalijantis įrašais. Jei vadinamieji boomeriai (taip šiandien pašiepiančiai vadinami 1946–1964 m. gimusi karta, nors tai tapo ir nenuovokai dabartiniame pasaulyje parodyti skirtu eidžistiniu įžeidimu) prikiša, kad jaunimas mobilizuojasi „TikTok“, dažniausiai jie neatsižvelgia, kad šiandien beveik neįmanoma ko nors suorganizuoti anapus socialinių medijų – tas ypač taikytina feisbukui, kurio mes paprasčiausiai nebepastebime ir nebeskiriame nuo mūsų kasdienių ritualų ar įpročių. FB sklandžiai suaugo su politine sąmone, tapo tarsi dar viena nereflektuojama kūno dalimi, kuri fenomenologiškai pajuntama tik tada, kai ją kas nors sutrikdo.
Gyvendami tokiame subpolitiniame feisbuko realizme, imame nebeįsivaizduoti alternatyvos politiniam veiksmui, užgimstančiam kur nors kitur ir anapus šio socialinio tinklo. Nuo „partizaninių“ senjorų akcijų prie reprezentacinių valstybės pastatų iki ISIS grupuotės – žmonių masė sutelkiama ir nukreipiama būtent čia. Feisbukas, virtęs viešosios agoros sinonimu, tapo tokiu natūralizuotu ir harmoningai suderintu su mūsų rutinos patirtimis, kad bet kokia jam pakaitinė medija (kaip tas pats „TikTok“) gali pasirodyti kaip nepriimtinas Kitas. Vis dėlto pats principas išlieka ekvivalentiškas – medijuota politinė praktika atitinka tai, kas vadinama spectator democracy („stebėtojo (-os) demokratija“, kai politika tampa tarsi žiūrimu sportu – videopolitika) arba ką filosofė Jodi Dean įvardijo komunikatyviuoju kapitalizmu: mes aktyviai (iki tokio lygmens, jog ima atrodyti, kad tai pasirinkome valingai, savanoriškai) įsitraukiame į komunikacinį tinklą, jį šeriame informacija ir taip palaikome bei tęsiame struktūrinę priespaudą. Galop pats Guy Debord’as dar seniau buvo prabilęs apie integruoto spektaklio konceptą – spektaklio mums nebereikia demonstruoti, nes patys juo tapome.
Haipo aktyvizmas
Liečiamojo ekrano politika iliustruoja reiškinį, kai tarp vartojimo ir politinio veiksmo galutinai išsitrina riba – tai virsta, pavadinkime, haipo (hype – intensyvus ir ekstravagantiškas populiarumas) aktyvizmu, itin priklausomu nuo rinkos judesių bei pasiūlos (su)vartojimui. Kitaip tariant – tam reikia skambaus įvykio (kuris, interneto žargonu kalbant, būtų viral) ir jį lydinčios ryškios prekės, kuriai užtenka būti į kokią nors tapatybę apeliuojančių charakteristikų rinkiniu. Šitaip sukuriamas susitapatinimas, inertiškai išeskaluojamas iki tokio laipsnio, kad, pavyzdžiui, palaikyti tam tikrą protestą tampa gero tono ženklu. Žinomesnis ir didesnio kalibro atitikmuo yra kompanijų ir įmonių reakcija staigiai rebrandinti savo logotipus, atributiką ir įvaizdį – vienas žymesnių to atvejų yra liūdnai garsėjančios „Amazon“ bendrovės „solidarumas“ su „Black Lives Matter“. Birželį, kuris paskelbtas LGBT+ pride mėnesiu, įvairios (ir „už įvairovę“ esančios) korporacijos tą patį daro su vaivorykštės spalvomis – socialinis jautrumas selektyviai apsukamas glamūru žaižaruojančiomis klostėmis, o dabar paplitusios įvairaus medijų turinio korekcijos (kaip „praeities klaidų taisymas“) dėl rasizmo tėra rinkos gimnastika nusiplovus rankas taikytis prie kintančio klimato.
Greta to, kinta ne tik politikos, bet ir aktyvizmo sąvoka, visad buvusi šiek tiek problemiška savo „kilnaus“ statuso regalijomis: kas yra aktyvistai, o kas ne? Ar tie, kurie ne aktyvistai, – pasyvistai? Jei aktyvizmas dažnai konotuojamas viešų susibūrimų, piketų, mitingų ar transparantų vaizdiniais, kaip ir įvairiomis nevyriausybinių organizacijų praktikomis ar bevaisėmis peticijomis, šiandien jis yra solidžiai įgavęs skaitmeninę dimensiją, tik, tarkime, vietoj iš namų neišlendančio hakerio, mėginančio nulaužti banko ar vyriausybės puslapį, mes sutinkame politinio įsitraukimo ir dalyvavimo paliatyvą, labai primenantį senus atstovaujamosios demokratijos triukus, – popiergalio švystelėjimas urnon sykį per ketverius metus suteikia pilietiškumo nimbą, taip toliau (re)produkuojant iliuziją, kad vyksta pokytis ir esi visavertis balsas, lemiantis tolesnę eigą. Haipo aktyvizmo atveju balsadėžę keičia dedamos virtualios varnelės, pliekimasis interneto komentarų sekcijoje ir Instagram story pildymas, raginant kitus būti… aktyvesnius. Šitaip iš istorijos subjekto virstama objektu – per nuotolį stebint politikos simuliakrą informacinės sklaidos apykaitoje. Bet gal čia esama ir transformatyvių savybių?
Kiek gerų vaibų?
Kalbant apie jaunus žmones, šių nereikia taip stačiai inkriminuoti, esą jie aklai seka tokia madinga trendo politika: didelės dalies jaunimo, ypač gyvenančio Lietuvoje, vieninteliai sąlyčio taškai su įvairiais protestais beveik visuomet buvo per skaitmeninę terpę. Nėra ko badytis pirštais ir grūmoti dėl neveiksnumo ar nedėmesingumo (zemkauskiška ir gritėniška didaktika šnypščiant dėl „protesto kultūros“ stygiaus – populiarėjanti moralizavimo ir gėdinimo politika), kai daug metų buvo sunku pateikti tinkamus ir sektinus „korporealios“ (t. y. „gyvo“ išėjimo į gatves) politikos pavyzdžius, kai, palyginti su interaktyviomis medijomis, nemažai pastangų atrodo paprasčiausiai nuobodžios. Čia atsiveria nuo amžių amžinųjų opus klausimas – kaip paversti, pavyzdžiui, klasinę politiką arba profesinių sąjungų reikalus patraukliais, ir patraukliais ne vien prišokimui prabėgomis (tolygiam vienkartiniam pražygiavimui Gedimino prospektu), o išlaikant tęstinumą ir ilgesnį bėgimo takelį, kaip nutiko su „Fridays for Future“. Kitaip tariant, kaip tam tikras idėjas atvesti į mainstream ir netylantį populiarumą, o norint tą padaryti tenka nori nenori vadovautis aprašyta spragėsių postpolitika. O kartais pakanka įnirtingų sąmokslo teoretikų gūsio, kad kai kurios sveikintinos iniciatyvos taptų popsu pirmuosiuose puslapiuose – užtenka mesti akį į tektoniškai banguojantį „Antifa“ klausimą.
Todėl visos čia dėstytos mintys nėra ilgesinga lamentacija dėl senosios „tikrosios“ politikos, kad nebeįmanoma politics as usual („politika kaip visada“), kaip kadaise repavo garsus atlikėjas Jay-Z arba neseniai tekste „Politines idėjas keičia paveiksliukai?“ rašė TSPMI politologė Viktorija Rimaitė. Veikiau čia siūlomi mąstymo punktyrai, kaip įveikti priešą pagal jo paties susikurtas taisykles – pasinaudoti programine politine sąmone „pagal užsakymą“ ir jos sprogiu suaktyvėjimu pagal duotą komandą; tai galėtų būti radikalesnė vadinamojo culture jamming forma, tik perkeliant agresyvias taktikas į ekrano viešpatystę. Nepamirškime, kad nors, ypač pandemijos sukelto karantino metu, dar smarkiau įsivyravo komunikatyvusis integruoto spektaklio kapitalizmas, Vilniuje įvykęs prieš struktūrinį rasizmą nukreiptas protestas (į)rodo, kad tam tikros idėjos laiku ir vietoje sugeba pralaužti skaitmenos ledus ir mobilizuoti sambūrį, taip išvengiant kambarinių revoliucionierių etiketės ir suteikiant viltingo potencialo. Sekant šiomis šiandienos demarkacijomis, privalu atsiimti politiškumo sampratą iš to, kad būti politiškam tereiškia domėjimąsi politika ir žinojimą, kas vyksta pasaulyje: šitaip politika tampa tik nesuinteresuota afektų vadyba, kuria siekiama gaminti indiferentiškumą, užgniaužti nesutarimą ir nepajudinamą realiją, kad politika visada yra vidujai konfliktiška – ir anaiptol ne mistiniais „kultūriniais karais“.
