Žingsniais stiklu
Priparkuoju priusą taip, kaip moku, – truputį įstrižai grioviui, užpakalis išlindęs į važiuojamąją dalį, kam nors tikrai užklius, bet negi rėkausi prie kapinių, nors ir norėtum, negi perrėksi mirtį, lydimą neįprastai ilgos procesijos su kunigu priekyje, vis išklystančiu į šalį vien tam, kad suprastų, jog truputį dar ne ten pataikė, per anksti pasuko į kairę, šitas mirė dešimt metų anksčiau.
Paskutinį kartą, kai buvau kapinėse, pagalvojau, kad reikėtų kokios programėlės – tokios kaip „Google Maps“, tik vietoj adreso parašai mirusiojo vardą ir švelnus moteriškas balsas padiktuoja, kada pasukti, kiek paeiti: už dešimties metrų sukite kairėn. Vis dar tenka pasikliauti prisiminimais, o prisiminimai tokioje vietoje nėra lengva. Taigi, visiems ir taip nelengva, dar šalta labai, visada labai šalta tose kapinėse. Negi rėkausi.
Išlipu iš mašinos. Iš bagažinės išsitraukiu karamelinį lazdynų riešutų tortą iš „Maximos“ ir dėžę žvakių, kurias perkant mintyse užsidegė dar vienas kapinių verslas – super premium klasės žvakės, auksuotos, ne, geriau tikro aukso, balto, su brilikais, su karatais, nes tikrai pirktų, nes aš tai tikrai pirkčiau. Viską nupirkčiau. Viską. Nupirkčiau vardinius kvepalus vardadienio proga, kad niekas negalėtų nukopijuoti tavo kvapo, per gimtadienį pati pagaminčiau visus patiekalus, su silkėm ir mišrainėm, su slyvų kisielium, žuvį farširuočiau pati, jei tik panorėtum, per Kalėdas patį senį iš Laplandijos atgabenčiau, užsodinčiau ant rogių tave, pati pasikinkyčiau elnių vietoje. Ilgai netraukčiau, bet tu irgi netraukei. Tortas iš „Maximos“.
Iš pirmo karto nepataikau net į kapines įeiti – varteliai pasislinko nuo paskutinio karto, kai čia buvau. Prasibrauti pro per visą vartų plotį išplitusią procesiją nėra šansų, todėl prisijungiu. Eidama tuos kelis absurdiškai sulėtintus metrus alkūne vis patikrinu, ar striukės kišenėje tikrai yra „Iqosas“, meldžiuosi, kad nebūtų išsikrovęs, tortas pažastyje, rankose skimbčioja į stiklą atsimušantys žalvariniai žvakių dangteliai. Skimbčioja garsiau kiekvieną kartą, kai kas nors iš palydos dalyvių prisiliečia, liečiasi ir liečiasi, o mano žvakės dzingsi į taktą ir taip primena iš dėžučių traukiamus kalėdinius žaisliukus, taip primena, kad vos prasibrovusi pro betono mūrus metuosi į šalį ir čia pat ant įšalusios žemės raudonomis rankomis nutraukiu visus dangtelius, ištaškau aplink ir palieku, nes gal kam reikia.
Ant močiutės kapo uždegu dvi žvakes, užgęsta, degu iš naujo, vietoj rankų tik skausmas, bado adatomis, bet aš vis tiek degu, o vėjas užpučia, o aš ir vėl degu. Močiutė buvo protingiausias žmogus žemėje. Nesu girdėjusi nieko protingiau nei pamiršti egzistavus tam, kad nesuvoktum, kai miršta tavo vaikas. Mano močiutė sirgo alcheimeriu kokius dešimt metų iki pabaigos, o mano mama mirė maždaug per vidurį. Persižegnoju gesto pabaigoje priglausdama nykštį prie lūpų, kaip buvau mačiusi darant per muilo operas. Nebežinau, kaip melstis lietuviškai, – turbūt močiutė buvo paskutinis žmogus, kuris meldėsi prie manęs.
Žvakių liepsnos sinchroniškai linguoja vėjyje apšviesdamos paminklo eilutes: čia ilsisi ji, jos sūnus, jos vyras, kurio vardą pažymi viena P. Kai mano senelis mirė, ilsėtis ramybėje galėjo tik su sąlyga, kad jo tikrąjį žydišką vardą pakeis raidė. Turbūt iš jo paveldėjau verslumo geną. Parūkau ta proga. Net ir „Heetsai“ nepatenkintai šnypšteli, kai pagauna vandens. Švenčiam.
O va tada ir išgirstu.
Signalizacija kaukia perrėkdama visų šventųjų murmesį, vėl užpučia mano žvakes, mano „Iqosas“ išsikrauna ir aš žinau, kad ten jis. Aš žinau, kaip kaukia mano priusas. Dideliais žingsniais nušuoliuoju link kapinių tvoros, peršoku betoninę užtvarą – nėra laiko išstumdyti vis dar nepraretėjusią minią, traukiančią viena vora paskui pasiklydusį kunigą, – ir matau, kaip dvimetrinis vyras orko snukiu mauroja ir spardo išsikišusį smėlėtą ratą, kaip gūžiasi mano priusas, kaip bijo. Kuo labiau artėju link įvykio vietos, tuo didesnis tas vyras ima atrodyti, tuo labiau man irgi baisu, labiau šalta, labiau vėjas. Sustoju ir imu rėkti, trypčioti, o jis nesiliauja daužęs mano mašinos. Šokinėju vietoje, vis įnirtingiau, iš visų mano sustirusiame kūne likusių jėgų, kol betoninės plytelės virsta juodžemiu, kol prasikasu pro juodžemį ir atsimušu į kažką kieto, kol nudyla batai ir basos pėdos prilimpa prie ledinio stiklo.
Atsiklaupiu ir sustingusiu delnu nubraukiu žemes į šonus. Virš manęs gilios duobės kraštai, kažkur tolumoje teberiaumoja, tyliai inkščia priusas. Po manimi gėlių žiedų ir saldainių popieriukų fone tamsaus medžio lova smulkiais kvadratukais dekoruota atkalte. Pilka paklodė, pilki pagalvių užvalkalai, pilka antklodė, viskas taip pilka. Kai buvau kažkelintame kurse, mama paprašė nueiti į „Baldų rojų“ pažiūrėti, ar ten nėra tokiais pačiais kvadratukais dekoruotų spintelių – buvo, bet labai brangios. Lediniu pirštu pabaksnoju stiklą. Man taip šalta. Visada taip šalta kapinėse, ar plius trisdešimt, ar minus. Baksnoju stiklą vis lėčiau, švelniau ir tik visai liovusis jis skyla.
Įsikuičiu pilkuose mamos pataluose, kuriuose po jos mirties niekas daugiau nemiegojo. Tereikia užmigti, ir viskas, tada jau viskas baigsis.
– Dieve, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks, – ištarė ratu aplink duobę apstoję žmonės ir po saują ėmė berti žemes į pilkumą kapo duobės dugne.
Pilkas priusas, varomas elektra, pajuda iš vietos.
Kitąmet bandysiu pėsčiomis.
