LOUISE GLÜCK

Vidurvasaris

 

Louise Elisabeth Glück (g. 1943) – amerikiečių poetė ir eseistė. Viena ryškiausių savo kartos amerikiečių poetų, ji, be kita ko, yra laimėjusi daugybę svarbių literatūrinių apdovanojimų, įskaitant Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Pulitzerio premiją, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą ir daugelį kitų. 2003–2004 m. Glück buvo paskelbta JAV poete laureate.

Ji yra daugybės poezijos rinkinių autorė; naujausia knyga „Ištikima ir dorybinga naktis“ (Faithful and Virtuous Night) pasirodė 2014 m. Glück rašo apie vienatvę, šeimos santykius, skyrybas, mirtį, dažnai savo poezijoje permąsto graikų ir romėnų mitus.

 

Alegorija apie įkaitus

 

Graikai sėdinėja pakrantėje,
svarsto, ką darys, kai baigsis karas. Nė vienas
nenori grįžti namo, atgal
į tą uolėtą salą; visi trokšta dar trupučio
Trojos gėrybių, dar šiek tiek
pavojingo gyvenimo, nori jausti, kad dienos
pilnos netikėtumų. Bet kaip viską paaiškinti
likusiems namie, jiems
karas – vienintelis tinkamas
pateisinimas negrįžti, o
prasimanytų pramogų paieškos –
nebe. Na, jie tai išsiaiškins
vėliau, jie juk
veiklūs vyrai, intuicija
lai lieka vaikams ir moterims. 
Taip jie svarsto kepinant saulei, patenkinti
sutvirtėjusiais dilbiais,
labiau nuauksintais, nei buvo namie, vieni
ima truputį ilgėtis šeimų,
ilgėtis žmonų, nori pamatyti,
ar karas jas pasendino. O kitiems
šiek tiek neramu: o ką, jei karas
tik vyriškas dabinimasis,
žaidimas, sumanytas išvengti
rimtų dvasios ieškojimų? Ak,
bet tai nebuvo vien karas. Pats pasaulis ėmė
juos šaukti, opera prasidėjo garsiais
mūšių akordais ir baigėsi vingria sirenų arija.
Ten, pakrantėje, aptariant įvairius
grįžimo namo planus, nė vienas nesitikėjo,
kad prireiks dešimties metų parplaukti Itakėn;
niekas nenumatė keblių dilemų dešimtmečio – ak,
neatliepiamas žmogaus širdies maudulys: kaip padalinti
pasaulio grožį į laukiamą
ir nelaukiamą meilę! Sėdėdami Trojos pakrantėje,
ar galėjo graikai nutuokti
jau tapę įkaitais: kas kartą
atideda kelionę, tas
jau pakerėtas; iš kur jiems žinoti,
kad iš jųjų saujelės
vienus amžiams pavergs malonumų svajos, 
kitus – miegas, o dar kitus – muzika?

 

Marius Samavičius. Skulptūra. 2018

Marius Samavičius. Skulptūra. 2018

 

Šilta diena

 

Šiandieną švietė saulė

ir kaimynė skalbė savo naktinius upėje –

ji grįžta namo su pintine sulankstytų drabužių,

švytėdama, tarsi jos gyvenimas ką tik pailgėjo

dešimtmečiu. Švara suteikia jai laimės –

tarsi sako: gali pradėti iš naujo,

tavęs nebeslegia senos klaidos.

 

Ji gera kaimynė – mes nelendame viena

kitai į akis. Dabar

ji niūniuoja po nosimi, segiodama drėgnus skalbinius ant virvės.

 

Lėtai, po truputį tokios dienos

vėl taps įprastos. Bet žiema buvo sunki:

ankstyvos naktys, tamsios aušros,

pilkas, įkyrus lietus – mėnesiai tokio oro,

o vėliau sniegas, it tyla sklendžiantis iš dangaus,

ištrynęs medžius ir sodus.

 

Šiandieną visa tai jau praeitis.

Sugrįžo paukščiai, čirškauja prie sėklų.

Sniegas ištirpo, vaismedžiai pasidengė žalumos pūku.

Po pievą vaikštinėja porelės, kupinos pažadų.

 

Mes stovime saulėkaitoje, ir saulė mus gydo.

Ji neskuba pradingti. Kybo virš mūsų nejudėdama,

it plojimais patenkintas aktorius.

 

Mano kaimynė akimirką nutyla,

žvelgia į kalnus, klausosi paukščių.

 

Tiek daug drabužių, iš kur jie visi?

O kaimynė vis dar lauke,

vis juos džiausto, tarsi pintinė niekaip neištuštėtų –

 

Ji vis dar pilna, niekas nebaigta,

nors saulė jau žemiau danguje;

nepamirškite, dar ne vasara, pavasaris tik prasidėjo;

šiluma dar nesilaiko, sugrįžta šaltis –

 

Ji jaučia jį, tarsi paskutiniai baltiniai būtų suledėję jos rankose.

Pažvelgia į savo rankas – kokios jos senos. Ir tai ne pradžia, tai pabaiga.

Ir suaugusieji – visi jie jau mirę.

Liko tik vaikai, vieniši, senstantys.

 

 

Vidurvasaris

 

Tokiomis naktimis mes maudydavomės skaldykloje,

vaikinai prasimanydavo žaidimų – nurengti drabužius,

o merginos sutikdavo, nes nuo praeitos vasaros jau turėjo naujus kūnus

ir norėjo juos parodyti, drąsieji

šokinėdavo nuo stačių uolų – vanduo knibždėdavo kūnų.

 

Naktys buvo drėgnos, karštos, tykios. Akmenys – vėsūs ir šlapi,

marmuras antkapiams, pastatams, kurių niekada nematėme,

tolimų miestų pastatams.

 

Debesuotomis naktimis jausdavaisi aklas. Tos naktys ant uolų būdavo pavojingos,

bet, kita vertus, viskas buvo pavojinga, to mums ir reikėjo.

Prasidėjo vasara. Merginos su vaikinais išeidavo poromis,

tačiau keletas visada likdavo – kartais saugodavo kitus,

kartais apsimesdavo, kad išeina vienas su kitu kaip ir likusieji,

bet ką jie darytų ten, miške? Niekas nenorėjo būti jais.

Bet jie vis tiek ateidavo, tarsi vieną naktį juos aplankytų sėkmė,

tarsi jų likimas pasikeistų.

 

Tačiau iš pradžių ir pabaigoje visi būdavome kartu.

Po vakaro darbų, suguldžius mažesniuosius vaikus,

štai tada būdavome laisvi. Niekas nesakydavo nieko, bet mes žinojome,

kurią naktį susitiksime, kurią – ne.

Kartais, jau vasarai baigiantis,

matydavome, kad iš visų tų bučinių išeis vaikelis.

 

Ir tiems dviem būdavo baisu, taip baisu, kaip likti vienam.

Žaidimai baigėsi. Mes sėdėdavome ant uolų rūkydami,

nerimaudami dėl tų, kurie neatėjo.

 

O tada grįždavome namo per laukus,

nes kitą dieną visada laukdavo darbas.

Kitą dieną vėl būdavome vaikai, sėdėdavome ant verandos laiptelių ryte,

valgydami persiką. Tik tiek, bet atrodė garbė turėti burną.

O tada eidavome dirbti, tai reiškė viena – padėti laukuose.

Vienas vaikinas dirbo senai poniai, meistravo jai lentynas.

Namas buvo labai senas, gal net pastatytas tada, kai iškilo kalnas.

 

Diena išblėsdavo. Mes svajodavome, laukdami nakties.

Stovėdavome tarpdury temstant, stebėdavom, kaip ilgėja šešėliai.

O balsas virtuvėje nuolat skųsdavosi karščiu,

norėdavo, kad jis atslūgtų.

 

Karštis atslūgdavo, stodavo giedra naktis.

Ir tu galvodavai apie vaikiną ar merginą, kuriuos sutiksi netrukus.

Galvodavai, kaip eisite į mišką ir sugulsite,

kartositės visa tai, ko mokėtės vandenyje.

Ir nors kartais nematydavai, su kuo esi,

žinodavai, to žmogaus nėra kuo pakeisti.

 

Vasaros naktis švytėdavo, laukuose žibėjo jonvabaliai.

Ir tiems, kurie suprasdavo tokius dalykus, žvaigždės siųsdavo žinelę:

tu išvyksi iš kaimo, kuriame gimei,

kitoje šalyje tapsi labai garsus ir labai turtingas,

bet visada gedėsi to, ką palikai, net jei

nežinosi, kas tai,

ir galiausiai sugrįši ieškoti.

 

 

Lopšinė

 

Mano motina – vieno dalyko žinovė:

kaip pasiųsti mylimus žmones į kitą pasaulį.

Mažučius, kūdikius – tuos

ji supa, čiūčiuoja, tykiai dainuodama. Nežinau,

ką ji darydavo mano tėvui,

bet esu tikra – jam tiko.

 

Juk tas pats, ar ruoši žmogų

miegui ar mirčiai. Lopšinės – visos jos sako:

nebijok, jos taip atpasakoja

motinos širdies plakimą.

Taip gyvieji lėtai nurimsta, tik

mirštantieji negali, tik jie nepaklūsta.

 

Mirštantieji – it sukučiai, it giroskopai,

sukasi taip greitai, kad, atrodo, nejuda.

O tada subyra: motinos rankose

sesuo buvo atomų, dalelių debesis – štai koks

skirtumas.

Kai užmiega vaikas, jis lieka nepaliestas.

 

Mano motina matė mirčių; ji nekalba

apie sielos vientisumą.

Ji laikė glėbyje ir kūdikį, ir senį, kai aplink juos

pamažu

tirštėjo tamsa, galiausiai virsdama žeme.

 

Siela kaip ir visa materija:

kodėl ji turi išlikti vientisa, išlaikyti formą,

jei gali išsilaisvinti?

 

 

Laimė

 

Vyras ir moteris guli baltoje lovoje.

Rytas. Manau,

netrukus jie nubus.

Ant staliuko šalia lovos – vaza

su lelijomis; saulė tvinsta

jų gerklėse.

Stebiu jį pasisukant į ją,

tarsi norėtų ištarti jos vardą,

bet tyliai, jos burna – -

Prie palangės

čirpteli paukštis

kartą, du.

Ir ji sujuda; jos kūnas

prisipildo jo kvėpavimo.

 

Pramerkiu akis; tu stebi mane.

Saulė sklendžia

beveik per kambarį.

Pažvelk į savo veidą, sakai,

palenkęs savąjį prie manęs

arti it veidrodį.

Kokia tu rami. Ir liepsnojantis ratas

švelniai virš mūsų praskrieja.

 

 

Eilėraštis

 

Vakarėjant, dabar, vyras palinksta

prie rašomojo stalo.

Jis lėtai pakelia galvą; nešina

rožėmis įeina moteris.

Jos veidas išnyra į veidrodžio paviršių,

paženklintą žaliais stiebų stipinais.

 

Tai tokia

kančia: tuomet perregimas puslapis visados

iškeliamas prieš langą, kol jo gyslos ryškėja

žodžiais, pagaliau pritvinkstančiais rašalo.

 

O man reikia suprasti,

kas laiko juos kartu,

kas sieja su pilku namu, tvirtai sugniaužtu sutemų,

 

nes turiu įžengti į jų gyvenimus:

pavasaris – ir kriaušė

gležnais, baltais žiedais suputoja.

Vertė Marius Burokas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.