Šiltnamio kronikos
Dabar būsi kaip mano mama, – niūriai pareiškė draugė, kai pasigyriau sodyboje turėsianti šiltnamį. Nes šiltnamis žmogaus gyvenime yra savotiška takoskyra, simbolinis lūžio taškas. Kaip vedybos (o vėliau – skyrybos) ar kūdikio gimimas. Statydamasis šiltnamį automatiškai pereini į tėvų stovyklą, tiksliau, tų, kurie, imant bendrą gyvenimo vidurkį, jau nugyveno pusę savo gyvenimo.
„Tai įvyko tais pačiais metais, kai nusprendžiau turėti šiltnamį“, – turbūt sakysiu po daug metų. Laiko distancija leis įvertinti ir kitus tuo metu nutikusius dalykus. Neabejoju, kad jų bus, ir ne vienas.
Kiek kartų gyvenime buvai šiltnamyje ir ar išvis jame buvai? – klausė apdairieji, tie, kurių vaikystė buvo neįsivaizduojama be kolektyvinių sodų ir vergavimo juose ir kurie net priremti su šautuvo tūta nesutiktų viso šito pakartoti savo brandžiuose metuose. Du, – net nesuabejojusi atsakydavau.
Tai buvo visiška tiesa, bet iš tų abiejų kartų pamenu pojūtį, lyg būčiau atsidūrusi tarpinėje būsenoje, savotiškoje kosminėje stotyje, kur veikė savi tvermės dėsniai, buvo kita temperatūra ir drėgnumas, tarpo gyvybė ir viską stelbė stiprus pomidorų stiebų kvapas – su niekuo nesupainiojamas, vienintelis toks žemėje, kuriuo gali apsišniaukšti lyg pačiais tikriausiais narkotikais. Niekam nesakiau, kad būtent dėl šio kvapo (vėliau sužinojau, kad net yra sukurti tokie kvepalai) man ir prireikė šiltnamio ir kad viskas, kas bus iki to ar po to – sodinimas, laistymas, ravėjimas ir derlius, – tėra tik nereikšmingi etapai, kurie vainikuos tą dieviško kvapo šaltinį, kuris dabar bus ir mano žemėje, mano planetoje.
Pomidorų magija šiais metais užsikrėčiau ne aš viena. Gal kalta pandemija? Visi išsigando, kad daržovių tiekimas į šalies parduotuves sutriks, todėl suskubo jas auginti patys. O gal ekstremali situacija, irgi turinti savo dėsnius, net didžiausius asfalto vaikus patraukė prie pamatinių dalykų – žemės. Ir galbūt tikėjimo, kad mažulytis sausas grūdas, miegantis popieriniame voke, – prieš pirkdama nepatikliai apžiūrėjau vieną tokį prekybos centre: „Faworyt“ buvo užrašyta šalia labai didelių aviečių raudonumo pomidorų nuotraukos, – anksčiau ar vėliau duos tikrų, apčiuopiamų vaisių.
Grūdelius palikusi daiginti nakčiai ant vandeniu sumirkytų vatos skritulėlių, kitą dieną jau radau brinktelėjusius – pasiruošusius kristi į žemę ir klusniai sudygti. Netrukus buto palanges okupavo dešimtys vazonų, iš kurių stiebėsi trapūs, siūlo plonumo daigai vos įžiūrimais lapeliais. Po pirmo etapo, apvainikuoto dygimo paslaptimi, ėjo ne mažiau svarbus – statybos.
Statant šiltnamį ant pačios derlingiausios žemės, kur anksčiau buvo pirmųjų sodybos šeimininkų tvartas, aptikti radiniai liudijo kuklią dvidešimto amžiaus vidurio žemdirbystės ir gyvulininkystės padargų įvairovę. Rastos senos šakės be vieno danties, gyvulių rišimo grandinės ir tvirtinimo strypai, pakinktai, karvės dantis, net senas rašalo buteliukas ir bato odos šmotas. Pats šiltnamis, kaip iki gyvo kaulo pabodęs kolektyvinių sodų atributas, akiai pratus prie miško landšafto, į teritoriją įsipleištavo kaip svetimkūnis. Todėl buvo pramintas kosmine stotim, iš kurios atsiveria nauji žiūros taškai į tuos pačius dalykus. Pro vėdinimo orlaidę, kaip iliuminatorių, matyti gabalas padangės, o pro duris – pamiškė, kur mėgsta ganytis stirnos.
Pavasaris, šiemet kaip niekad šaltas, pomidorams nežadėjo nieko gero. Pelkėse vėlavo žydėti gailiai ir neįprastai pirmi savo pūkuotom galvutėm liūnus nusėjo švyliai.
Gegužės pradžioje netikėtai iškritus sniegui, žiemiškos pusnys nuklojo jau pražydusius sodus, nulenkė tulpių galvas ir nušaldė, kas jau buvo išdygę ir pasėta. Kai kas net iškasė jau pasodintus pomidorų daigus ir sunešė į šiltas patalpas, kas gelbėjosi šildytuvais.
Jei esate naujokė, kada sodinti pomidorus, turi paskelbti jūsų pomidorų viešpatė. Kas ja taps – močiutė, mama, teta, draugė ar kaimynė, nuspręskite pati. Ta vyresnioji, kuri, kaip ir vyresnioji ragana, pasakytų: metas. Kiekvienam daržui, šiltnamiui, palangei yra sava pomidorų viešpatė ir kas tinka Vilniaus balkonams ar kolektyviniams sodams, netiks Šiaurės Lietuvos miško proskynose esančioms kosminėms stotims. Mano pomidorų viešpatė, kurią sutinku girioje jau daug metų, lekiančią ant seno vyriško dviračio, skara apmuturiuota galva ir juodom akim, man pasakė: sodink, kai pradės žydėti alyvos. O tai reiškė – jokiais būdais ne tada, kai alyvų krūmai pradės putoti ant Altanos kalno Vilniuje, o tada, kai jos pradės sprogti prie šaltų pelkių – pamažėl, šykščiais žiedais ant jau beveik nevaisingų, sulaukėjusių lajų.
Viena garbaus amžiaus ponia šiemet per pandemijos įkarštį iš namų net išsmuko slapta – nuo jos sveikatą saugančių vaikų ir anūkų. Tam, kad pomidorų sėklomis, kaip ir kasmet, pasidalintų su jų laukiančiom savo draugėm. Pats tikriausias įrodymas, kad pomidorų viešpatėms jokios negandos nesutrukdys metai iš metų praktikuojamų sodinimo ritualų.
Pagaliau ta diena išaušo – kaip niekad vėlai pražydus alyvoms, buvo atlikta begalė keisčiausių ritualų: iškrapštyti pelenai iš dviejų krosnių, užmaišytos mielės – ne, ne pyragams kepti. Į psichodeliniu karščiu tvoskiančią kosminę stotį iškilmingai atnešti lepūs ir įnoringi daigai ir, skambant meduitoms Ellos Fitzgerald moduliacijoms, palaisčius mielėmis ir pabarsčius pelenais, sukišti į drėgnas žemės įsčias.
Toliau buvo etapai, kažkuo panašūs į kūdikio auginimą. Turite žinoti apie visas galimas pomidorų ligas – jūsiškius gali apnikti maras, sausligė, puvinys ir vytulys, užpulti amarai, baltasparniai, o šaknis nugraužti į mitines būtybes panašūs kurkliai. Turite karpyti jiems pažastis arba genėti posūnius – vos ne archajinių pasakų terminais skriejo patarimai iš mamų, tetų, anytų. Mėginu atrasti savo paslaptingus būdus, pati tapti ta pomidorų viešpate, kad paskui galėčiau oria išraiška dalinti patarimus. Sėlinu į šiltnamį su garso kolonėle – leidžiu pomidorams Mozartą! Svarstau, gal maniesiems „Requiem“ – per daug liūdnas? Gal geriau ką nors iš „Figaro vedybų“? Ar džiazas tinka pomidorams? Gal nuo to juos apims melancholija ar kaip tik – nevaldoma beprotybė? Gal jungti Marijos radiją ir leisti jiems dalyvauti mišiose? Mano pomidorai – dvasingi, girsiuosi po to draugėms. Tai kas, kad jų lysvėse rūšys įmantresnės – „Florenzia“, „Adonis“, „Pedro“, užtat mano paprastieji „Faworyt“ pamažėl bus perauklėti ir užsimegs jau kultūriškai angažuoti, subtilaus ir rafinuoto skonio visom prasmėm!
Po kurio laiko tampa akivaizdu – pomidorams geriausia, kai niekas nedrumsčia ramybės ir gausiai palaistytus palieka be Mozarto ir džiazo. Atvažiavusi po paros ar dviejų vis randu ženklių pokyčių, kol pagaliau ant ūgtelėjusių daigų susiformuoja drugelio trapumo pūkuotos taurelės – būsimi žiedai. Čia pat ant špinatų skruzdės, žiū, jau susinešusios milžti amarus, bet pomidorai kol kas neapnikti jokių – nei mistinių, nei žemiškų ligų. Gal tik po mėnesio išsiaiškinu, kad netinkamai juos laistau – liedama vandenį tiesiai ant lapų, priversdama tetas ir anytas griebtis už širdies. Maniškiai auga keistai drūti, išsiskėtę, panašūs į baobabus. Gal prisiklausė indiškų ragų. Kai visų draugių pomidorai jau daugiau mažiau ūgtelėję, manieji vis dar atsisako megzti vaisius. Iš draugių siunčiamų fotografijų akis bado egzotiškieji adoniai, šelmiškai akį merkia pedrai. Maniškiai kol kas tebežydi – gražiais geltonais žiedais. O kas, jei taip ir liks, kai nueitas toks kelias – nuo grūdo iki dygimo ir sodinimo, nuo pelenų iki džiazo ir Mozarto?
●
Prieš eidama į šiltnamį užsimerkiu – tarsi būčiau ta pati maža mergaitė, kuri pirmą kartą gyvenime praveria šiltnamio duris. Kvapas toks stiprus, kad net pasidaro negera. Aplink – kibios žalios džiunglės, jausmas toks, lyg būtum sugrįžęs į pirmapradį būvį, savotiškas įsčias. Norisi atsigulti ir leistis užliūliuojamai alsaus kosminio karščio.
