Pavok šią knygą

 

Knygų vagystė – tai specifinis, romantinio polėkio nusikaltimas. Dėl ypatingos knygos paskirties ir statuso į šitokius grobstymus susiklostė atlaidesnis požiūris nei į kitas vagystes. Slaptą potraukį savintis bibliotekos knygas daugelis glaisto eufemizmais „pamiršau grąžinti“, „pasilikau sau“. Bibliotekininkai kai kada droviai nutyli problemą, tiesioginį vagystės įvardijimą užtušuodami miglotomis formuluotėmis „dar negrąžinta knyga“, „trūkstamas leidinys“, „knygos nerasta“.

Teologas, pedagogas, rimtas kolekcininkas – ar tokie žmonės gali būti knygų vagys? Dar ir kaip gali, ir ne tik vagys, bet ir plėšikai, ir net žiaurūs žudikai. Būtent tokiu nusikaltimų „rinkiniu“ [XIX a. pr.] išgarsėjo pastorius Johannas Georgas Tinius. Jo piktadarysčių motyvas buvo ne pasipelnymas, o bibliomanija – liguista knygų aistra.

 

„Už pinigus“. Pradininkai

 

O štai knygų vagys, kurie ne „iš meilės“, o „už pinigus“ piktadariavo dažniau begėdiškai nei žiauriai. Tarkim, Rusijoje darbavęsis vokiečių filosofijos ir kalbos mokslų daktaras Christianas Friedrichas Mattei [1744–1811] pasižymėjo nepriekaištinga rimto mokslininko ir sąžiningo žmogaus reputacija, kol 1789 m. Nikolajus Karamzinas Dresdeno bibliotekoje išvydo Euripido tragedijos nuorašą ir prisiminė tokį jau matęs Maskvoje. Tačiau vagystės faktas tiksliai nustatytas tik po šimto metų, išsiaiškinus, kad Mattei iš Rusijos bibliotekų pasisavino ir pelningai pardavė apie 60 paleografinių retenybių.

Ne mažiau įžūliai veikė bibliofilų bendruomenę apmulkinęs aštuoniolikmetis dabita Jamesas Orchardas Halliwellas [1820–1889, šekspyrologas, antikvaras], prestižinio Oksfordo universiteto Švč. Trejybės koledžo absolventas. Halliwello žvaigždė patekėjo 1839 m., kai priimtas į Karališkąją antikvarų draugiją įniko iš Alma mater patyliukais tempti vertingus rankraščius ir pardavinėti juos „Sotheby’s“ aukcione. Išguitas iš mokslo draugijos ir spaudos demaskuotas, Halliwellas atkakliai neigė kaltę, ir kilęs triukšmas nurimo. Galutinai ši nemaloni istorija buvo išnarpliota tik 1948 m., kai tyrimą atlikęs žurnalistas konstatavo: „Padaręs viską, kad šį faktą apgaubčiau abejone, esu priverstas patvirtinti, kad jis vogė rankraščius iš koledžo.“

Kaip ir knygų kolekcionavimas bei klastojimas, knygų vagystės dažnai neatsiejamos nuo vandalizmo. Atskirą knygų vagių kategoriją sudaro knygų miniatiūrų vagys, taip pat – barbariški senovinių žemėlapių ir planų „plėšikai“ (angl. map rippers). Milžinišką žalą Vatikano bibliotekai padarė profesorius Rapizaras, kuris iš senovinių rankraščių išrėžė miniatiūras ir bandė jas parduoti Italijos visuomenės švietimo ministerijai.

Knygų retenybių darkymu pasižymėjo ir grafas Guglielmo Libri [1803–1869], visų Prancūzijos valstybinių bibliotekų revizorius. Šis iš pažiūros netvarkingas, keistų manierų ponas (jis dėvėdavo platų apsiaustą, kurio klostėse slėpė vogtas vertybes) surinko solidžią vertingų artefaktų kolekciją – iš knygų išplėštus vertingus lapus jis pardavinėjo arba eksponavo kaip retenybes. 1866 m. Libri susikrovė knygų grobį į 18 dėžių ir paspruko laivu į Angliją. Ir kol prancūzai sudarinėjo dingusių vertybių katalogą, grafas anglams surengė vogtų knygų aukcioną. Libri laikomas brangių leidinių vagysčių kaip atskiros nusikaltimų atšakos pradininku.

Libri pradėtą Trua bibliotekos tuštinimą po kurio laiko tęsė jos direktorius Auguste’as Armand’as. Firminis Armand’o triukas – kai kurių knygų „neįtraukti“ į pagrindinį katalogą. Triukas veikė 30 metų, kol apsukruolį demaskavo bibliotekos sargas, o paskui jau ekspertai pateikė kaltinimus pagal išlikusias korteles.

Ne ką mažesnio užmojo vagysčių pasitaikydavo ir Rusijoje. Čia ypač pasižymėjo dar vienas vokietis, teologijos daktaras Aloysius Pichleris, Peterburgo viešojoje bibliotekoje dirbęs neetatiniu bibliotekininku. Už uolų trejų metų darbą (1869–1871) jis gavo Stanislovo II laipsnio ordiną ir 4,5 tūkst. vogtų knygų magaryčių. Grobį Pichleris išsinešdavo slaptose vidinėse surduto kišenėse, o konspiracijos tikslu kiaurus metus nešiodavo plačiaskvernį paltą. Vokietį demaskavo skrupulingas bibliografas Sobolščikovas, pasinaudojęs apgaule: jis paprašė durininko brangiam svečiui pavalyti apdulkėjusį lietpaltį – šiame ir aptiko 1686 m. leidimo „Šventojo Ambrozijaus kūrinius“.

Pagal tą pačią schemą kaip ir Pichleris „darbavosi“ Žiemos rūmų bibliotekų vedėjo padėjėjas Lehmanas, kuris apšvarino patį jo didenybę imperatorių. Pradėjęs nuo senovinių monetų ir medalių vagysčių, Lehmanas nugvelbė ir bukinistams pardavė nemažai retų knygų iš rinkinio, Nikolajaus II įsigyto iš kunigaikščio Lobanovskio.

[...] 

 

Rožės romanas

 

Šiuolaikiniai knygų vagys ir juos romantizuojantys rašeivos mėgsta priminti, kad tarp knygų vagių figūruoja nemažai iškilių asmenybių: George’as Washingtonas, Samuelis Johnsonas, Jeanas Genet… Beje, dabartiniai knygų vagysčių mastai nė kiek nenusileidžia ankstesniems.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasauline įžymybe tapo amerikietis Stephenas Blumbergas pravarde Knygų Banditas (Book Bandit). Išsikėlęs tikslą surinkti 23 600 leidinių kolekciją, idant „išgelbėtų retas knygas nuo valstybės sąmokslo“, šis šizofreniškas kleptomanas apkraustė 286 universitetus, knygynus ir bibliotekas. Daug metų keliaudamas po JAV ir Kanadą Blumbergas išbandė daugybę būdų nusižiūrėtam tomeliui nugvelbti: padirbinėjo leidimus, stalčiams ir durims pritaikydavo raktus, parsisamdydavo valytoju, į knygų saugyklas įsibraudavo per liftų šachtas ir ventiliacijos liukus. [Visa Blumbergo grobio vertė – 5,3 mln. dolerių, stambiausia JAV knygų vagysčių istorijoje.]

Maždaug tuo pat metu du apsukrūs ispanai – dėstytojas ir dvasininkas – iš Samoros vyskupystės pavogė 466 retas knygas ir už gerus pinigus pradžiugino jomis Amerikos ir Europos bibliofilus.

Danielis Spiegelmanas per tris mėnesius iš Kolumbijos universiteto bibliotekos išnešė knygų, kurių vertė 1,8 mln. dolerių, dienos metu jis slėpdavosi lifto šachtoje, naktį išardydavo sieną, o paskui vėl ją užtaisydavo. Rašytojas ir scenaristas Gustavas Hasfordas iš 77 Kalifornijos bibliotekų pasisavino 800 knygų.

2002 m. po ketverių metų nepaliaujamų vagysčių iš Londono bibliotekos įkliuvo Williamas Jackas. Tais pačiais metais pričiuptas vagis, kuris į vienuolyno biblioteką patekdavo virvinėmis kopėčiomis ir kiekvieną kartą nusikaltimo vietoje palikdavo rožytę. Nenaudėlio gaudymas virto vaidmenų žaidimu: policininkams teko persirengti vienuoliais. Slapto koridoriaus, kuriuo naudojosi, aprašą romantiškasis vagis buvo atkapstęs archeologiniame žurnale.

Dar po ketverių metų autoritetingas senų žemėlapių ekspertas ir prekeivis Edwardas Forbesas Smiley III „praretino“ senovinių Yale’io universiteto žemėlapių kolekciją, nuostolis – 300 tūkst. dolerių. Šis apsukruolis sudegė visiškai paikai – netyčia numetė peiliuką ir šį pastebėjo akyli bibliotekos darbuotoja. 2012 m. Neapolio Girolamini bibliotekos direktorius Marino Massimo de Caro iš savo darbovietės išvogė pusantro tūkstančio knygų, kurių vertė keli milijonai eurų. Veikė jis neišradingai: pasibaigus darbo dienai išjungdavo vaizdo stebėjimo sistemą, į nuosavą automobilį prisikraudavo dėžių su knygomis ir išvežiodavo po kelias slaptavietes.

Ne taip pelningai, bet ne mažiau begėdiškai darbavosi knygų vagys Rusijoje. Sovietmečiu praktikuota gerai ištobulinta vogimo iš rajoninių bibliotekų technika: nemačia išmesti knygą pro langą, o tada išeiti ir ją pasiimti. Ne šiaip sau vėliau daugelyje bibliotekų įstatė langų grotas. Knygų grobikai stengdavosi gauti knygų saugyklų katalogus, kruopščiai išnarstydavo leidinių gabenimo kelius nuo knygų lentynos iki išdavimo stalo, kalkėmis kopijuodavo atspaudų išdėstymo schemas ant kontrolinių bibliotekos lapelių.

1994 m. iš Rusijos nacionalinės bibliotekos buvo pavogti 89 senoviniai rankraščiai. Kitas įsimintinas įvykis nutiko 2008 m.: mitruolis iš Krasnodaro krašto iš vieno Maskvos antikvariato išnešė knygų, kurių vertė daugiau kaip du milijonai rublių.

 

Vagystės apologija

 

Žinoma ir paradoksalių knygų vagysčių atvejų. Tarkim, vagystė kartais būdavo vienintelis būdas išgelbėti knygą nuo cenzūros sunaikinimo. Spaustuvės darbuotojai ar jų pažįstami iš po peilio ašmenų ištraukdavo ir paslėpdavo keletą maištingojo leidinio egzempliorių. Minėtinas pavyzdys – 15 Aleksandro Radiščevo knygos „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“ egzempliorių, vieno bukinisto ir knygnešio išvogtų iš spaustuvės ir parduotų žymiam bibliofilui Piotrui Jefremovui.

Kita atsitiktinio išgelbėjimo istorija susijusi su archimandrito Porfirijaus (Konstantino Uspenskio) [1804–1885] veikla. Darbuodamasis Atono vienuolynų bibliotekose iškilusis bizantologas iš graikiškų rankraščių, matyt, pasisavindavo lapus su autografais. Vėliau Atono Šv. Pauliaus vienuolynas sudegė, todėl apie bibliotekų kolekcijas dabar žinome tik iš Porfirijaus paimtų ir kruopščiai aprašytų lapelių. Archimandrito rinkinys šiuo metu saugomas Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje.

[...] 

 

Nuo grandinių – prie elektromagnetų

 

Knygos istorija, be kita ko, neatsiejama nuo būdų, kaip ją apsaugoti, kūrimo. Viduramžiais knygas grandinėmis kaustydavo prie knygų lentynų ir skaitymo stalų, o dėl viso pikto dar pašlakstydavo ir švęstu vandeniu. Jas taip ir vadino – catenati libri (lot. „prikaustytos knygos“). Dar gyva klaidinga nuomonė, esą taip saugoti patys vertingiausi tomai. Tačiau paprastai kaustydavo skaitytojų dažniausiai prašomas knygas.

XVIII a. pr. Dubline įkurtoje Marsho bibliotekoje lankytojai būdavo uždaromi į narvą. Baigęs darbą skaitytojas signalizuodavo bibliotekininkui, kad išleistų.

Vagims atbaidyti būdavo pasitelkiama ir žodinė apsauga, tokia kaip prakeiksmas. Pavyzdžiui: „Te išėda jo vidurius Kirmgrauža besočioji, o nukeliavusį į pragarą tegu ryja pekliška liepsna amžinoji.“ Viename iš XIII a. kodeksų išrašytas ne ką mažiau kraupus įspėjimas: „Tasai, kurs šitai pavogs, tegu mirs baisiausia mirtim; tegu virs pragaro katile; te ištiks jį nuomaris, te sudegins jį karštinė; lai tokį ketvirčiuoja ir pakaria.“

Vėliau prakeikimai įgavo subtilesnę – pakaruoklius vaizduojančių ekslibrisų su išraiškingais devizais – formą. Vienas vokiškas ekslibrisas įspėja: „Tų, kas knygų negrąžina, budelis su kilpa laukia – tesižino.“ Moksleiviai pusiau juokais ant savo vadovėlių rašė: „Ši knyga priklauso (savininko vardas) ir jo teklauso. Imsi neklausęs – gausi per ausį.“

Tikrai originaliai buvo sugalvojęs bibliofilas Nikolajus Pozniakovas – jo ekslibrise buvo parašyta: „Ši knyga pavogta iš N. Pozniakovo.“ Bibliofilui mirus, surinktos kolekcijos buvo neįmanoma parduoti: bukinistus atbaidydavo šie bauginantys žodžiai. Paveldėtojams taip pat teko pasitelkti išradingumą – knygose jie sudėjo spaudus su kiek pakeista pavarde: „Po N. Pozdniakovo mirties parduota.“

Viešosiose bibliotekose taikytos prevencinės priemonės, pavyzdžiui, išviešinimo grėsmė: skaitytojus įspėdavo, kad skolininkų vardai bus skelbiami laikraščiuose. Būtent už tokią priemonę, rengdamas Hercogo bibliotekos Veimare dokumentaciją, pasisakė Goethe. Daugelyje bibliotekų buvo įvesta knygų išdavimo už užstatą tvarka, užuomaršoms siuntinėti atvirukai-priminimai, drausta skaityklose lankytis su viršutiniais rūbais ir dideliais krepšiais. Peterburgo viešoji imperatoriškoji biblioteka visam laikui užverdavo duris tiems, kas negrąžindavo bent vienos knygos.

O štai antikvarai, kuriems prekyba buvo elitinė veikla, kartais vagystes aiškindavo ne kaip baudžiamąjį nusižengimą, o kaip bibliofilinę aistrą. Pažinodami nuolatinius savo klientus jie atlaidžiai apsimesdavo nepastebį vagystės momento, bet paskui aistringajam knygų mylėtojui nusiųsdavo nemenką sąskaitą, vagystę įforminę kaip pirkinį.

Knygų prekybos organizacijos to sau negalėjo leisti, todėl kūrė masinio naudojimo apsaugos nuo vagysčių sistemas. Šiuo metu naudojamos dvi pagrindinės knygų apsaugos nuo vagysčių priemonės: elektroninės etiketės ant viršelio ir elektromagnetinės – nugarėlėje.

Jau ne tik prie išėjimų iš parduotuvių, bet ir bibliotekose montuojami elektroniniai apsaugos vartai ir stebėjimo kameros. Knygas nuo vagystės sergsti etiketės su davikliais, šios gali būti naudojamos ir bibliotekos fonde esančių leidinių indentifikavimui bei paieškai.

Vis dėlto drauge su apsaugos sistemomis tobulėja ir vogimo technologijos. Profesionalūs vagys įsigudrino knygas išnešti, kaip ir kitas prekes iš parduotuvių, specialiuose krepšiuose – išklotuose folija, blokuojančia standartinių radijo daviklių signalus (vad. žaibiškoji vagystė). Kartais folija prisiuvama prie drabužių pamušalo, taigi knygos nušvilpiamos tokiu pat būdu, kaip tai darė apsukruolis Pichleris.

Šiuolaikiniai knygų vagys skirstytini į daugybę porūšių: ekstremalai – aštrių pojūčių mėgėjai; žaidėjai, knygų vagystes suvokiantys kaip patrauklų iššūkį; lažybininkai, išnešantys knygas „sukirtus“; pagyrūnai, demonstruojantys savo laimikius socialiniuose tinkluose; eksperimentatoriai, įdomumo dėlei tyrinėjantys saugos sistemų įveikimo galimybes. Be to, esama „kovotojų su sistema“ – tai idėjiniai vagys, kuriems atrodo nepriimtina mokėti už skaitymą ir kurie pasisako už laisvą prieigą prie bet kokių leidinių. Yra dar ir „kūrybininkų“, knygų vogimą laikančių savotišku kūrybiniu aktu, saviraiškos forma. Tai – sekėjai Abbie Hoffmano, kurio knyga „Pavok šią knygą“ (Steal This Book, 1971) – vogimo veiklos instruktažas – buvo pavogta kone iš visų JAV bibliotekų.

Kaip ir knygų klastojimas, jų vagystės – tai ne tik nesąžiningas pasisavinimo būdas, bet podraug ir savotiška jų vertingumo pripažinimo forma, ir paradoksali rašytojo sėkmės formulė, ir keistuoliškos skaitytojo meilės atmaina. Nors ši meilė tik iš išskaičiavimo.

 

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas