Naujasis tūkstantmetis

 

Sibylle Berg – 1968 m. Veimare, Rytų Vokietijoje, gimusi, nuo 1996 m. Ciuriche gyvenanti ir 2012 m. Šveicarijos pilietybę gavusi rašytoja, dramaturgė, 15 knygų, 27 pjesių autorė. Viena kandžiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės vokiečiakalbės literatūros figūrų. Kūriniai – romanai, esė, apsakymai, teatro ir radijo pjesės – versti į daugiau kaip tris dešimtis kalbų. Tarp gausybės apdovanojimų – šiais metais pelnyti Šveicarijos literatūros Grand Prix ir Bertolto Brechto premija. Berg kūryba lyginama su Kurto Vonneguto, Michelio Houellebecqo, Willo Selfo.

Pernai išleistas groteskiškas distopinis romanas „GRM: Brainfuck“ iš karto tapo bestseleriu. Anotacijoje ši knyga pristatoma taip: „Kaip mes gyvensime senojoje gerojoje Europoje artimiausioje ateityje? Kokia kryptimi eisime? Ir ar labai skaudės? Istorija prasideda Ročdeilyje, Jungtinėje Karalystėje, kur neoliberalizmas pasidarbavo ypač nuosekliai. Čia gyvena Ana, Karen, Don ir Piteris, keturi paaugliai, nieko kito nepažįstantys, kaip tik žlugusios valstybės realybę ir manipuliacijas socialinėse medijose. Maisto jie gauna iš privačių pagalbos centrų, o jų tėvai jau seniai nuleidę rankas. Viltis, kurios jie griebiasi, yra grime, sutrumpintai GRM. Grime stiliaus muzika yra pati didžiausia revoliucija nuo punk laikų. GRM yra jų maistas. Kai šis ketvertas suvokia, jog namuose išsigelbėjimo nebus, išvyksta į Londoną. Čia norima ateitis, regis, bus išsipildžiusi – po „Brexito“ ir dar kelių palankių reformų žmonės gyvena nepriekaištingoje, juos laimingus darančioje, kontrole paremtoje diktatūroje. Išskyrus tuos, kurie negali jai paklusti. Arba nenori. Ketvertas yra iš tų nepaklusniųjų, bandančių išgyventi nepriklausydami tai sistemai. Jie pradeda savotišką revoliuciją.“

Siūlome susipažinti su pirmuoju šio romano skyriumi.

 

 

Prasidėjo neefektingai.

Nebuvo jokio kompiuterinio viruso.

Nebuvo jokios prakeiktos katastrofos.

Džiugiai nusiteikę Vakarų pasaulio gyventojai laukė tikėdamiesi, kad po nepaprastai nykaus paskutinio amžiaus dešimtmečio pagaliau kažkas atsitiks. Kažkas, kas neturėtų nieko bendro su finansine krize, kuri priverstų susijaudinti tik investicinių bankų finansininkus, prieš darbingiems, geros formos jų kūnams tėkštelint ant asfalto. O mano nepaprastai geros formos kūnas, ar jis irgi ištikš lyg baltas, storas, netreniruotas nevykėlio kūnas ant grindinio? O gal jis atšoks ir išlėks į orą?

Šviežias tūkstantmetis turėjo pavadinimą. Jis vadinosi ADS [aktyvumo ir dėmesio sutrikimas]. Apačioj kursyvu buvo parašyta: Mes pertvarkysim tą šūdą naujai.

Tai buvo laikas, kai išvešėjo feisbukas. Kai senesni žmonės galvojo, jog internetas sudarytas tik iš šios idiotų platformos.

Tai buvo laikas masiškai išplitusių netikrų žinių, masiškų manipuliacijų. Žmonės neįtikėtinai greitai tapo priklausomi nuo visiškai nepažįstamų likeʼų. Jaunimas dar greičiau tapo priklausomas nuo jaudulio, atsiradusio iš grupinio engimo, prievartos, sekso ir bullshito.

Tai buvo laikas, kai prie realių žmonijos žiaurumų prisidėjo dar ir virtualūs.

Kai supratingumo ilgesys pavirto į nesuvokiančiųjų įniršį.

Dar niekada nebuvo šitiek tinkle pasirodžiusių sąmokslo teorijų. Vatikanas, broliai Kochai, Hajeko bendrija, Romos klubas, reptiloidai, plokščia žemė, – dėl kasdien vis sudėtingėjančios padėties pasaulyje augo žmonijos noras šauktis dievo Perkūno pagalbos.

Tai buvo laikas prieš kažką.

Visą laiką yra laikas prieš kažką.

Vėliau, kai naujasis tūkstantmetis truputį apšilo, pagaliau vis dėlto nutiko kolektyvinis įvykis, kuris sujaudrino ir suvienijo žmoniją: lėktuvas rėžėsi į Pentagoną ir pastate paliko skylę, efektas toks, tarsi kas būtų šlapia ranka smėlio pily išrausęs tunelį.

Du kiti lėktuvai įskrido į dangoraižius. Dangoraižiai sugriuvo, ir vėl žmonės šokinėjo pro langus.

Tai buvo tūkstantmetis, kai pasaulio gyventojus apniko abejonės. Tapo normalu nebepasitikėti valstybe, slaptosiomis tarnybomis, spauda ir akiniuočiais, orais, knygomis, skiepais, mokslininkais ir moterimis.

Naujasis tūkstantmetis tiems, kuriems pasisekė tuo laiku gimti, atnešė gausybę privalumų. Buvo teigiama, jog viso pasaulio žmonijai gyventi tapo geriau. Žmonių amžius pailgėjo, jie buvo labiau savimi patenkinti, išsilavinimo lygis pakilo, kūdikiai išgyveno kūdikystės stadiją. Visa tai padarė rinka. Tegyvuoja rinka!

Bet buvo ir keletas pralaimėjusiųjų. Arba jiems paprasčiausiai nepasisekė, arba jie nepersistengė dėl savo sėkmės. Kiekvienas galėjo susikurti gyvenimą. Jeigu tik norėjo. Taigi, viskas puiku.

Buvo išgaunami fosiliniai degalai. Jūros dugnas hidrauline fraktūra buvo išlaisvintas iš gamtinių dujų ir naftos. „Stuxnet“, kompiuterinis virusas, sulėtino Irano atominę programą. Buvo išrastas blockchainas, galintis bankus paversti nereikalingais. Taip pat – ir elektromagnetinė bomba. Pasaulis persitvarkė naujai, Vakarai kovojo dėl savo svarbos išlikimo. Rytuose susivienijo Rusija, Kinija, Japonija ir Korėja, norėdamos perprasminti rinką.

Buvo įvesta kalbinė komunikacija su kompiuteriais. Visata dar nebuvo populiari tema. Žmonės turėjo mobiliuosius. Jie fotografavosi. Jie buvo užsiėmę. Nuolat.

O čia Don istorija

Pavojingumo potencialas: didelis

Etniškumas: neaiškus nebaltumo atspalvis

Pomėgiai: grime, karatė, saldumynai

Orientacija: homoseksuali, spėjama

Socialinis elgesys: asocialus

Šeiminiai santykiai: 1 brolis, 1 motina, tėvas – retkarčiais, bet dažniausiai nebūnantis

Istorija prasideda Ročdeilyje.

Suknistas Ročdeilis. Jį reikėtų iškimšti ir kaip perspėjimą apie nemotyvuotą statybvietę eksponuoti muziejuj. Žalvarinė iškaba: „Taip gyvena žmonės naujajame tūkstantmetyje, jeigu jie nepaklūsta rinkos dėsniams.“

Nereikalingųjų surinktuvė. Nemodifikuotų genų atmatų duobė.

Taigi, Ročdeilis. Nedidelė skylė netoli Mančesterio. Pasižymintis pastoviais orais. Taigi, blogas. Ročdeilis, pasak statistikos, jau penktus metus buvo pats depresiškiausias Jungtinės Karalystės miestas. Urbanizuoti smegenų sutrikimai visiškai neskatina vartotojiškumo, todėl miestas kamavosi ištiktas agonijos. Kaip ir tūkstančiai supanašėjusių Vakarų miestų. Plytiniai namai, sueižėjusios gatvės ir vienas kino teatras, uždaryti paštai ir prekybos centrai. Viso šito nebereikėjo, nes atėjo interneto laikai. Kuriuo galima parsisiųsti bet kokį filmą. Nusipirkti visų maisto produktų, t. y. baltos duonos ir margarino. Kartoninės dėžės pristatomos į namus. Jų gyventojai galėtų ant tapetų užsibarstyti druskos ir juos suvalgyti, ir jiems tai būtų lygiai taip pat gerai. Ročdeilis palyginti nesunkiai aprėpiamuose objektofilų būreliuose garsėjo savo septyniais daugiaaukščiais. Jų atstovai kartais vogčiomis prisiartindavo prie kurio nors iš tų socialinių pastatų ir imdavo laižyti trupantį fasadą.

Seven Sisterse – toks šio rajono neoficialus pavadinimas – kiekvieną savaitę vis kas nors įvykdavo. Dažniausiai tas įvykis būdavo susijęs su žmogaus mirtimi. Don pavydėjo ten gyvenantiems žmonėms. Jų gyvenimas buvo įdomesnis, daug įdomesnis negu jos socialinių namų gyvenvietėj, esančioj čia pat. Seven Sisterse buvo prekiaujama narkotikais stambiu mastu, ten šeimos nariai užmušdavo vienas kitą, o iš viršutinių aukštų vis kas nors iššokdavo. Don tada dar nebuvo mačiusi nė vieno negyvėlio ir buvo įsitikinusi, kad jo vaizdas turėtų slėpti didžiulę paslaptį. Galbūt jis dar net atmerktų akis, tas negyvėlis, ir BBC reporterės šalmą primenančia šukuosena stiliumi paklaustų: „O ką reiškia jaunam žmogui… – tada padarytų pauzę ir pagalvotų, ar daiktavardis tinkamas, – užaugti šitam mieste?“ Don apsimestų, kad galvoja, o paskui atsakytų: „Žinote, juk kiekvienam tas gyvenimas, kurį jis gyvena, atrodo normalus. Nes kitokio nepažįsta. Aš čia gimiau ir niekada nemąsčiau apie šio miesto skurdumą. Jis yra toks, koks yra, kaip ir blogas oras, nuobodžios atostogos, niekada nepagalvojau apie tai, kad yra kitokių vietų. Arba, tiksliau sakant, tinklalapiuose rašoma, kad tokių yra.“

Negyvėlis šioje vietoje, prieš vėl tapdamas negyvėliu, primygtinai paklaustų: „Ar Jūsų mintys tikrai dera vaiko amžiui?“

Don nebebuvo kirmėlinė savo tėvų tąsa, ji buvo savarankiškas žmogus. Ji nebebijojo būti viena, be motinos, nebeieškojo jos veide dvejonių pėdsakų, nebeklausė savęs, kaip galėtų savo motiną padaryti laimingą. Trumpai sakant, Don nebeklausė savęs, kaip dar pasistengti, kad pagaliau taptų mylima. Don jautėsi geriau be visos tos emocinės priklausomybės.

Būtų ji vyresnė, pilna susireikšminimo, murmėtų tokius ar panašius dalykus: „Aš gi galiu būti pati su savim.“ Bet niekas jos neklausė, nes Don buvo tokia jauna, kad niekas jos nelaikė žmogumi. Be to, viskas jau buvo. Jausmai, mintys, vienatvė. Tik nebuvo patikimų stalčių tvarkingai visa tai surūšiuoti.

Pirmieji Don gyvenimo metai buvo baisūs. Gal net švininiai. Jiems apibūdinti ji tada dar nebuvo radusi tinkamo žodžio. Bet Don

Turėjo muziką.

Atrodė, kad grime buvo išrasta būtent jai. Don nežinojo, iš ko, iš kokių sudėtinių dalių ir kas ją išrado, – tai buvo diskusinė medžiaga jaunų vyrų, kurie vartodami terminus galėdavo apsigaubti nenugalimumo aura, –

Don tik žinojo, kad ši muzika skambėjo taip, kaip ji norėtų jaustis. Įsiutusi ir pavojinga. Žvaigždės turėjo geriausius sportbačius, grandinėles ir automobilius. Jiems pavyko. Jie buvo didvyriai.

Grime skambėjo kvartale visą dieną. Kaip gyvenimo jausmo muzika. Nors vaikai apie gyvenimo jausmą nekalba, bet tai buvo jų gyvenimas. Suaugęs tuos atsiradusius jausmus nuslopini narkotikais, jaunystėj klausaisi muzikos. O paskui nuslopini pats save. Grime buvo purvina, pilna įsiūčio muzika vaikams, gyvenantiems purviną gyvenimą. Don klausėsi jos lovoj, vonioj arba lauke. Puikiajam lauke.

Taigi –

Už lango žibintas, lietus arba kažkas panašaus, tik langai tikriausiai purvini. Butas pusrūsy ir pirmam aukšte. Šį, jei esi trenktas, gali pavadinti townhouse.

Tas objektas turi du miniatiūrinius kambarius su vaizdu į sėdimą vietą iš betono ir į metalinę tvorą. Kažkada Don žiūrėdama televizorių pastebėjo, jog užsienietiškuose filmuose kažko trūksta, dabar ji žino ko – būtent metalinių tvorų. Tiek maniakiškai daug jų tikriausiai tik Anglijoj. Kas keli metrai. Raudonos, žalios, mėlynos, nesvarbu, kokios, svarbu – tvoros. Svarbu – metalas. Kiekvienas šūdas buvo atskirtas jomis nuo gyvenimo – mokyklos, parkai, vaikų darželiai, gaisro signalizacijos. Neaišku, ar jos suteikė žmogui saugumo, gimtinės jausmą neramiais laikais, ar tik šiaip stovėjo kaip spalvotas pilkumos akcentas. Šiaip ar taip, tvoros Don norėjo tik aplink savo lovą, kad ją atitvertų nuo brolio.

Už tvoros lauke, vos keli metrai nuo lango, buvo kelias, kuriuo su įsivaizduojamais rolatoriais nuolat judėjo kiti bloko gyventojai. Buvo tamsu ir drėgna, bet šito Don nepastebėjo. Kad nuolat pūtė skersvėjis, buvo irgi normalu. Motina dar šiaip taip tvarkėsi, ji stengėsi kiek galėdama vaidinti šeimą, bet tai atrodė taip bejėgiškai, lyg būtų norėjusi iš purvo pastatyti lėlių namelį.

Mintis, kad viskas gali pasidaryti dar blogiau,

Neatėjo į galvą. Neatėjo vaikui, nes baimė dėl ateities yra hobis senų žmonių, kurie ateities nebeturi. Tada Don pasaulis dar buvo tvarkingas, išskyrus tai, kad ji neturėjo tvoros aplink lovą ir neturėjo rūsio, kuriame būtų galėjusi uždaryti savo brolį. Brolis kniurkė. Tikriausiai ir vėl privarė į lovą. Don atrodė,

Kad ji girdi iš jo tekantį šlapimą.

Don buvo

Nuolatos įpykusi.

Daugelis nebesugebėdavo šito. Pagimdyti tokį gerą pyktį. Dauguma jos mieste atstumtų senesnių žmonių buvo užslopinti ir pavargę, jie kiurksojo pakampėse nebeturėdami jėgų pakelti galvą. Retkarčiais jie buvo pamaitinami, bet… Jų skrandis nebetoleravo to sauso, kieto maisto, todėl jie vėmė, o paskui nebegalėjo pakelti galvos nuo vėmalų. Dauguma tų, kuriuos Don sutikdavo, buvo seni.

Don plaukai augo vertikaliai į viršų. Jos akys buvo įstrižos ir tamsios. Don buvo mažaūgė ir nuolat pritvinkusi pykčio. Jos pyktis buvo toks akivaizdus, kad jai nebereikėjo sakyti: „Šakės, kokia esu supykus.“ Kitos būsenos ji net nežinojo. Nuo pat gimimo buvo apimta pykčio. Arba nuo tos dienos, kurią galėjo atsiminti. Ji nekentė pasaulio, kuriame jai reikėjo gyventi. Kuris buvo tik kelių kvadratinių metrų dydžio.

Ji nekentė pasaulio ir su juo nedraugavo. Ji neturėjo ryšio su juo nei su vieta, kuri priklausė jai gimus, nei su jai numatyta biografija, kurioje jau užprogramuotas prastas mokyklos finišas. Jeigu ji netyčia neįsipainios į gatvės skerdynes, bandys gauti vietą profesijai įsigyti.

Vietos negaus, taps priklausoma nuo įstaigų, rašys prašymą gauti socialinę pašalpą, pašalpos negaus, nes trūks kokio nors popieriaus, namuose ras pasikorusią motiną, neteks buto, atsidurs vadinamuosiuose jaunų moterų namuose, nuo kažko taps nėščia, bus primušta už tai, kad tapo nėščia, atiduos vaiką įvaikinti arba ne – nesvarbu. Ji lauks socialinio buto, tada pradės girtauti ir rūkyti kreką, žiūrės televizorių, stebės tenai žmones, gyvenančius pseudogyvenimą, gyvenimą, koks buvo jiems numatytas. Baltaodžius asmenis, soduose geriančius arbatą ir dirbančius sąžiningą darbą nepaprastai darbščiomis rankomis. Jie įsimyli, tie žmonės televizoriuj. Ir tada atsitinka tai: fucking smuiko muzika.

Don pasaulyje niekas neįsimylėdavo. Jos mieste visi nekentė savęs arba šliejosi viens prie kito iš panikos, kurią visi jautė, bet niekas negalėjo pasakyti, iš kur jis, tas įniršis, kyla. Jie juk turėjo butus. Beveik visi. Turėjo valgio. Arba, tikriau sakant, kažką panašaus į jį.

Don skaitė daug, suprato nedaug, bet daugiau, negu suaugusieji būtų tikėjęsi iš tokio amžiaus vadinamojo vaiko. 

Don

Niršo.

Čia jūs rimtai? Šita šiukšlių krūva, kurią jūs čia prisvaidėt? „Paklausyk. Čia tai, kas atliko. Nelabai kažkas, bet viskas tavo. Čia žemė, kurią mes nugraužėm plikai, bet čia yra tavo kvartalas, tavo miestas, kuris priėmė darbininkus, greitai gaminančius mėšlą, kurio jau nebereikia. Girdi? Tavo miesto žmonės niekam nebereikalingi, tik tam, kad išrinktų dešiniųjų nacionalistų idiotus, kurie visad turi atsakymą į klausimą apie kaltę.“

Jeigu žmogus žino, kas kaltas, jis jaučiasi geriau, tada vėl atkuriamas dieviškasis teisingumas. Don neapykanta turi tikslą. Jos mieste nekenčiami svetimšaliai. Taškas. 

Don mieste, kurio ji niekada nepaliktų, kuriame ji galėjo praleisti savo gyvenimą. Užbaigti jį, nors, tiesą sakant, jis jau buvo praėjęs dar jam neprasidėjus, nes gimė ji ne toj vietoj. Buvo pagimdyta ne tų tėvų, o be to, oras buvo nekoks. Ar kas nors jos klausė? Ar kas nors jos prašė dalyvauti šitam renginy pagal taisykles, kurios buvo ne jos? Kokią paskirtį jie atliko savo buvimu ir savo atskirtim tarp aštuonių milijardų – o gal, kol suformulavo mintį, jų buvo jau net devyni, – tų, kurie čia visur trainiojosi ir žiūrėjo, ar negalėtų kaip nors ištraukti iš kažkur kokį nors jiems naudingą privalumą. Tie visi vis ko nors norėjo. Nes: „Gyvenimas yra dovana.“

Išsiuvinėtas rožinės spalvos sieniniuose kilimuose, šis kvailas posakis kabėjo drėgnose lindynių kvartalo gyventojų virtuvėse. O kas buvo, jeigu jį atmesdavai? Jeigu ta dovana tokios formos, kokios ji buvo numatyta, tau paprasčiausiai nebuvo įdomi? Ištrūkti iš tos aplinkos per darbą buvo neįmanoma. Nes darbo nebuvo.

Į kitas gyvenimo sąlygas patekti – taip pat, nes tam nebuvo numatyta vietos pasaulyje, kuriame mažuma šalinasi kitų žmonių daugumos.

„Kodėl jūs taip darot? – norisi paklausti tėvų. – Kodėl darot vaikus, o paskui jų nekenčiat, nes jie per daug triukšmingi, nes jie nevykėliai – jau nuo pat pradžių, nes juose matot save, savo sumautą vaikystę, nes žinot, kad viską sugadinsit kaip ir jūsų tėvai ir tėvų tėvai, nuolat perduodami gyvenimą be šansų.

Kodėl jūs leidžiat tupėti vaikams savo myžaluos prie lovos, kurioj jūs prisitašę gulit arba su kažkuo dulkinatės? Nes jūs mėgaujatės tuo, kad jų maži kaulai taip lengvai lūžta, ir tuo jausmu, kad pagaliau galit parodyti savo jėgą prieš tuos, kurie jūsų bijo. Ir tada žiūrit stiklinėm akim į tuos savo vaikus ir nekenčiat jų, nes jiems vis kažko reikia. Panašiai kaip ir jums. Jūs nesulauksit pagalbos, niekieno.

Jūsų aptemusiose smegenyse atsiranda pasitenkinimas, kai kankinat savo vaikus, ar ne taip? Galvojat, dabar neva parodysit jiems kaip reikiant. Tiems, ten aukštai sėdintiems. Kurie jus ištrėmė. Ištrėmė iš centrų ir patys važinėja juose elegantiškais automobiliais ir kalba apie nuostabią ateitį.

Jūs galėtumėt streikuoti, bet kam, jeigu jūs nieko neveikiat. Niekam tai nerūpi. Galėtumėt surengti ginkluotą pasipriešinimą, bet neturit tam jėgų. Ir nežinot, į ką jį reikėtų nukreipti. Taigi, gulėkit sau ramiai ir toliau. Savo vėmaluose.

Kodėl vaikšto laisvi tie visi vyrai, kurie visiškai nenori būti tėvais ir pasirodo tik tada, kai užeina noras pasidulkinti arba primušti moteris taip, kad jos nebeatsikeltų, ir po to sako: „Aš nenorėjau šito. Nežinau, kodėl čia taip atsitiko. Tikriausiai dėl to, kad lauke visad smirdi ir lyja. Ir kad visą laiką reikia bijoti kitų, nes juk turi tą vadinamąjį išlikimo instinktą. Ir niekas negali viso to ištverti.“

Don šito neištvėrė.

Ir nesutiko užimti jai jau numatytos atliekos vietos.

Ir nebelaukė, kol ateis meilė.

Nebelaukė, kad prie jos namų durų imtų augti kažkas, kas vadinama ateitimi.

Ten niekas nebegalės augti, ten jau dykuma, palikta senių, su vadinamosiomis gyvenimo sąlygomis. Taip, ji, Don, buvo, po galais, pasyviai agresyvi, buvo moteriškosios lyties. Ir ką. Gal reikėjo jai leistis tą fucking testosteroną, kad padidintų savo įniršį, ryti hormonus, kad galėtų manyti esanti protingesnė, negu buvo iš tikrųjų, ir sugebanti tvarkyti pasaulį.

Žmonės, tokie kaip ji, kažkada buvo eksponuojami zoologijos soduose. Ta mintis jai atėjo be sąryšio į galvą.

Jeigu žmonės turės galimybę kankinti kitus žmones – jie tai darys. Jeigu turės galimybę atimti kažką iš kitų – atims; čia suveiks tas jau žinomas mechanizmas, vadink tai, jei nori, instinktais.

Don nekentė bukumo, brutalumo, suktumo, veidmainiškumo, beplaukių, prakaituotų kūnų kvapo, sudrėkusių pirštų, čiupinėjančių viską tik tam, kad įsitikintų, ar bus galima tai kur nors panaudoti.

„Jūs norit karo? Gerai, turėsit jį.“

Pasakė Don. Sau.

 

 

Iš: Sibylle Berg. GRM: Brainfuck. Köln: Verlag Kiepenheuer & Witsch, 2019

Vertė Jadvyga Klam