Iš bloknoto (13)
Atrodo, kad Vilniaus merijos kultūrininkai azartiškai, bet nelabai sėkmingai ėmė lošti kauliukais: koks iškris – taip ir bus. Andai buvo išmesta tramvajaus idėja, paskui – netgi metro, bet kaip buvo duobėtos gatvės ir šaligatviai, taip ir liko. Pernai kautasi dėl paminklo tautos kovų už laisvę aukoms (kažkodėl skaičiuojant tik nuo pokario partizaninio judėjimo kovų, o ne nuo pat pradžių, ne nuo 1863 metų sukilimo) ir apsistota prie absurdiškos idėjos aikštėje supilti kalnelį ir jame įkurdinti bunkerį, visiškai ignoruojant aikštės prigimtį. Juk jau turim vieną supiltą, šliuožiantį kalną! Ačiū Dievui, ši absurdiška idėja prigeso… O vakar, Joninių išvakarėse, buvo tėkštelta miestui mero dovanėlė – dirbtinis pliažas Lukiškių aikštėje! Open beach! Lietuvoje, kur tiek upių upelių, ežerų ežerėlių, prireikė pliažo ne kur nors ant Neries ar Vilnelės kranto, o sostinės valstybinėje aikštėje, pačiame jos centre, priešais buvusius KGB rūmus bei garbingąją Muzikos ir teatro akademiją. Olimpinis fantazijos šuolis: nuo bunkerio iki pliažo!
Nuėjau pasižiūrėti: privežta smėlio, kuris per gardelį jau byra į gatvę, didžiulė persirengimo kabina įrengta pačiame prospekte. Nutiestas lentų takas, kaip pajūryje, kvailiausia kičinė rodyklė (kas, kur) anglų kalba, šezlongai, kuriuose jau vartosi įvairaus sudėjimo „undinės“, pasikėlusios sijonus, pilna pusnuogių vaikų ir vyrų. Ant suoliukų – stebėtojai. Tetrūktų žydrojo lauko tualeto (yra dar pora metrų iki istorinės vėliavos), popierinių palmių ir fotografo su beždžionyte ant peties: toks variantas ne taip jau seniai buvo prie Palangos tilto į jūrą…
Turgus Lukiškių aikštėje. 1898
Mintimis grįžau į tolimą praeitį. Kokia gi ši aikštė mano atminty? Skaičiau, kad caro laikais į Lukiškių aikštę atvažiuodavo brolių Godfrua cirkas su šauniais prancūzų ir italų artistais, švedų balerinomis, vėliau jame buvo įkurdintas varganas baseinas, pasirodydavo keliaujantis žvėrynas su egzotiškais žvėrimis… Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir lenkų laikais, ten dar būdavo turgus, Kaziuko mugė, kurį laiką tebestovėjo sušiurusi cirko palapinė. Vėliau ten jau nebuvo nieko. Kartais greta gyvenantys vaikai paspardydavo kamuolį, kaip pasakojo Pranas Morkus. Pamenu, kad man, trylikametei, grįžti namo į dabartinę Vaižganto gatvę vakarais per tą tamsų plotą būdavo nejauku. Paskui pradėta ruoštis Lenino paminklo įkūrimui, paminklo vieta buvo aptverta aukšta lentine tvora, o ant jos įtaisyti prožektoriai, spiginę kiaurą naktį; ilgainiui atsirado logiškai, atsižvelgiant į paskirtį, į žmonių judėjimo kryptis, suprojektuota aikštė ir deramai apsodinta: šonuose ūksmingos liepų alėjos, gale – topolių linija, o viduryje ypatingi skiepytų, svyrančių alyvų medeliai, rožynai. Naktimis aikštėje budėjo milicija, dabota tvarkos. Aikštės fone visuomet, net paminklui atsiradus, dominavo ypatingo grožio Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, kurią dar Stalino laikais galvota nugriauti ir ten pastatyti vyriausybės rūmus, taurus profilis. Beje, ano meto fotografams bažnyčia, nors paniekinta ir paversta Operos dekoracijų sandėliu, trukdė nufotografuoti „švarų“ Leniną žydro dangaus fone. Vis lindo į kadrą tie bokštai.
Skyrėsi anuomet ši aikštė iš kitų dar ir tuo, kad vakarais jos alėjomis vaikščiojo arti gyvenantys muzikai ir literatai su bičiuliais. Galėjai sutikti Vincą Mykolaitį-Putiną su Irena Kostkevičiūte, Julių Būtėną su Antanu Venclova ir Kostu Korsaku, Balį Dvarioną su Stasiu Vainiūnu, Stasį Ylą su Irena Yliene, Margaritą Dvarionaitę su šuniuku…
Sąjūdžio ir jau laisvos Lietuvos metais, kai naktimis po Vilnių dar važinėjo sovietiniai tankai ir derėjo juos stebėti bei telefonu pranešti, kiek jų ir kokiomis kryptimis juda, vieną tokią neramią naktį išgirdau griausmingą sprogimą (atrodė, kažkur visai arti); rytą išėjau apsidairyti ir radau susprogdintą sąjūdininkų medinį kryžių, pastatytą prie 1863 metų čia Muravjovo Koriko nužudytų sukilėlių atminimo akmens. Netrukus Leninas buvo „išskraidintas“ ir kurį laiką aikštėje buvo ramu. Žmonės ėmė gulinėti ant pievelės, „ganė“ savo vaikiukus, klausėsi bažnyčios naujojo kariliono koncertų. Bet ramybė sutrikdyta, kai kelerius metus aptvertą aikštę imta per nauja komponuoti. Atsirado kažkokie klaidūs takai, pristatyta žemų suoliukų be atkalčių; viename aikštės kampe įsikūrė kavinė ir veikia bibliotekėlė, bet nei skaityti, nei ilsėtis ant tų „lavkų“ atsisėdus – nepatogu… O nauji jauni medžiai sukišti į geležinius rėmus, skirtus palaikyti lapijos dirbtinei geometrinei formai. Galima būtų išvardinti dar daug visokių keistų dalykų. Tai, kas čia vyksta, rodo miesto valdžios galvose tvyrantį chaosą, jos aroganciją, rodo, kad nėra autoritetingo miesto vyr. architekto, vyr. dailininko. Užtat solidžioje vietoje atsiranda ir toleruojami kičiniai projektai – pliažai, čiuožyklos, visokios jas lydinčios pagalbinės patalpos, nutiestos žarnos… Lyg svetainės viduryje pastatytum vonią.
