Faraonė Hačepsuta žvelgia į JAV paminklų karus

Viena nedaugelio faraonių Hačepsuta taikingai valdė Egiptą, todėl užsitarnavo nemažą vėlesnių kartų pagarbą ir daugelį atminimo paminklų. Tačiau jos įpėdiniai dėl nežinomų iki šiol priežasčių siekė sunaikinti veik viską, kas bylojo apie buvusią valdovę, – išliko tik obeliskas Karnako šventykloje. Faraonės atminimo ištrinti nepavyko, – praeitis pasivijo jos naikintojus, – bet į istorinės atminties kanoną tai įeis kaip faktas, jog su paminklais yra siekiama tikslingai dorotis jau nuo senovės.

„Black Lives Matter“ protestai atgaivino probleminę „mes vs praeitis“ akistatą – internetinėje erdvėje ir medijose paplito filmukai, kuriuose protestuojančios minios griauna paminklus asmenų, atvirai gynusių rasistinę socialinę tvarką Jungtinėse Valstijose ar su ja siejamų. Atrodo, kad tempiant virves lengvai ne tik verčiamos skulptūros, bet ir iš analų trinami ištisi istoriniai laikotarpiai. Tačiau tai, kas dabar lyg tolimų įvykių atgarsiai pasirodo mūsų matymo lauke – nuotraukos, antraštės ir šūkiai, – yra vien tik maža dalis platesnio ir sudėtingesnio istorijos, ypač rasinės segregacijos ir vergovės laikotarpio, permąstymo proceso, jau seniai vykstančio JAV. Konfederatų, pietiečių, paminklai vaidina gal ne esminį, bet tikrai matomą, nes simbolinį, vaidmenį.

Amerikiečių istorikas Robertas Krickas, tyrinėjantis Jungtinių Valstijų pilietinį karą, pabrėžia, kad šiandien gyvename „prislopintų balsų, prabylančių įvairiausiomis temomis ir iš įvairiausių perspektyvų, amžiuje“, todėl natūralu, kad diskusijoje dalyvauja visi – net ir fanatikai, kurie kultūrinį palikimą sunaikintų „it ISIS teroristai“. Tačiau dabar debatai, nesibaigiantis ginčas dėl „palikti“ ir „nugriauti“ perauga į realų veiksmą, inicijuojamą ne tik pastarųjų protestų dalyvių, bet ir politinių institucijų, universitetų ar pilietinių organizacijų. Savivaldybių tarybų ar akademinių institucijų vadovybių nutarimai pašalinti konfederatų paminklus, pavyzdžiui, pagarsėjusio generolo Roberto E. Lee, buvo paskatinti kelių įvykių, tarp jų žudynių Čarlstono bažnyčioje 2015 metais ir „Unite the Right“ neonacistų maršo Šarlotsvilyje 2017 metais. Šiųmetinis Georgeʼo Floydo nužudymas suteikia šiai sekai ne tik rasizmo, bet ir policijos brutalumo, tiksliau, policijos brutalumo juodaodžių atžvilgiu problematiką. Atrodo, kad tokie tragiški įvykiai veikia lyg katalizatorius ir pagreitina procesus, kurie galėjo būti pradėti anksčiau, ūmiai prikausto visuomenės dėmesį, tačiau toks pagreitis turi ir atvirkštinę pusę – su istorija „susitvarkoma“ be nuodugnesnės analizės, be refleksijos ir bandymo pritaikyti sprendimą konkrečiam atvejui, konkrečiai vietai, konkrečiam paminklui ir tam, kodėl, kada ir kam jis buvo pastatytas.

Tai aiškiai parodo du pavyzdžiai, puikiai iliustruojantys JAV vykstančius paminklų karus (statue wars). Naujajame Orleane miesto valdžios sprendimu buvo pašalintas paminklas, skirtas paminėti juodaodžių respublikonų žudynes, įvykusias 1866 metais, – žuvo nuo 34 iki 50 afroamerikiečių, 4 baltaodžiai, apie 150 asmenų buvo sužeista. Šios „riaušės“ buvo nukreiptos tiesiogiai prieš žmones, susibūrusius reikalauti balsavimo teisės visiems, ne tik baltiesiems, o minėtas memorialas prisidėjo prie jų kaip nepaklusnių ir nedėkingų piliečių įvaizdžio kūrimo. Todėl akivaizdu, kad būtent toks atminimas turi būti pašalintas – tai ir buvo padaryta. Tačiau ne kiekvienas atvejis yra toks aiškus, nes dažniausiai vienas įamžinantis objektas turi kelias, netgi viena kitai prieštaraujančias, prasmes, visas vienodai svarias ir matomas. Kaip pabrėžia George’o Tylerio Moore’o pilietinio karo tyrimų centro direktorius Jamesas J. Broomallas, „paminklai, skirti Konfederacijos herojams, yra vienu metu ir baltųjų viršenybės simboliai, ir meno kūriniai, ir priminimas apie pralaimėjimą, ir duoklė žuvusiems Konfederacijos kariams bei karo aukoms“. Tai daugybė kolektyvinių žuvusių karių atminimo vietų. Tokios vietos nebyloja apie konkretų atvejį, jose pagerbiami žmonės, žuvę karo lauke (aišku, kyla klausimų, ar jie kaip asmenys palaikė rasistinę visuomeninę santvarką, kurią gynė Pietuose, ar įsitraukė į karo veiksmus dėl priklausymo savo gimtinei, dėl noro apsaugoti savo miestą, regioną ar valstiją; atrodo, kad ši polemika neišsprendžiama). Pavienio monumento daugialypė prasmė ir yra visos istorinės atminties problematikos šerdis, deja, tik maža dalis dalyvaujančiųjų bendrame ginče siekia matyti visą paveikslą, tik mažuma įžvelgia visus padėties aspektus.

Kas kyla iš to, kad problema yra daugialypė, o kiekvienas atvejis – išskirtinis? Aišku, individualaus sprendimo, pritaikyto atskirai situacijai, poreikis (kad ir kaip versliškai tai skambėtų), tačiau, be to, suponuojamas pozicijos nuosaikumas. Tai reikštų ne neutralumą ar pokyčių vengimą, ne vadovavimąsi nors ir skambiais, bet dažniausiai lėkštais šūkiais, o įsiklausymą ir atsižvelgimą į kuo platesnį kontekstą. Tam tikra prasme nuosaikumas būtų sinonimiškas kompromisui – sprendimui, prie kurio prieinama bendrai. Ko gero, tarp dviejų radikalių pozicijų „griauti“ ir „išsaugoti“ galima įžiūrėti tarpinį variantą, jau, beje, vienąkart įgyvendintą. Multimedijos platforma „Netflix“, kilus protestams dėl Georgeʼo Floydo nužudymo, iš filmų katalogo pašalino „Vėjo nublokštus“. Vėliau „Netflix“ atstovai patikslino, kad filmas vėl bus prieinamas, tačiau jį lydės atitinkamas komentaras, paaiškinantis, kokiame kontekste vyksta filmo veiksmas, kodėl juodaodžiai personažai vaizduojami neigiamai ar paniekinamai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai dar vienas politkorektiškas triukas, tačiau įsigilinus paaiškėja, jog tai visai išmintingas problemos sprendimas. Kultūros neperrašysi, neišmesi konstitutyvių jos elementų, tačiau paaiškinti kontekstą būtina, kartu atskiriant „praeitį“ nuo „dabarties“, bet jų neizoliuojant. Kitaip tariant, rekontekstualizavimo būdas leidžia, viena vertus, išsaugoti, nesunaikinti, iki tam tikros ribos net toliau branginti, kita vertus, parodo, kad dabar gyvename kiek kitokiomis vertybėmis ar, mažų mažiausia, norime kurti visuomenę, pagrįstą kitokiais principais. Neanuliuodami praeities išsaugome ją pačią ir ryšį, kuris mus sieja, tačiau tas ryšys lyg pakibęs tam tikra distancija, kurią mes, kaip žmonija, įveikėme per tą laiką ir patobulėjome.

„Tiesa“, ko gero, ištirpsta istorinėje plotmėje lyg Möbijaus lape: tezė pereina į antitezę, antitezė – į tezę. Tačiau tokio Gordijo mazgo neperkirs „galutinis ir vienintelis teisingas“ sprendimas, priimtas oficialios valdžios ar visuomenės daugumos, – nuolatinis dalyvavimas diskusijoje, naujų ar neįžvelgtų asp ektų atradimas, kalbėjimasis (netgi ne vien žodinėmis formomis) yra vienintelis būdas egzistuoti minėtoje Möbijaus realybėje. Tarp kelių šimtų Rusijos valdžios brukamų Konstitucijos reformų (piliečių balsavimas niekaip nepaveikė Kremliaus sprendimo pakeisti svarbiausią šalies dokumentą) yra punktas apie istorinę praeitį, įtvirtinantis „oficialią nuomonę“, kuriai dabar jau bus sudėtinga prieštarauti – už tai gali grėsti kalėjimas. Toks polemikos kojų pakirtimas atrodo lengviausias, nes per jį veikia dažnai girdimas „apsispręskime pagaliau“, toks masinantis ir tariamai viską sutvarkantis. Ar galėtume pasiduoti jo kerams? Tai būtų mūsų kaip civilizacijos klaida, taip pasirodytume visiškai beviltiški ir bejėgiai – istorija visgi laimėtų savo, kaip savo laimėjo Hačepsuta. Nutylima ir perrašoma istorija ilgalaikėje perspektyvoje skamba garsiau, nei atrodo.