„Facebook“ boikotas, naujakalbės ezoterika ir šventas naivumas
„Coca-Cola“, „Adidas“ ir būrys kitų stambių verslo korporacijų paskelbė boikotą „Facebook“. Šios kompanijos kaltina Marką Zuckerbergą nesuvaldžius, Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus António Guterreso žodžiais tariant, „neapykantos kalbos cunamio“, nuvilnijusio tuomet, kai JAV prasidėjo protestai prieš sisteminį rasizmą. Šie protestai kartu su išsiskiriančiomis nuomonėmis apie elgesį pasaulinės pandemijos metu suaktyvino diskusijas apie žodžio laisvę, orvelišką naujakalbę ir / arba taip daugelio demonizuojamą politkorektiškumą.
Šį tekstą pradėsiu apžvelgdama „Facebook“ boikotą, po kurio pereisiu prie pamąstymų apie naujakalbės aktualumą šio neįprasto laikotarpio kontekste. Išvada yra maždaug tokia: diskusija tolyn nepasistūmėjo, dėl žodžio laisvės taip ir nesusitarėme, o ir „Coca-Cola“ su kitomis kompanijomis „Facebook“ veikiausiai nesužlugdys, tačiau pasigerins savo reputaciją.
Socialinis tinklas prieš visuomenę
Daugelį nuvylė „Facebook“ reakcija arba veikiau atitinkamos reakcijos stoka, kai socialiniame tinkle suaktyvėjo neapykantos kalba „Black Lives Matter“ protestų atžvilgiu. Šią pirtį užkūrė, žinoma, ne kas kitas, o pats JAV lyderis, tiek „Facebook“, tiek „Twitter“ paskelbęs žinutę, kurioje yra toks sakinys: „When the looting starts, the shooting starts.“ „Twitter“ ties šia žinute „pakabino“ prierašą, kad nors toks smurtą skatinantis turinys bendruomenės standartų neatitinka, jis ištrintas nebus, nes tai yra svarbi politinė informacija. Tuo tarpu „Facebook“ nedarė nieko, o Markas Zuckerbergas viso labo pavebleno apie žodžio laisvės svarbą. Dėl tokio požiūrio socialinį tinklą jau kurį laiką kritikuoja ir jo darbuotojai: vieni jų protestuodami išeina iš darbo, o kiti, tokie kaip vartotojų patyrimo inžinierius Brandonas Dailsas, yra atleidžiami.
Ant „Facebook“ pykstama ir dėl to, kad jis neužkerta kelio tam tikriems bendraminčių klubeliams. Lietuviams neblogai pažįstamas tokio klubelio pavyzdys yra „UNFOLLOW 15MIN.LT – Lithuania Real“ grupė, jungianti sąmokslo teorijas mėgstančius ir vakcinomis besipiktinančius piliečius. Panašios grupės JAV „Facebook“ pavasarį naudojo kaip platformą organizuoti protestus prieš karantino apribojimus – net lietuviškąją žiniasklaidą, regis, buvo pasiekę vaizdeliai, kuriuose šie veido kaukes ignoruojantys protestuotojai mosikuoja plakatais su pareiškimais iš serijos „Man reikia į kirpyklą“. Policininkui Mineapolyje nužudžius George’ą Floydą, šaliai ir pasauliui pradėjus dėl to ūžti, šios grupės gavo naują dėmesio objektą. Jose netrūksta tų, kurie juodaodžius ir protestuotojus vadina „rasistais“, „gyvuliais“ ir „nusikaltėliais“ (tokie epitetai „Facebook“ bendruomenės standartų neatitinka, tačiau jų cenzūravimas vyksta vangiai arba nevyksta iš viso), teigia, kad protestuotojai yra papirkti, netgi kad George’o Floydo nužudymas buvo sąmoningai suplanuotas.
Liepos 6 d. į JAV nevyriausybininkų užkurtą kampaniją „Stop Hate for Profit“ buvo įsitraukusios bent 600 verslo kompanijų. Akcijos esmė paprasta – nutraukti reklamos sutartis su „Facebook“ ir jų antrine įmone „Instagram“, priversti technologijų gigantą patirti milžiniškus nuostolius, o jo vadovus – pajausti bent šiokią tokią gėdą. Tačiau į šią akciją, nors ir vedamą kilnių tikslių, daug kas žvelgia skeptiškai: esą pajamos, generuojamos šių milžiniškų verslo bendrovių, „Facebook“ net nėra tokios svarbios – socialiniam tinklui daug svarbesnės ten besireklamuojančios vidutinio dydžio įmonės, kurios prisidėti prie akcijos veikiausiai neskubės, nes „Facebook“ yra svarbiausias kanalas jų reklamai, o štai „Coca-Cola“ ir „Adidas“ pagrindiniai reklamos kanalai yra televizijoje.
Naujakalbė: susikurti nematomą priešą
Apie tai, kad politkorektiškumas kaip substantyvi idėja neegzistuoja, o jeigu ir egzistuoja – tai kaip tam tikrų politinių jėgų sukurtas nematomas baubas, nesikartosiu, nes esama daug puikios publicistikos, parašytos geriau į šį klausimą įsigilinusių autorių. Rekomendacijos lietuviškai skaitantiems – du Tado Janušausko tekstai, prieš keletą metų spausdinti „Šiaurės Atėnuose“, angliškai skaitantiems – išsamus Moiros Weigel straipsnis „The Guardian“.
„Facebook“ paskata prisidengti žodžio laisve yra labai paprasta – kuo kontroversiškesnis ir prieštaringesnis turinys, tuo didesnį įtrauktumą jis generuoja. Įsitraukia ne vien jaučiantys trūkumą erdvių, kuriose jie gali būti savimi – rasistu (-e), homofobu (-e), islamofobu (-e) ir t. t., – bet ir tie, kuriems tokios idėjos nepriimtinos, kurie, tikėdami diskusijos ir žmogiško pokalbio galia, nepaliauja kovoti, dažnai viso labo su vėjo malūnais.
Būtent todėl pažaboti tokius klubelius ir yra sunku. Protestų prieš sisteminį rasizmą kontekste žodžio laisve dangstosi tie, kurie skleidžia neapykantos kalbą ir taip tiesiogiai trukdo kitiems oriai ir ramiai gyventi, o koronaviruso kontekste – tie, kurie neigia mokslą ir mokslininkų rekomendacijas, nenešioja kaukių ir laužia kietus manydami, kad jų viruso baimės stoka yra jų šarvai prieš virusą. Pavyzdžiui, kol demokratinės JAV valstijos po truputį atsigauna, susirgimų valstijose, kurios rinko Donaldą Trumpą, sparčiai daugėja. Še tau ir laisvė, aplinkiniams kainuojanti gyvybę ir sveikatą. Čia panašiai kaip neskiepijus vaiko piktintis, kad jam neleidžiama su kitais lankyti mokyklą.
Jeigu dėl objektyvios žalos visuomenei, kurią daro neapykantos kalbos skleidimas ir mokslo neigimas, sutarti, manau, galėtų visi, esama daugybės sričių, kuriose ribos tarp minties bei įsitikinimų laisvės ir žalos visuomenei nėra iki galo aiškios. Štai Lietuvos žmogaus teisių centras neseniai atkreipė dėmesį į „Facebook“ grupę pavadinimu „Laimingų Moterų Pasaulis“, kurios kūrėja savo reguliariais pranešimais tiesiog bloškia visą civilizacijos progresą šimtmečiais atgal. Sekėjus dešimtimis tūkstančių skaičiuojančioje paskyroje aiškiai leidžiama suprasti, kad ekonomikoje normaliai dalyvaujančios moterys nėra normalios moterys, tikinama, kad „veikti“ ir „pervargti“, suprask, kažko gyvenime siekti už šeimos ir namų ūkio ribų, nėra moteriška arba kad dėl smurto artimoje aplinkoje moterys dažniausiai pačios kaltos, nes nebuvo pakankamai nuolankios ir / arba atsinešė nekokią karmą iš praeito gyvenimo ir t. t.
Kol su šiuo turiniu pažindinausi plačiai išpūstomis akimis ir su tyrėjos nuostaba, supratau viena – esu visiškai sutrikusi ir nežinau, kaip vertinti tokį bendraminčių būrelį, kaip mąstyti apie jo daromą žalą. Nors man asmeniškai ir būtų ramiau naktį miegoti žinant, kad tokie įtaigūs lytis ribojantys kanalai neegzistuoja, iš kitos pusės, sutarti galima ir dėl to, kad visi žmonės turi teisę į pasaulėžiūros skirtumus, kol tie skirtumai nekenkia kitiems – bent jau tiesiogiai. O kas yra ta tiesioginė, netiesioginė ar potenciali žala, labiausiai ir nesutariama. Šiaip ar taip, šį klubelį verta paminėti ir todėl, kad karantino ekonomika pabrėžė lyčių lygybės problemas, kylančias iš to, kaip dalinamasi namų ūkio darbais ir vaikų priežiūra, kaip atrodo grįžimas į darbą pandemijos metu ir pan. JAV, kuriose su virusu tvarkomasi prastai ir derinti darbą ir vaikų auginimą yra labai sunku dėl socialinių garantijų trūkumo, jau dabar kalbama apie tai, kad ši pandemija sukurs traumuotų moterų kartą. Tad ar šiame neįprastame kontekste vedinį-antgamtinį moteriškumą propaguojantys treneriai ir būreliai netampa dar pavojingesni? Tik teiraujuosi.
Taigi, „Facebook“ nemato savęs kaip platformos, galinčios užkirsti kelią toms žmonijos nesąmonėms, kurios yra kenksmingos, bet veikiau yra platforma, kuri tas nesąmones įgalina ir suteikia joms eterį. Atrodo, kad šio socialinio tinklo veiksmai ir požiūris yra kvintesenciniai sprendžiant ir to ezoterinio baubo, politkorektiškumo, klausimą. Tačiau tiek pastarieji įvykiai, tiek kiek jau primirštas „Cambridge Analytica“ skandalas parodė, kad šio technologijų giganto etikos standartai yra keistoki.
O paskui stebimės, kodėl jaunimas „kraustosi“ į „TikTok“.
