Dienos, rašančios autorių

 

Kalba, pasakyta birželio 17 d. MO muziejuje pristatant Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“

  

 

Gegužės 24 diena

 

Pradėjau skaityti „Apostrofos“ išleistą Alfonso knygą „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“. „Sufalsifikuotų dienoraščių“, išleistų 2017 m., pratarmę jis baigia žodžiu Adios! Dabar pratarmėje autorius turėtų sakyti Hola! Apskritai turbūt sąžininga autoriaus jausena, kad kiekviena knyga atrodo paskutinė, vis dėlto primena anekdotą. Kuris taip pat susijęs su kūryba… Viena vietnamiečių pora savo vaikus vadindavo skaičiais pagal jų atsiradimo tvarką: Pirmas, Antras, Trečia ir taip iki penkiolikto. Penkioliktą vaiką, berniuką, vyras ir žmona pavadino Paskutiniu ir nutarė, kad jau viskas, užteks. Bet netrukus gimė dar vienas vaikas. Šeima jį pavadino Paskutiniu Pirmu, vėliau gimė Paskutinis Antras ir taip toliau… Panašiai yra ir su kai kuriomis A. Andriuškevičiaus knygomis: „Vėlyvieji tekstai“ – 2010 m., „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“ – 2005 m., „Beveik visi eilėraščiai“ – 2016 m. Dienoraščiai taip pat dauginasi, plečiasi, šios knygos dalis, jei teisingai supratau, yra ištraukta iš ugnies. Pradėti kalbėti apie šiuos dienoraščius tiktų vienas juose aprašytas autoriaus sapnas: „Sapnavau lyg savo knygos pristatymą teatre. Stovėjau balkone ir turėjau pradėt kalbėti. Iš apačios jau šaukė: „Pradėkit!“ Viliuosi, kad gal pavyks pasakyti vieną kitą svarbią man pačiam ir nenuobodžią žmonėms mintį.“ Sapnų knygoje nemažai. Man labiausiai patiko šis: „Šiąnakt mirė Giedrės mama. Sapnavau, kad einu per švarų, bet labai dumblinu dugnu vandenį. Atsiduriu lyg prie kokių uolų abipus. Staiga kažkas lengvai paliečia mano galvą. Žvilgtelėjęs pamatau jaunutį, dar gerai nemokantį skraidyti, bet skrendantį balandį. Baltą, švaručiuką, truputį rusva pakakle. Tai jis palietė mano galvą. /…/ Aš lyg dengiuos nuo jo ranka, lyg veju jį. Tuomet atsiranda antras balandis. Irgi baltas, bet aiškiai jau sumitęs. Jiedu nuskrenda. Aš pabundu. 5 valanda ryto.“ Kitas sapnas: „Sapnavau Dalai Lamą. Lyg aš vaišinau jį arbata, lyg jis mane. Nesusipratimas buvo tas, kad aš įdėjau cukraus į puodelį ir ėmiau maišyti cukrinės šaukšteliu, o ne atskiru. Buvo nepatogu.“ Įdomu būtų išleisti rašytojų, dailininkų, visų, kas konvertuoja vaizdus į žodžius, sapnų knygas. Dar būtų ne pro šalį sudaryti knygų, kurias autoriai norėjo sudeginti, sąrašą. A. Andriuškevičiaus knyga atsidurtų šalia „Lolitos“.

 

Gegužės 25 diena

 

Kad nereikėtų rašyti privalomų rašyti tekstų, o knygos pristatymas kaip tik toks ir yra, imu skalbti drabužius. Džiauti išnešu į lauką. Kieme dviratuku važinėja mergaitė, o jos brolis, – sprendžiu iš tokio paties, tik mažesnio veido, – šokinėja per virvutę. Jis man sako:

– Galiu jūsų paklausti? Kiek dabar valandų?

Sakau:

– Dvi.

– O iki šeštos valandos daug liko laiko?

– Daug, jei lauksi. Bet jei žaisi, tai mažiau. O kodėl klausi?

Berniukas aiškina:

– Nuo šeštos iki aštuonių mums su sese leis naudotis planšete. Galiu jūsų dar paklausti?

Traukiu segtukus iš puspalčio kišenės. Linkteliu.

– Koks jūsų gyvenime nutiko pats baisiausias įvykis?

– Sunkus klausimas, – sakau, – reikia pagalvot.

– Mano danty atsirado skylė.

Sesuo priduria:

– Rytoj jam į tą skylę prikiš košės.

Eidama laiptais atgal jau turėjau atsakymą į berniuko klausimą. Vienas iš baisiausių įvykių gyvenime man būtų parašyti tekstą apie gerą draugą. Ypač jei tas draugas būtų rašytojas. A. Andriuškevičius parašė šioje knygoje tekstą apie Sigitą Gedą. Nors pats tekstas nėra baisus, bet rašyti jį man būtų buvę baugoka. Kai rašytojas susitinka su kitu rašytoju, įvyksta Anos Achmatovos ir Marinos Cvetajevos pasimatymo efektas. Abi poetės po jo, atrodo, nebuvo apimtos ekstazės. Taip būna, kai siela susitinka sielą. Jos mato visa ko esmę ir apie esmę kalbasi. O tai žmones vargina. Nes vienas iš tokio susitikimo dalyvių, lygiai kaip ir sutuoktinis, turi būti gerokai banalesnis arba net banalus. Kad abu galėtų gyventi ramybėje. Akivaizdu, kad rašydamas apie konkrečius asmenis A. Andriuškevičius klauso vidinio cenzoriaus: „Skaitau savo esė kolektyvinei knygai [„Siužetą siūlau nušauti“]. Vis bandau suvokti, kiek jose šventvagystės, kiek galimybės padaryti žalą kitiems.“

 

Gegužės 26 diena

 

Autorius rašytojus skirsto į kultūrinius ir natūrinius. Kai bandau A. Andriuškevičių įterpti į kultūrinių sąrašą, man kai kas trukdo. Pavyzdžiui, jo tekstuose figūruojanti Ania: „Grįždamas susitikau sergančią Anią [kaimynę alkoholikę]. Prašė pinigų skausmui malšinti (vaistams). Labai gražiai jai tiko perukas (gelsvi jo plaukai – kaip šilkiniai).“ Kitoj vietoj: „Gailiuosi, kad vakar Aniai nedaviau pinigų. Juk jinai žvelgė taip graudžiai…“ Anią man sunku įsivaizduoti kito kultūrinio autoriaus Tomo Venclovos eseistikoje. Sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, štai šitą epizodą: „Parduotuvėje pažįstama alkoholikė paprašė kelių litų. Aišku, kad daviau (nebe pirmą kartą). Tuomet paprašė, kad leisčiausi pabučiuojamas. Atsakiau, kad esu alergiškas bučiniams. Taip ir baigėsi meilės scena tarp RIMI lentynų.“

Nuo kultūrinio T. Venclovos kultūrinį A. Andriuškevičių skiria daug didesnis ne vien estetinis, bet ir pojūtinis gamtos, ypač kaimo gamtos, dėmuo. Yra ir daugiau skirtumų – besibraunantys į budizmą Dievo, krikščionybės apmąstymai, politikos realijų ir aktualijų ignoravimas, nuolatinis galvojimas apie mirtį.

O ar galima įsivaizduoti kultūrinio T. Venclovos eseistikoje kultūrinio A. Andriuškevičiaus poezijos skaitymo būseną: „Tuomet atsiverčiau jo 1935 m. rinkinį Fontanas ir atsigulęs, įkniaubęs galvą į pagalvę, vis kartojau: „Pavasario gėlė tyli / Žolėj geltoną veidą slepia…“ Alpau iš žavesio.“

Įdomu būtų paskaityti disertaciją, na, bent magistrinį tema „Kultūros ir natūros faktų reikšmės trijų dienoraštininkų knygose: T. Venclova, A. Andriuškevičius, A. Nyka-Niliūnas“. Tokio darbo moto gal tiktų šios knygos vienos dienos įrašas: „Šiandien ryte, eidamas per kiemą, pajutau rudenį. Po to antologijoje atradau Roberto Lowello eilėraštį „The Flaw“. Puiki frazė: „The summer slips / between our fingers into nothingness.“

 

Gegužės 27 diena

 

Grožis A. Andriuškevičiaus tekstuose yra neatskiriamas nuo mirties, nuo nykimo: „Vidury kambario smunka gėlė. Miršta, taip sakant. Smulkesnieji viduriniai jos krūmo stiebeliai, nors jau taip pat išblyškę, dar tebestovi. Šoniniai stambieji stiebai – absoliučiai bejėgiškai išvirtę į šalis, guli lapais remdamiesi į grindis. Labai gražu. Ji miršta ne nuo kokios ligos, o nuo rudens“; „Vis dėlto surfinijų žiedai jau ima „dekonstruotis“: kniumba, raukšlėjasi, „apipūva“. Užtat stagarai – dar labiau bronzėja. Nors kažkokio palūžimo jau esama ir juose“; „Vėl skaistus rytas, vėl dangus pilnas „ižo“, o balkonas – sodrių surfinijų. Kai išeinu pavaikščioti tarp jų, jaučiuosi kaip pašarvotas“; „Išėjau į balkoną. Ant grindų tįso daugybė gėlių lavonų“; „Keista, už kokios plonos sienos nuo lelijų grožio pajautos gyvena šalto prakaito išmušta anapusybės baimė.“

Norėdama geriau suprasti merdinčio grožio kerus pažiūrėjau Edwardo Steicheno, nurodyto tekste, fotografiją „Frozen Begonia Plant“. Beje, ir Henrikas Radauskas, taip mėgstamas A. Andriuškevičiaus, buvo vienu metu brutaliai arti gėlių: „Tikrai įdomu buvo sužinoti, kad pirmasis Radausko darbas Amerikoje buvo – dirbtinių gėlių fabrikėlyje.“

„Raudonskruostis grožis“ autoriui svetimas, manau, todėl, kad jis vienaplanis. Jame nėra formų, pavidalų kismo, o kartu – ir metų tėkmės, svarbios ir šiame dienoraštyje. Formų kismo nėra visame kame, kas miršta jaunas.

 

Gegužės 28 diena

 

Jei A. Andriuškevičius nebūtų tas, kas yra, galėtų būti floristas. Štai kelios japoniškos teksto puokštės: „Jos buvo išsiskleidusios iki ribos: dar truputis, ir žiedlapiai būtų pradėję virsti aukštielninki. Juodi žiedų viduriukai atrodė kaip herbai“; „Ėjau per ievų žiedlapius kaip per ryžius“; „Ligoninės parke padarė įspūdį apsmukusios didžiulės tamsgeltonės astros: viduriukai kaip švieži kurmiarausėliai, o žiedlapiai – kaip sušlapusios nykstančių indėnų plunksnos“; „Jau pasipylę ir geltoni kačiukai. Prie ežerėlio jie sudaro itin savotišką derinį su rudom pernykštėm nendrėm ir viksvom“; „O begonijų žiedai vis labiau panašėja į senus korius, nors rausvo šilko čia dar taip pat yra.“

 

Gegužės 29 diena

 

„Vakar pasivaikščiodamas stebėjau, kaip mano Marija (statula) koplyčioje prie kapinių delnu gaudė lapų šešėlius: lapams lėtai judant, šešėlis krisdavo į jos ištiestą delną, bet ji laiku nesugniauždavo rankos, ir šešėlis pabėgdavo.“ Keista, kaip panašiai kartais veikia menininkų sąmonė. Gagarino skulptūra pakėlė rankas neseniai matytame Renatos Litvinovos filme „Paskutinė Ritos pasaka“.

 

Gegužės 30 diena

 

Šioje knygoje, be gausybės tapybiškų detalių, yra „sausų“ atradimų ir išminties.

„Sugalvojau (pusryčiaudamas), kad daug ką mano gyvenime paaiškintų principas „mąstyti gražiai“ – kaip principų „mąstyti teisingai“ ir „mąstyti dorai“ priešprieša.“

„/…/ gėda – tai puikybės forma. Juk iš tiesų patirdamas gėdą graužiesi dėl to, kad sugriovei savo imidžą, kad pasirodei, koks iš tikro esi, kai tuo tarpu buvai sudaręs kitokį įspūdį.“

„/…/ skubėjimas ir baimė – maždaug tas pat.“

„/…/ žmonės, nemėgstantys sąmonės srauto principu sukurtų romanų, bėga nuo to, kas yra juose pačiuose: būtent sąmonės srautas.“

„/…/ žmoneliai pradėjo juo (seksu – G. R.) naudotis „ne pagal paskirtį“.“

Abstraktaus filosofinio ir vizualaus poetinio mąstymo sandūra (žinoma, ir Ania) daro A. Andriuškevičių atpažįstamą lietuvių prozoje. Ir dar tai, kad sandūra tarp skirtingų plotmių tekste kartais specialiai yra analizuojama. Skirtingos plotmės tekste erzina kai kuriuos skaitytojus. Štai viena moteris, perskaičiusi A. Andriuškevičiaus „Keturis epizodus iš protagonisto gyvenimo“, klausė, kam reikia tokius dalykus rašyti. Autorius jai atsakė: „Ką aš žinau. Man taip gražu. Mėginu dabar suvokti, kodėl gražu. Gal todėl, kad susiduria aukšta ir žema? Kad apie žema papasakota švelniai? Kad visa tai naivu ir paprasta, bet lyg nušviesta kokios melancholiškos šviesos? Kad iš vulgarybių darosi grožis? Kad jungiasi šventa ir prakeikta?“

 

Gegužės 31 diena

 

Yra šioje knygoje ir to, už ką A. Andriuškevičiaus nemėgstu. Tai kenčiančių gyvūnų aprašymas. Perskaitai vieną kartą tokį epizodą ir įsidėmi visam gyvenimui. Kaip tik dėl to A. Andriuškevičius man panašus į Joną Biliūną. „Pasivaikščiodamas mačiau, kas likę iš vakarykščio kačiuko [juodo jauno katinioko, kurį mano akivaizdoje sutraiškė automobilis]: tik purvinas, mašinų ratų sutrintas kailis, kurį kartais už kampo pakelia priskridus varna, matyt, tikėdamasi ką nors dar rasti po juo; tąsyk jisai sujuda.“ Iš „Sufalsifikuotų dienoraščių“: „Tik man iš po kojų pakilo būrys ančių, ir aš šoviau nė nemirktelėjęs. Dvi iš jų sužeistos nukrito ir plakė sparnais tarp berželių. Kadangi nušautas paukštis turi būti negyvas, talžiau jų puikias raibas galvas į aksominius neūžaugų berželių kamienus, kol abidvi krūptelėjusios išleido atgal į pelkę savo dvasią.“

 

Birželio 1 diena

 

Artėjant knygos pristatymo MO datai, „Nesufalsifikuotus dienoraščius“ griebiau vienąkart skaityti naktį, be akinių: „Rytą, kai darydamas pratimą pritūpiau, pažvelgęs prieš saulę pamačiau žolėje milijonus, milijardus rasų. Sukrečiantis vaizdas.“ Aš ašarotomis miegūstomis akimis perskaičiau taip: „Rytą, kai darydamas pratimą pritūpiau, pažvelgęs prieš saulę pamačiau žolėje milijonus, milijardus rusų. Sukrečiantis vaizdas.“

 

 

Birželio 2 diena

 

Knygoje keliose vietose radau save. Viena iš tų pastabų yra A. Andriuškevičiaus įspūdis, susidarytas apie mane prieš daugelį metų pas vertėją Laimantą Jonušį vykusiame baliuke, kuris kažkodėl buvo pavadintas Kabulo išvadavimo metinėmis. Ir štai dabar, atrodo, atėjo saldi atpildo valanda. Aš irgi tada susidariau apie profesorių įspūdį, nors jo nepanaudojau jokiame tekste… Iki šiol.

Nors keista, bet atsimenu to vakarėlio ne tik pradžią, bet ir pabaigą. Trys visiškai kultūriniai to vakaro figūrantai atsinešė po butelį degtinės. A. Andriuškevičius, kiek pamenu, „Absolut Vodkos“ po pažasčia ir absoliutą marčėniškąja prasme savo viduje. „Naktis vėsi, kaip tirščiai išgertos kavos puodelyje. Ir sutvarkytas butas. Ir reikš tyneidžeriams ateinančios kartos tiktai degtinę žodis Absoliutas.“ Du iš trijų figūrantų buvo ką tik nusiskutę plikai. Svečiai (įskaitant mane) iš kultūrinių sparčiai ėmė virsti natūriniais. Tiesa, visi iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti individualybes. Svetainėje siautėjo „Žali“, „Barbora Radvilaitė“, Herkus Nemantas ir Kabulas. Ėmiau stingti iš siaubo. Tą ypatingą įtampą jau minėjau šiame tekste – ji ištinka susitikus ne asmenims, bet dvasioms. Turbūt trečiąkart gyvenime privačioj erdvėj matomas rašytojas, poetas, dailėtyrininkas A. Andriuškevičius kažką pasakodamas kukliu mostu pakvietė mane prigulti šalia jo ant kilimo… Kad čia niekas neįžiūrėtų niekingų dviprasmybių – pakvietė dėl rimtų medicininių, ne erotinių priežasčių. Bet gulint į ausį jis ėmė pasakoti kaip tik erotinę istoriją, nutikusią jam labai seniai Kauno geležinkelio stotyje. Erotinės istorijos, užsimezgusios stotyse, dažniausiai būna kraupiai juokingos. Kartais dar susijusios su policija. Klausydama to pasakojimo, pamaniau, na, koks vis dėlto vulgarus yra tas inteligentiškasis profesorius. Net norėjau jį pertraukti ir paklausti, kaip kad klausė šioje knygoje minima skaitytoja: „Na, kam reikia tokius dalykus pasakoti?“ Praėjus savaitėms, o gal ir mažiau, tą papasakotą istoriją perskaičiau „Šiaurės Atėnuose“. Tai buvo, mano manymu, vienos iš geriausių A. Andriuškevičiaus esė „Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo“ dalis. Tuo metu, kai šventėme Kabulo išvadavimo metines, užsivedęs tekstas apie mišiose patarnaujantį pionierių, vėliau nekaltybę prarandantį stotyje, jau rašė autorių, besiilsintį ant kilimo. O aš vulgariai jį palaikiau vulgariu.