Charleso H. Longo prigimtinė artikuliacija

Žymus religijų istorikas profesorius Charlesas H. Longas (1926–2020) gimė ir užaugo Litl Roke, Arkanzase. Iki pat mirties aistringai dalinosi sukauptomis žiniomis. Paskutinį kartą su juo bendravau 2019 m. lapkritį Amerikos religijos akademijos konferencijoje San Diege, Kalifornijoje. Ch. H. Longas visada gyvai reiškė pirmykštį ryšį su materialiais pasaulio pavidalais. Bet kuris žmogus, turintis ryšį su žeme, galėjo teigiamai įvertinti jo svarbias mintis, kaip Europos Apšvieta suabstraktino materialias pasaulio realijas. Vakarų epistemologinės tradicijos kaip neracionalias ir primityvias išstūmė ir nuvertino prigimtines žinias. Anot mokslininko, vienas iš pagrindinių vakarietiško suabstraktinimo būdų yra ženklinimas (signifikacija). Tai reiškia, kad vadinamieji primityvūs žmonės, gyvenantys už Vakarų Europos ribų, buvo abstrakčiai paženklinti (signifikuoti) per Vakarų Europos epistemologinę prizmę. Europoje ir už jos ribų misionieriai terminą „pagonys“ vartodavo apibūdinti prigimtinius žmones kaip nekrikščioniškus ir nejudėjiškus, taip suponuodami, kad jų religijos yra neapšviestos ir neturinčios dvasinių, kultūrinių ir moralinių kodeksų. Istoriškai Amerikoje tie primityvūs žmonės buvo nebalti – tai Amerikos indėnai, afrikiečiai (juodieji) ir kiti. Pagrindiniame veikale Significations Ch. H. Longas akcentavo, kad juodieji žmonės Amerikoje baltųjų visada buvo ženklinami: „Juodaodžių kultūrinę realybę JAV sukūrė tie, kurie turėjo kultūrinių pajėgų – politinės, socialinės ir kultūrinės tikrovės sluoksniuose šios galios diapazonas yra milžiniškas. Šiuo atžvilgiu juodaodžiai yra tų pačių kultūrinių kategorijų ir struktūrų, kurios sukūrė šiuolaikinio pasaulio primityvių ir kolonizuotų tautų skirstymus, dalis. Pirmieji oficialūs pasisakymai apie šias tautas šiuolaikiniame pasaulyje yra ne jų pačių sukurta kalba, o kitų apie juos išplėtota žymėjimo sistema, kuri siekė išlaikyti kitus jiems paskirtose vietose, ir jas visada apibrėžia kiti.“ Remdamasis afroamerikiečių posakiu „Ženklinti yra blogiau nei meluoti“, Ch. H. Longas aiškino, kad ženklinimas užtemdo ir užgožia kultūrinį diskursą, neprisiimdamas už tai atsakomybės. Tai yra labai gudrus kalbos žaidimas, kuriame vieni turi būti įgudę naudotis žodiniu menu arba ženklinti, o kiti yra priversti neleisti, kad juos ženklintų.

Eglutė Trinkauskaitė, Lisa Poirier ir profesorius Charlesas H. Longas Amerikos religijos akademijos konferencijoje. San Diegas, JAV. 2019. Asmeninio archyvo nuotrauka

Išaugęs įstatyminės segregacijos laikais, bet puikiai išsilavinęs (dėstęs Čikagos ir kituose prestižiniuose universitetuose), profesorius Ch. H. Longas gerai suprato marginalizuotų žmonių padėtį, ypač religijos kontekste. Kalbėdamas apie vergijos palikimą, jis priminė, kad Amerikos afrikiečiai (juodaodžiai) yra vandens žmonės. Anot jo, ta kelionė per vandenyną vertintina prieštaringai. Plaukdami vandenynu europiečiai ir afrikiečiai keliavo tais pačiais laivais, tačiau atliko tarsi dvi skirtingas misijas. Jos dabar negali būti suderintos vien pozityviai ir universaliai mąstant.

Profesorius Vakarų epistemologijos terminus sklandžiai derino su prigimtinių žmonių išmintimi. Jis užsiėmė tam tikru akademijos „tręšimu“ – kontražymėdamas dramblio kaulo bokšto institucijas „viščiuko šūdu“ ir „buliaus šūdu“. Ch. H. Longas žaismingai ženklindavo kai kurias Vakarų galios struktūras – pavyzdžiui, Duke’o, Colgate’o, Harvardo ir kitus dramblio kaulo bokšto statusą turinčius universitetus. Jis tai dažniausiai darė neformaliose erdvėse: „Duke’as yra viščiuko šūdas! Buliaus šūdas – amerikietiškas būdas užsidirbti pinigų – universitetas apsimeta, kad yra intelektualiai sąžiningas. Juk kurti prasmę prilygsta uždirbti pinigus. Harvardas – jankių verslininkų konglomeratas, bet jie nekalba tarpusavyje. Juodaodžiai yra žmonės, o ne politiniai robotai.“

Klausytojai tokiais atvejais nuoširdžiai juokdavosi, o ką jo kontraženklinimas tiksliai reiškė, žinojo tik jo artimiausi studentai, minėtus longizmus dabar jie planuoja surinkti į žodynėlį: „viščiuko šūdas“ – bailumas, „buliaus šūdas“ – melas. Profesorius Ch. H. Longas žinojo, ką tai reiškia. Net ir formaliose erdvėse jis nebijojo priminti apie universitetų plantacijas ir jų ryšius su vergija. Pavyzdžiui, prestižiniai Browno ir Harvardo universitetai gaudavo pinigų iš geradarių, kurie praturtėjo iš transatlantinės vergų prekybos ir jų darbu iškilusių medvilnės plantacijų. Pirmieji Džordžtauno studentai mokėsi nemokamai, nes jėzuitai turėjo iš esmės nemokamas plantacijas Merilande, o jose, kaip žinoma, dirbo vergai.

Mes buvome paženklinti Vakarų Europos epistemologinėmis kategorijomis. Panašūs modeliai gali būti atpažįstami civilizuojant „laukinius kraštus“ – Airiją, Lenkiją, Lietuvą, Italiją, kitaip sakant, dabartines katalikiškas hegemonines valstybes. Paskutinį kartą reaguodamas į Amerikos religijos akademijos konferencijos interpretacijos meno sesijos pranešimus Ch. H. Longas pabrėžė, kad prigimtinių kultūrų žinių artikuliavimas yra sėkmingas bandymas sustabdyti siautėjantį racionalumą. „Atsižvelgdami į ekologinę krizę, susiduriame su dideliu iššūkiu. Turime pakeisti būdą, kaip santykiaujame su materialiuoju pasauliu. Vien pats to žinojimas yra sudėtingas dalykas. Kai vartojame terminą „mokslas“, išreiškiame keletą dalykų: metodą, realybę, technologiją. Dėl to dažniausiai kyla painiava – „mokslas“ yra toks paplitęs terminas, tarsi šiuolaikinė norma tam, kas buvo tiesa ankstesniais amžiais (apie tai rašė Biblija). Mokslas reiškia „objektyvumą“. O objektyvumas yra ant susvetimėjimo slenksčio – verčia mus labai įtariai žiūrėti į bet kokį žinojimą, kuris mus daro artimus vienus kitiems. Viskas, ko norime, yra susvetimėjęs žinojimas. Nebemokame gyventi kaip nesvetimi. Hermeneutika paprastai reiškė nesvetimumą: tai – subjektai, tiriantys subjektus, o ne objektus. Žinojimas priklauso bendruomenei. Vakarietiškas žinojimas, pritaikytas visuotiniam naudojimui, tampa demoniškas – kaip anglų filosofo Francio Bacono krikščioniškasis pagrindas nuvertinti ir dominuoti materialaus pasaulio atžvilgiu.“ Istoriškai toks susvetimėjęs žinojimas naudingas tik siauram elitiniam ratui žmonių, kurie turi privilegiją abstrakčiai spekuliuoti pasauliu, kurį jie iš esmės materialiai išnaudoja. Ši ženklinanti epistemologinė tradicija nėra kvestionuojama, ji yra perduodama iš kartos į kartą per dramblio kaulo bokštų institucijas. Būtent tai Ch. H. Longas ir išreiškia, kai kontraženklina (kontrasignifikuoja), atstumdamas Duke’ą, Colgate’ą ir Harvardą. Ch. H. Longas yra Mokytojas (rašau didžiąja raide), kuris mus, jo mokinius, išmokė artikuliuoti prigimtines religijas ir religinę materialaus pasaulio vertę. Amerikos studentai dažnai atvirai pasisako, kad jų santykis su religija yra traumuotas, – tie, kurie buvo ugdomi religinėse mokyklose, neretai visai nusisuka nuo religijos, nes nejaučia, kad organizuota religija atspindi jų vertybes. Arba jie jaučia didelį konfliktą tarp savo ankstyvos indoktrinacijos ir šių dienų socialinio teisingumo judėjimo. Jie jaučia, kad konvenciniai vakarietiški religijos apibrėžimai neįtraukia jų religingumo, kaip tai nutinka su prigimtinėmis religijomis ir kitomis marginalizuotų žmonių religinėmis raiškomis. Ch. H. Longas puikiai suprato, kad tikėjimas kaip abstrakti psichinė funkcija riboja religijos apibrėžimą, išskirdamas, pavyzdžiui, tokias prigimtines religingumo formas kaip šokį ir muziką. Vaikystėje tėvų priverstas sekmadieniais eiti į bažnyčią, jis suvokė, kad „krikščioniškas tikėjimas suteikė kalbą religijos prasmei, tačiau ne visos tos juodaodžių bendruomenių religinės formos buvo aprėptos religinėmis reikšmėmis. Domėjausi ir kitomis juodaodžių bendruomenių religijos istorijos formomis – jos gyvos folklore, kalboje, muzikoje, gyvenimo stiliuje ir panašiai. Tarp šių orientacijos formų ir krikščioniškų bažnyčių egzistavo tam tikra įtampa, tačiau kai kurios iš šių nebažnytinių orientacijų buvo sutelkusios didelę kritinę ir kūrybinę galią. Jos dažnai kėlė gilesnius religijos suvokimo klausimus, susijusius su tikresne juodaodžių bendruomenių situacija nei jų laikų bažnyčios vadovai.“ Remdamasis turtinga asmenine ir akademine patirtimi, Ch. H. Longas religiją apibrėžė taip: „Religija reiškia orientaciją galutine prasme, tai yra kaip susitaikoma su esminiu kiekvieno vietos pasaulyje suvokimu. Bet kurio žmogaus religija yra daugiau nei minties struktūra; tai patirtis, išraiška, motyvacija, ketinimai, elgesys, stilius ir ritmai.“

Tyrinėtojas suprato, kad marginalizuotiems žmonėms norint artikuliuoti religines raiškas reikia „atbulai šliaužti“ per savo prigimtines istorijas. Nevakarietiškų tautų kultūros buvo sukurtos kaip komplikuoto žymėjimo ir įvardijimo produktai. Atbulinis šliaužimas per istoriją yra nuoseklus to žymėjimo ženklų išnarpliojimas (iššifravimas) – savotiška dekonstrukcija. Profesoriui buvo aišku, kad ilgos diskusijos apie religiją kaip universalią kategoriją dažnai tik atitolina nuo pačios religijos esmės aiškinimosi. Bet kuri religija istoriškai buvo tiek autentiška, kiek ji reprezentavo Vakarų kultūros praeitį arba apskritai žmonių kultūrą arba buvo perkelta į žmogaus egzistencijos periferiją, pavyzdžiui, į Vakarų visuomenės žemesnes klases, moteris, periferinius pasaulio regionus, „primityvias“ tautas, kurios technologiškai buvo atsilikusios nuo Vakarų. Ch. H. Longas ypatingą dėmesį kreipė ne į universalius panašumus, bet į skirtumus. Religiniai nesutarimai parodo, kad abstrakčios spekuliacijos apie religiją, ypač abstrakčioje istorinio laiko plotmėje, tebeslopina, neokolonizuoja prigimtines tautų vertybes, kurios buvo ištrintos iš „Vakarų religijos“ apibrėžimų. Abstrakčios ideologijos vis dar kryptingai tebesiekia dominuoti materialiame pasaulyje: skaudu matyti beatodairiškai kertamus miškus, ekologinę nejautrą ir jos sukeliamas nelaimes. Tai ne tik Lietuvos, bet ir globalaus masto, visos žmonijos problemos.

Dar 2012 m. „New York Times“ publikuotas Ch. H. Longo straipsnis „Ligos ekologija“ pabrėžė ryšį tarp ekosistemų ir sukeliamų ligų. Natūralaus pasaulio „ekosistemų tarnybos“ turi didelę ekonominę ir biologinę vertę – pavyzdžiui, tai miškai, kurie filtruoja mūsų orą ir geriamąjį vandenį, bitės ir paukščiai, apdulkinantys augalus. Žmonės nėra pasyvios užkrečiamųjų ligų aukos. Dauguma epidemijų – AIDS, Ebolos, Vakarų Nilo, SARS, Laimo ligos – yra destruktyvios žmonių veiklos prieš gamtą padarinys. COVID-19 pandemija sustabdė ir pakeitė tokį pasaulį, kokį iki šiol pažinojome. Onondagų vadas Orenas Lyonsas prieš daugelį metų įspėjo: „Biznis, kaip įprasta, baigiasi.“

Žmonijai būtina pakeisti religinę orientaciją, nes egzistuoja tiesioginis ryšys tarp žmonijos galimybės išgyventi ir religijos. Svarbu išnarplioti istorines nusistovėjusių vertybių, taip pat ir religijų ir požiūrio į aplinką šaknis. Jeigu žmonės tiki, kad antropomorfinis Dievas sukūrė pasaulį ir paliko jį žmonių valiai dominuoti ir pavergti, tai toks tikėjimas ilgainiui privedė prie galutinės žmonijos dezorientacijos (pasimetimo) ir išnaudotojiško pasaulio modelio pasekmių, kurias šiuo metu labai konkrečiai ir patiriame. Profesoriaus žodžiais tariant, mes visi buvome savaip paženklinti. Biblijos tyrėjo Jameso Barro „meistriška“ despotinė pasaulio pradžios interpretacija apibūdina vakarietišką santykį su gamta. Žmogaus ir gamtos santykis yra toks pat kaip Dievo su žmogumi. Kadangi Dievas yra savosios kūrybos viešpats, jis žmogų išrenka savo atstovu, kuris minėtą viešpatystę turi įgyvendinti Dievo vardu. Akivaizdu, kad Dievo siekis yra būti žmogaus šeimininku, o gamtos dalia – tapti jo vergu. Žmogui ne tik suteikiama pareiga viešpatauti žemėje, bet ir aiškiai įsakoma pavergti žemę – tarsi gamta būtų buvusi sukurta nepaklusni; ji turi būti palaužiama. Jei tai yra teisinga interpretacija, atrodytų, kad vienintelė aplinkos etika, atitinkanti judėjų ir krikščionių pasaulėžiūrą, yra silpna, netiesioginė, antropocentrinė – tokia, kuri uždraustų tik tuos piktnaudžiavimus aplinka, kurie neigiamai veikia žmonių gerovę ar pažeidžia jų teises. Žymus Amerikos gamtininkas Johnas Muiras žmogaus savivoką, susijusią su despotine pasaulio pradžios interpretacija, yra apibūdinęs kaip „viešpats žmogus“.

Judėjų ir krikščionių apologetų „ūkvediškoji“ interpretacija teigia, kad sukūrimas pagal Dievo atvaizdą žmonėms suteikia ne tik specialias teises ir privilegijas, bet ir specialias pareigas bei atsakomybę. Žmogaus pareiga yra protingai ir geranoriškai valdyti viešpataujamą žemę. Piktnaudžiauti, degraduoti ar sunaikinti žemę – tai pažeisti pasitikėjimą tarp Dievo ir žmogaus. Pagal „ūkvediškąją“ interpretaciją aplinkos degradacija ir sunaikinimas siekiant tariamų žmonių interesų nėra būtinas Dievo nurodymas valdyti žemę ir ją pavergti, tačiau tai yra tiesioginis pirmojo įsakymo pažeidimas ar net iškrypimas, kilęs dėl vėlesnio žmogaus kritimo. Pradžios knygoje Dievas paskelbia, kad kiekvienas sėkmingas jo gamtos darinys yra „geras“ ir turi prigimtinę vertę ar bent jau daugiau nei vien tik vartotojišką vertę. Svarbu priminti, kad veiksmas vyksta ne Lietuvoje ir ne Amerikoje – Rojaus sodo geografinė padėtis yra tarp Nilo vakaruose ir Tigro bei Eufrato rytuose – dabar tai vadinamasis Vidurinių Rytų regionas. „Ūkvediškoji“ Rojaus sodo interpretacija yra konfliktiška – siekianti patvirtinti prieštaringai vertinamus elementus: atsakingą, bet utilitarinį, gerybinį, bet autoritarinį gamtos valdymą (imago dei, viešpatavimas virš gamtos, jos pavergimas). Pagal judėjų ir krikščionių aplinkos apsaugos etiką žmogaus unikalumas tarp visų kitų būtybių – jo sukūrimas pagal Dievo atvaizdą – lemia moralinę asimetriją. Esą esame išskirtinai privilegijuoti ir atsakingi. Neegzistuojame kaip ištekliai kitiems kūriniams, bet jie egzistuoja mums; mes turime jausti pareigas, nuo kurių jie atitinkamai yra atleidžiami.

Pagal pilietybės interpretaciją hebrajiškas vardas Adomas kildinamas iš žodžio adamos, reiškiančio „žemę“. Taigi pirmojo žmogaus vardas jį sieja su pačiu materialiausiu elementu – su dirvožemiu, gamta, o ne su dangumi, eteriu ir dieviškuoju, kaip rodo vėlesnis įvardijimas, imago dei. Atkreipiame dėmesį, kad gyvūnai, kuriuos, be abejo, žmogus įvardijo, yra Dievo sukurti iš tos pačios medžiagos kaip ir žmonės. Ir jie yra sukurti kaip potencialūs Adomo kompanionai. Šioje seniausio Biblijos mito pilietybės interpretacijoje antropocentriškumas yra paties žmogaus nuodėmė ir jis yra atsakingas už garsųjį nuopuolį. Žmogus puoselėjo ir augino antropocentriškai „geras“ gamtos dalis, prijaukindamas gyvūnus ir valgomuosius augalus ir bandydamas antropocentriškai sunaikinti „blogąsias“ gamtos dalis – kenkėjus ir piktžoles. Amerikiečių filosofas J. Bairdas Callicottas argumentuoja, kad iš visų Pradžios knygos pasaulio kūrimo interpretacijų „ūkvediškoji“ ekocentrinė aplinkos etika yra veiksmingiausia, praktiškiausia ir priimtiniausia sistema, atitinkanti judėjų ir krikščionių pasaulėžiūrą. Autorius šią etiką net vadina pagirtina. Bet ar ja žmonės gyvena? Žmogus savo tikslams neteisėtai pasisavino gėrio ir blogio pažinimą. Anot J. B. Callicotto, atavistinė šios istorijos moralė tokia: žmogaus sąmonės įgijimas ir egocentrizmas buvo pirminės nuodėmės. Taigi atrodo, kad žmogaus išsigelbėjimas būtų sugrįžti į nekaltumą, nuogumą ir prigimties pirmapradiškumą. Iš tikrųjų, norint išsipirkti, be abejo, reikėtų atsisakyti pramonės, žemės ūkio, o galbūt net ir visų įrankių naudojimo, sugrįžti į pradinę egzistencijos būklę, kai žmogus gyveno kaip neatsiejama gamtos pasaulio dalis ir naudojo tik tai, ką gamta laisvai dovanojo; ar dar radikaliau.

Karantinas dėl COVID-19 privertė radikaliai susimąstyti, ką ir kaip žmonija pasirinks galutinai nustatydama prioritetus ateityje. Pasirinksime būti natūralaus pasaulio piliečiai ar jam toliau vadovausime remdamiesi ydingu, savanaudišku, antropocentriniu supratimu? Ar mūsų dabartinė patirtis yra tremtis iš Rojaus sodo, nes žmonija pasirinko neteisingą interpretaciją? Mes buvome paženklinti kartu su gamta. Profesoriaus Ch. H. Longo kvietimas šliaužti atbuliniu bėgiu primena, kad mechaninis požiūris į gamtos prigimtį yra gana naujas žmonijos istorijos tarpsnis.

Aplinkos istorikė Carolyn Merchant knygoje „Gamtos mirtis“ (The Death of Nature) primena, kad iki maždaug 1600 m. Žemė buvo suvokiama kaip gyva, dažniausiai įsivaizduojama įgaunanti motinos pavidalus. Europiečiai, kaip ir kiti prigimtiniai pasaulio žmonės, tikėjo, kad planeta yra gyvas organizmas, kupinas gyvybę teikiančių galių, bet gali būti ir pašėlusi. Dėl šių pažiūrų galiojo draudimai išniekinti motiną Žemę. Metafora pasikeitė, kai po 1600 m. mokslo revoliucijos buvo atskleistos kai kurios gamtos paslaptys. Kadangi gamta dabar eksploatuojama kaip mechanizmas, neturintis paslapties ar dieviškumo, manoma, kad jos sudedamosios dalys galėjo būti niekinamos ir išnaudojamos. Gamta vis dar kartais pasirodydavo moters pavidalu, tačiau kaip lengvai valdoma ir pavergiama. F. Baconas įtikino britų elitą visiems laikams atsisakyti esą pagoniškų žemės, kaip gyvybę teikiančios motinos, sąvokų ir priimti jos požemių šeimininkų vaidmenį. 1623 m. apie naująjį etosą De Augmentis Scientiarum jis rašė, kad gamta turi būti suvaržyta, formuojama ir perdaryta taip, tarytum ji būtų naujas žmonių rankų sukurtas meno kūrinys. Biblijos įkvėptas F. Bacono mąstymas liko nepakitęs – akcentuojama žmonių teisė iškelti savuosius interesus aukščiau už ekosistemas, kurios mus išlaiko, ir piktnaudžiauti žeme, tarytum ji būtų negyvas mechanizmas. Stipriausi iššūkiai šiai pasaulėžiūrai visada kilo iš už jos ribų, tose istorinėse situacijose, kai kirtimo ar kasimo projektai susiduria su skirtingais seniau natūraliai vyravusiais santykiais su žeme, ir tie senieji būdai vis dar kovoja, kontraženklina.

Įsidėmėtini indėno onondago O. Lyonso žodžiai: „Įstatymas sako, kad jei nuodysite vandenį, mirsite. Įstatymas sako, kad jei nuodysite orą, kentėsite. Įstatymas sako, kad jei niekinsite savo gyvenamąją vietą, kentėsite. Su šiuo įstatymu nepasiginčysite.“