Burokėliai

Nubudus dilgteli mintis, kur realybė, o kur sapnas. Niolikta moderniojo maro diena. Neišjungto kompiuterio ekrane siūbuoja kruvinaspyglis pakartas kaštonas. Ne… ne aš… ne mes… Neigiu burtais, užkalbėjimais milijoninę mikroskopinių kaštonų armiją, klastingesnę už lig šiol buvusias kariaunas. 

Ginkluojuosi antveidžiu, vienkartinėm pirštinėm. Skubu vaistinėn papildyti savo ir artimųjų ginklų atsargų. Gerai, kad kol kas neuždrausta važiuoti dviračiu. Pėsčiųjų bulvaro dykra pėdina vienas kitas žmogelis. Tiesiai į mane trinksėdamas riedlentės ratais atlekia susikūprinęs kapišonas. Strykteliu šonan – tiek erdvės. Bet kapišonas susikoncentravęs į salto, nieko aplink nemato. Ačiū Dievui, pavyko amortizuot smūgį.

– Kur leki, ar aklas!

– Atsiprašau, labai labai atsiprašau, – nukritęs kapišonas atidengia inteligentiško jaunuolio veidą. Akys atviros. Nemeluoja. Jis įtikėjęs, kad bulvaras tuščias. Jis net nepasižiūri.

Važiuoju link turgaus kvartalo. Vienas, du, trys, keturi, penki – visi su kaukėm. Išlaiko distanciją tarp žmonių, šunų, automobilių. Stebimi kaukėtų policininkų. Keli benamiai drąsiai eksponuoja pajuodusius veidus. Ar jie kam nors rūpi?

Vaistinėje apsaugos juostos, sužymėtos laukimo vietos. Marlė, salicilo spiritas, skausmą malšinantys vaistai, vienkartiniai švirkštai…

– Vienkartinių pirštinių nėra, dezinfekcinio skysčio nėra, kaukių nėra…

Už manęs auga žmonių eilė. Dėl privalomo distancijavimo eilė nutįsta ligi sovietmečio laikų.

Palieku prie vaistinės stovų prirakintą dviratį ir jau pėsčiom leidžiuos į prekybinių paviljonų mūrais aptvertą turgavietę. Įprastinis turgaus kleketavimas uždarytas, užrakintas devyniomis spynomis. Stačiakampę erdvę aptvėrę pastatų betonai, atsukę šaltus užpakalius miestui, žvelgia į turgaus aikštę negyvomis įstiklintomis akiduobėmis.

Turguje dirba maisto ir buitinių prekių parduotuvė. „Norfa“ keistas pavadinimas. Keistai kinta asortimentas. Dažnai nebūna grikių. Žiauriai pabrango imbieras ir citrinos, šiek tiek degtinė. Nėra burokėlių. Bet dar ne karo metas. Mes tokie išpaikę. Tikro karo metais patekę „Norfon“ pasijustų kaip rojuje.

Turgaus aikštėje tolokai vienas nuo kito pavieniai ūkininkai su obuoliais, svogūnais, morkom, gatavai susvertais bulvių tinklamaišiais. Jų dislokacijos vietoje vokietmečiu stovėjo kartuvės.

– Pasislinkite toliau, – tyliai prašau įmitusios perpardavinėtojos.

– Ponia, a tau vietas nebeužtenk? – blyksteli pridegama cigaretė.

Burokėliai nuošaly. Tvirti ir stangrūs. Lyg ką tik nuimtas derlius. Įraudę, nugairinti laukų vėjo ūkininko skruostai po permatomu apsauginiu šalmu. Nuotaikingai šviečia geltonas šalmo snapelis.

– Kur gavot tokį šalmą? – neištveriu.

– A da prieš karantiną. Nusipirkau ūkio darbams, purškiant apsisaugot. Kaip gerai, ka kelius nusipirkau.

– Pasverkit porą pailgųjų burokėlių. Jie tokie dideli… Ar šalmas patogiau nei kaukė?

– Ne kažkas. Po kurio laika rasoj.

Žiūriu į šalmą.

– Nepergyvenkit. Viskas bus gerai. Viskas gerai baigsis, – užtikrintai skardena turgaus erdvėj tvirto stoto atviro veido ūkininkas.

Žvilgsniu nustumiu vokietmečio kartuves, betoninius turgaus perimetro paviljonų griaučius.

Griaučiuose rūksta ir liepsnoja miestas po keturiasdešimt ketvirtųjų rusų bombardavimų. Stoviu su miestiečiais, su ūkininkais aikštėje, kalvos papėdėje, kalvos, ant kurios baltuoja stebuklingai išlikusios evangelikų liuteronų bažnyčios šoninis fasadas.

– Dvidešimt centų.

– Tiktai? Dėkui. Sėkmės prekyboj.

– Viskas bus gerai! – nuskardena pavymui.

Į kalvą įvažiuot nesunku perjungus tik vieną bėgį.

Į kalvą, kurios įkalnę užkariavęs prekybinis univermagas nuo sovietmečio viduriuose tebevirškina liuteronų bažnyčią.