Atsarga gėdos nedaro
Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ premjera daugeliui sukėlė euforiją: pagaliau geras filmas, gražiai įprasmintas nepriklausomybės trisdešimtmetis. Turima omeny – režisierių, kurie būtų veiksnūs padaryti tokį filmą, Lietuvoje yra mažiau nei vienos rankos pirštų. Filme daug atpažįstamumo: to, kas aktualu ir šiandien. Pvz., liguistas premjero taupymas per krizę, prezidento troškimas „padaryti kažką, kad visi matytų“. Galima nujausti, kad tam jis ir statytas.
Vis dėlto esama ir kitų jausmų: emociškai perteikto nepriklausomybės trapumo, nostalgijos ir graudulio. Taip pat autoritarizmo komizmo – kaip atsvaros. Keista, viename interviu Kaupinis paaiškina savo rezervuotą santykį su emocijomis, bet kino kalba remiasi jomis (dėl to siužetas neperpildytas). Kauno modernizmo architektūros detalės, tropiniai augalai ir papūgos, vaikai, studentai, karininkai, kurių likimai neaiškūs – mirtis, tremtis, sėkmės atveju – emigracija. Argi žiūrovui tai nežadina sentimentalumo? Jūra, kurios niekad gyvenime nematęs premjeras važiuoja pažiūrėti kartu su vizionieriumi; suka automobiliu ratus kaip maži vaikai, kol užklimpsta smėlyje. Grynas racionalumas retai kada užmezga ryšį su estetizmu.
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Aktoriaus Vaidoto Martinaičio įkūnijamo premjero prototipas yra Juozas Tūbelis, bet turi ir voldemariškų savybių – desperacijos akimirkomis dar lyg bando organizuoti perversmą. Ūkiškasis premjeras filme kaupia valstybei „atsargą“, sugeba malšinti svainio prezidento impulsus, bet po infarkto, išgelbėtas tikro keistuolio, užmezga su juo draugystę – matyt, egzistenciniais pagrindais. Veikėjų vardai pakeisti, „Metropolis“ vadinamas „Divinopoliu“, bet visos kitos geografinės nuorodos išlieka dokumentinės – netvarka sistemoje. Tiesą sakant, nepastebėjau rimto reikalo keisti vardus – tikriausiai siekiant apsidrausti, kad filmą akylai pažiūrėję istorikai ims prikaišioti netikslumus? Tegu prikaišioja, bus ir jiems darbo, ir mes turėsime ką dėti į liesokus laikraščių puslapius.
Kazio Pakšto idėja, kad emigracija neišvengiama, šiandien išsipildė su kaupu. Vizionieriai retai kada būna suprasti amžininkų: Pakšto sukirpimo akademikai ir šiandien mums sukelia, švelniai tariant, neadekvatumo įspūdį. Žinoma, kai tai perteikiama žiemos sodų mirgėjime ir per laiko (juoda ir balta monochromija) distanciją, nuogas kolonializmas ima atrodyti netgi poetiškai. „Beprotybė – kiekvieno ką nors keičiančio sprendimo pradžia“, – ištaria filmo veikėjas Feliksas Gruodis (akt. Aleksas Kazanavičius). Žavi beatodairiška tarpukario politikų ir inteligentų pastanga gelbėti valstybę, kai kiti tuo metu labiausiai rūpinasi nuosavo parketo vaškavimu.
Švelniai ironizuojamas Antano Smetonos valdymo būdas gerai atspindi vieno asmens tuštybę. Politiniai kompromisai, siekis įtikti žmonėms, cenzūra, pompastiškos kalbos universitete, pritariant juokingam skudutininkių ansambliui; baimė pateikti piliečiams objektyvius faktus – tikslus tautininkų vyriausybės šaržas. Patiko epizodas su valdingu laikraščio redaktoriumi (akt. Darius Meškauskas), metančiu pavaldiniui frazę „Ar pirma diena dirbi?“ – kaip aš norėčiau kam nors taip įsakinėti! Labai įdomus, nors ir neišplėstas, nesipriešinimo siužetas: jau aneksuotame Klaipėdos krašte prie pietaujančių premjero ir Gruodžio priėjęs karininkas priekaištauja pastarajam dėl sprendimo nusileisti Hitlerio agresijai. Gruodis ištaria: „Jaunuoli, nežinote, kas yra karas…“ Ta pozicija apdairi, išmintinga, bet konfliktas ryškus, keliantis aistrų ir šiandien. Lietuva to meto geopolitikoje buvo žaislelis. Žiūrovas tą žino, o filmo veikėjai – ne visi.
Buitinės laimės kontrastas filme gal ir banalokas, bet pritemdo politinį dramatizmą, bejėgystės jausmą. Ir Eglė Gabrėnaitė, ir Rasa Samuolytė savo vaidmenis atlieka charakteringai – Pakšto santykiai su žmona ir uošve buvę išraiškingi. Globojama dukterėčia kalba labai šiuolaikiniu miesčionišku akcentu, o juk atvažiavo į gimnaziją iš provincijos. Aptariant filmą, žiniasklaidoje pabrėžiamos „neiškalbėjimo“, „neišsakymo“ situacijos, bet kalbėti filmo veikėjai tikrai stengiasi – taip, kaip moka. Nelabai įsivaizduoju tarpukario mentaliteto žmonių, kalbančių tarpusavyje apie santykių realijas kaip prancūzų, ispanų ar amerikiečių filmuose. Visi filmo veikėjai yra psichologiškai motyvuoti, scenarijuje ir su žiburiu nerastum nusišnekėjimų. Štai ką režisūrai reiškia išsilavinimas.
Lietuvos nepriklausomybė istorijos retrospektyvoje yra keistas, laimingas atsitiktinumas; trapi galimybė, kurios galėjo ir nebūti. Emancipacija, ambicija, gal net kaprizas. Valingas inteligentų susitelkimas, darbas, diplomatija, charakterių proveržiai – paradoksalu, bet politiką, kurią pats studijavo, Kaupinis apibrėžia kaip emocijų dominavimo lauką. Ir akademinių vizionierių beprotybė, be abejo, veiktų pirmiausia emociškai, tik įprastai ji tvyro už praktinės veiklos ribų (ačiū Dievui). Praėjus šimtmečiui, vizionierių intuityvizmas tampa medžiaga meninėms transformacijoms. „Nova Lituania“ ir pasakoja tą desperatišką valstybės gelbėjimo istoriją; bet tai fikcija, metafora ir nuotaika, nieko bendro su realybe. Tikrai rasis žiūrovų, kurie apie tai primirš. Net ir aktoriai primiršo (Kazanavičius reportaže per „Panoramą“ neigia Pakšto avantiūrizmą – esą buvo itin racionalus žmogus).
Istorikas Liudas Mažylis, komentuodamas šį filmą, ištaria, esą šiandien mums trūksta vizionierių. Nejuokaukit, turime Lukiškių pliažą ir aibę kitų vizijų. Jeigu laisvė reiškiasi tik laisve vartoti, vizijų pasiūlą užtikrina laisvoji rinka.
