Apie veidrodžio stadiją ir psichoanalitinės teorijos subjektą

Kas yra subjektas psichoanalitinėje teorijoje? Galime pradėti nuo vienos iš žinomiausių Jacques’o Lacano suformuluotų idėjų, kuri yra siejama su veidrodžio stadijos teorija (Jacques Lacan, Écrits: The First Complete Edition in English, translated by Bruce Fink, New York: W.W. Norton & Company, 2006, p. 76). Būtina pabrėžti, kad veidrodžio stadijos koncepcija kalba ne apie psichoanalitinės teorijos subjektą, o apie ego srities užuomazgas ir jo formavimąsi. Kalbėti apie psichoanalizės subjektą reikėtų kaip apie priešybę viskam, kas sudaro ego sritį. Šiame tekste bandysiu nusakyti, kas yra subjektas psichoanalitinėje teorijoje, kaip jį apibrėžia Lacanas. Trumpai tariant, subjektas psichoanalizėje apibrėžiamas ne per jį patį, o per tai, kas jis nėra. Tai daroma todėl, kad subjekto definicija nėra charakterizuojama kaip intencionali instancija ar psichologinis vienetas; subjektas pasirodo kaip „kontradikcija“, išplaukianti iš signifikantų kombinacijų. Psichoanalitinės teorijos subjektas yra ne filosofinis epistèmè arba lingvistinis „aš“; ne agentas ar instancija, kuri „naudoja“ signifikantus, norėdama artikuliuoti savo žinią, o momentinis arba laikinas signifikanto efektas, pasirodantis šnekėjimo arba vyksmo akte.

Pirmas veidrodžio stadijos etapas yra nujunkymo kompleksas. Šį kompleksą galima prilyginti Sigmundo Freudo priverstinio atsižadėjimo (Versagung) koncepcijai (Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, Vilnius: Vaga, 2009, p. 367). Ši koncepcija byloja apie momentą, kai vaikui tenka atsižadėti malonumo principo, pakeičiant jį realybės principu, tačiau tai nereiškia, jog malonumo principas išnyksta ar pasitraukia iš psichinės realybės. Tai momentas, kai glaudūs vaiko ir motinos santykiai pradeda keistis, pavyzdžiui, pereina į simbolinius, sociopolitinius santykius. Problema, kuri atsiskleidžia priverstinio atsižadėjimo metu, nurodo į glaudų, galbūt net erotinės prigimties, vaiko ir motinos santykį, kurį vaikui anksčiau ar vėliau tenka paaukoti tam, kad tinkamai įeitų į visuomeninius santykius. Paprastai kalbant, motinos funkcija rūpinasi, kad vaikui būtų keičiami rūbai, vyktų maitinimas, būtų atsakoma į riksmą ir verksmą – garantuojamas malonumo principas, o po tam tikro laiko vaikas privalo atsižadėti šio privilegijuoto pasitenkinimo. Vaikas privalo atidėti infantilų pasitenkinimą ir įsitraukti į simbolinės plotmės pareigas.

Lacanas teigia, jog gimęs vaikas yra visiškai priklausomas nuo Kito. Į pasaulį be niekieno pagalbos vaikas nėra pajėgus įeiti. Ankstyvuoju vaiko augimo laikotarpiu motinos funkcija yra vienas svarbiausių vaiko vystymosi elementų. Motinos funkcija yra instancija, kuri aprūpina vaiką šiluma, meile, reaguoja ir atsako į jo reikmes, keičia rūbus, maitina ir pan. Psichoanalizės konstrukcijoje šis laikotarpis analizantui iškyla kaip palaimos momentas, kurį jis siekia kompensuoti arba susigrąžinti fantazijos srityje. Tačiau šis momentas tėra hipotetinis, realiai niekada neegzistavęs arba egzistuojantis tik kaip loginė prielaida.

Iki 6 mėnesių vaikas yra persmelktas stipraus prisirišimo prie motinos. Šis momentas vaikui teikia privilegijuotą psichinį pasitenkinimą. Tai laikotarpis, kai motina nėra įrašyta į objektų santykius (subjekto ir objekto požiūriu), nes vaikas negali (arba dar nėra pajėgus efektyviai to daryti) diferencijuoti aplinkos objektų, pavyzdžiui, skirstyti ir rūšiuoti aplinkos esinių taip, kaip būdinga kalbos sričiai. Šioje fazėje vaikas negali daryti griežtos perskyros tarp savęs ir motinos, tarp savęs ir Kito, tarp subjekto ir objekto apskritai. Galime teigti, jog šiuo laikotarpiu motina yra tarsi vaiko psichofiziologinis tęsinys, lyg neatskiriama jo kūno ekstensija. Tad nujunkymo komplekse vaikas susiduria ne su motina kaip tikrove, bet su jos vaizdiniu. Kitaip tariant, objektas, su kuriuo vaikas susiduria priverstinio atsižadėjimo etape, nėra žmogus motina tikrąja šio žodžio prasme. Ji nėra suvokiama kaip atskiras gyvybės vienetas, individualus charakteris, turintis savo asmeninį gyvenimą, priešingai, ją vaikas suvokia kaip vaizdinį ar paveikslėlį. Tiksliau – kaip dalinio objekto vaizdinį. Vaikas neturi įdiegto simbolinės plotmės suvokimo, nes nesuvokia motinos kaip atskiro subjekto, turinčio singuliarų charakterį ir vietą simbolinės plotmės struktūroje. Jis ją suvokia kaip imanentinį savo kūno darinį. Mano akimis, tokį laikotarpį galima įvardinti kaip gryną malonumo principą, kurį vaikas linkęs kartoti ir jo nepaleisti. Jis nėra suinteresuotas lengvai to atsižadėti.

Po 6 mėnesių, pasak Lacano, prasideda veidrodžio stadija. Pavyzdžiui, namuose judėdamas vaikas galiausiai atpažįsta savo kūno vaizdinį veidrodyje. Vaikas suvokia, jog kaskart eidamas pro veidrodį atpažįsta kažkokį „pakeleivį“, kuris yra labai panašus į jį. Šis pakeleivis – jo kūno figūros ir psichinio srauto išdava. Tai vaiko kūno vaizdinys, kuris jam leidžia įsivaizduoti savo kūno visumą. Iš pradžių vaikas gali neatpažinti šio vaizdinio veidrodyje, nes juslinės srities požiūriu jausenos ir būsenos nėra bendramatės veidrodžio atspindžiui. Kitaip tariant, yra atotrūkis tarp to, ką vaikas išgyvena, ir to, kokioje figūroje šis išgyvenimas būva. Galima sakyti dar kitaip: yra atotrūkis tarp to, kaip žmogus jaučiasi ir galvoja apie save, ir to, kokią simbolinę vietą jis užima. Vaikui tenka pripažinti, jog tai jo, o ne kieno nors kito kūno figūra ir psichikos srautas. Psichoanalitinė teorija teigia, kad vaikas pats neatpažįsta – kaip ir daugelis gyvūnų – savęs kaip tokio. Vaikas savo esatį visada atpažįsta per Kitą. Ir galime sakyti, kad šiuo momentu pradeda vykti tam tikra metamorfozė. Veidrodžio refleksija daro tokią įtaką, kad vaikas virsta kažkuo Kitu, nei buvo prieš tai. Šią metamorfozę „iš kažko į kažką“ gražiai nusako Gilles’is Deleuze’as: „Maži vaikai yra panašūs ir beveik neturi individualumo, tačiau turi vienatinumus: šypseną, gestą, grimasą – įvykius, kurie nėra subjektyvios savybės“ (Gilles Deleuze, Pure Immanence: Essays on A Life, New York: Zone Books, 2006, p. 26). Vaikas iš singuliarios dimensijos, kuri išskiria šypseną, gestus, grimasą ir atskirą charakterį, kai jis dar nėra griežtai pajungtas simbolinės plotmės inhibicijai, pereina į subjektyvumo ir tapatybės, ego sritį. Lacanas tai vadina susvetimėjimu (aliénation). Prie šito sugrįšiu šiek tiek vėliau.

Veidrodžio stadijoje viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria vaikas, yra organiškumo disonansas, kuris, kaip efektas, randasi dėl vaiko negebėjimo koordinuoti sensorinę ir motorinę sistemas. Sensorinė sistema atsakinga už gebėjimą skirti garsus, diferencijuoti skonius, jausti padėtį erdvėje, skirti atstumus, sukoncentruoti dėmesį į pokalbio objektą, o ne aplinkoje vykstančius procesus. Motorinė sistema atsakinga už gebėjimą atlikti kelis žingsnius atbulomis, užlipti ant kėdės, šokinėti ant abiejų kojų, pro ką nors pralįsti, nesilaikant rankomis lipti laiptais, bėgioti, šokinėti, verstis kūlversčiu ir pan. Problema yra ta, kad vaikas nori būti „didelis“ kaip jo tėvai, tačiau vaikams nėra lengva tinkamai atlikti suaugusiųjų veiksmus. Tad čia prasideda ego mechanizmo formavimasis. Galimas daiktas, vaiko negebėjimas koordinuoti sensorinę ir motorinę sistemas reiškia tai, kad ego sritis formuojasi kaip gynyba prieš šį nesukoordinuotą disonansą. Kitaip tariant, kūno pritaikymas prie valios aktų randasi ne savaime, bet kaip gynybinė reakcija į tai, ką Lacanas vadina tikrove.

Veidrodžio refleksijoje vaikas pirmą kartą išvysta „holistinį“ savo vaizdinį. Reikėtų pabrėžti, jog be veidrodžio, paveikslo, fotografijos ar vaizdinės medžiagos mes niekada nepamatytume viso savo vaizdinio. Be veidrodžio refleksijos negalime pamatyti savo galvos, veido, kaklo, viršutinės nugaros dalies. Lacanas sako, jog vaikas, atpažindamas save veidrodžio refleksijoje, pamato gestalt. Vaikas iki veidrodžio stadijos patiria tik atskirus pojūčius, skirtingas jausenas, nekoordinuotas būsenas ir visi šie afektai neturi vienijančio centro. Tad gestalt atstovauja pirmam – holistiniam – šios būsenos ramsčiui ir centrui, kuris suteikia tam tikrą vienovės pojūtį. Reikia pabrėžti, kad savo kūno stebėjimas veidrodyje yra apgaulingas, nes veidrodyje viską matome atvirkščiai: žvelgiant į veidrodį sunku kirptis plaukus, užsimauti žiedą, prisisegti auskarą, kairę ranką matome kaip dešinę etc. Tai suteikia fragmentiškumo ir stokos efektą, nes vaikas negali sujungti visų jausenų į visumą ir tinkamai jų kontroliuoti. Paprastai tariant, veidrodžio refleksija pateikia iškraipytą, fikcinį ar net iliuzinį miražą, kuris niekada nėra tikslus psichofizinis sutapimas. Tačiau, nepaisant šių neatitikimų, vaikas, apimtas „eureka“ efekto, atpažįsta savo figūrą veidrodyje ir apibendrindamas tarsi pasako: „Aha!“

Svarbu pabrėžti, kad vaikas ateina į būtį ne iš savęs, bet per kažką, kas jis nėra. Subjektyvumas atsiranda ne savaime, bet per susvetimėjimą su veidrodžio refleksija. Vaikas šią refleksiją prijaukina, pasisavina, prievarta priderina prie valios aktų. Tai labai svarbus momentas, nes suteikia galimybę jaustis nepriklausomam ir autonomiškam. Noras būti atskiram ir nepriklausomam nuo aplinkos įtakų atitinka sąvoką „idealusis ego“. Vaikas siekia įgyti tobulą kontrolę, išvystyti idealią ego agento sritį, kuri efektyviai leistų prisitaikyti prie išorės įtakų. Idealusis ego svarbus tuo, kad tam tikra jo forma leidžia efektyviai kontroliuoti sensorinę ir motorinę sistemas. Pavykęs vaiko prisiderinimas prie veidrodžio refleksijos vaizdinio numato „palaimos“ būseną, kuri niekada nėra iki galo aktualizuojama, bet virtualiai visada numatoma kaip siekiamybė. Paprastais žodžiais tariant, prielaida, kad vaikas sutampa su veidrodžio refleksija, reiškia, jog vaikas būna apsėstas džiaugsmingumo ir žaismingumo pojūčių. Džiaugsmingumas lydi tokią būseną, kai vaikas pasijunta šio to vertas gyvenime – gerovės, likimo palankumo, tai aplinkybių suvaldymo ir pasitenkinimo būsena. Žaismingumas suteikia autonomiškumo ir nepriklausomybės jauseną. Štai vaikas pradeda bėgioti aplink stalą, išbėga į gatvę, pradeda neklausyti tėvų ir t. t. Kitaip tariant, pradeda tikėti, kad yra nepriklausomas nuo tėvų valios ir aplinkos įtakos. Pajunta, kad yra „didelis“ kaip visi kiti, tad gali gyventi ir atsakyti pats už save.

Nors vaikas visą savo psichinę jėgą nukreipia į veidrodžio refleksiją, koordinuoja sensorinę ir motorinę sistemas, pripildo ego darinį pasitikėjimo ir malonumo, tai dar nereiškia, jog ši operacija užbaigta. Kad atsirastų ego sąmoningumas, būtina internalizuoti Kito žvilgsnį arba ego idealą. Tėvai turi suteikti vaikui sertifikatą, tarsi „oficialų“ patvirtinimą, kad idealusis ego yra įteisintas socialinėje plotmėje. Vaikas reikalauja patvirtinimo ir įsitikinimo, kad jo vaidmuo yra pagrįstas ir adekvatus. Tėvų pritarimas suteikia vaikui jauseną, kad jis yra mylimas, o tai yra pasitenkinimas, kurio jis nori ir siekia. Tad, norėdamas pelnyti daugiau šio pasitenkinimo, vaikas privalo atkreipti dėmesį į tėvų žvilgsnį, o žvilgsnis šiuo atveju yra ugdymo normos ir kultūriniai įstatymai. Pavyzdžiui, už gerą vaiko elgesį tėvai gali pagirti ir duoti saldainį, o už blogą – ne. Tokių auklėjimo būdų yra begalė, todėl vaikas privalės atkreipti dėmesį į tėvų žvilgsnį, kad tinkamai įeitų į socialinę santykių sistemą, už kurią jis vėliau bus simboliškai apdovanojamas arba baudžiamas. Vaikas internalizuoja šį diskursą, iš kurio jis buvo stebimas, ir pats pradeda žiūrėti į save bei vertinti savo poelgius šiuo požiūriu. Šis žvilgsnis niekada nėra neutralus, jis visada grasinantis, visada persmelktas kaltės efektų, o tai rodiklis, kad vaikas nėra pajėgus įvykdyti visų socialinių normų ir reikalavimų, todėl privalo dar daugiau stengtis. Šis žvilgsnis visada yra superego.

Vaikas atpažįsta savo vaizdinį veidrodžio refleksijoje, identifikuojasi su juo, kontroliuoja jį. Paprastai tariant, vaikas prisitaiko prie tikrovėje duotos kūno figūros. Kas atsitinka, jei šis darinys sutrikdomas? Kai ši pakopa sutrikdoma, išryškėja specifinis ego ir išorės santykis, kurį Lacanas vadina „įsivaizduojama plotme“. Šį santykį galima apibūdinti žodžiais hainamoration ir jalouissance (Jacques Lacan, The Seminar of Jacques Lacan: On Feminine Sexuality, the Limits of Love and Knowledge, New York: W.W. Norton & Company, 1999, p. 99–100). Žodis hainamoration yra sutirštintas haines („neapykanta“), amour („meilė“) ir adoration („garbinimas“) darinys, o žodis jalouissance yra sutirštintas jouissance („mėgavimasis“) ir jalousie („pavydas“) darinys. Jeigu ego sritis yra netrikdoma ir paliekama pati sau, momentas yra pripildytas meilės, garbinimo ir narcisistinio malonumo, o jeigu sutrikdoma – neapykantos ar net pavydo. Meilė žymi pozityvias reakcijas į ego konsistenciškumą, o neapykanta – negatyvias. Neapykanta atsiranda tuomet, kai kažkoks išorinis veiksnys kėsinasi sugadinti šį privilegijuotą ego santykį. Šioje pakopoje ego santykis su išore yra grindžiamas įsivaizduojama plotme, t. y. ego su Kitu turi tik panašumo, o ne simbolinį-struktūrinį ryšį. Vaikas nedaro griežtos simbolinės perskyros tarp savęs ir Kito. Jeigu veidrodžio stadija dominuoja vaiko psichinėje realybėje, t. y. santykiai nepereina į simbolinius, galima tikėtis psichotinio subjekto, autsaiderio, kuris primeta savo įsivaizduojamą žinojimą – dažniausiai kliedesį ir paranoją – išoriniam pasauliui.

Anksčiau minėjau, kad vaiku pasirūpina motinos funkcija, dabar šį terminą galima praplėsti ir pavadinti motinos geismu arba tiesiog Kito geismu. Ką tai reiškia? Lacanas teigia, kad vaikas gimsta iš motinos geismo. Motinos geismas (arba Kito geismas) – tai visos tėvų svajonės, fantazijos, šnekos, pokalbiai ir siekiamybės, išreikšti žodžiais. Motinos geismas egzistavo daug anksčiau, nei gimė vaikas. Pavyzdžiui, tėvai siekia išrinkti tinkamą ir gražų vardą, įrengti vaikui kambarį, pradeda įsivaizduoti, koks bus vaiko gyvenimas, kokia ateitis jo laukia, kokią profesiją pasirinks, koks likimas atiteks ir t. t. Dažniausiai tėvai nuo mažumės šnekasi su vaikais, net jiems būnant įsčiose. Daugelis šių gyvenimo formų egzistuoja šimtmečius – tai geismas, kuris nėra tinkamai apmąstytas, taisyklingai suformuluotas, suprastas ar kvestionuojamas. Kitaip tariant, tėvai vadovaujasi žodžiais ir samprotavimais, kurių jie patys gerai nesupranta. Čia atsiskleidžia daugybė niūrių gyvenimo scenarijų, pavyzdžiui, yra daugybė žmonių, kurie siekia to, ko iš tiesų nenori arba ką gavę nusivilia. Yra daugybė žmonių, kurie išsikelia tikslus, kuriais giliai širdyje netiki ar kurių nesitiki pasiekti, tačiau vis tiek jų siekia. Lacanas teigia, kad mano geismas visada yra Kito geismas. Vaikai vienaip ar kitaip perima šį Kito geismą ir patys pradeda geisti to paties.

Kito geismas simbolinėje plotmėje artikuliuojamas šnekos funkcijos pagrindu. Vadinasi, geismas išreiškiamas lingvistiniais signifikantais. Anot Ferdinando de Saussure’o, kalbos ženklas sudarytas iš signifikanto ir signifikato poros. Jis teigia, kad jie glaudžiai susiję ir atliepia vienas kitą. Signifikatas yra koncepcija arba samprata, kuri realizuojasi mentalinėje plotmėje. Signifikantai nurodo ženklo materialumą – tai žodžiai, garsai, kuriuos pasitelkiame norėdami perteikti idėjas, o signifikatai – ką šie garsai žymi ir perduoda. Šnekamojoje kalboje signifikantai rikiuojasi vienas po kito linijiniu būdu, lyg srautas, o rašte šis srautas vaizduojamas raidėmis. Žodžiai, kuriuos vartoja vaikas, norėdamas išreikšti reikmę, yra signifikantų kombinacijos, o tai, ką šios kombinacijos atneša, yra tam tikras turinys ir reikšmė. Signifikantų seka jungiasi į liniją kaip vėrinys ir visada kažką signifikuoja. Ją galima pavadinti signifikuojančia grandine.

Lacano signifikanto formulė labai paprasta: signifikantas visada nurodo į kitą signifikantą. Jeigu vienas signifikantas nurodo į kitą signifikantą, vadinasi, yra signifikantų tinklas. Ką tai reiškia? Saussure’as, aiškindamas šią mintį, vartoja sinchronijos sąvoką, kuri reiškia, jog visi kalbos sistemoje esantys signifikantai yra pajungti vienalaikiškumui, t. y. sujungti į vieną bendrą konvencijų tinklą (sinchroniją). Šnekėjimas, pasirodantis diachroniškai, simultaniškai jungia daugelį kitų (tiesiogiai) neįtrauktų signifikantų, kurie yra sistemoje. Jeigu ego atlieka šnekėjimo aktą, jis yra sinchroninėje kalbos sistemoje, vadinasi, visi signifikantai funkcionuoja kaip konvencijų tinklas. Visą konvencijų arsenalą Lacanas vadina signifikantų lobynu. Tačiau tai dar nereiškia, jog vaikas sugebės juos visus panaudoti. Visada liks likutis, kažkas nepasakyta. Šiuo požiūriu ego sieks priartėti prie tapimo subjektu, t. y. panaudoti visus galimus ir reikiamus signifikantus, kad ir kokia nesėkminga ši procedūra bus. Šnekos aktas a priori žymės žmogaus pamatinę stoką ir nesutapimą su savimi pačiu. Štai čia išryškėja susvetimėjimas, apie kurį buvo užsiminta anksčiau.

Šiame geismo grafe horizontali linija nuo S iki S` žymi šnekėjimo aktą (Lacan, 2006, p. 681). Signifikantas visada nurodo į kitą signifikantą. Ši linija yra kažką signifikuojanti grandinė. Vertikali linija, kuri prasideda nuo trikampio apačioje ir baigiasi matema $ (perbraukta S), žymi, kad žmogus, norėdamas artikuliuoti reikmę, poreikį ar intenciją (žymimą trikampiu), privalo tai daryti per Kitą, pažymėtą raide A (Autre). Vaikas neturi išankstinių ikidiskursyvių, ikikalbinių poreikių ar intencijų. Visa geidulių dialektika įmanoma tik tada, kai individas priklauso Kito diskursui ir gali artikuliuoti jo pasiūlyta kalba. Tėvai privalo interpretuoti vaikų reikmes. Pavyzdžiui, labai mažo vaiko verksmas ar riksmas gali būti transformuojamas į motinos – „jis tikriausiai nori valgyti“ – sampratą. Galbūt tai šalčio, karščio ar kitokio diskomforto pojūtis, tačiau reikšmė yra interpretuojama tėvų supratimo. Jeigu tėvai į vaiko verksmą ar riksmą atsako pasakymu „jis tikriausiai alkanas“, ši vaiko būsena transformuosis į „valgio“ signifikaciją. Žmogus, išmokęs kalbą, susvetimėja pats su savimi, nes didžioji dauguma žmogaus reikmių sugrįžta susvetimėjusia forma. Pavyzdžiui, aš galiu sakyti „noriu šito…“ ir partneris man gali tai suteikti, bet dažniausiai būna taip, kad „iš tikrųjų tai nėra tai, ko aš norėjau…“, sakydamas „noriu šito…“ turėjau galvoje kai ką labai specifiško. Reikmė niekada nėra stabili, ji visada numato kai ką papildomo – geismą, kuris visada orientuotas į kažką daugiau (Lacan, 2006, p. 571).

Matema s(A) žymi signifikacijos ir artikuliacijos procesą, t. y. sakinio kaip reikšmės gamybą ir numatymą. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip matome grafe, jog tik po šnekos akto pasirodo $, psichoanalitinės teorijos subjektas. Kito geismas (arba kalba) žmogų tik konotuoja, bet ne denotuoja. Šnekos aktas, kurdamas vaizdinius, samprotavimus, norus, idėjas ar scenarijus, apibūdinančius, kas mes esame ir ko mes norime, iki galo neatlieka savo paskirties. Visada lieka likutis. Šnekantysis (ego) gali pasakyti tik pusiau tiesą. Tai rodo, kad kalba nėra vienos dimensijos, pavyzdžiui, froidiškas riktas išduoda, jog yra daugiau nei vienas diskursas. Psichinė sąranga nėra vieno sluoksnio; šalia ego srities egzistuoja specifinės žinios, apie kurias ego nieko nenutuokia. Iš to matyti, kad šnekėjimo akte dalyvauja neįtraukti signifikantai, kurie psichoanalizėje priskiriami nesąmonybei (das Unbewusste). Šie signifikantai yra „užmiršti“, todėl funkcionuoja nepriklausomai nuo sąmoningumo srities.

Kad atsakytume į klausimą, kas yra subjektas, galime pasitelkti vieną iliustraciją: perskyrą tarp sakymo (énonciation) ir pasakymo (énoncé). Pasakymas yra reikšmė, išreikšta aktualiu šnekos metu. Tai signifikuojančios grandinės rezultatas, kuriuo individas įrašomas į Didžiojo Kito scenarijų: Teisingumas, Dievas, Valstybė, Tradicija, Istorija ir t. t. Signifikuojanti grandinė yra reikšmingas darinys, kuriame pateiktos visiems gerai suprantamos koordinatės, trajektorijos, kryptys ir reikšmė. Paprastai tariant, viskas, kas yra pasakoma, priklauso Didžiojo Kito sričiai. Priešingai nei pasakymas, sakymas numato subjekto įsitraukimo į šneką momentą. Signifikantų naudojimo aktas, pavyzdžiui, samprotavimo artikuliacija, numato, jog a priori kažkas bus praleista, neįtraukta arba „užmiršta“. Viena vertus, šnekėjimo aktas reprezentuoja (t. y. konotuoja) subjektą (pasakymas), kita vertus, vartojant žodžius, kažkas visada praleidžiama, kažkas visada lieka „už borto“. Į diskursą visada įeina negatyvumo arba „minuso“ dimensija, kuri palieka pėdsaką realybėje, sutrikdydama visą jos organizaciją. Pavyzdžiui, analizantas, šnekėdamas apie gražius jausmus tėvui arba apie gražias intencijas kolegoms, koncentruoja žvilgsnį į pasakymą, t. y. Didžiojo Kito scenarijų: elgesio normas ir manieras, kurios visiems gerai žinomos ir savaime suprantamos, tačiau praleidžia dalykus, kurie kenks šiai situacijai. Sakymas įtraukia $ – neartikuliuojamus ir užmirštus signifikantus, traumą, Tiesą, diskurso logiką, kuri niekada nėra iki galo prieinama ir asimiliuojama simbolinio registro. Tai galima pavaizduoti tokia formule:

S

–

$

$ yra apačioje – tai viskas, kas yra „išstumta“, „nuslopinta“ ir tiesiogiai neprieinama. Tai neįtraukti signifikantai, nesąmonybės sritis ir logika. S – signifikuojanti logika, įsikūnijanti Didžiojo Kito pavidalu, kuri maskuoja nesąmonybę, užpildo plyšius, nenuoseklumus, antagonizmą. Individas, siekiantis integruoti subjektą į simbolinį registrą, panašus į Sizifą – tai nesibaigiantis ir alinantis darbas, visada nuviliantis, tačiau tai nereiškia, jog to daryti nereikia. Pats siekimas civilizuoja žmogų, pats geismas bandyti ir siekti palaiko analizanto egzistenciją šiame pasaulyje.