Pasaulio žemėlapio trajektorijos

Ritmingai plaukiantys vėjo gūsių žymekliai juda dinamiškai, primindami vandenyno sroves. Išnyrantys ir vėl pradingstantys tarsi žuvų spiečiai, jie raminančiai sūkuriuoja ekrane. Kritulių schemos nepaliauja pulsuoti širdies dūžių ritmu, įsibėgėja temperatūros skalės svyravimai, mainosi atmosferos slėgis ir oro masės. Nepertraukiamai vyksta gamtos ekosistemos procesai, atmosferos konvekcija, litosferos plokščių tektonika. Vandens apytakos ratui pasiekus savo viršūnę, garavimo ir kondensacijos procesai įgauna pusiausvyrą rasos taške. Netrukus viskas vėl prasideda iš naujo. Tyrinėjant skaitmeninius sinoptinius žemėlapius, keičiami įvairūs filtrai, priartinimo ir nutolinimo funkcijos teritorijų vaizdus paverčia lėta pikselių kaita ekrane: po truputį išnyksta griežti teritorijų kontūrai, vaizdas liejasi, kol galiausiai pavirsta švelniu bangavimu. Žiūros pasikeitimo momentu prasiveržia percepcinis dėmuo: meteorologiniai procesai nuo empirinio jų stebėjimo perkeliami į kitą – meninės kūrybos – lygmenį.

Indrės Liškauskaitės paroda „Swell, swell 2“ galerijoje „Artifex“ Vilniuje iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg banguojančio gamtovaizdžio motyvais išaustų audinių kolekcija: autorės darbai pasižymi lengvu plastiškumu, išraiškinga faktūra, medžiagiškumu. Neįtikėtina, tačiau tekstilę primenantys kūriniai atlikti aliejine pastele ant sviestinio popieriaus. Šia technika autorė tiria ne tik meninės išraiškos galimybes, bet ir žmogaus suvokimo ribas: juk pastele atliktu darbu imituojamas tekstilės gamybos metodas priverčia suabejoti regimu vaizdu. Nuo pilkų tonų iki ryškiai raudonos spalvinės gamos suskirstyti abstraktūs plotai Liškauskaitės piešiniuose pasėja abejonę dėl žemynų ir vandenynų atradimo fakto, suspenduodami jų, kaip žinomų geografinių vietų, statusą. Autorės pasirinkta pozicija – vaizduoti terra et mare incognita, kuriuose geografiniam koordinačių tikslumui vietą užleidžia iracionalios vaizduotės plotmės. Viena vertus, į autorės kūrinius galima žvelgti kaip į panoraminį vaizdą, siurrealistinio pasaulio kontūrus, matomus tarsi iš paukščio skrydžio, kita vertus – kaip į individualaus santykio su gamta abstrakcijas. Liškauskaitė sąmoningai nekuria griežtos vaizdų sekos: jos darbuose geografinis ašigalių, dienovidinių ir lygiagrečių poliariškumas suniveliuojamas – įprastinė jų vieta žemėlapyje disonuoja su menininkės siūlomu pasaulio vaizdu, savo heterogeniškumu ir daugialypumo logika primenančiu tiek kubistinius Pablo Picasso „Gernikos“ (1937) fragmentus, tiek secesinius Gustavo Klimto ornamentus. Binarinių opozicijų kategoriškumo atsisakymu autorė įveda asmeninį žiūros dėmenį, kuris pasaulį aprėpia ne iš Šiaurės ar Pietų ašigalių ar Vakarų ir Rytų atskaitos taškų, bet veikiau koreguoja teritorijų kontūrus pagal individualią žvilgsnio trajektoriją.

Individualus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus santykį Liškauskaitės darbuose atsiskleidžia geografiniais ir biologiniais motyvais, puikiai derančiais su charakteringa menine raiška. Geografines zonas vaizduojančiuose darbuose menininkė pasitelkia biologinius žmogaus kūno motyvus: kuriamos teritorijos atrodo išraizgytos kraujagyslėmis ir sausgyslėmis, kurių paviršiaus iškilumus ir įlinkius nužymi pastelės fone grafito dulkėmis modeliuojami bergštrichai bei izohipsės. Grafitas taip pat primena žemyninės žemės plutos – granito ir bazalto – sluoksnius, kurie savitai įkomponuojami į vandenyno dugną vaizduojančių piešinių siužetus. Dangaus ir žemės horizonto linija nutiesiama žmogaus kūno pusiaujo riba, o nulinį dienovidinį atstoja stuburo ašis. Geografinis ilgumos ir platumos tinklas konvertuojamas į biologinius organizmo parametrus. Tokiu būdu Liškauskaitė kuria savąjį pasaulio ir žmogaus santykio naratyvą, įkvėptą skaitmeninių orų prognozių stebėjimo, išlaisvinančio vaizduotės pradą.

Kylančių bangų ritmiką atspindintis pavadinimas siejasi su kūrinių intensyvumu: parodą pradėjusi nedidelio formato darbu „Aš esu mechaninio žvėries viduje ir jis užstoja man horizontą“ (2019), autorė savo ekspoziciją intensyvina geografinės ilgumos ir platumos koordinatėmis išreikštų darbų dinamika, kurią užbaigia įspūdingos apimties „Lietaus žemėlapiu“ (2019). Eksponatų architektoniką vienija geometrinis spalvų štrichavimas ir abstrakčios formos. Neįtikėtina, tačiau neaprėpiamus geografinių zonų ir vandenynų plotus autorė sučiuopia paprasta aliejine pastele, viso pasaulio stichijoms suvaldyti pasitelkdama meninę laisvę. Parodoje eksponuojamus darbus menininkė kūrė Islandijoje atlikdama meno rezidenciją. Dėl sudėtingų oro sąlygų įkalinta savo studijoje, didžiąją laiko dalį ji praleido stebėdama meteorologines prognozes, šios tapo jos kasdienybės dalimi. Atsižvelgiant į kūrinio kontekstą, Liškauskaitės įvardijamas žvėris vieno kūrinio pavadinime lygintinas su nesaugumu, gąsdinančia uždara erdve, kuri trukdo patekti į išorinį pasaulį, jį stebėti ir pajusti. Pasikartojantis internetinių sinoptinių svetainių tikrinimas taip pat persmelktas neužtikrintumo nuojautos, kai nežinia dėl ateities įkalina.

Sinoptinėmis prognozėmis brėždamos vis kitokias kasdienybės trajektorijas, skaitmeninės žemėlapių projekcijos Islandijoje formavo kitokį menininkės santykį su matomu vaizdu. Stebimos teritorijos vaizdo priartinimas ekrane leido tirti ne tik klimatinius parametrus, bet ir gamtovaizdį, teritorinius ypatumus. Šis tyrimas Liškauskaitę atvedė į gamtos ir žmogaus santykio erdvę – šią ji pasirinko atskleisti meniniu požiūriu, susitapatindama su atsiveriančia prieš akis erdve. Šiuo susitapatinimu prisijaukinusi svetimą teritoriją, menininkė atkartojo Michelio de Certeau ėjimą, kuomet kasdienio gyvenimo praktikose įsišaknijęs vaikščiojimas po miestą filosofą atvedė iki naujų semiotinių miesto trajektorijų braižymo. Anot de Certeau, teritorijos struktūravimas gali būti arba strateginis, ją užkariaujantis ir įsteigiantis discipliną, arba taktinis, savo marginalumu išvaduojantis iš kontrolės. Nors, skirtingai nei de Certeau, Liškauskaitė teritoriją tyrinėjo per skaitmeninį mediatorių, vedama ekrano rodyklės, tačiau savo kūrybos praktikoje ji ėmėsi asmeninės stebėtų vietų taktikos, kuri pasižymi ne įkalinančiais konkistadoriniais tikslais, bet heterogeniškų erdvės ritmų sankirta, jos fragmentacija, nukrypstančia nuo tiesioginės kartografinės reikšmės ir išlaisvinančia iš konvencionalumo. Šią poziciją autorė išreiškia savo didžiųjų geografinių atradimų įrašymu į nuosaikią chromatinę gamą, takių šelfų iškyšulius, skaidrias pasatų rožes. Visa tai atskleidžia asmeninį autorės požiūrį į pasaulį, geografines struktūras ir teritorijos ypatybes. Reprezentacines sistemas išskaidydama į fragmentus, autorė kuria naujus jų perskaitymo būdus ir savitai jas konceptualizuoja. Perimtą de Certeau semiotinį santykį su aplinka Liškauskaitė papildo vizualiniu dėmeniu: spalva ir forma jos darbuose yra erdvės percepcijos ženklai, svarbesni už tikslią geografinę vizualizaciją.

Nors autorės darbai ir primena senuosius žemėlapius su įspaustomis lenkimo linijomis, savo turiniu diktuoja kitokį žiūros režimą – savotišką antropologinę geografiją, kai dėmesys sutelkiamas į erdvę, individualiai kuriamą žmogaus. Tolimo pasaulio vaizdo perkėlimas ant popieriaus sutartiniais ženklais ir masteliais neįtikina, abejojama kartografinėmis pasaulio perteikimo galimybėmis ir stengiamasi nuo jų visiškai atsiriboti. Kai tradiciniai aplinkos vaizdavimo metodai pasirodo nebepakankami, autorė imasi ne tik tirti, bet ir plėsti pasaulio įreikšminimo ribas. Jas menininkė sučiuopia jai pačiai artima aliejinės pastelės technika, tą patį atšiaurų vaizdą priartinančia iki jautraus susitapatinimo su juo. Tykiai įsiliejantis į gamtos ritmą, Liškauskaitės kūrinių bangavimas ramina savo judėjimu, taškais, linijomis ir spalvomis kuriama atmosfera įtraukia į kartotės žaismę: sugrįžtant prie to paties fragmento, atsiskleidžia vis nauji jo niuansai.

Autorės darbus galima pamatyti ne tik parodoje, bet ir jos internetiniame puslapyje https://www.indreliskauskaite.com/