Kultūros eskizai

2020 07 01

Karo vieta muziejuje

Kroatų kilmės amerikiečių kompozitorius, atlikėjas ir taikos aktyvistas NENADAS BACHAS yra pasaulio pilietis. Jis yra koncertavęs su Luciano Pavarotti, Bono, Brianu Eno, „Indigo Girls“, Richie Havensu, Garthu Hudsonu, „Grateful Dead“ ir daugeliu kitų. 1998 m. sudarė kompiliacijos albumą su Bruce’u Springsteenu, Leonardu Cohenu ir Allenu Ginsbergu. Be savo įrašų, Nenadas yra parašęs muziką daugybei vaidybinių ir trumpametražių filmų.

– Esate iš Kroatijos, didžiąją savo karjeros dalį praleidote Amerikoje ir dažnai keliaujate po pasaulį. Kaip skirtingos kultūros veikia jus ir jūsų kūrybą?

– Įdomu tai, kad kiekviena kultūra, kiekviena vyriausybė ir kiekviena valstybė turi kažką nepaprastai gero ir stipraus. Pasaulis galėtų pasimokyti geriausio iš kiekvienos šalies ir pagal tai patobulinti savo šalį. Galbūt Kroatija nėra tokia išsivysčiusi kaip JAV, Šveicarija ar Lietuva, tačiau ji turi savo privalumų, kurių kitos šalys neturi. Kelionės atveria protą naujoms idėjoms, mintims, nesvarbu, ar siekiate to, ar ne.

Muzika yra svarbus būdas bendrauti tarp kultūrų. Anglų liaudies dainos ir Jamaikos regis žinomi visame pasaulyje. Kroatija turi a cappella liaudies tradiciją, vadinamą klapa (tai reiškia grupę), ją atliekantys mėgėjai vis dėlto yra vieni geriausių dainininkų pasaulyje. Buvau septynių klapa grupių kompaktinių diskų prodiuseris, keturi iš jų buvo įrašyti „Super Audio CD“ (SACD). Du iš kompaktinių diskų buvo įrašyti moterų klapa grupių, kas yra šiuolaikinė šios tradicijos raida.

Viena iš mano prodiusuotų grupių „Klapa Sinj“ prisidėjo prie „trijų miestų“ turo po JAV (trys miestai – Niujorkas, Vašingtonas ir Čikaga), kur mes integravome jų tradicines dainas į mano rokenrolo pasirodymus. Atlikėjai neapsiribojo dainavimu scenoje, jie dainavo visur, kur ėjo – lėktuvuose, oro uostų terminaluose, autobusuose, Čikagos miesto rotušėje, gatvėse, belaukiant, kol pasikeis šviesa, ir dar daugiau. Kiekvieną kartą aplinkiniai tiesiog sustingdavo ir mėgaudavosi jų dainavimo skambesiu. Raginu visus klausytis šios nuostabios muzikinės tradicijos ir ja dalintis.

„Klapa Sinj“ atlieka „Gospe Sinjska“ („Our Lady of Sinj“) su Nenadu Bachu Čikagoje

https://www.youtube.com/watch?v=nYI_CRqFT6w

„Klapa Sinj“ atlieka „Lipo Ime“ Poljudo stadione 2006 m.

https://www.youtube.com/watch?v=jCwtgrQKOsc

– Kas labiausiai pakeitė jūsų mąstymą persikėlus į JAV?

– Išvykdamas į JAV ieškojau laisvės, bet, kiek žinau, laisvės šiais laikais jokioje šalyje dar nėra. Politinė Kroatijos komunizmo problema buvo ta, kad nieko nebuvo galima pasakyti. Nors dabar galite pasakyti ir daugiau dalykų, bet tikrai ne viską, ką norite. Pagrindinė JAV problema, su kuria susidūriau, buvo nekilnojamojo turto mokestis, kai vyriausybei yra mokama už tai, kas jums priklauso. Tai yra visiškas prieštaravimas logikai ir didžiulis sunkumas, kai reikia mokėti vyriausybei mokestį, kad galėtumėte gyventi savo namuose. Lyg mes vėl būtume atsidūrę feodalizme ir net to nežinotume.

Nenado Bacho TEDx kalba „All I Want Is Freedom“ Zagrebe, Kroatijoje

https://www.youtube.com/watch?v=O_oLHCX2rlY

– Kaip tapote taikos aktyvistu?

– Ieškodamas laisvės atradau gražių dalykų. Supratau, kad žmonės visame pasaulyje turi tuos pačius norus – jie nori turėti gerą darbą ir jaustis saugiai savo gyvenime. Taip pat jie visi nori taikos. Štai todėl taika pasaulyje yra viena iš mano kūrybos temų. To išmokau keliaudamas – žmonės trokšta taikos. Visa „Pasaulio taikos per valandą“ koncepcija yra labai ryški mano gyvenime. Žinau pagrindinius žingsnius, kaip to pasiekti. Gal kam tai skamba kaip tušti plepalai, bet man šis tikslas atrodo realistiškas ir pasiekiamas.

– Kokia šiandien yra taikos padėtis?

– Mano nuomone, Pirmąjį pasaulinį karą sustabdė ispaniškasis gripas, o ne tai, kad viena pusė nugalėjo kitą. Gripas prasidėjo 1918 m. sausį, o pasaulinis karas pasibaigė 1918 m. lapkritį. Karas nusinešė 20 milijonų gyvybių, bet gripas pasiglemžė 50 milijonų gyvybių. Dabar turime koronavirusą. Karas vyksta tik Libijoje ir Sirijoje, kur koronaviruso beveik nėra. Kai tik atkeliaus į Libiją ir Siriją, virusas nulems karo pabaigą.

– Ar buvo situacija, kai supratote būsiąs taikos aktyvistu ir savo gyvenimą skirsiąs šiai temai?

– Taip. Gyvenau komunistinėje visuomenėje ir gerai prisimenu vienų metų rinkimus. Tuo metu mokiausi vidurinėje mokykloje. Jie davė man popieriaus lapą balsavimui. Sąraše buvo 17 žmonių ir aš jų paklausiau, kiek žmonių galiu pasirinkti, – jie pasakė, kad turiu pasirinkti visus septyniolika. Tai mane giliai įžeidė. Po to viskas, ką jie pasakė, man atrodė neteisinga. Tokia sistema turėjo sugesti, nes ji buvo paremta niekuo, tik baime. Ieškojau kažko geresnio, ką, manau, radau. JAV šiais laikais taip pat yra korupcija, tačiau viskas vyksta kitaip. Aš mokiausi iš žmonių, kurie kovojo už taiką, – nuo Gandhi iki Johno Lennono. Jie visi kalbėjo tiesą ir aš vertinu tiesą.

Pagaliau mano šalis Kroatija kovojo dėl nepriklausomybės nuo buvusios Jugoslavijos. Anksčiau niekada neabejojau Tarptautinio Baudžiamojo Teismo vientisumu. Bet dabar sužinojau, kad aukščiausias žmonijos teismas yra sugedęs. Pavyzdžiui, mane pašiurpino prokurorės Carlos Del Pontės nepatraukimas baudžiamojon atsakomybėn dėl žmonių, atsakingų už genocidą Vukovare, Kroatijoje. Kodėl prokurorai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn?

Nenado Bacho ir „Klapa Sinj“ Zagrebe atliekamas „Vukovaras“

https://www.youtube.com/watch?v=1hEem8WhTZA

– Kokia, jūsų manymu, muzikos galia išsakyti tiesą?

– Muzikos galia yra neabejotina, lygiai kaip ir meilės galia. Kai užkabinamos tinkamos stygos, garsai patenka tiesiai į klausytojo širdį, be jokios smegenų sąveikos. Visame pasaulyje, kai groji muziką, žmonės į tai atkreipia dėmesį. Vudstoko muzikos festivalis padėjo sustabdyti Vietnamo karą.

Kambario atmosfera pasikeičia, kai kas nors paima į rankas instrumentą ir pradeda groti. Muzikoje yra kažkas stebuklingo, ko negalima palyginti su niekuo kitu. Kas tai yra? Fiziškai – tiesiog judantis oras, praktiškai ar dvasiškai – magija.

– Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?

– Mano senelis grojo smuiku, o tėvas – smuiku ir pianinu. Kai buvau septynerių metų, paveldėjau smuiką iš tėvo. Jau pirmą dieną, kai jį turėjau, atsisėdau ant lanko ir sulaužiau! Bet gavau naują lanką ir maždaug dvylika metų Rijekos mokykloje grojau smuiku.

– Kokia buvo jūsų muzikos komponavimo raida?

– Pagrindinis mano žingsnis į priekį muzikavimo ir muzikos rašymo link buvo, kai pirmaisiais statybos inžinieriaus studijų metais subūriau savo grupę „Vrijeme i Zemlja“ („Laikas ir žemė“). Pirmąją savo dainą fortepijonui parašiau 1978 m. Ji vadinosi „Nokturno“. Vieną vakarą grojau „Nokturno“ „Zagreb Chanson“ festivalyje ir man „RTV Ljubljana“ pasiūlė profesionalią sutartį. Tą naktį negalėjau užmigti iš jaudulio, ypač todėl, kad miegodavau ant virtuvės grindų po stalu mažame savo sesers bute.

Susapnavau dvi dainas: viena jų buvo „Nokturno“, o kita – „Ar galime eiti aukščiau?“ (Can We Go Higher?). Pamenu, kaip pabudęs eidavau prie fortepijono, įsijungdavau mikrofoną ir kasečių grotuvą. Dainos turėjo daug sudėtingesnes akordų progresijas, nei aš pats gebėjau pagroti fortepijonu. Net neįsivaizduoju, iš kur visa tai atsirado.

Nenado Bacho pirmasis albumas

https://www.youtube.com/watch?v=t2XXDk2s6Ck

„Nokturno“ „Zagreb Chanson“ festivalyje 1978 m.

https://www.youtube.com/watch?v=JkQ3xE6M8Ns

– Kaip atsirado jūsų pirmasis albumas?

– Tuo metu nebuvo privačių įrašų studijų. Įrašyti muziką galėjo tik žmonės, sudarę sutartį su kompanija. Dabar tai atrodo labai keista, nes visi turi nedidelę studiją namuose ir gali įrašyti muziką savo telefonais. Tuo metu arba esate didelės mašinos dalis, arba jūsų išvis nėra. Įrašų kompanijos sutartis sudarinėjo gal su vienu ar dviem dainininkais per metus. Niekas dar nebuvo kūręs albumo Rijekoje. Prisimenu, sakiau, kad ketinu įrašyti albumą, ir žmonės tuo netikėjo, juokėsi. Bet jau po devynių mėnesių mano pirmasis albumas pateko į pirmą vietą. Net šiandien, po keturiasdešimties metų, man vis dar patinka, kaip jis skamba.

– Kaip dainų rašymą lygintumėte su muzikos filmui kūrimu?

– Dainų rašymas yra tikrai įkvepiantis procesas, nes jo metu fiksuoju tai, kas man išeina. Muzikos filmams rašymo procesas nėra toks intuityvus. Atsidūriau padėtyje, kai priešais yra tuščias popierius. Filme yra kėdė ir režisierius sako: sukomponuok šiek tiek muzikos kėdei. Turite kurti tai, kam pati kėdė ar kitas vaizdinys neprieštarauja. Man tai visada būna labai sudėtinga.

Neseniai sukomponavau muziką dviem filmams – „Didvyriai niekada neužmirštami“ (Heroes Are Never Forgotten) ir „Garbės ratas“ apie Peterį Tomichą. Jis buvo kroatų kilmės amerikiečių jūreivis, apdovanotas Garbės medaliu, nes paaukojo savo gyvybę, kad išgelbėtų kolegas jūreivius Perl Harbore. Tačiau medalis jo šeimai niekada nebuvo įteiktas. Į atsargą išėjęs karinio jūrų laivyno admirolas Lunney ėmėsi šios istorijos, kad ištaisytų šią neteisybę. Pradėdamas kurti muziką šiems filmams, stovėjau priešais tuščią popieriaus lapą ir galvojau, kaip tai padarysiu. Vienintelė priežastis, dėl kurios jaučiau, jog galiu tai padaryti, buvo tai, kad jau anksčiau buvau komponavęs muziką filmams.

Muzikos filmams kūrimas yra unikalus procesas ir nėra mokyklų, kurios to mokytų. Jei norite tapti gydytoju ar inžinieriumi, yra tūkstančiai mokyklų – jei norite tapti filmų kompozitoriumi, jų nėra. Kaip kompozitorius turite žiūrėti filmus, mokytis iš kitų kompozitorių, kalbėtis su žmonėmis, eksperimentuoti, stebėti. Bet kokiu atveju tokia yra menininko pareiga – stebėti pasaulį.

Nenado Bacho muzika, filmo „Didvyriai niekada neužmirštami“ premjera

https://www.youtube.com/watch?v=u8q2K8H8_SI

– Kokių turite kasdienių ritualų savo, kaip menininko, gyvenime?

– Šiek tiek mankštinuosi ir mėgstu žongliruoti, tai man teikia džiaugsmo. Taip pat įrašų studijoje yra teniso stalas ir aš žaidžiu stalo tenisą kasdien. Taip yra todėl, kad 2010 m. man buvo diagnozuotas Parkinsonas ir stalo tenisas labai padėjo atgauti koordinaciją ir numalšinti kai kuriuos simptomus. Kiekvieną rytą atsibudęs skaitau laiškus. Labai malonu šitaip pradėti dieną. Elektroniniai laiškai ateina iš viso pasaulio, iš įvairių žmonių, iš skirtingų gyvenimo situacijų. Jie klausia manęs apie Parkinsono ligą, muziką, dainas, filmus ir taip toliau. Viskas labai džiugina.

– Turite daug skirtingų vaidmenų – muzikantas, aktyvistas, organizatorius ir prodiuseris. Kaip visa tai sudera jūsų kasdieniame gyvenime?

– Visos šios veiklos yra panašios, susijusios, nes aš užsiimu jomis visomis. Rengiu stalo teniso varžybas „Ping Pong Parkinson“ ir stengiuosi jas suderinti su diplomatija ir pasaulio taikos idėjomis. Pagaliau būtent stalo tenisas suvienijo JAV ir Kiniją, padėjo užmegzti diplomatinius santykius.

Man patinka sportas, nes jis yra labai skaidrus. Jei žiūri milijonas žmonių, apgauti nėra kaip. Ne taip kaip politikoje ar versle. Sportas taip pat yra sąžiningas – laimi tas, kuris turi talentą ir išsikelia tikslus. Nesvarbu, koks tavo atlyginimas ar tavo tautos turtingumas.

– Kaip su jumis buvo elgiamasi atvykus į JAV?

– Atvykęs buvau labai šiltai priimtas Amerikoje, tačiau buvo keli atvejai, kai buvo juokiamasi dėl to, iš kur aš kilęs, iš kur atvykau. Žmonės stengiasi sumenkinti mažų šalių vertę. Aš atsakiau: „Klausyk, bičiuli. Mano vidurinė mokykla yra dvigubai senesnė negu tavo šalis. Pagalvok apie tai.“ Po to įsivyravo tyla. Bet šiaip buvau šiltai priimtas. Žmonės nepaprastai palaiko kitų žmonių troškimus Amerikoje. Jei sakysite, kad norite skristi į Mėnulį, jie su malonumu klausinės apie jūsų planus ir raketą. Europoje visi tik juoktųsi iš tokios idėjos. Talentas čia yra įžvelgiamas tavo darbuose, o ne iš kur esi kilęs. Tas pats ir muzikoje – grojant grupėje yra taisyklės: jei groji gerai, jei esi talentingas – tave priima. Visa kita nėra svarbu. Be to, vienas muzikantas nelabai daug tegali padaryti. Jei norite, kad jūsų muzika būtų išgirsta, jums reikia kitų muzikantų, orkestro, įrašų studijos ir daugybės žmonių, padedančių ir dirbančių prie muzikos įrašo.

– Ar turėjote tikrai ypatingą koncerto patirtį?

– Kiekvieno koncerto metu vyksta kažkas ypatingo. Tačiau išskirtinėmis laikau dvi patirtis. Viena jų buvo Vudstoko festivalis 1994 m. Grojau pusei milijono žmonių. Tokį patyrimą sunku išreikšti žodžiais. Kitas man svarbus koncertas Italijoje vadinosi „Pavarotti ir draugai Bosnijos vaikams“, skirtas padėti nuo karo nukentėjusiems vaikams. Dešimt milijonų žmonių tiesiogiai žiūrėjo televizinę transliaciją Italijoje, o visame pasaulyje 100 milijonų žmonių stebėjo transliaciją. Man labai pasisekė šiame koncerte groti kartu su Pavarotti, Bono, The Edge, „Meatloaf“, Michaelu Boltonu, Dolores O’Riordan, Simonu Le Bonu („Duran Duran“), Zucchero ir kitais. Tokios patirtys keičia žmogaus gyvenimą.

Nenado Bacho „Can We Go Higher?“ Pavarotti ir draugų koncerte, skirtame Bosnijai, 1995 m.

https://www.youtube.com/watch?v=drRXiQvU46o

– Ar buvo muzikantų, kurie įkvėpė jūsų kūrybą?

– Aš niekada neanalizuoju kitų žmonių kūrinių. Tiesiog jaučiu muziką ir kuriu, kas man patinka. Didžiausią įtaką man padarė „The Beatles“, taip pat klausiausi „King Crimson“, Ricko Danko ir Gartho Hudsono („The Band“), „Pink Floyd“ ir daugelio kitų. Taip pat mėgstu klasikinę muziką – Mozartą, Bachą, Beethoveną, Čaikovskį ir ypač Prokofjevą. Taip pat koncertuodamas visada stebiu kitus muzikantus. Pavyzdžiui, kai penkias dienas nuo ryto iki vakaro dirbau su Pavarotti, stebėjau, kaip jis elgiasi, kaip susidoroja su iššūkiais. Buvimas šalia daugelio sėkmės lydimų žmonių padeda man priimti geresnius sprendimus.

– Jūsų rašomi dainų žodžiai yra apibūdinami kaip prasmingi žmonijai. Koks yra jūsų žodžių rašymo procesas?

– Tikrai nežinau atsakymo, nes niekada neanalizuoju savęs ir savo kūrybos. Nemėginu išsiaiškinti kūrybinio modelio ir nesu tikras, ar toks iš viso yra. Žodžiai tiesiog ateina į galvą, ir tolesnį tekstą plėtoju nuo to. Pirmoji dainos eilutė man yra tarsi raktas, atrakinantis visą kūrinį. Įkišę raktą į spyną, žinote, kad įeisite pro duris. Pavyzdžiui, mano dainos „Aš seksiu tave“ pirmosios eilutės man tiesiog atėjo į galvą: „Per daug lyderių, nė vieno, kuris sektų…“ – žinojau, kad daina paskui dėliosis nuo to.

Beje, man įdomu, kad turime raktus ne tam, kad padėtume sau įeiti į savo nuosavą erdvę. Jie skirti sukliudyti kitiems žmonėms įeiti. Tokia yra šiandieninės žmonijos būsena. Vieną dieną mes pakankamai pasitikėsime vienas kitu ir nebereikės spynų.

– Ką jums labiausiai suteikė jūsų karjera?

– Manau, svarbu, kad mano karjera leido man kalbėtis su žmonėmis, kurių nebūčiau pasiekęs kitaip. Per karą Kroatijoje kalbėjausi su JAV prezidentu. Juk net mūsų prezidentas negalėjo to padaryti. Galėjau pasikalbėti su ledi Diana ir ji klausėsi to, ką turėjau pasakyti. Mūsų politikai ir lyderiai negalėjo to padaryti. Muzika man suteikė neįtikėtiną prieigą.

Tiesą sakant, poetus laikau žmonijos švyturiais – tai visos visuomenės kompasas, pateikiantis kryptį, kad galėtume sekti ir kurti geresnį pasaulį. Man pasisekė dirbti su kitais aukščiausio lygio menininkais.

– Ar yra kokių nors ateities projektų, kurių labiausiai laukiate?

– Mano gyvenime yra du pagrindiniai projektai, o aplink juos sukasi ir daugybė mažų projektų.

Pirmasis vadinasi „Pasaulio taika per valandą“. Manau, kad taika yra žmogaus prigimtinė teisė, o ne pasirinkimas. Karo vieta muziejuje. Taigi bandau skatinti šią idėją įvairiose srityse. Pirmiausia mene – aš visada norėjau išgirsti, kaip skamba pasaulis, todėl surinksime visų pasaulio instrumentų orkestrą. Tai turės būti padaryta virtualiai ir atkreips pasaulio žmonių dėmesį į faktą, kad taika yra įmanoma, pelninga ir neišvengiama.

Ką tik baigiau miksuoti naujausią albumą pavadinimu „Pasaulio taika per valandą“. Jis buvo įrašytas tikro garso koncerte Lankasteryje, Pensilvanijoje, su džiazo grupe „King Street Big Band“. Nežinau, ar dar kada nors norėsiu pakartoti įrašyti tikro garso albumą, nes tai yra daug streso kelianti patirtis. Kita vertus, iššūkiai manęs niekada negąsdino.

Kitos man svarbios veiklos sritys yra sportas – skatinu ir kalbu apie taiką per stalo teniso turnyrus; mada – kuriu akinius, ant kurių rėmelių yra užrašas „Pasaulio taika per valandą“; gastronomija – yra restoranų, kuriuose yra „Pasaulio taikos per valandą“ meniu iš penkių patiekalų.

Straipsnis apie Nenadą Bachą Jungtinėse Tautose „WebPublicaPress“

http://webpublicapress.net/bach-this-crisis-is-a-chance-to-safe-our-planet/

Antrasis didelis mano projektas vadinasi „Ping Pong Parkinson“. Bendradarbiaudami su ITTF (Tarptautine stalo teniso federacija) praėjusiais metais Plezantvilyje, Niujorke, surengėme pirmąjį pasaulio stalo teniso čempionatą žmonėms, kuriems diagnozuota Parkinsono liga. Jame dalyvavo dalyviai iš dvidešimties šalių. Apie šį renginį šįmet pasirodys knyga, trumpametražis filmas ir keli dokumentiniai filmai. Trumpas filmas „Nenadas, kuris žaidžia stalo tenisą“ (Nenad Who Plays Ping Pong) šią vasarą yra rodomas Kalnų kino festivalyje Kolorado valstijoje ir paskelbtas „Vimeo“ svetainėje. Tuo tarpu mes ir toliau rengiame turnyrus visame pasaulyje. Tai įdomus projektas, su kuriuo taip pat susiejau muziką, parašydamas dainą „I Love Ping Pong“.

Nenado Bacho „I Love Ping Pong“