Varlių kurkimo belaukiant
Šiąnakt nemiegojau. Virš lubų kėlė balių. Kiekvieną penktadienį jie šurmuliuoja. Dar gerą muziką leistų ar ką įdomaus kalbėtų – bent tiek grąžos būtų už bemiegę naktį. Laukiau, kol prašvis. Ta būsena, kai lyg miegi, lyg ne: plūdo vaizdiniai, padriki filmo kadrai iš praeities. Vienas užsilikęs, tai kurkiančios varlės vasaros naktimis.
Mūsų namas stovi prie tvenkinio, uždumblėjusio, su mediniu tilteliu. Einam su mama patamsy griebti maurų, šersim kiaules, vištas. Mama neleidžia lipti ant tiltelio, kad neįkrisčiau vandenin. Bet aš vis tiek užlipu, o mama neturi kur dėtis. Atsitupiu ir kol mama darbuojasi, klausausi varlių kurkimo. Iš pradžių kurkia nedrąsiai, viena kitą pakeisdamos, palikdamos erdvės tylai. Daugėjant maurų, tamsėjant, varlės įsisiaučia, ir toks nepertraukiamas choras, kurio net už solidžius bilietus neišgirsi. Nepastebimai mama jau traukia maurus į antrą kibirą, o aš įmerkiu kojas į tvenkinį. Galvoju, gal kokia varlė prilips prie pėdos, parsinešiu namo, kad turėčiau nuolatinę muzikantę. Bet varlių nematyti. Tai kur tos varlės – šitokiais balsais ošia, o kažkur pasislėpusios? Matyti tik kaip čiuožikai slysta vandeniu, kažkas vis suraibuliuoja tvenkinio paviršiuje. O jei išmatuočiau tvenkinio gylį? Kyštelčiau giliau ranką ar koją. Gal ten rasčiau kokią varliūkštę? Makaluoju kojas vandenyje, virsta purslai aplink, ratilai rieda tolyn, o kojos vis greityn greityn, susvyruoju… Mamos rankos čiupt už pažastų. Sakiau juk tau neiti ant tiltelio. Aš norėjau tik varlę surasti. Varlės kurkia kaip kurkusios, joms nė motais, ar čia kas prigers. Parėjus namo mama pakloja lovą, išpurena pagalvę ir prieš apklostydama pradaro langą: „Va, tau lopšinė.“ Varlės vis dar kelia puotą, su jomis užmiegu.
Balius baigėsi apie penkias. Neužmigau, bet rytas atėjo greičiau, nors ir su ryškiais nemigos maišeliais paakiuose. Atsikėlusi vis dar fantazuoju, kaip grįšiu namo ir galbūt vėl išgirsiu tas varles. Gal net pavyks vieną užčiuopti nesusvyravus. Tik tvenkinį jau valo, niekas nebeina maurų. Ar dar rasiu ten varlių, jei ir rasiu, vargu ar kurkimas bus toks gausus. Bet vis tiek naiviai laukiu. Bent praviro lango, kai atrodo – jos vis dar arti.
