Stebuklingoji Kupolių žolelė

 

Lasma Gaitniecė (g. 1981) – rašytoja, literatūros kritikė, vertėja, penkių grožinės literatūros knygų ir daugelio kelionių aprašymų autorė. Novelė „Stebuklingoji Kupolių žolelė“ publikuota rinkinyje „Apie tai, ko tau nesakiau“ („Par to, ko es tev neteicu“, 2019). Ši knyga skirta tetai Valdai Ošs-Lamonde (1935–1968), pirmajai civilinės aviacijos pilotei latvei Australijoje, atminti.

 

Šeštadienio rytmetį laikrodis rodė pusę aštuonių, kai Valerija, susisupusi į ploną pledą, jau sėdėjo savo kambarėlyje prie rašomojo stalo ir, sklaidydama lapus, skaitinėjo fizikos užrašus. Jau visai greitai, po poros dienų, laukia egzaminas. Paskutinis šią sesiją. Ir tada stos ilgai laukta ramybė. Šalia atverstos knygos ir užrašų sąsiuvinio garavo kavos puodelis.

Valerija buvo prisižadėjusi pradėti mokytis jau vakar, sugrįžusi iš tikimybių teorijos egzamino, tačiau diena pasitaikė gana sunki ir ji paprasčiausiai nebeturėjo jėgų. Akimirką jai pasirodė, kad galėtų užmigti net stovėdama, o tokiomis valandėlėmis, kaip žinoma, smegenys nebegali našiai dirbti, todėl į gerus norus teko numoti ranka. Save ramino, kad rytoj tikrai pradės mokytis, nuo pat ankstaus ryto atsivers vadovėlius ir paskaitų užrašus.

Rytinę tylą nutraukė telefono skambutis. Aišku, skambino kurso draugas ir… rodos, būsimasis vyras Filipas.

– Sveika, Vale! Ką dabar veiki? – nerūpestingai pasiteiravo ir net nelaukdamas merginos atsakymo iš karto tęsė toliau: – Tikriausiai jau stengiesi ką nors prisigraibyti iš fizikos, ar ne?

– Taip, aiškiaregi, kaip visada, tavo teisybė! – Valerija atsakė tokiu pat linksmu balsu. – O ką tu pats veiki?

– Aš pagalvojau ir sugalvojau, kad šiandien leisti dieną kalant formules ir apibrėžimus būtų absoliuti nesąmonė. Gal žinai, kokia šiandien diena? Ne? Tai suktelėk galvą dešinėn ir pažvelk į kalendorių!

Šį nurodymą merginai Filipas galėjo duoti be jokio vargo, nes puikiai žinojo, kad jinai šiuo metu stovi koridoriuje prie nediduko telefono stalelio ir, tikėtina, veidrodyje apžiūrinėja savo veidą bei šukuoseną. Ši Valerijai, dievaži, nusisekė: tamsūs plaukai garbanojosi savaime, kirpėjui tik kartais tekdavo juos po truputį pakirpti.

– Birželio 23-ioji. Na ir kas?

– Mergyt, atsipeikėk! Birželio 23-ioji!

– Na, taip, – Valerijos balse nuskambėjo klausiamoji intonacija.

Ką šį kartą sumanė Filipas? Na, šis vaikinas nė minutės negali pabūti ramiai. Bent jau sesijos metu būtų atėjęs į protą ir užsiimtų rimtesniais dalykais.

– Mieloji Vale, šiandien birželio 23-ioji, o tai savo ruožtu reiškia, kad Latvijoje švenčiama Lyguo, deginami laužai ir…

– Ak, Viešpatie! – Valerija garsiai šūktelėjo.

Aišku, kad Lyguo. Iki šių metų gyvenusi Australijoje, ji apie tai buvo visiškai pamiršusi. Kol dar buvo gyvi mylimi tėvai Marija ir Žanis, jie kartu su kitais emigravusiais latviais šią dieną švęsdavo, tačiau vėliau tai lyg ir nugulė pasąmonės gelmėse. Beveik netikėtas sugrįžimas Latvijon iš tų pačių gelmių kartkartėmis padėdavo iškelti paviršiun daugybę užmirštų potyrių, tačiau apie kupoliavimą buvo visiškai pamiršta. O ir institute apie tai nelabai kas kalbėjo.

– Nagi, Valerija, gal tu iš Mėnulio nukritusi!

– Tas tiesa, bet ką mudu… Ką mudu veiksime?

– Na, lieka dvi galimybės – varom arba pas maniškius į Durbę, arba pas tavo senolius į Nycą. Palauk, kas ten iš taviškių gyvena?

– Mamos sesuo su vyru Rudolfu.

– Klausyk, ką manytum, jei palėktume į Nycą?

– Tai būtų labai puiku, bet yra viena kebeknė. Ne, visos dvi.

– Na ir pesimistė esi. Kokie gi tie galvosūkiai?

– Pagalvok pats – su kuo mudu nuvažiuosim? Tavo motociklas tebėra servise pas mechaniką. Antra – o kaip aš apie atvykimą pranešiu senoliams? Telefono juk jiedu neturi.

– Nieko nereikia pranešinėti – mudu paprasčiausiai imsim ir užvažiuosim, o jie labai apsidžiaugs, kad atsirado kompanija. Patikėk manim! Tik važiuoti mudviem šį kartą teks autobusu, nes pasiskolinti mašiną iš Inesės nepavyks. Sesuo su saviškiais jau iš tikrųjų yra toli toli. O mudviem pirmiausia teks važiuoti autobusu iki Gruobyno ir paskui aplinkkeliu, neužvažiuojant į Liepoją, keliauti iki Nycos. Galbūt mudviem Gruobyne pavyks „nubalsuoti“ pakeleivingą mašiną.

Galimybė paviešėti kaime ir nors truputį atsikvėpti prieš paskutinį egzaminą, patį sunkiausią šioje sesijoje, Valeriją, aišku, džiugino, bet kad Filipui nekiltų klaidingas įspūdis, jog jinai taip lengvai atsiliepia į kiekvieną vaikino sumanymą, truputį perdėtai rimtai pratarė:

– O kaip bus su fizika?

– Lai toji fizika eina pati žinai kur.

– Taip negalima, Fili! Mudu susikompromituosime ir mus išmes iš instituto.

– Nedramatizuok! Rytoj apie pietus jau būsime sugrįžę – galėsi mokytis ir kankintis, kiek tik širdis geidžia.

– O tu pats?

– Na, aš, aišku, irgi! – Filipas nusijuokė, o toks reagavimas labiau liudijo, kad jis net nemano rimtai mokytis. – Klausyk, Vale, dabar nebegaišuok, sutepk porą sumuštinių, įsimesk į krepšį ir po keturiasdešimt penkių minučių susitinkame autobusų stotyje. Aš prigriebsiu mudviejų vakar kartu keptus kotletus.

– Ar tau protas pasimaišė? Kaip aš per keturiasdešimt penkias minutes nuo Agenskalno… – bet ragelyje jau skambėjo trumpi pypčiojimai. Pokalbis buvo baigtas.

Valerijai kartais norėdavosi supykti ant Filipo, nes būsimasis vyras, jos galva, buvo pernelyg veržlios natūros ir kartais per daug lengvabūdiškas. Kupolių dieną sėdėti kambaryje prie knygų neatrodė viliojančiai, o dabar – po pašnekesio su Filipu – tai būtų neįmanoma net tuo atveju, jei jinai atskambintų ir atsisakytų važiuoti. Negi iš tiesų dėl vieno neišlaikyto egzamino išmestų iš instituto? Nagi suprantama, kad ne, tačiau tuo pat metu Valerija suvokė, kad jinai nėra tokia kaip kiti studentai – jos siekiai gerokai aukštesni. Dar prieš porą metų nebūtų net išdrįsusi pasvarstyti apie galimybę studijuoti Latvijoje, tačiau tai juk tapo tikrove!

Savo nuostabai, Rygos autobusų stotyje Valerija atsidūrė vėluodama tik penkias minutes. Filipas, aišku, jau laukė. Jis net buvo nupirkęs bilietus. Trijų su puse valandos kratymasis ant galinių sėdynių nežadėjo nieko gero, tačiau reikėjo džiaugtis, kad neteko pasilikti nieko nepešus, turint omenyje, jog jiedu buvo ne vieninteliai rygiškiai, kurie per išeigines dienas norėjo palikti sostinę. Iš to galėtų nusijuokti, nes tikrais rygiškiais nė vienas negalėjo savęs vadinti, nors Filipas kartais mėgdavo maivytis sakydamas: „Aš, kaip dešimtos kartos rygiškis…“ arba „Man, kaip dešimtos kartos rygiškiui, jūra ligi kelių!“ O iš tikrųjų jis buvo dešimtos kartos durbiškis, kuris į Rygą persikraustė prieš porą metų, tikėdamasis įgyti gerą išsilavinimą ir solidų darbą.

– Na, super! Tu vis dėlto laiku susiruošei!

Važiavimas iki Gruobyno, rodos, truko visą amžinybę. Iš pradžių Valerija lyg ir mėgino skaitinėti fizikos užrašų sąsiuvinį, kurį iš pareigingumo vis dėlto pasiėmė. Filipas tik šypsojosi, žiūrėdamas į tokias pastangas, tačiau garsiai nieko nepratarė. Išlipę Gruobyno stotelėje abu jaunuoliai nusprendė imtis bandelių su kotletais, nes alkis parodė nagelius.

– Ką gi veiksim toliau?

– Kaip ir tarėmės – „balsuosim“ mašinas. Prieš šventes žmonės įprastai būna geranoriški, tai mudviem tikrai pasiseks.

„Kad ir aš būčiau tokia didelė optimistė“, – pagalvojo Valerija, nors garsiai to ir nepasakė.

Jiedviem iš tikrųjų pasisekė. Pasitaikiusio sunkvežimio vairuotojas stabtelėjo ir abu jaunuolius pavežė iki pat Nycos centro. Likusius tris kilometrus iki Anos ir Rudolfo namų teko pėdinti pėsčiomis, tačiau dėl to bėdoti nė vienam net nešovė galvon. Buvo ankstyvas priešpietis, saulėta ir ne per karšta.

Pasukę į eglių alėją, kurią Rudolfas pasodino dar tais laikais, kai buvo drūtas vyras, vedančią tiesiai į Mūrniekų namus, jiedu, gabaliuką paėjėję, staiga iš nuostabos sustojo. Priešais juodu išniro prakaulus, aukštas, šiek tiek žilstelėjęs senis, šalia jo bidzeno didžiulis šuva – Vakarų Sibiro laika.

– Tuomini, ko gero, pas mus atvažiavo svečių! – truputį nustebęs prabilo senis. Žengtelėjęs šiek tiek arčiau ir pro akinių stiklus geriau įsižiūrėjęs į atvykėlių veidus, jis vos nepravirko. – Valdute, tu? Ar tu iš tikrųjų pas mus atvažiavai? Ir dar su svečiu? Greitai eikime į trobą. Ana, Ana, žiūrėk, kas pas mus atvažiavo!

– Kaip jūs, dėde, čia atsiradote? Lyg būtumėt mūsų laukęs!

– Pamačiau pro langą, kad kažkas eina keliu tiesiai link mūsų namų. Tada mudu su Tuominiu ir išėjome laukan apsižvalgyti.

Susitikimas su Valerijos motinos seserimi Ana buvo kur kas jausmingesnis. Po ilgo laiko sutikusi sesers Marijos dukrą tvirtai apkabino ir pravirko lyg maža mergaitė. Tai buvo karštos ašaros – tiek džiaugsmo, tiek skausmo vienu metu. Tragiškas sesers likimas Aną buvo palaužęs, tačiau už galimybę susitikti su Valerija jinai iš visos širdies dėkojo Dievui. Kai didžiosios emocijos aprimo, Ana merginą kiekvieną sykį užkalbindavo sakydama: „Mano mieloji Valdinia!“ Filipas suprato, kad šis santykis yra kažkuo ypatingas, apie tai jis nežinojo, nes to Valerija jam nebuvo patikėjusi. Retkarčiais taip nutikdavo, tada Valerijos elgesys atrodydavo per daug keistas, ši paslaptinga būtybė niekada neleisdavo savęs įminti.

– Kodėl jie tave vadina Valda? – vaikinas vėliau, truputį pyktelėjęs, paklausė.

– Fili, dabar neklausinėk! Vėliau sužinosi, – toks buvo jos atsakymas.

– Tu su manimi elgiesi lyg su svetimu. Baigsis taip, kad mudu pasidarysim svetimi.

– Fili, nesiraukyk gi. Atleisk, ilga istorija. Ne tik ilga, bet ir neįtikėtina.

– Man, kaip būsimam vyrui, norėtųsi apie tave viską žinoti, net tai, kas neįtikėtina…

– Tai suprantama… Bet aš pasitaisysiu, kai ateis laikas. Pažadu.

– Turėsiu omenyje. Ir nesitikėk, kad išsisuksi!

– Nesitikiu, – Valerija vos pastebimai šyptelėjo.

Jie pietavo medinėje senosios Mūrniekų trobos verandoje. Ten buvo gana šilta ir jauku. Geriant rūgpienį ir šveičiant virtas bulves su grietine ir svogūnlaiškiais bei gerai iškeptą kiaulienos kepsnį, Filipas galiausiai atskleidė savo tikslą. Aišku, susitikimas ir Kupolių šventimas svarbu, bet ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad Kupolių diena yra pats tinkamiausias metas rinkti vaistažoles, idant ateinančią žiemą būtų iš ko virti gydomąsias arbatas. Pažinti kiekvieną pievos žolelę ir gėlelę Filipas buvo išmokęs vaikystėje iš mamos, kai kartu eidavo žoliauti ir padėdavo rinkti pačius įvairiausius vaistinius augalus. Tai buvo prieš daugelį metų, tačiau žinios niekur nedingo.

– Taip, vaikeliai, eikite. Pririnkit kuo daugiau žolelių! Jos visada praverčia. Tik pasiimkit medžiaginius maišelius, kad turėtumėt kur sudėti, – paragino Ana.

– Medžiaginių geriau iš viso neimti – išsiteps.

– Niekis, išskalbsim, – tarė Ana.

Abiem įbridus į dar nenušienautą pievą Valerija įsitikino, kad Filipo žinios apie augalų savybes yra tiesiog fantastiškos. Mergina tuo negalėjo pasigirti, nes gydomuosius augalus buvo mačiusi tik motinos iš Latvijos pasiimtoje praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio gydomųjų augalų knygoje, kurios autorė buvo Dora Švykulė. Australijoje, kaip žinoma, flora ir fauna visiškai kitokia. Filipas, truputį nusistebėjęs tokiu nemokšiškumu, ėmė Valerijai pasakoti, kaip kurią gėlelę vadina ir nuo kokios ligos ji gydo.

– Šis yra dirvinis asiūklis. Vertingas augalas; kalbama, kad padeda kovoti su piktosiomis vėžio ląstelėmis. O ši – ugniažolė. Jos syvai ryškiai geltoni, šiek tiek tamsesni už žiedus. Jais galima nudeginti karpas, o ugniažolė yra ypač vertingas augalas. Štai – ganyklų žvaginė. Reguliuoja kraujospūdį. Reikės prisirinkti kuo daugiau, juk tavo rankos ir kojos amžinai šaltos – gal padės. Dilgėles, tikiuosi, atskiri. Tai irgi vertinga – milžiniškas geležies šaltinis, ypač didžioji dilgėlė.

– Jas irgi rinksim?

– Kodėl gi ne?

– Bet dilgėlės kandžiojasi!

– Ak, vargšele miesto zirzekle, ką su tavimi veikti? – atsiduso Filipas, truputį vaidindamas.

– O kas šios mėlynos gėlytės?

– Muskusai arba žydrės. Šitų nerinksim, leisim augti, – vaikinas nusišypsojo.

– Iš kur tu visa tai žinai?

– Tai tegu lieka mano paslaptis, – atsakė Filipas. – Priešingu atveju išeis taip, kad tu apie mane žinosi viską, o aš apie tave – nieko.

– Nagi gana tirštinti spalvas!

– Netirštinu, Valda! Taip, kodėl Valda, o ne Valerija? Juk tavo pase įrašyta „Valerija“!

– Tetulei Anai vardas Valda atrodo skambesnis. Ir išvis liaukis mane kamantinėti.

 

●

 

Jaunuoliai, padaužiškai klegėdami ir rinkdami vaistažoles, pievoje praleido porą valandų. Liesti dilgėles Valerija nerizikavo, tačiau Filipas jas skainiojo, nerodydamas nė mažiausio ženklo, kad jam sopėtų sudilgintas rankas. Visi pasiimtieji maišeliai buvo prikimšti įvairiausių vaistažolių, todėl darbą teko baigti ir leistis atgal į Mūrniekų namus.

– Kaip tau atrodo, ar galima iš žydrių nupinti vainikėlį? – netikėtai paklausė Valerija.

Jinai, ramiai darbuodamasi, prisiminė, kad viename iš latviškų žurnalų Australijoje matė fotografiją jaunos merginos, kuriai ant galvos puikavosi pienių vainikėlis. Šios, gaila, jau nužydėjo, liko vien balti pūkeliai.

– Iš tikrųjų beveik iš bet kurių gėlių galima nusipinti, tačiau merginos labiau pripratę prie vainikų iš pievinių baltgalvių ar kokių nors kitokių gėlių. Pamėgink! O aš sau nusipinsiu ąžuolo lapų karūną!

Kai jaunieji parsirado namo, jau buvo gerokai po vakaro devynių. Saulelė, aišku, dar aukštai, tačiau vakaro artumas skleidė lengvą nuovargį. Rudolfas, kuris skundėsi silpna sveikata, buvo ką tik prigulęs, tačiau Ana paruošė vakarienę ir laukė iš pievų pareinančių Valerijos ir Filipo. Ant stalo padėjo juodos ruginės duonos, Joninių sūrio ir saldžiarūgščio gėrimo, padaryto iš pernykščių serbentų sirupo. Ji niekaip negalėjo atsidžiaugti jaunųjų vainikais.

– Parodžiau Valerijai visas vaistines ir nevaistines žoleles, – pasigyrė Filipas. – Jos dabar surinktos, Kupolių dienos darbelis atliktas.

– Ne visai, – Ana tyliai paprieštaravo. – Vienos, rodos, iš viso neparodei!

– Kokios gi? – sukluso Filipas, atsikąsdamas storai sviestu apteptą duonos riekę.

– Pačios svarbiausios, kuri pražysta tik Lyguo naktį.

Nutvėręs truputį klastingą senosios Anos žvilgsnį, kuris galbūt toksai atrodė dėl trumparegystės, nes dėl šios priežasties ji nuolat prisimerkdavo, Filipas staiga užkaito, jausdamas, kaip rausta jo skruostai. Nors prasto regėjimo, Ana tai pastebėjo. Jinai, spigindama vaikinui tiesiai į akis, nusišypsojo ir pamažėliais linktelėjo galvą. Neįtikėtina! Neįsivaizduojama! Tikroji Valerijos motina Marija sutikimo duoti negalėjo – jinai, kaip Filipas iš kelių pokalbių suprato, paslaptingomis aplinkybėmis kažkur pražuvo, nebuvo net jos kapo, kur būtų galima nueiti ir ją paminėti, tačiau jos artimiausias žmogus – sesuo Ana – ką tik nedviprasmiškai leido suprasti, kad pritaria Valerijos pasirinkimui. Ir ne tik tai: ji net ragino imtis kai ko daugiau, kam, kaip Filipui jau kurį laiką atrodė, nesipriešintų ir pati Valerija. Argi galėjo būti kitaip, jei pati mergina buvo pasiruošusi tekėti?

– Vale, aš kai ką pamiršau.

– Rygoje?

– Ne, ne Rygoje, o čia. Pievoje.

– Apie ką tu kalbi? – Valerija išpūtė akis.

– Pamiršau tau parodyti dar vieną žolelę. Tau iš tikrųjų ją būtinai reikia pamatyti! – Filipas staiga pastebėjo, kad Anos verandoje nebėra. Gal tyliai pasitraukė į savo kambarėlį arba nuėjo pas Rudolfą.

– Kas tai per žolė? Ar aš ją pažįstu?

– Stebuklingoji žolelė. Esu tikras, kad tokios nebūsi net mačiusi, – pratarė šypsodamasis, kildamas nuo stalo ir kviesdamas merginą eiti iš paskos:

– Einam, einam, einam!

 

2015 m. gegužė

Vertė Edmundas Untulis