Protingavimai (5)

 

Tebų karalius Edipas nusikalto ir išsidraskė sau akis. Karalių niekas nebaudžia, todėl jis pats save nubaudė.

Sąžinė – bausmė sau.

Žmogus kenčia bausmę atlikdamas, o dar labiau kenčia jos neatlikęs. Skaudžiai baudžia sąžinė. Tik gal ne visus.

Kai pagalvoju apie savo pražiopsotą gyvenimą, man irgi norisi akis išsidraskyti.

Kam jos, jeigu nematė kelio, kuriuo turėjau eiti.

 

●

 

Sakoma, gyvuliai gyvena, kol gali veistis ir daugintis. Jų gyvenimo prasmė yra tarp kojų. Mano gyvenimo prasmė ilgą laiką irgi ten buvo, o dabar persikėlė į galvą.

 

●

 

Žmonės puošiasi, nori būti gražūs, kad geriau jiems sektųsi veistis ir daugintis. Ir čiulba gražiai, gražiai kaip lakštingalos. Aš veistis ir daugintis jau nebenoriu, bet gražus noriu būti. Ir čiulbu kaip lakštingala. Stebiuosi savim – kam? Juk abiem kojom jau esu grabe. Dukros mane bara.

 

●

 

Gyvenimas yra kančia. Reikia gyventi taip, kad negyventum. Kančios priežastis gal ir lauke, bet kančia tai tik žmogaus viduje. Reikia išeiti iš savęs ir nebus kančios. Tai aš ir išeinu iš savęs į paveikslėlį ir man ten gera. Tam ir paišau.

Rašyti man sunkiau. Jeigu sakinys ilgas, tai kol parašau jį iki galo, pamirštu pradžią. Paveikslėlį matau visą iškart.

 

●

 

Nusiperku prietaisą, skaitau instrukciją, kad sužinočiau, kam jis reikalingas ir kaip su juo elgtis, ir nieko nesuprantu.

Rašantis instrukciją pirmiausia turėtų duoti ją paskaityti man. Jeigu aš suprasiu, tai supras kiekvienas. Ir vaikelis, ir senelis, ir paukštelis čiulbuonėlis.

 

●

 

– Ar žinai, kad vyras garsenybė išsiskyrė su žmona garsenybe?

– Ne, nežinau.

– Kaip tu gali šitaip gyventi – nieko nežinai ir niekuo nesidomi.

Mano galva mažesnė, negu žmogaus galvai derėtų būti. Netelpa į ją domėjimasis garsenybių skyrybomis.

 

●

 

Ėdu gyvenimą, virškinu jį ir tuštinuosi kvapniais piešinėliais ir rašinėliais.

 

●

 

Kai paišau – gražu. Kai nupaišau – negražu.

 

●

 

Man gera arba bloga. O kai niekaip, tai labai bloga. Toks mano gyvenimas.

 

●

 

Parašau rašinėlį, ir yra žmonių, kurie paskaito, pasidžiaugia ir man paploja. Pradžiuginu juos ir todėl man gera, daug geriau negu pradžiugintiems.

 

●

 

Subtilūs žmonės subtiliai vertina mano rašinėlius.

– Skaičiau tavo rašinėlį. Labai įdomu. Tik iki galo neperskaičiau.

– Perskaičiau tavo rašinėlį. Labai gerą Biblijos citatą ten radau.

Mano mylimiausia dukterėčia Ieva pasibaisėjo:

– Naują knygą rašai? O Dieve! Vėl teks skaityti.

Neleidžia ji man užmigti ant laurų.

 

●

 

– Ach, kaip aš džiaugiuosi, kad rašytojas N. apdovanotas garbingiausiu apdovanojimu. Labai labai nuoširdžiai džiaugiuosi. Bet, žinote, jis, ach, kaip gaila, yra alkoholikas, kartą prisigėręs… cha cha cha… jis apsi… cha cha cha… o kai jam teikė apdovanojimą, jis toks išsigandęs, toks sutrikęs buvo, kad mes mirėm iš juoko!!!

 

●

 

Vienas mano pažįstamas pasakojo man, kad 1965 metais jis pasielgė nevykusiai ir iki šiol jam tai labai dažnai ir labai garsiai primenama, dideliam visų aplinkinių džiaugsmui.

 

●

 

Mano brolis Kristupas, kai savo reikalais užeina pas draugą, niekada neneša jo žmonai gėlių.

– Kodėl? Draugo žmoną pradžiugintum.

– Ne. Nepradžiuginčiau. Kai išeičiau, ji savo vyrui didžiu balsu sakytų: Kristupas man atnešė gėlių, o tu niekada neatneši! Ach, kodėl aš ištekėjau už tavęs, o ne už Kristupo!! Aš nelaiminga!!!

Ir apsipiltų ašarom.

 

●

 

Dabar madinga keisti pasaulį. Aš dar nekeičiu, nes neturiu laiko. Kai pabaigsiu savo darbus, tada pakeisiu. Aš geriau už Dievą žinau, koks pasaulis turi būti. Padarysiu pasaulį vertą savęs.

 

●

 

Yra menininkai ir menas yra juose ir lenda iš jų pats, toks, koks yra. Menininkai yra tik pribuvėjai. Yra tik dailininkai, jie tušti kaip veidrodžiai ir atspindi tik tai, kas vyksta aplink. Šokčioja paskui madas.

 

●

 

– Menininkas privalo eksperimentuoti, – sakė žmogus iš televizoriaus. – Kitaip jį palaidos, nes jo menas bus toks pat niekam tikęs kaip Rembrandto ir Goyos. Jie neeksperimentavo.

Trenkia man vaizdas kaip kuolu per galvą. Iš vidaus tik. Reikia kuo greičiau jį iš galvos išpaišyti, kol galva nesprogo. O kai vaizdas į galvą neateina, tada galima eksperimentuoti.

Akimis meną pamatyti ir ausimis išgirsti sunku yra. Ne kiekvienam pavyksta. Ir Dievo dovanos reikia, ir išprusimo.

Eksperimentai – tai menas liaudžiai. Suprantami visiems.

– O! Paveikslas padarytas iš vaisių ir daržovių! Labai šiuolaikiška!

Amžinas šiuolaikiškumas. Ilfas ir Petrovas prieš šimtą metų apie tokius paveikslus rašė romane „Aukso veršis“.

 

●

 

Dailininkas Mikalojus yra avangardistas. Taip mane kartais apibūdina.

Netikslus apibūdinimas. Reiktų taip: dailininkas Mikalojus yra lietuviškas avangardistas, einantis iš paskos šimtą metų atsilikęs. Galbūt vienintelis unikalus dalykas Lietuvoje yra lietuviškas avangardas. Einantis iš paskos.

 

●

 

R. D. yra žmogus, kuris moka galvoti, savo mintis pagrįsti ir gražiai pasakyti. Todėl visada įdomu jo klausytis. Jis pasakė:

– Menininkai taip ir nesuprato, kad jie yra tai, kuo rengiasi.

Tai tiesa. Svarbu apsirengti madingais drabužiais. Ir paveikslai turi būti aprengti madingais drabužiais, kad vertintojai nematytų jų nuogų. Dar prieš nepriklausomybę girdėjau muzikos mokyklos mokinių pokalbį:

– Tas iš užsienio atvažiavęs dainininkas yra niekam tikęs. Jo firminiuose džinsuose įsiūta nefirminė saga.

 

●

 

Kai žmogui gera, jis serga animofobija. Kai žmogui bloga, jis pasveiksta nuo animofobijos. Animofobijos labai bijo greito meno darytojai. Greitas menas, greitas maistas, greita meilė. Duoklė epochai. O jeigu dailininkų maitintojai pasakys:

– Mes nenorim jūsų, mes norim Saukos.

Nepriklausomybės pradžioje, kai po Vilnių važinėjo tarybiniai tankai, į Lietuvą iš užsienių atvažiavo talentingas ir iškalbingas dailininkas. Jis pasakė:

– Svarbu ne ką paišai, bet ką kalbi.

Reikia labai greitai ką nors nupaišyti, kad liktų laiko labai ilgai ir labai garsiai apie tai kalbėti.

Žodžiais, bet ne žygiais mes tėvynę mylim.

 

●

 

Nesvarbu būti, svarbu atrodyti. Teisus R. D.

Norint atrodyti protingam, reikia kalbėti taip, kad niekas nesuprastų. Reikia sakyti kuo daugiau tarptautinių žodžių ir nebūtina žinoti jų reikšmių. R. D. straipsnyje radau žodį animofobija. Nežinau jo reikšmės. Sieju šį žodį su animacija, todėl man jis reiškia pokyčių baimę.

 

●

 

Esmės nesikeičia. Tik mados keičiasi. Ta pati mergelė, tik kita suknelė.

Palaimintas, kuris žengia koja kojon su laiku, pasakė Jonas Mekas. Palaimintas dailininkas – jis visą gyvenimą avangarde. Ir dabar, sulaukęs labai labai garbaus amžiaus, jis vis dar žengia koja kojon su laiku ir yra panašus į senutę su mini sijonu.

 

●

 

Su draugu menininku pusantros valandos klausėmės diskusijos apie šiuolaikinį meną. Pati diskusija irgi buvo labai šiuolaikinė, nes joje nedalyvavo nė vienas menininkas. Mes girdėjom begalę žodžių, bet negirdėjom minčių. Kalbėtojai taip protingai kalbėjo, kad net mes, patys būdami labai protingi, nieko nesupratom. Mes netgi abejojom, ar patys kalbėtojai suprato, ką jie kalba.

Kalbos apie meną, kai jas kalba ne menininkai, būna panašios į Palaižos ir Padaužos bylojimąsi Rabelais knygoje. Jos tampa konceptualaus meno kūriniu, esančiu tik savyje ir neturinčiu jokio kito tikslo, tik save patį. Toks ir turi būti meno kūrinys.

Diskusija mums buvo gera pamoka. Nutarėm pasidaryti dar protingesni – neatmesti nei šiuolaikinio meno, nei kalbų apie jį vien dėl to, kad nepajėgiam jų suprasti.

 

●

 

Garbaus amžiaus menininką stebino tai, kas vyksta Vilniaus dailės akademijoje. Magistrantė profesorių akivaizdoje įmetė degantį degtuką į balą ir degtukas užgeso. Toks buvo magistrantės baigiamasis darbas.

Garbaus amžiaus menininkas, paišantis paveikslus, pasakė, kad ne toks turėtų būti baigiamasis magistro darbas Dailės akademijoje. Jaunas menininkas pasakė, kad seni menininkai nesupranta šiuolaikinio meno ir todėl jį atmeta.

Konceptualus menas yra minties menas. Dailė yra vaizdo menas. Tai skirtingos meno šakos. Per žiūrinčias į paveikslą akis menas patenka žmogui į širdį. Man nereikėjo matyti studentės kūrinio, kad jį patirčiau, nes vaizdas jame visai nesvarbus. Jis neturi užgožti minties. Garbaus amžiaus menininkas nesakė, kad studentės darbas yra blogas. Jis tik sakė, kad jis ne vietoj mokykloje, kur mokoma paveikslus daryti. Jis būtų vietoj mokykloj, kur mokoma galvoti.

Vienas menas teikia žmogui elitinius jausmus, kitas menas – elitines mintis.

Studentės baigiamasis darbas yra minties menas ir, mano galva, sėkmingas. Ką tuo darbu studentė norėjo pasakyti, aš nežinau ir tuo džiaugiuosi.

Aš pats galvoju ir pasijuntu Homo sapiens. Jos darbas man yra vienas iš žmogaus gyvenimo variantų. Gimė žmogus, užsidegė kaip degtukas, įkrito į balą ir užgeso. Kitas degtukas – poetas Mačernis. Užsidegė jis ryškia šviesa, greitai sudegė, o šviesa liko. O kitas degtukas uždega ugnį po puodu ir verda sriubą. O degtukas Hitleris visą pasaulį padegti ir sudeginti gali. O kitas degtukas gal ir išvis neužsidega.

Minties menas. Toliausias nuo kūno. Jis neteikia džiaugsmo nei ausims, nei akims, nei širdžiai. Tik smegenims.

 

●

 

Nesvarbu, ar žmogus gėrisi paveikslu, ar bjaurisi juo, svarbu, kad paveikslas teikia jam išgyvenimus. Gyvenimas padarytas iš išgyvenimų. Daugiau išgyvenimų, daugiau gyvenimo. O jeigu išgyvenimai kokybiški, tai daugiau kokybiško gyvenimo.

 

●

 

Paveikslas, kaip ir gyvenimas, padarytas iš kančios ir džiaugsmo.

Kenčia žmogus šioje ašarų pakalnėje.

Išpaišo iš savęs dailininkas visas kančias ir džiaugsmus ir tuščias pasidaro.

– Mikalojau, kodėl tavo paveikslai tokie baisūs, ko tu mus gąsdini?

– Negąsdinu aš jūsų, tik savo baimes iš savęs išpaišau.

 

●

 

Dievo karalystė yra jumyse… Parašyta Šventajam Rašte.

Taip. Dievo karalystė tikrai yra manyje. Mano svajonės. Pasaulis sukurtas sau pačiam. Tik ten yra dabar. Tik dabar ir nieko daugiau. Nei gimimo, nei mirties ten nėra. Ten tik laimė.

Ar gyvuliai svajoja?

 

●

 

Kai klausau Bacho, mano kūnui nesinori trūkčioti, o kai klausau popso – norisi.

Menas sielai ir menas kūnui.

Kai moteris ir vyras, ne profesionalai, dainuoja visom prasmėm banaliausią popsinę dainelę, bet dainuoja iš širdies, aš svajoju ir būnu laimingas. Laimė širdyje.

Iš širdies tik tiesa. Melas tik iš proto. Iš širdies viskas gražu, net ir pyktis.

Kaip gražiai mokėjo keiktis jau seniai miręs menininkas T. K.! Iš širdies gelmių į širdies gelmes.

 

●

 

Menininkas Simas sakė, kad skulptūra turi būti didelė, kitaip ji siemka, pacitavo jis menininką Stasį.

Teisus yra menininkas Simas. Kuo didesnė skulptūra, tuo daugiau meno į ją telpa.

Didelę didelę bačką menininkas Simas padarė. Pilną meno.

 

●

 

Vaidotas Žukas pasakojo apie Viliaus Orvido iškaltą ir Birutės kalno grotoje Palangoje pastatytą Švč. Mergelę.►

►– Iš to meto atsimenu gražų momentą. Vyko pašventinimo iškilmės, dalyvavo keliasdešimt žmonių. Kai skulptūrą Birutės grotoje pašventino puikusis Palangos klebonas Juozapas Miklovas, Vilius užsilipo į grotą ir atsiklaupęs pabučiavo savo Mariją (ji buvo iškalta liūdna). Autorius suprato, kad po pašventinimo skulptūra jau perėjo į kitą būtį, ji jau nebe jo.

Bet netrukus po Palangos dekano Juozapo Miklovo mirties vadinamųjų tikinčiųjų reikalavimu nuostabioji Marija buvo išimta ir pakeista į trafaretinę, blizgančią lėlę.

 

●

 

Vilius Orvidas Dievą tikėjo. Kai jis iš granito kalė Švč. Mergelę, galbūt Dievas jo ranką vedžiojo.

Nepatiko vadinamiesiems Palangos tikintiesiems Orvido Švč. Mergelė. Nenorėjo jie jos matyti Birutės kalno grotoje.

– Švč. Mergelė ne tokia buvo, – sakė jie. – Ji buvo panaši į lėlę barbę.

Jie žino. Jie ne tokie kaip kvailys Sokratas.

 

●

 

Brolis Kristupas, turintis savo, bet ne iš knygų skolintą protą, stebisi:

– Kodėl regėtojai savo regėjimuose Švč. Mergelę mato tokią kaip atvirukuose?

Galbūt Švč. Mergelė pasirodo regėtojams tokia, kokią jie Ją įsivaizduoja. Kitaip jie Jos nepažintų. Regėtojams lietuviams Ji kalba lietuviškai, bet nekudakuoja. Vištos regėjime Ji kudakuotų.

Pitagoras sakė, kad tobuliausia forma yra rutulys. Jeigu Pitagoras savo regėjime matytų Dievą, jis matytų Jį rutulio formos.

O aš nenorėčiau būti rutulio formos. Kaipgi aš tada veisčiausi ir dauginčiausi. Juk aš vaikų neturėčiau. Tokios kvailos mintys į galvą ateina. Daug dažniau negu protingos.

 

●

 

Dievas įlindo į žmogaus kūną, elgėsi kaip žmogus ir kalbėjo žmonėms suprantamais žodžiais:

– Valgykite mano kūną ir gerkite mano kraują ir aš būsiu jumyse. Įsileiskite mane į savo širdį.

Ir todėl Šventajam Rašte parašyta: Dievas yra jumyse, Dievo karalystė yra jumyse, jūs esate dievai.

Tai parašyta dar iki Jėzaus, Senajame Testamente. Patiria žmogus didelį ir skausmingą išgyvenimą ir Dievas jo kelyje pasirodo. Nubunda Dievas, esantis kiekviename žmoguje.

– Iš kur žinai?

– Nieko nežinau. Todėl protingauju. Mano protingavimai iš mano nežinojimo.

Tie, kurie žino, neprotingauja.

 

●

 

Nuėjau į bažnyčią Dievo žodžio paklausyti, o po to į alaus barą alaus gerti.

Pagalvojau, kad alaus bare man geriau negu bažnyčioj, ir sudrebėjau.

– Nedrebėk, Mikalojau. Pilvui tavo alaus bare buvo geriau, bet ne tau. Bažnyčioj buvo geriau tau.

 

●

 

Netikėlis Valentas taip pasakė tikinčiam Juozui:

– Įkišo bernas mėsą į mėsą ir padarė Jėzų. Ir viskas.

Taigi taigi kaipgis. Įkišo bernas mėsą į mėsą ir padarė Hitlerį.

Įkišo bernas mėsą į mėsą ir padarė Einsteiną.

Klysta netikėlis Valentas.

Įkišo bernas mėsą į mėsą ir padarė mėsą, bet ne Jėzų, ne Hitlerį ir ne Einsteiną.

 

●

 

Mėsišką meilės apibūdinimą jau ne pirmą kartą skolinuosi iš menininko Ričardo Vaitiekūno. Jis taip gražiai ir tiksliai pasako esmę, kaip niekas kitas. Pasakymo genijus. Reiks ką nors bjauraus apie jį parašyti iš pavydo.

 

●

 

Eilėraščiais Ričardas Vaitiekūnas kalba apie Algimanto Stankevičiaus paveikslus.

Meną tik menu papasakoti galima. Kaip melodiją papasakosi. Tik padainuoti gali.

Žmogus, klausydamas eilėraščio arba matydamas paveikslą, gali patirti lygiai tą patį elitinį išgyvenimą, tik skirtingais būdais patekusį į žmogų.

Alfonsas Andriuškevičius pasakė: Rūtos Katiliūtės darbai kvepia. Gerai pasakė.

Svajones savo Rūta moka nupaišyti mėlyna spalva.

– Pamanykit. Ir aš taip galiu. Paimsiu teptuką, mėlyną dažą ir nudažysiu drobę.

– Tvorą tu gali nudažyti.

 

●

 

– Kaip gyveni, Mikalojau, ką veiki?         

– Siekiu aukščiausių idealų, aukščiausio gėrio, ginu nuskriaustuosius, tobulinu pasaulį, stengiuosi atvesti visą žmoniją ir kiekvieną žmogų atskirai į doros kelią ir…

– Idiote! Aš rimtai klausiu.

– Iš tikrųjų aš nerimtai atsakiau. Aš nežinau, kas yra aukščiausias gėris, kas yra nuskriaustieji, nežinau, koks yra tobulas pasaulis ir doros kelias. Su didžiausia baime jaučiu, kad greit žinosiu ir vilkėsiu marškiniais labai ilgomis rankovėmis. Mano artimieji irgi sunerimę. Eik pas šeimos gydytoją, sako jie man, tegul ji išrašo tau vaistų nuo žinojimo.