Poezijos vertimai

 

Arvis Vigulas (g. 1987) – latvių poetas, kritikas, vertėjas, trijų poezijos rinkinių autorius. Eilės verstos į keliolika pasaulio kalbų. Lietuviškai Vigulo eilėraščių spausdinta šiuolaikinės latvių poezijos antologijose „Pavasaris bus kaip visuomet“ (2012, vertė E. Drungytė) ir „Rutulinis žaibas į sielą“ (2019, vertė A. Valionis).

 

Ryte po kryčių

 

Naktį kalbėjome apie šviesmečius –

mes, kurie skaičiuojame savo laiką

nuo vieno pulso tvinksnio iki kito,

niekad nepralenkdami kraujo bėgsmo.

 

Laikas – ne sekundės ir ne valandos,

kaip ir daiktas – ne jo ilgis ar masė.

 

Mes kalbėjome apie šviesmečius,

kol elektros skaitiklis matavo,

kiek daug tamsos mūsų dienose.

 

Ryte po kryčių, kurių gelmę regėjom sapne,

išliko mums bedugnės sprindis.

 

 

●

 

Mes nebegyvename gimtuosiuose miestuose,

nakvojame namuose, kurie projektuoti

negalvojant apie mus.

Ar ne todėl užmigę sapnuojame griuvėsius?

 

Aš esu tarsi Žiemos forte –

many daug apleistų kambarių,

tačiau ant sienų pilna liudijimų

apie tuos, čia buvusius.

 

Aš kilęs iš šalies, 

kur namai pastatyti vienas prie kito,

per langą išvysti tik siaurą dangaus ruožą,

tą pusiau atlenktą skustuvą,

esantį arčiausiai, taip panašų į sparną.

 

Mes nebegyvename gimtuosiuose miestuose,

išklydome toli nuo savo pradmenų,

dabar stengiamės nepastebimai susilieti

su savo gyvenimu

kaip maldininkai, įsikibę į šakelę.

 

 

●

 

tas buvau ne aš, kuris naktį skambino ir kalbėjo su tavim, tai ne mano balsas buvo.

tas buvau ne aš, kuris pasislėpė nuo lietaus vienoj Varšuvos telefono būdelėj,

permirkęs, šlapiais plaukais, varvant lašams per burnos perskeltą veidą,

tas buvau ne aš, nors ir man patiktų tokios melodramatiškos būsenos.

 

pirštai, kurie surinko numerį, laukdami atsakymo sukiojo laidą, ne mano buvo,

ne aš, pokalbiui nutrūkus, daužiau ragelį į kurtų, nenuolankų stiklą.

isteriška asmenybė su šlapiu šešėliu, prisiglaudusiu prie nugaros, ne aš buvau.

greičiau tai galėjo būti tavo kaimynas, kuris tąkart vienatvėje palytėjo save

prisimindamas balandžio moterį iš nespalvoto kalendoriaus, arba jo brolis,

prieš aštuoniolika metų dingęs be žinios, o ne aš.

 

tas nesu aš, kuris stengėsi tau paskambinti iš įvairių miestų,

iš tokių neraiškių siluetų, išjudintų kažkokių vidinių griuvenų,

ne aš, kad tylėčiau ragely, ne aš, kad praneščiau būsimą orą 

Balkanų kaimeliui su arbūzo minkštumo raudonais skėčiais nuo saulės

ar kad išvardyčiau sutiktų merginų vardus, ne aš pigaus viešbučio kambary,

viešojo tualeto kabinoje, paspringęs, perdozavęs, pasikoręs diržu.

 

ne aš surinkau tavo numerį slapstydamasis naktiniuose Amsterdamo klubuose,

nesulaukęs atsakymo tenai pasigerčiau su storžieviais taksistais.

ne aš tą rytą Londone išmaldavau pensų iš šviesiaplaukės prancūzų turistės.

tai jokiu būdu negalėjau būti aš, tam nėra nei įrodymų, nei motyvų.

jei buvau kokiuose nors sąrašuose, esu išbrauktas ir pamirštas,

negyvenau pagal registracijos adresą ir, ko gero, nesu gyvenęs.

 

tarp manęs ir tavęs, tarp šios maišaties plyti erdvė, kurioj nėra

užmiestinio pasikalbėjimo telefono, tai tolis, tirštesnis už nebūtį,

saulės spindulys tenai neprasiskverbia, net nepasirodo per sapną,

aš nežinau, kur aš buvau visą laiką, neturiu alibi, ten nėra atskaitos taškų.

net nežinau, kas aš buvau, tik laukiu, kol įtartinų asmenų ratas

susiglaus aplink mane.

 

 

●

 

kvaištelėję klasikai, tremtiniai, pagarbiai iššvilpinti iš perpildytų salių,

kaip ir anksčiau gebantys išsivesti patiklias moksleives ir blyškiaveidžius berniukus,

gamtos aprašymų meistrai, jausmų ir botanikos specialistai,

didžių pergalių dainiai, stovintys su ryto kostiumu prie rašomojo stalo,

svetimose kančiose ieškote priežasčių, kad surastumėte atitinkamą stilių,

jūs nužudote savo romanų pagrindinius veikėjus, kad patys išgyventumėte

ir už užtrauktų užuolaidų paleistumėte kažkokį viesulą iš kabineto narvelio.

 

kvaištelėję klasikai, rašto juodadarbiai su švariom apykaklėm,

aksominių viršelių dienoraščiai ir rūpestingai suplanuotas dienos režimas,

regiu jus pozuojančius portretams, iškankintus artrito ir užkietėjusių vidurių,

apkurtusius, spingsulės šviesoj ilgus laiškus rašančius, praradusius regėjimą,

jūs patapote seniais, pirštais skiemenuojate kiekvieną eilutę

arba mirštate jauni, apsaugoti nuo nuplikimo, bejėgiškai parkritę sniege,

kimbate į atlapus teatrališku gestu, kilniu kaip tremtinių likimas.

 

mes esam spausdinami plonomis knygutėmis minkštais viršeliais be iliustracijų,

skaistieji pralaimėtojai, po varginančių iškilmių merdintys Pergalės parke,

mes pasirenkame atsitiktinius interjerus, bėgame nuo banalių, įkyrėjusių klišių

ir kartais, kai skauda, grūdame rašaluotus pirštus į burną,

esame keikiami už ironiją, mus laiko įtartinais dėl perdėto kuklumo,

mūsų biografijos nėra didingos, raudoną vyną mylime nepriklausomai nuo meniu.

kvaištelėję klasikai, mes nesuprantame jūsų kadaise nesuprastų šedevrų.

 

 

be adreso

 

miškas iš tolo atrodo kaip tvirtovė 

ar net miestas – be elektros, be ryšio,

priešistorinis, pirm Augustino ir gal net pirm Dievo,

be gėrio ir blogio.

 

taip, įnamiai miršta kruvini, bet tyliai –

mirtis pati ištrina savo pėdsakus ir įkalčius,

mirtis beveidė.

                       svarbu kvapas, o ne adresas,

laiko aplinkybės, o ne amžius, metų laikas, o ne metskaitlis.

 

miestas, kuris pats susidegino, paliko vien griuvėsius –

šakotų kolonų stulpus.

miestas, į kurį negrįžtama, nors visi įėjimai –

atviri.

 

 

●

 

Nusileisti prie jūros

tarp akmenų sukumpusių nugarų.

Tamsių, su šykščiu saulės įdegiu.

Čia taip pat didelės dantytos uolų atlaužos,

jas bangos paklusniai prisijaukino

                     kaip kertinius dvaro akmenis.

 

Kiekvienas akmuo, net mažiausias, tarsi mažas altorius.

Akmenų šaknys gilios,

ypač griuvėsiuose.

Gilesnės nei žmonių.

 

Pakelti žvirgždą, plokščią

kaip žemė,

jei tikėsim Hesiodu.

Leisti jam sušilti delne

ir po to padėti atgal į vietą.

Ir kam tau tai?

Iš tokios vietos nebegrįžti toks, koks buvai.

Iš šičia nieko nevalia pasiimti

ir nieko nevalia palikti –

užsirūkęs apdegusį degtuką įdedi atgal į dėžutę.

Greitai tavo kišenėje nebus nieko, ko nebūtų palietusi ugnis.

 

Ne kartą savo kūną ir drabužius esi atidavęs metalo detektoriams,

savo bagažą – rentgenui,

ir dabar tu neturi nieko aštraus, kas gali įpjauti, ką nors nuskriausti.

Nieko pavojingo – nei ginklų, nei žirklių, net skiltuvo.

 

              (Senoliai tikėjo, kad geležiniai daiktai, ypač tie, kurie aštrūs,

              saugo nuo piktųjų dvasių, prakeiksmo, ligų.

              Dabar tam yra raminamosios tabletės, aspirinas, antibiotikai.

              Ir duoną, ir mėsą dabar perki suraikytą, supjaustytą.

              Tai, kas senoliams kėlė saugumo jausmą,

              šiurpina mus.)

 

Demonus nuginėm į kanalizacijos šachtas

ir beprotnamius,

tik stiprieji

liko mūsų sapnuose.

 

Tu norėjai tai parašyti lėktuve,

bet rašalas ėmė lietis –

tokiame aukštyje neįmanoma parašyti tai,

apie ką privalai galvoti čia, arti žemės.

Žvelgiant iš tenai net skausmas be pavadinimo,

tiktai numeriai – kaip didelio miesto aveniu.

 

Aukštai vien antraštės,

o čia, žemai, – sulankstyta skarda, stiklų duženos.

Bangos atsitrenkia į plikus akmenis

be saugos pagalvių,

be saugos diržų.

Ir jūra jau kelyje.

Jos vandenys kilnojasi kaip krūtinė,

kai sunkiai uždusęs alsuoji.

        (Čia būtina užsirūkyti, kad nepamirštum, jog būtina įkvėpti.)

 

Susivėlusios bangos,

kaip suglamžyti drabužiai lagamine,

paskubom sukrautam per skubėjimą.

 

Atgal į dvarą.

 

Ten tau gulėti sunkioje juodmedžio lovoje,

kurių senovėje daugiausia būta tuos namuos, iš kur tu atėjai.

 

Lovoje su šaknimis.

 

Ji išraižyta Biblijos vaizdiniais.

Nuodėmė. Betliejaus tvartas. Bėgimas iš Egipto.

Lakoniški vaizdai. Vėl kadrai. Momentinės nuotraukos.

 

Keltų raštai kilimuose,

ornamentai, kurie klaidina kelyje į nesantį centrą.

Jie bus nusižiūrėti iš jūros.

 

Susirietęs į kamuolį,

tu grimzti į miegą giliai tarsi kertinis akmuo į žemę,

kol tavo mintys

klaidžioja po tuščių namų aukštus ten, aukštai.

 

 

Užmarštis

 

Lombardą, kuriam atidavėme žiedus,

uždarė.

Sidabriniai šaukšteliai, tavo krikštynų dovana,

pradingo.

 

Užmarštis kvepia tartum dezinfekcijos priemonė.

Druska

nubarstėme grindis ir savo atmintį,

o tavo istoriją – chloru.

 

Mes taip giliai užkasėm tave,

bet tu

vėl grįžti į mūsų sapnus

ir nepratari nė žodžio.

 

Vertė Arvydas Valionis