Pasivaikščiojimas

Kiekvieną kartą pasivaikščiojimas būdavo spontaniškas įvykis, bent man taip atrodė. Paprastas ėjimas „prie Neries“ neretai baigdavosi fotografavimusi ant Karo muziejaus liūto ar kapeikų metimu į nykštuko fontaną. Jei ir klausdavo mano nuomonės, neabejoju, kad su entuziazmu sutikdavau eiti. Buvau šešiametis vaikas, kurio tėvai dirbo keliuose darbuose, kad neprarastų bent minimalaus orumo, tačiau aš turėjau auklę. Vienišą žemaitę nuo Kražių, kuri labai mėgo skaityti ir mylėjo mane kaip savą. Nepamenu nė vieno vakaro iki devintojo gimtadienio, kad būčiau užmigęs be jos skaitymo. Taip išklausiau dideliausią biblioteką. Kai aplankydavome pačią įstaigą, o ji buvo už kelių namų, bibliotekininkė griebdavosi už cheminio sušukavimo – nebėra ką jums pasiūlyti… Auklė didžiąją savo uždarbio dalį išleisdavo pirkdama man knygas. Kad „nesusimaišytų“, priešlapio viršuje suraitydavo AB. Per tą spalvingą dešimtmetį susikaupė padori vaikiška namų bibliotekėlė.

Bet grįžkime prie pasivaikščiojimų. Kelionės pradžia – saulėtosios Vilijampolės Panerys, gatvė, kurios dešinioji kraštinė ribojosi su buvusiu Žydų getu. Vaikystėje to nežinojau, dabar mintyse šypsausi – manoji vidurinė buvo geto teritorijoje. Taip ir jautėmės. Taigi, kepurė nuo saulės su baltu plastmasiniu snapeliu ir pro naująjį tiltą (jį dar tik statė, buvo atrakcija suaugusiesiems nežinant bėgti pažiūrėti), palei Nerį, kertant Sąjungos aikštę, Linkuvos gatve iki senojo (dabartinio Petro Vileišio) tilto ir – į senamiestį. Linkuvos gatvėje po dešinei tebestovi dviaukštis medinukas, dabar be gyvybės, pirmame jo aukšte orus šlubas senukas vadovavo optikai. Turbūt dėl specifinių bruožų visi jį vadino žydu. Ten mano auklė taisydavosi ir keisdavosi akinius. Dabar pagalvojus, sunku suvokti likimo vingį – žydui grįžti į getą.

Iš optikos per senąjį tiltą – į kitą Neries pusę. Pro „Raudonojo Spalio“ batų fabriką (vienas tebestovintis jo korpusas palei Nerį statytas tarpukariu), galinę Pilies stotelę, į dabartinę Motiejaus Valančiaus gatvę, link katedros. Šaligatviai buvo tokie siauri, kad eiti reikėjo vorele, aš „vesdavau“. Triukšmas, dulkės, karštis, chaosas. Valančiaus ir Vilniaus gatvės buvo rimtos miesto magistralės, su sunkvežimiais, autobusais ir troleibusais. Iki pat Centrinio pašto daugiau vargo nei malonumo – tik saugokis, kad nepakliūtum po ratais. Gal dėl tykančių pavojų, gal dėl kitų priežasčių sustojimų šioje atkarpoje beveik nepamenu. Tuometiniai Mokytojų namai (Lietuvos prezidentūra) turėjo uždarą kiemą ne fasadinėje pusėje, jį tarsi siena supo vienodi vienaaukščiai namai. Viename jų veikė tiras. Rūstus rusakalbis vadas kulipkas pardavinėjo po 1 kapeiką, pildavome į sutrešusias degtukų dėžutes. Kadangi buvau vienas mažiausių šaulių, leisdavo taikytis vamzdį atrėmus į pertvarą. Keliasdešimt žingsnių nuo prezidentūros kairiąja Vilniaus gatvės puse (ta atkarpa tada vadinosi kitaip) ir vėl įdomesnis sustojimas – sporto prekių parduotuvė. Dažniausiai tik pasidairydavome, kartais išeidavau nešinas teniso kamuoliuku ar kitokiu mažmožiu.

Kur dabar susikerta Vilniaus, Šv. Gertrūdos gatvės, Savanorių prospektas ir Laisvės alėja, buvo viena baisulingiausių sankryžų miesto centre. Kaip mes ją įveikdavom, neįsivaizduoju. Pasukus dešinėn link Laisvės alėjos, priešais dabartinį Apylinkės teismą, įdomi įstaiga – naujoviškas triaukštis, kurio pirmame aukšte buvo batų ateljė, antrame – batų taisykla (!), o trečiame… vienintelis Kaune žaidimo (ginkdie, ne lošimo) automatų salonas. Kaip tada atrodė, didžiulėse erdvėse buvo aibė įvairiausių aparatų. Už 15 kapeikų galėjai žaisti net kelias minutes. Labiausiai mėgdavau šaudyti laivus. Nepriėjus Laisvės ir Imanuelio Kanto kampe esančios vidurinės mokyklos (dabar gimnazija), buvo valgykla „Ramunė“. Esame lankęsi, tačiau nieko išskirtinio ten nepamenu. Už kelių dešimčių metrų – vienas geidžiamiausių ir prasmingiausių kelionės sustojimų (privalomų!). „Du gaideliai“ – bemaž prašmatniausia to meto žaislų parduotuvė Kaune (kita man žinoma buvo Raudonosios Armijos prospekte Žaliakalnyje). Pastatas vienaaukštis, pagal paskirtį perskirtas pusiau. Žaislai dešinėje, itin vertinga salė rūsyje – ten eksponuojami grynai berniukiški dalykėliai. Pastato kairiajame sparne buvo „Aukštaičių valgiai“, užsukdavome plaktos grietinėlės su juodųjų serbentų uogiene.

Toliau Miesto sodas su reta, nors strategiškai svarbia įstaiga – požeminiu tualetu. Siaubingu… Nors buvo ir suoliukų, ir fontanėlis, kažkodėl šios vietos vengdavome. Už Miesto sodo, kampiniame name, buvo centrinė vaistinė, tikras muziejus su varinėmis grūstuvėmis ir paslaptingu, kiek baugiu vaistų kvapu, didelėmis sunkiomis medinėmis durimis ir vėsia prieblanda. Neužtrukę nė poros minučių, prieidavome bromą, už kurios – Lėlių teatras. Gal buvau per mažas, kai į jį patekau pirmąkart, tačiau pamenu, kad lėlės mane labiau išgąsdino, o ne pralinksmino, todėl vizito kartoti nesiveržiau. Kitas daug žadantis kelionės taškas – vieno aukščiausių Laisvės pastatų veik visą pirmą aukštą užimantis Centrinis knygynas. Su keliais įėjimais, didžiuliais vitrinų langais, miniomis žmonių ir knygomis, knygomis, knygomis… Pamenu su niekuo nesupainiojamą naujų knygų kvapą ir rankų virpulį vartant sunkėliausius albumus. Tenykštės tetos buvo sargios ir nepatiklios – vaikas būtinai išterlios. Šiaip ar taip, dykas iš ten neišeidavau niekada, o vakare būdavo ritualas: priešlapyje įrašyti raides.

Tik išėjęs iš knygyno ir paėjęs kelis metrus, jau užuosdavai, kad netoli Maironio gatvė. Būtent užuosdavai, nes reikėdavo praeiti pro žuvies parduotuvę. Esu jautrus kvapams, tad tą atkarpą pralėkdavome žaibu. Laisvės ir Maironio kampe esančioje plokštelių parduotuvėje lankytis ėmiau tik po gerų dešimties metų. Saugiai perėjus Maironio gatvę – didelė audinių parduotuvė. Nuobodžiaudavau, kai auklė norėdavo pasidairyti. Toliau pilkas pastatas su rūsčiais akmeniniais veidais ir kolonada – teatras. Jame vaikystėj mačiau visai nevaikišką spektaklį „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“. Buvau apautas naujais batais, spaudė kojas, bet Leninas po sceną blaškėsi taip žaismingai, kad tik į jį ir težiūrėjau. Netoli teatro – vaikystėje jokių sentimentų nekėlusi vieta: konditerijos parduotuvė „Laumė“, kur prie baro šalia lango, sėdėdamas ant aukštų kėdžių, galėdavau suvalgyti bandelę su arbata. Kas galėjo pamanyti, kad po daugiau nei dešimties metų ši vieta taps kultine susitikimų vieta.

Praėjus „Laumę“, griozdiškame name buvo madų ateljė, išskirtinai neįdomus objektas. Po daugelio metų čia pasisiūdinau pirmąjį kostiumą. Kiek pavargę, prieidavome Simono Daukanto gatvę. Keliolika metrų iki sankryžos buvo vyrų ir berniukų kirpykla „Karlsonas“. Norėdama kaip geriau, Rugsėjo pirmosios išvakarėse mama per visą miestą mane nuvežė į populiariausią kirpyklą. Ir, kaip žinoma, išėjo kaip visada – kažkas nesužiūrėjo, kažkam nepasisekė, o šventinių nuotraukų mes ir neėmėm… Šalia kirpyklos buvo ne mažiau populiari mėsos parduotuvė, už jos – vienas prašmatniausių dailės ir liaudies meno salonų (ten ilgus metus dirbo mano teta). Miesto erdvių skirstytojai tikrai pademonstravo polėkį.

Saugiai pereiname gatvę ir šiek tiek paėję dešiniau pro aliuminines duris patenkame į pieno ir šviežiausių bandelių karalystę. Pieno baras! Tuomet nebuvau didelis bandelių ir pynučių mėgėjas, tačiau pieno kokteiliai buvo puikūs, geresni negu už 10 kapeikų Neries krantinės parduotuvėje. Dar keli žingsniai „koja už kojos“ ir prieini objektą, kuris man asocijavosi su nepakeliamu nuoboduliu, laiko švaistymu ir tolydžio augančiu erzeliu – „Vaikų pasaulis“. Jei ten patekdavau su mama ir seserimi, žinojau, kad diena pražuvusi – sesei rūbus matuodavo ilgiau, nei Dievas kūrė pasaulį.

Einam toliau. Praėjus bromą, net sekmadienio rytais dirbo cukrainė. Ją prisimenu iš tų laikų, kai keliaudavau į choro repeticijas Profsąjungų rūmuose ir užeidavau šviežių plikytų sausainių. To prisiminimo vedamas, po daugelio metų važiuodamas žvejoti į pamarį, plikytų sausainių visad užsukdavau į Šilutės univermagą – įėjus po kairei buvo konditerija. Dabar jau daug metų pamaryje gyvenu. Kitas sustojimas – „Tulpytė“, tiksliau – „Tulpės“ restorano baras. Ir joje nutikusios pirmosios pažintys su tauriaisiais skysčiais, tiesa, jau daug vėliau. Pasivaikščiojimų metu abi „Tulpes“ abejingai praeidavome.

Adomo Mickevičiaus gatvė ir paskutinis Laisvės kvartalas iki Soboro. „Lietuvos“ viešbučio filialas aktualumo įgis tik po daugelio metų, tad praeiname nestabtelėję. Kai jau galėjai įžvelgti spalvas į Soboro dešinįjį bokštelį įkeltame vitražiniame apskritime, laukdavo „Žalias namas“ – kitaip ir nevadindavau. Gal tik vaizduotės vaisius, bet matau žaliais su rudu atspalviu kokliais dekoruotą pirmą namo aukštą ir šaligatvį priešais jį. Itin tiksliai prisimenu šaligatvį, nes reikėdavo nepargriūti, nuplautas būdavo slidus (prisimenu ir plovimą). Ten buvo knygynas, kažkoks specifinis, nes užsukę buvome gal tik kartą, o tokių įstaigų mes nepraleisdavome. Nuo knygyno kelias neprailgdavo – vaikų kavinė „Pasaka“. Iškilminga įstaiga dėl to, kad lankoma išskirtinėmis progomis, nedažnai. Pamenu mikroskopinio mažumo staliukus ir kėdutes, šviečiančius vitražus pasienyje įrengtuose „nameliuose“; net turėjau mėgstamiausią, jei nebūdavo užimtas. Į kairę nuo pagrindinės salės buvo „tėvų baras“ – kol vaikai „baliavodavo“ pasakų pasaulyje, suaugusieji galėdavo atskirai išgerti kavos ar ko tvirtesnio.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Spurginė buvo kultinė vieta visame Laisvės margumyne. Skonį ir kvapą pamenu iki šiol. Ilgai užsibūti nepavykdavo, nes už nugaros sėdinčiam ant aukštos baro kėdės (jų buvo keturios) greit imdavo murmėti laukiantys eilėje. Pirkdavau tik dideles varškės spurgas, su džemu – niekada, mat po jų lipdavo pirštai. Šalia esančioje bromoje – laiptai į „ubagynę“, bene pačią pigiausią valgyklą Kaune, nors maistas tikrai buvo skanus ir aplinkai ne ką tegalėjai prikišti. Stalo įrankiai riebaluoti kaip ir visose kitose valgyklose. Ne ilgesnis kelias nei zigzagu bėgančio vaiko šimtas žingsnių ir – „Lietuviški patiekalai“ Soboro aikštės dešiniajame kampe. Gastronomiškai ir vizualiai – „Aukštaičių valgių“ kitame Laisvės gale dvynys, na, gal kiek vyresnis pagal dydį ir lankytojų skaičių. Ta pati plakta grietinėlė su rūgščia juodųjų serbentų uogiene. Sugebėdavau chirurgiškai tiksliai atidalinti.

Kur dabar Mykolo Žilinsko galerija, buvo neaiškus skveras. Su spaudos kiosku ir požeminiu WC, tokio paties baisumo kaip ir jo dvynys Miesto sode. Dar buvo apskrita klomba ir keli medeliai. Aplink Soborą – mašinų eismas ratu, vaikui atrodė visiškas chaosas ir kėlė norą sprukti. Vienas ankstyvųjų vaikystės prisiminimų – apsilankymas traumpunkte, Pirmojoje tarybinėje ligoninėje (jai grąžintas Raudonojo Kryžiaus pavadinimas ir, prabėgus daug metų, joje teko dirbti pačiam). Į traumpunktą vaikystėje buvau atvežtas motociklu. Auklei matant, buvau pavyzdinis, tik nusisukus – kaip visi normalūs vaikai. Taigi, ridenuosi tašytų akmenų grindiniu priešais Karininkų ramovę. Vaizdas sulėtintas, net matau bruko spalvas… Tada – skandalas, milicija ir kelionė į ligoninę motociklu, kuris, kaip paaiškėjo, mane ir nuskynė auklei akimirką nusisukus. Po daugelio metų susiradau laiptinę vaikų skyriuje, kurioje vis buvau klausiamas, ar neskauda. Didvyriškai rėpliojau savom kojom. Tėvai šį faktą sužinojo po kokių trisdešimt metų.

Soboro aikštės šiaurės vakarų kampe – VAI (Valstybinės automobilių inspekcijos) būstinė. Pamenu uniformuotus dėdes ir geltonus žiguliukus. Grįžtant senamiesčio, taip pat ir namų link, aikštės kampe – dar vienas knygynas. Vadinosi lyg „Pažanga“, į jį užsukdavom retai. Durų kairėje buvo albumų lentyna, mėgau žiūrinėti viršelius, vartyti neleido. Po pietų saulė pasisuka ir spigina į šiaurinės Laisvės kraštinės langus, tad einame alėjos viduriu, po liepomis. Buvusiame „Kanklių“ kino teatre vaikystėje neteko būti. Kaip ir „Laisvės“, „Romuvos“, „Dainavos“, „Planetos“, „Taikos“, „Neringos“. Populiariausias buvo Vilijampolės „Vilnis“, dar Žaliakalnio „Daina“ ir „Pasaka“. Nepriėjus sankryžos – „aukso rojus“, bene populiariausia juvelyrikos parduotuvė. Mickevičiaus gatvės kampe, priešais „Tauro“ batų ateljė, buvo maisto prekės, kur už 10 kapeikų gaudavome skanių pomidorų sulčių iš didžiulių apversto kūgio formos stiklinių kolbų. Nesuprantamas dalykas – be jokios šaldymo įrangos, bet sultys iš jų niekada nepasitaikė prarūgusios. Praėjus „Tauro“ batus – fotoprekės, kurias po gerų penkerių metų pradėjau lankyti dažniau negu vidutinis parapijonis mišias. Išleisdavau visas santaupas. Pažintis su fotografija prasidėjo buitiškai – tėtis fotografavo, o nuotraukas, kaip ir absoliuti dauguma tuo metu, ryškindavo vonioje. Ant kriauklės – didintuvas, vonioje – dvi taburetės, ant jų – trys vonelės su chemikalais ir vandeniu. Ir blankus raudonas apšvietimas.

Pražygiavus „Romuvos“ kino teatrą, buvo viena originali įstaiga: „Pietūs į namus“. Dabar niekam dėl to nekiltų klausimų, bet tada man sukeldavo nemenkus įtarimus: ką reiškia namuose valgomi „nenaminiai“ pietūs? Pati idėja atrodė lengvabūdiškai. Šalia šios „nerimtos“ įstaigos buvo daug „ūkiškesnė“ – blyninė. Nors nuo mažumės pirmenybę teikiau mėsai, čia tikrai būdavo iš ko rinktis. Dar nepriėjus „Romuvos“ buvo laikrodinė, įspūdį darė gausybė senų stalinių ir kabinamų laikrodžių, rodančių tiksliai tą patį laiką. Saugiai perėjus gatvę – „Metropolio“ restoranas; akivaizdžiai ne pagal mūsų galimybes. Toliau – moterų salonas su skrybėlėtais gipsiniais manekenais vitrinoje, „Astros“ kavinė, kurioje su mama ragauta puikių Kijevo kotletų. Maironio gatvės kampe – vojentorgas. Turtinga parduotuvė, skirta civiliams, nors pats pavadinimas sufleravo, kad čia parceliuojamas armijos turtas. Salės gilumoje buvo prekystalis su vitrina, pilna karinių uniformų ženklų, kepurių kokardų. Niekad nebandžiau net klausti, nes nemanau, kad man, pypliui iš Slabotkės, būtų ką pardavę. Kitam Maironio gatvės kampe – „Orbita“. Kavinė tamsiomis durimis ir afišų stendais per visą lauko sieną.

Perėjus Liepos 21-osios (dabar Vasario 16-osios) gatvę – įsimintinas besisukantis „Vakaro“ kavinės gaublys, neišvaizdžios „Nemuno“ viešbučio durys ir vėl įdomus objektas – suvenyrų parduotuvė. Ten retkarčiais buvo galima užtikti kolekcinių automobilių modelių. Jei apsilankymas suvenyrų parduotuvėje būdavo nerezultatyvus, nuovargis nugalėdavo. Artimiausia autobusų stotelė buvo toli, tad neretai sukdavome dešinėn pro vykdomąjį komitetą, Filharmoniją, paskui – kairėn pro sinagogą ir Raudonosios Armijos (Savanorių) prospekto pakalnėje sėsdavome į pirmą pasitaikiusį troleibusą. Pasitaikydavo, kad Pilies stotelėje mano kelionė ir baigdavosi, nes pabusdavau savo lovoje namuose. Turėjau ypatingą auklę… Savo dukrai tokios neberadau, matyt, nebebūna.