Niūrus gyvybės optimizmas

 

Skubu prisipažinti: pavadinimas iš dalies išžvejotas iš neaprėpiamų interneto platybių. Vienas apžvalgininkas Powerso romaną pavadino „niūriai optimistišku“ (darkly optimistic). Niūrumo šiame įspūdingame romane nors vežimu vežk. O štai optimizmo dar tektų paieškoti. Bet apie tai vėliau. Iš pradžių norėtųsi keliais žodžiais pristatyti autorių.

Amerikiečių rašytojas Richardas Powersas (g. 1957) iki šiol lietuvių skaitytojams nebuvo pažįstamas. Iki „Medžių istorijos“ išleista 11 jo knygų, jos pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą. Su tikra mokslininko aistra savo knygose Powersas tyrinėja įvairias sritis – dirbtinį intelektą ir virtualią tikrovę, neurologiją, genetiką, muziką. Šiame prestižine Pulitzerio premija apdovanotame romane sutelkia dėmesį į pasaulio seniausiąją, didingiausiąją gyvybės formą – medžius. Autorius prisipažino prieš rašydamas perskaitęs daugiau nei 120 knygų apie medžius. Po penkerių metų darbo, kurį rašytojas pavadino „terapijos kursu“, gimė ši plačiai it galingas medis išsišakojusi, daugiaprasmė ir giliaprasmė knyga, supinta iš galybės matomų ir nematomų sąsajų, vos aprėpiama skaitytojo žvilgsniu. Joje nestinga mokslo elementų, bet esama ir magiškojo realizmo ženklų.

Lietuviškas pavadinimas „Medžių istorija“ skamba gražiai, bet mažumėlę klaidina. Originalus pavadinimas – „The Overstory“, ir šis miglotas daugiaprasmiškumas kur kas tiksliau atskleidžia esmę, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. Tai romanas apie dviejų gyvybės formų – medžių ir žmonių – santykius ir dar gerokai daugiau.

Kaip minėjau, romanas iš pirmo žvilgsnio šakotas ir gaivališkas kaip milžiniškas medis. Tačiau tas menamas gaivališkumas gerai suvaldytas.

Romaną sudaro keturios dalys: „Šaknys“, „Kamienas“, „Vainikas“ ir „Sėklos“. Pirmoje dalyje nelyginant atskiros novelės pateikiamos iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusijusios devynių žmonių – šios knygos herojų – spalvingo gyvenimo istorijos. Visi veikėjai itin ryškūs. Nikolas – emigrantų iš Norvegijos palikuonis, uždaro būdo menininkas, vienišas medžių meno kūrėjas; Mimi – kino emigranto dukra, inžinierė; Adamas – vaikystėje aistringai tyrinėjęs gamtą, vėliau diplomuotas psichologas; Rėjus ir Dorotė – teisininkas ir aktorė mėgėja, skausmingai kuriantys tarpusavio ryšį; Daglas – anksti artimųjų netekęs vienišius, Vietnamo karo veteranas, amžinasis klajūnas; Nilėjus – indų emigrantų sūnus, programavimo genijus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje ir kuriantis alternatyvius pasaulius; Patricija – vieniša narsuolė mokslininkė, turinti įgimtų kalbos ir klausos sutrikimų, bet visą gyvenimą besiklausanti medžių; Olivija – mokesčių teisę atsainiai studijuojanti koledžo studentė, bohemiško gyvenimo mėgėja, nelaimingo atsitikimo metu patyrusi klinikinę mirtį ir tapusi nauja esybe. Pirmasis pasakojimas užsimezga dar XIX a. viduryje, kiti – XX a., bet pagaliau jie visi priartėja prie mūsų dienų.

Visų herojų istorijose medžiai suvaidina tam tikrą vaidmenį. Kai kada – tiesiogiai (Daglui, virš Tailando džiunglių pamuštam karo lakūnui, gyvybę išgelbsti milžiniškas banjanas, į kurio glėbį nelaimėlis įsipainioja). Kai kuriose žmonių santykių, aistrų, skausmų ir atradimų istorijose medžiai lyg ir kukliai glūdi fone ar epizoduose, bet viskas galų gale susijungia ir įgauna prasmę. Net ir tokį pavienių novelių romaną būtų verta skaityti.

Antroje, ilgiausioje, dalyje „Kamienas“ paskiros istorijos iš lėto ima artėti vienos prie kitų, jungtis, pintis tarpusavyje, herojai daro įtaką vieni kitų likimams. Olivija, Nikas, Daglas, Mimi ir Adamas įsilieja į taikaus pasipriešinimo judėjimą, bandantį apsaugoti valstybinėse žemėse negailestingai kertamus senuosius miškus, neišskiriant nė didingų tūkstantmečių sekvojų. Deja, šioje nelygioje kovoje skaudžiai pralaimi tiek medžiai, tiek žmonės. Sukrečia pareigūnų žiaurumas: protestuotojai apipurškiami pipirinėmis dujomis, į prisirakinusių aktyvistų akis prievarta lašinami nuodingi chemikalai, kai kurie judėjimo dalyviai tiesiog tyliai nužudomi, kaltę suverčiant patiems aktyvistams. Pastarieji netekę vilties imasi antiįstatyminių veiksmų: deginimų, sprogdinimų. Vieno sprogdinimo metu žūva Olivija, o likusį ketvertą dėl to grauš kaltė iki gyvenimo pabaigos.

Visgi labiau nei smurto scenos pribloškia žmonių rūšiai itin būdingas nesusikalbėjimas. Protestuotojus puola ne tik valdžios ar stambiųjų korporacijų atstovai, juos kaltina ir vietiniai darbininkai. Žmonėms reikia medienos, piktinasi jie. Mums reikia išmaitinti vaikus.

 

Sugluminti medkirčiai imasi kitokios taktikos.

– Dėl Dievo meilės. Juk čia tik medis. Ataugs! Ar matėte, kokie miškai čia driekiasi pietų pusėje?

– Vienkartinis laimėjimas, – iš viršaus šaukia Sargybinis. – Vėliau reikia tūkstančio metų, kad atsikurtų visos sistemos.

– O kas jums darbo? Kodėl nekenčiate žmonių?

– Ką čia kalbate? Čia ir esame dėl žmonių!

– Šitie medžiai vis tiek mirs ir išvirs. Reikia juos nupjauti, kol yra geri, kad nešvaistytume medienos.

– Nuostabu. Tai gal pietums sumalkime tavo senelį, kol dar bent truputis mėsos ant jo belikę.

– Jūs nesveiki. Ir ko mes čia aušiname burną.

– Turime išmokti pamilti šią vietą. Turime tapti vietiniai.

 (p. 360)

 

Ar bereikia sakyti, kad tokie ir panašūs apsižodžiavimai nė per plauką nepriartina net prie užuominos apie tarpusavio supratimą.

Medžių gynėjai desperatiškai klausia vieni kitų: kaip įtikinti žmones, kad mes esame teisūs? Adamas (būsimas psichologijos profesorius, mokslininkas, o dar vėliau –
įkalintasis iki gyvos galvos) atsako: „Jokie stipriausi argumentai pasaulyje nepakeis žmogaus įsitikinimų. Tai gali padaryti tik gera istorija“ (p. 419). Ką gi, gera istorija mūsų veikėjams nepadeda. Ši romano dalis baigiasi tragiška herojės mirtimi.

Neverta atpasakoti tolesnių knygos dalių. Juoba kad siužetas ne linijinis, jis šakojasi ir plėtojasi, ir vis nepalieka jausmas, kad svarbiausi dalykai pasakomi tik puse lūpų, kad turime atspėti, kas dedasi kituose šito Gyvybės medžio lygmenyse, šaknų sistemoje, giliai po žeme. Powersas užtikrintai žaidžia pagal savo paties taisykles. Siužetinės linijos nukertamos lyg medžio šakos, kai kas tyčia paliekama skendėti miglose, kai kur paberta vos pastebimų užuominų. Tarkim, Dorotės ir Rėjaus pora aiškiai apibūdinama kaip bevaikė. Ir vis dėlto labai švelniai leidžiama suprasti, kad būtent jie galėtų būti maištingosios Olivijos tėvai. O Patricijos linija nutraukiama atvirai dviprasmiškai, skaitytojui po nosim pakišant dvi paralelines tikroves. Patricija skaitydama pranešimą mokslinėje konferencijoje paima iš anksto pasiruoštą nuodingo augalų ekstrakto stiklinę ir ketina ją apstulbusios auditorijos akivaizdoje išgerti. Arba: Patricija sviedžia nuodų stiklinę tolyn. Rinkis, skaitytojau. Daugiau Patricija pasakojime nebepasirodo.

Kaip jau sakyta, šis romanas – tai kur kas daugiau nei tiesiog siužetas, o jo požeminius šaltinius sunku ir suskaičiuoti. Pavyzdžiui, tai šen, tai ten knygos puslapiuose vis suskamba mįslinga senovinio kinų eilėraščio eilutė: Žvejo daina teka giliai po upe. Nieko bendra su medžių istorija? Taip tik atrodo.

Skaitant norom nenorom galvoje sukirba neįprastas klausimas: kas mes, žmonės, per rūšis? Britų žurnalistas ir rašytojas Tomas Phillipsas savo sarkastiškoje knygoje „Žmonės: kaip mes viską su*ikom. Glausta mūsų nesėkmių istorija“, neseniai pasirodžiusioje ir lietuviškai, rašo apie Tenerės medį, augusį Sacharos dykumos vidury vienut vieną 400 km spinduliu, kol 1973 m. girtas vairuotojas sugebėjo įvažiuoti į jį sunkvežimiu. Šį faktą romane pamini ir Powersas. Bet Phillipso knygoje minėtasis epizodas gali sukelti nevaldomo juoko priepuolį, o „Medžių istorijoje“ tas pats faktas nėmaž neatrodo juokingas. Jokia Powerso romano eilutė, joks sakinys nekelia nieko panašaus į linksmą reakciją. Bet svarbu pabrėžti, kad Powersas anaiptol neskuba nurašyti žmonių padermės. Jis pasakoja apie savo herojus su atjauta ir giliu supratimu. Ypač šiltai tapo Patricijos paveikslą. Ši atskalūnė mokslininkė, savo tyrinėjimų kelio pradžioje išjuokta ir atstumta akademinės bendruomenės, nusisuka nuo žmonių pasaulio, visa galva panyra į medžių pasaulį ir galiausiai parašo stulbinančią knygą „Paslaptingasis miškas“ – akivaizdi aliuzija į vokiečių girininko Peterio Wohllebeno knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas“ (išleistą ir lietuviškai); net jų vardai skamba panašiai: Patricija Vesterford, Peteris Wohllebenas.

Iškalbinga ir tai, kad veikėjų santykyje su visu likusiu pasauliu skaitytojas neaptiks nė krislelio priešiškumo ar neapykantos. Žmonės tokie gražūs, sako Patricija savo mylimam vyrui. Ir pasmerkti.

 

Ji norėtų jam paaiškinti – kaip didžiulė ir sverdėjanti aukštesnių gyvybės formų piramidė jau verčiasi žemėn, sulėtintai, gavusį stiprų ir greitą spyrį, sutrikdžiusį planetos sistemą. Didieji vandens ir oro apytakos ciklai trinka. Gyvybės medis vėl parvirs, suirs iki bestuburių, tvirtos žemės dangos ir bakterijų, jeigu žmogus… Jeigu žmogus… 

(p. 380)

 

Ne per daugiausia optimizmo, tiesa? Nebent šiek tiek neužtikrintos vilties.

Taip, grįžkime prie niūrumo. Iš pirmo žvilgsnio knygoje pralaimi visi – tiek medžiai, tiek žmonės. Medžių gynėjai savo tikslų nepasiekia. Žmonių istoriją žymi tragedijos, mirtys, išsiskyrimai. Olivija žūsta. Daglas ir Adamas suimami. Adamas įkalinamas iki gyvos galvos. Daglui, kaip bendradarbiavusiam su valdžios atstovais, skiriamas švelnesnis nuosprendis, bet užuominos į jo vis čiuopiamą savo kūne riešuto dydžio guzelį leidžia aiškiai suprasti, kad iš kalėjimo jis jau niekada neišeis. Patricija, nors galiausiai sulaukusi populiarumo ir palaikymo (tie dalykai jai mažai terūpi), galbūt nusižudo. Nilėjus, sunkiai ištveriantis gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje, įkalina save alternatyvioje tikrovėje. Rėjų parbloškia du sunkūs insultai, antrasis jį pribaigia; septyniasdešimtmetė Dorotė lieka viena, iš paskutiniųjų kariaudama su visu miestu dėl savo laukinio sodo („Džiunglės želia prašmatniame priemiestyje: tai beveik taip pat baisu kaip pedofilija“, p. 580). Mimi gyvena slapstydamasi svetima pavarde, jos ieško trijų valstijų policija. Nikas, rizikuodamas bet kada būti susektas ir apkaltintas, kažkur atokiuose šiaurės miškuose tebetęsia savo vienišą nebylią kovą, atkakliai kurdamas gyvąsias menines instaliacijas.

Ir kaipgi iš tų dramų raizginio išsunkti optimizmą? Galbūt tiktų toks atsakymas: pati Gyvybė knygoje pavaizduota su tokiu galios užtaisu, kad, regis, pergalė bet kokiu atveju bus jos pusėje. Ta žalioji galia (ar žalioji sąmonė), gyvastį kurianti ir palaikanti gyvybė, tiesiog negali pralaimėti. O kaipgi žmonių rūšis? Nilėjaus istorijos pabaigoje užsimenama apie galbūt mūsų padermę pakeisiantį dirbtinį intelektą, nors tai tik užuomina, viena iš daugelio galimybių. Keista, bet savotiško optimizmo teikia Dorotės ir Rėjaus istorija. Toji pora, patyrusi santykių kolapsą, vis dėlto lieka drauge. Po pirmojo insulto Rėjų paralyžiuoja, bet Dorotė, užuot išėjusi pas ją mylintį meilužį, lieka su beveik nebekalbančiu vyru ir jiedu lėtai ir skausmingai kuria naują savo istoriją. Šiedu žmonės, jaunystėje neskyrę ąžuolo nuo liepos, tampa jautriais visų žalių būtybių mylėtojais. Prie lovos prikaustytą vyrą slauganti, kasdien jam knygas skaitanti Dorotė imasi puoselėti savo sklype laukinį sodą, aplinkiniams sukeliantį kone traukulius. Patricija įsteigia nykstančių medžių rūšių sėklų banką, vildamasi, kad sėklos juk gali pramiegoti kelis tūkstančius metų ir pabusti pasodintos. Mimi, vieniša ir besislapstanti, pernakt sėdėdama miesto parke po pušimi, patiria savo mažąjį nušvitimą it koks arhatas iš jos tėvui priklausiusio senovinio kinų piešinio. Po nuošalią girią besibastantis Nikas sutinka vietinę šeimą (tiesiai nepasakoma, bet leidžiama suprasti, kad indėnų kilmės), ir šie neprašomi imasi padėti Nikui kurti. Kur visa tai turėtų nuvesti, autorius tyli. Paskutiniame puslapyje jis tiesiog leidžia prabilti medžiams atokiame miške, kuriame ką tik darbavosi Nikas: „Kažkas sukruta palei nejudrių kamienų papėdę. Niekas. Dabar viskas. Štai, šnabžda balsas iš labai arti. Štai. Kas mums duota. Ko turime nusipelnyti. Tai niekada nesibaigs“ (p. 622).