Madride pandemijos metu: ritminės analizės bandymas
Kodėl „Madride“, o ne „Madridas“? Kodėl pabrėžiama vieta, o ne vardas? Sunku įvardyti tai, ko dar nepažįsti, kas dar tik įgauna kontūrus ar, veikiau, ritmą. Tamsoje pirmiausia išgirstame. Šlamesį, pasikartojantį traškėjimą, žingsnius. Lėtus arba greitus, dvejojančius arba užtikrintus, ritmiškus arba aritmiškus. Taip garsas sąmonėje pamažu virsta vieta – praktinės veiklos, lūkesčių ir baimių, troškimų ir draudimų perkeista erdve. Kaip bepavadinsi, nepagadinsi, – byloja išmintis. Kitaip tariant, vardas – nesvarbu. Vardas – tik pastovumo, tik įmanomo apibrėžti identiteto iliuzija, nukreipianti dėmesį nuo šnarančios, traškančios, įvairiais ritmais pulsuojančios ir pauzėmis trūkinėjančios realybės. Analizė (ir ypač ritminė analizė) – tai valingas vardo pamiršimas, kad atidžiau įsižiūrėtum į veidą. Kur aš jį mačiau? Ar aš ją pažįstu? Ar norėčiau susipažinti? Ji(s) draugiška(s) ar grėsminga(s)? Suskliaudus išankstines nuostatas, klausimų kyla daugiau nei atsakymų. Bet juk tokia ir turi būti analizė. Ar bent jau toks turėtų būti analitikės siekis. Jei jau vardas (žinia – išankstinių nuostatų atsisakyti nelengva, o gal net ir neįmanoma), tai mažų mažiausiai kreipinys. Tad jei tik norite, nesivaržykite ir po „Madride“ dėkite kablelį. (Ne)realumo kirtis paliks, pasikeis tik jo vieta. Tokia jau ta, kreipimosi, dialogo, kaina.
Kodėl „ritminės“, o ne „ritmo“? Kodėl išryškinamas analizės pobūdis, o ne objektas? Mat ritmas kaip analizės objektas yra sunkiai apčiuopiamas. Tai veikiau subjektyvių pojūčių, nei objektyvių kategorijų sfera. Žinoma, ritmą galima skaičiuoti, bet jei nejauti ritmo, vargu ar pavyks. Ne tiek objektas, kiek procesas, ritmas veikiau lygintinas su vertimo ar interpretacijos (interpretuojančio vertimo) veiksmu. Siekiančioji analizuoti ritmą neišvengs įsiklausymo, kūno judesio, šokio: tik taip ritmas pasimato erdvėje. Tik taip ritmą galima parodyti. Miesto pulso neužčiuopsi, nepasivaikščiojusi jo gatvėmis. Miestas tuščiomis gatvėmis yra beveik miręs. Jei analizė nebūtų ritminė, nebūtų nei ritmo, nei analizės.
Kodėl pandemijos metu? Pandemijos (gr. παν – visi + δήμος – žmonės) metas gviešiasi būti bendrų lūkesčių ir baimių, bendrų troškimų ir draudimų metu. Gviešiasi, nes įprasti, individualūs norai ir įprastai noriai susivaržę individės bei individai niekur nedingsta. Įprastomis sąlygomis jau ir taip susipynę individualumas ir kolektyviškumas pandemijos metu tik susirezga į dar stipresnį mazgą. O suintensyvėję procesai juk tarsi prašyte prašosi tyrimo. Mat neišvengiamai atsiranda ne tik daugiau artumo, bet ir daugiau trinties, ne tik daugiau išklausymo, bet ir pasiklausymo, ne tik daugiau įsižiūrėjimo, bet ir prižiūrėjimo. Patys mazgai čia beveik niekuo dėti, svarbiau – kas ir kokiais tikslais juos rezga. Net ir fantastiškiausiose sąmokslo teorijose dažniausiai galima įžvelgti bent vieną akivaizdžią ir sveikam protui neprieštaraujančią tiesą. Mazgų atveju – kad kilpa gali ištraukti iš duobės, bet gali ir pakarti.
Specialiai sąmokslo teorijomis nesidomiu. Bet, žinoma, šį bei tą nugirstu, pamatau. Dažniausiai klausydamasi tinklalaidžių ar naršydama naujienų portalus. Mat sąmokslo teorijos (manytina, priešingai nei patys sąmokslai) karaliauja beveik išskirtinai virtualybėje. Reta(s) kuri(s) iš mūsų šnipinėja, prikišęs ar prikišusi ausį prie realių kabinetų, realių laboratorijų ar kokių nors realių, ištaigingų sanatorijų durų (sąmokslo teorijų klausimu fantazijos nevaržykime). Aš, pavyzdžiui, realybėje dažniausiai „šnipinėju“ savo kūdikį – klausausi prie miegamojo, ar nenubudo, apuostau, spręsdama, ar metas keisti sauskelnes. Aš esu mama. Tik? Ne tik? Manyje, kaip ir vis(u)ose, susipina įvairūs gamtiniai ir kultūriniai, individualūs ir bendri, asmeniniai ir politiniai aspektai. Esu moteris, žindyvė, studentė, bedarbė, emigrantė, meilės emigrantė, imigrantė, žmona, dukra, sesė, hipochondrikė, romantikė, skvoterė, nuomininkė… Būti mama man reiškia būti įvairiausių traukų ir įtampų – tarp lūkesčių ir baimių, tarp troškimų ir draudimų, tarp artumo ir trinties, tarp supratimo ir pripratimo, tarp santarvės ir priklausomybės, tarp meilės ir prievartos – lauku. Sąmokslo teorijomis nesidomiu, bet savo kasdienybėje, laviruodama tarp išorės ir vidaus, tarp viešo ir privataus, tarp priimtino ir slapto, nuolatos sąmokslauju.
Kasdienybės vingiuose įvairiausio plauko užmačios labiausiai išryškėja per kūną ir rutiną – poreikių ir prievolių sukurtą ritmą. Kitų kūnų poreikiai yra linkę virsti mūsų kūnų prievolėmis ir atvirkščiai. Tačiau mūsų ir kitų poreikiai bei prievolės gali ir sutapti. Tokia yra siekiamybė. Kai sutampa poreikiai, kartu mėgaujamės, kai prievolės – kartu stengiamės. Rutina gali būti individuali ir bendra. Bet kokiu atveju individuali rutina neišvengs taikymosi prie bendruomenės tempo, o ritmiškas visų maršas neįvyks be atsižvelgimo į pavienių žygeivių galimybes ir gebėjimus. Muzikinės ir militaristinės leksikos sampyna nėra atsitiktinė. Rutina gali ir lavinti, ir dresuoti. Sprausdama kūną į įvairiausių sąveikų tarp savo ir svetimo rėmus, rutina įsispaudžia kūne, ištatuiruodama individualios psichofiziologijos portretą, išraižydama bendrų, sociokultūrinių vyksmų žemėlapį. Bendruomeniškas individo paženklinimas ir asmeninis požiūris į bendruomenę vienas kitą nutekina ir papildo – vienas kitu kliaujasi. Panašiai ritmas kliaujasi pauzėmis, o rutina – netikėtumais. Ir atvirkščiai: tai, kas yra sąlygiškai tuščia, beprasmiška, netikėta, esmingai priklauso nuo kartotės – pasikartojančių turinių, prasmių, įvykių. Kaip kitaip patirsi pauzę, jei ne per ritmą? Kaip be nuobodulio nustebsi? Šis esmingas (paradoksalus?) esaties ir nesaties, pilnatvės ir tuštumos, to paties ir naujo sąryšingumas paaiškina, kodėl nesitikime netikėtumų, nors jie yra linkę kartotis. (Ir vėl?! Ir vėl!!) Pandemija, daugeliui prasidėjusi kaip netikėtumas, netruko pavirsti karantino rutina. Ir vis dėlto karantino monotoniškumas neužkirto kelio stebėjimuisi, dargi atvirkščiai – stebėjimasis (valdžios reikalavimais, individų nepaklusnumu, bendruomeniškomis iniciatyvomis, ligos istorijomis, statistika ir t. t.) veikiau buvo įtrauktas į rutiną. Didžiausias – pamatinis, amžinas, visui visą egzistenciją persmelkiantis – netikėtumas, žinoma, yra mirtis.
Gyventi Madride atsikrausčiau trisdešimt trejų su keturių mėnesių kūdikiu ant rankų, baigiantis vasarai, beveik lygiai septyni mėnesiai iki karantino pradžios. Ne tik miegoti, maitintis, tuštintis, praustis, bet ir migdyti, maitinti (žindyti), tuštinti (sauskelnes), prausti beapsiprantąs mano kūnas naują miestą sutiko abejingai: naujos motinos rutinoje miesto naujumui paprasčiausiai nebuvo vietos, stigo laiko. Madridas tebuvo abstrakti erdvė, vardas žemėlapyje, geriausiu (apčiuopiamiausiu) atveju – žodžiai svetima kalba ir svetimumo jausmas ar svetingumo patirtis. Vardų buvo ir daugiau – rajono, kuriame apsigyvenome, gatvės, kaimynų… Bet raiškiausias pradžių pradžioje buvo miesto čiabuviams priklausančio mano vyro vardas – atvykimo taškas, susitikimo momentas, žinojimo riba, namų slenkstis. Istorija sena kaip pats miestas, beveik pasaka, beveik legenda. Ir jei pasakojimas tebūtų atsikartojanti schema, jis čia ir pasibaigtų: jei santykis tebūtų kontraktas, tiesiog nebebūtų, apie ką pasakoti. Jei miestas tebūtų visa apimantis planas, jo taip niekuomet ir nebūčiau aplankiusi. Bet juk iš tikrųjų kalba ir žmogus prisijaukinami tik per nesusikalbėjimą. Miestas – tik pasiklydus. Madride jau buvau buvusi ne kartą, bet tik šį kartą atvykau gyventi.
Priešistorė svarbi, norint apčiuopti ir įvertinti vėliau įvykusius pokyčius bei artikuliuoti jų mastą: kalbėsiu apie tuos pasikeitimus, kuriuos iš savo varpinės (pro savo langą) buvau įgali pamatyti, išgirsti, patirti aš pati, kuriems pastebėti radau laiko. Susilaukus vaiko, laikas pavirsta įvairiopu laukimu – kada migdyti, kada maitinti, kada pavalgys, kada užmigs, kada atsibus, kada išalks… Lauki visuomet to paties, nors viskas nuolatos įvairuoja. Su laiku įgundi: viskas diena iš dienos kartojasi. Motinos laukimas primena pagal tam tikras taisykles vykstančią džiazo improvizaciją: kartais pavyksta taisykles originaliai transformuoti, kartais užstringi ties kliše. Motinystės taisyklės ir klišės, improvizacijos ir transformacijos remiasi įvairiausiais gamtiniais, kultūriniais (religiniais), socialiniais ir politiniais k(l)odais. Kada ir kaip maitinti ar migdyti, gali įvairuoti priklausomai nuo fizinių galimybių, kultūrinių bei religinių papročių, socialinės padėties, politinių pažiūrų. Arba tas pats sprendimas gali būti padaromas dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, vegetariškos vaiko dietos pasirinkimas gali būti susijęs ir su vaiko alergiškumu, ir su kultūriniais ar religiniais tabu, ir su šeimos finansine padėtimi, ir su nusistatymu prieš pramoninę gyvulininkystę (ar dėl visų šių priežasčių vienu metu). Kitaip tariant, tai gali būti ir protesto, ir konformizmo ženklas ar tiesiog aplinkybių nulemtas atsitiktinumas. Taigi, paklusnumas, banalumas, kūryba ir originalumas yra sąlyginiai, kintantys, individo ir konteksto sąveikos nulemti turiniai. Mes pačios bei patys, sąveikaudami su aplinka, taip pat kintame. Nusidriekusi laike, esu tariama – patarimai, ištaros, prieštaravimai. Kartais nuverčiu kalnus ir perplaukiu jūras, bet ne visuomet pasielgiu pagal principus. Esu nusistačiusi prieš pramoninę gyvulininkystę, bet mano vaikas valgo mėsą. Ir nors jau valgo mėsą bei galybę kitų produktų, vis dar žinda. Mano vaikui jau virš metų, tad vienos žavisi mano „pasiaukojimu“, kiti stebisi „atlaidumu“. Taisyklių griežtumo ir improvizacijos laisvės sampyna žindant ypač išryškėja. Maitinantis, migdantis, raminantis, guodžiantis, drąsinantis, kitaip tariant, mezgantis visokeriopą ryšį žindymas atliepia įvairiausius, išskirtinius kūdikio kūno poreikius ir yra išskirtinai motinos kūno funkcija. Net ir tuomet, kai žindoma „netiesiogiai“ (iš buteliuko), žindymas esmingai sujungia du kūnus, juos sinchronizuoja. Šiuo požiūriu žindymą įmanu palyginti su lytiniu aktu. Tik pastarasis trunka nuo kelių iki keliasdešimt minučių, o žindymas – nuo kelių iki keliasdešimt mėnesių. Potencialiai gilesnis ir tvaresnis yra ne tik ilgalaikės sinchronizacijos nulemtas ryšys. Itin asmeniškas, bet esmingai tarpasmeninis (t. y. potencialiai politiškai įtakingas) žindymo veiksmas provokuoja įkyrią išorinę kontrolę – ritualizavimą, normas, taisykles. Apskritai santuokos institucijos numatoma kontrolė gali būti interpretuojama kaip numanomos motinos ir vaiko santykio priežiūros preliudija. Šiuo atveju nekalbu apie draudimą smurtauti ir kitus svarbius, įstatymais reglamentuotinus saugiklius. Numanoma motinos ir vaiko santykio kontrolė, kurią turiu omeny, persmelkia pačią šio santykio natūralumo šerdį. Kaip dažnai nutinka su primygtinai natūralistiškai traktuojamais konceptais, kontrolės slaptumas (arba savaime suprantamumas: mat tokia kontrolė slepiasi matomiausioje vietoje) yra proporcingas jos stiprumui. Pradedant įvairiausiais patarimais (pavyzdžiui, dėl žindymo dažnumo ar trukmės) ir baigiant oficialiais draudimais (pavyzdžiui, žindyti tam tikrose viešose erdvėse), motinos yra traktuojamos kaip kraštutinumas, kurį reikia stebėti ir prižiūrėti. Populiariai tariant, saugoti. Motinos būna arba per jautrios, arba per abejingos, arba supermamytės, arba karjeristės, arba nekaltos mergelės, arba ap(si)leidusios nusidėjėlės. Tapus mama, mane (asmeniškai) daug labiau nei viešumos stoka, kurios daugiau ar mažiau tikėjausi, šokiravo privatumo stygius. Tik tapusi mama iki galo įsisąmoninau, kad vieša ir privati erdvė yra ne savaime suprantamos duotybės, o nuolatinė kova ir privilegija (žinoma, nereikia būti motina, kad tai suprastum). Akivaizdu, kad kovoja ne tik motinos tradicine prasme. Pavyzdžiui, homoseksualų poroje motinos funkciją atliekantis vyras, manytina, susiduria su nepalyginti didesniais (tiek įstatyminiais, tiek psichologiniais) suvaržymais, apie kuriuos galime spėti iš sąlyginio šių asmenų nematomumo. Akivaizdu, kad dėl tam tikrų priežasčių kovoja visi žmonės. Vis dėlto tai nereiškia, kad visos kovos yra vienodai teisingos. Meilėje ir kare ne viskas galima, nes meilė – ne karas, o kare naudojama prievarta nėra pateisinama. Kad ir kaip patogu būtų kartais pasiteisinti ir išsiteisinti įvairiausiomis lengvinančiomis aplinkybėmis, patogumas dažnai byloja apie prisitaikėlišką požiūrį ir moralinį pasyvumą. Akivaizdu, kad esu pacifistė ir visų mūšį su visais esu linkusi nustelbti muzika. Tačiau taip pat esu realistė (kad ir ką šis žodis reikštų) ir žinau, jog tam, kad mano noras išsipildytų, pirmiausia turiu nustoti kovoti pati su savimi. Įkvėpti ir atidžiai įsiklausyti. Nebijoti ir pabandyti improvizuoti. Tikiu, kad tokia buvo ne tik žmogaus (evoliucijos) priešistorė, tikėtina, kad nuo to priklauso ir žmogaus (bei žmogiškumo) ateitis. Pandemiją ir karantiną pasitikau, kaip motinai ir pridera, – įgalinta ir suvaržyta, kovojanti dėl vietos po saule (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) savo vaikui ir laiko sau, žongliruojanti skirtingomis (dažnai prieštaringomis) perspektyvomis, bandanti improvizuoti mūšio lauke.
Barai, klubai, kino teatrai, koncertų salės, bibliotekos, dauguma kavinių ir restoranų bei daug kitų viešųjų erdvių man „užsidarė“ gerokai anksčiau, nei buvo paskelbtas karantinas. Mano sąlyginė saviizoliacija prasidėjo 2019 metų balandžio mėnesį, kai pagimdžiau. Pagrindine viešąja erdve man tapo gatvės ir parkai, pagrindine socializacija – dieniniai pasivaikščiojimai su kitomis mamomis ar pietūs platesniame šeimos rate. Rankas, saugodama kūdikio sveikatą, ploviau daug dažniau nei anksčiau. Rankų plovimu, nors ir gėdydamasi, terorizavau aplinkinius. Tiesa, nuo ko negalėjau ir nenorėjau rankų nusiplauti, buvo studijos. Ir tai tik dar labiau išryškino faktą, kad nė viena mama per motinystės atostogas neatostogauja. Pati motinystė yra nuolatinis, intensyvus mokymasis – su visomis kūnan smingančiomis, karčiomis šaknimis, su visais iš kūno sunokstančiais, saldžiais vaisiais. Savo sąlyginėje saviizoliacijoje, ypač atvykusi Madridan, mažai bendravau, bet daug skaičiau – ne tik naktimis knygas, bet ir dienomis gatvių pavadinimus, parduotuvių iškabas, reklaminius stendus, įvairiausio plauko skelbimus, grafičius. Sustodavau pasiklausyti gatvės muzikantų ar pasižiūrėti gatvės performerių šou. Gatvė tapo mano muziejumi, teatru, koncertų sale. Kursuodama tarp namų ir parko, tarp namų ir parduotuvės, ėmiau pažinti tose pačiose vietose išmaldos prašančius elgetas, o jie ėmė atpažinti mane. Pati kadaise įvaldžiusi išmaldos prašymo meną – griežusi gatvėje violončele, žongliravusi prie šviesoforų, – tapusi mama, dar labiau patyriau šios, „šešėlinės“, ekonomikos prasmę – viena vertus, dalinę darbo valandų, sąlygų, pasirinkimų laisvę, kita vertus, laisvės implikuojamą (iš)likimo atsakomybę. 2020 metų kovo 14-ąją, Madride oficialiai paskelbus karantiną (mano atveju turint galimybę išeiti iš namų tik prireikus nusipirkti maisto ar vaistų), pakeliui į parduotuvę pastebėjau, kad iš gatvių dingo elgetos, ir tai buvo vienas aiškiausių signalų, kad įprastomis sąlygomis lengviau užmaskuojamas pasirinkimo laisvės trūkumas per naktį tapo akivaizdžia problema. Nežinau, ar jie ir jos buvo kur nors apgyvendinti ir gavo maitinimą, ar kai kurie iš jų (imigrantai, imigrantės) buvo deportuoti, o galbūt pasirinko (jei buvo sudarytos sąlygos) grįžti į gimtąją šalį, tačiau tuokart supratau, kad tikimybė, jog kažkas kitas spręs ir mano (bei mano šeimos) (iš)likimą, tapo kaip niekad reali. Tiesa, ap(si)ribojimai patys savaime nėra blogis, jie gali būti supratingumo, atjautos, kitaip tariant, dėmesio kitam ženklai. Ap(si)ribojimas turi galią padidinti jautrumą, padaryti mus imlesnius aplinkai, nuovokesnius. Pavyzdžiui, būtent dėl šios priežasties, norėdami geriau įsiklausyti, užsimerkiame. Žinoma, užsimerkus galima ir užsnūsti. Didele dalimi ap(si)ribojimų reikšmė priklauso nuo mūsų pačių. Ribinės patirtys gali paversti mus aukomis arba daug ko išmokyti. Aišku, realybė yra kur kas sudėtingesnė, neredukuotina į tvarkingas, stabilias binarines opozicijas. Realybėje tvarkomės su nuolatine kaita, dar tik bandome įveikti traumas, mokomės. Mūsų ribota realybė pasižymi esmingu neapibrėžtumu. Vis dėlto tai nereiškia, kad neturime bandyti jos apibrėžti, reflektuoti. Iš pradžių motinystės, o vėliau ir karantino patirtys, kiekviena savaip lėmusi ir ribojusi mano veiklos lauką, pamažu tapo motyvacija ir instrumentu pažinti. Kad ir miestą. Parūpo pamatyti, suprasti, ap(s)ibrėžti savo vietą jame – užčiuopti buvimo ritmą.
Studijoje „Ritmoanalizės elementai“ (Éléments de rythmanalyse, 1992) filosofas, miesto sociologas Henri Lefebvre’as atkreipia dėmesį į žmogaus egzistencijai bei egzistencijai apskritai esmingą ritmo fenomeną. Ritmas yra persmelkęs įvairiausias – socialines, politines, religines, kultūrines – žmogaus praktikas ir yra paties žmogaus kūno konstitucija: kvėpavimas, širdies plakimas ir apskritai visi organai bei kūniški procesai pasižymi tam tikru ritmu. Ritmą taip pat galime įžvelgti ir gamtiniuose (kosminiuose) procesuose, kitose gyvybės rūšyse bei formose, negyvoje materijoje. Šios ritmingos (poliritmiškos, euritmiškos, izoritmiškos, aritmiškos) koegzistencijos visuotinumas tik dar labiau pabrėžia problematikos neištirtumo mastą. Biologiniai ir socialiniai ritmai gali nemažai papasakoti apie įvairiopas erdvės ir laiko sampynas patirtyje. O ritmo vaidmuo muzikoje gali tapti instrumentu siekiant šias erdvėlaikio patirtis konceptualizuoti (grynai matematiniai skaičiavimo ir matavimo modeliai, mąstant apie žmogaus patirties plotmę, atrodo per daug reduktyvūs). Muzika – ritmas, melodija, harmonija – skiria, naudoja ir sujungia įvairias Lefebvre’ui svarbias sampratas – kartotę ir momentiškumą, linijiškumą ir cikliškumą, mechaniškumą ir kūniškumą, sistemiškumą ir individualumą. Muzikoje kaip niekur kitur juntamos įprastos opozicijos – „aukšta / žema“, „greitai / lėtai“, „atskirai / jungiant“, „sakralu / profaniška“ ir t. t. – išjudinanti, gyvybinė energija. Tad muzikos, kaip mąstymo modelio, pasirinkimas kreipia link dialektinės – ne tik įtraukiančios binarines opozicijas, bet ir jas praplečiančios – analizės. Ritmoanalitiko kūnas, pasak Lefebvre’o, veikia kaip metronomas, švytuojantis tarp išorės ir vidaus, juos vieną kitu matuojantis ir vieną į kitą integruojantis. Kūnas tampa tašku, momentu ir vieta, kur susijungia įvairūs muzikalumo ir kasdieniškumo aspektai: per šokį muzikinis ritmas skleidžiasi erdvėje, per kūnišką buvimą kasdienybė suskamba muzika.
Santykyje su savo kūdikiu motina pasižymi absoliučia klausa. Kūdikio kvėpavimas – ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kai motinos širdį profilaktiškai sugniaužia su niekuo nepalyginamas nerimas, – lydi motinos kasdienybę it garso takelis, visai kaip kine kuriantis vyksmo lūkestį ir emociją, diktuojantis tempą ir toną. Motina nebūtinai visuomet mato kūdikį, bet būtinai visuomet jį girdi. Ištobulėjusią klausą galima bent iš dalies sieti su asmeninio laiko ir privačios erdvės stygiumi. Kritinėse situacijose – o motinystę, ypač jos pradžioje, tikrai galima tokia situacija laikyti – kūnas, mūsų pačių nuostabai, pademonstruoja papildomas jėgas ir gebėjimus. Siekdamas sukurti nors kiek atskirą terpę savasčiai ir tuo pat metu pasiduodamas instinktui žūtbūt neatsiskirti nuo kūdikio, motinos kūnas imasi kūrybingo žongliravimo juslėmis, išprovokuodamas beveik sinestetinį potyrį. Turbūt neperlenksiu lazdos teigdama, kad dauguma mamų geba matyti ausimis. Paskelbus ekstremalią padėtį ir įvedus karantiną, Madridas susitraukė iki vienos gatvės – ją kasdien stebėdavau pro langą ir ja kartą per savaitę ar dvi nukulniuodavau iki parduotuvės. Susiaurėjus erdvei ir žiūros laukui, vėl ėmiau labiau (pa)stebėti garsus. Šįkart klausiausi miesto. Aptilusiose gatvėse tai arčiau, tai toliau kaip niekad dažnai kaukė greitosios pagalbos ir policijos automobilių sirenos, sakytum, skubėdamos užbintuoti it bedugnė besiveriančią nežinią, supančioti iš jos kylančias įkyrias mintis tramdomaisiais marškiniais. Gatvė, kurioje gyvenau ir kurios klausiausi įdėmiausiai, įsitempė it derinama styga – kartais nugirsdavau ją miesto akorde, bet dažniausiai ji spengė, nutrūkusi ir, rodos, visų pamiršta. Užtrukau kelias savaites, kol supratau, kas iš tiesų atvėrė tą kurtinančią tylą. Į mūsų gatvę nebeužsukdavo peilių, mačečių ir dar kažin kokių prietaisų galąstojas, apie savo atvykimą pranešdavęs savotiškų metalinių skudučių švilpimu. Tokia tad buvo ta naujoji padėtis – lindėjome namie, į lauką niekas nekvietė. Gyvenimą švęsti viliojanti Dioniso fleita nutilo. Ir net absoliuti klausa mažai kuo galėjo padėti.
Įvairaus plauko motyvatoriai ir motyvatorės, kuriems ir kurioms karantino slogutis, neabejoju, parūpino nemažai naujos klientūros, mėgsta kartoti, kad kai gyvenimas užtrenkia duris – atveria langus. Šįkart jie ir jos pataikė kaip pirštu į akį: gyvenimas su savo kasdieniu bendravimu ir ne tokiu kasdieniu šventimu išties persikėlė į balkonus bei terasas ar bent jau prie atvirų langų. Mano gatvė nebuvo išimtis. Sumanymas plojimais padėkoti gydytojoms ir gydytojams bei visam medicininiam personalui netruko tapti kasdienės karantino „programos“ dalimi, vakariniu susiėjimu ar, tiksliau, susižiūrėjimu, greitai prigijusia tradicija: plojome kiekvieną vakarą, beveik du su puse mėnesio. Vieni apie kitus nieko nežinojome, tačiau monotoniško ritualo kartotės fone pamažu ėmėme vieni kitiems atsiskleisti. O gal veikiau iš nuobodulio įsidrąsinome priskirti vieni kitiems tam tikrus bruožus, kurti vieni apie kitus istorijas, fantazuoti. Nors nieko asmeniško neklausinėjome ir net bendrų aktualijų neaptarinėjome, po savaitės kitos ėmėme žvalgytis ilgiau ir šilčiau, kartais suokalbiškai sužaižaruojančiomis akimis. Bevardžiai, bet ne beveidžiai, nebuvome minia: su laiku įsivietinome – tapome šiokia tokia bendruomene. Smalsiausiai stebėjau kitoje siauros gatvės pusėje gyvenančią menininkų – manding, juvelyrų – porą. Praminiau juos ironiškaisiais, mat pirmosiomis savaitėmis jie išlįsdavo ploti tarsi nenoromis, bet plodavo garsiau ir išraiškingiau už visus, pasimaivydami, kad visiems būtų aišku, jog dalyvauja ne visai rimtai. Buvo akivaizdu, kad esamoje situacijoje tiek vienas kito, tiek mūsų, tiek už mus gėdijosi, kad tas kasdienis, paviršutiniškai nykus susibūrimas jų madingoms, meniškoms sieloms rodėsi perdėm banalus ir provincialus. Panašiai ironiškai, pasiprunkšdami ir laidydami šmaikščius komentarus, prie „kaimiečių“ plojimų, sėkmingai nusileidus lėktuvui, prisijungia „miestiečiai“ hipsteriai. Buvo keista ir įdomu stebėti nuošalioje milijoninio metropolio gatvėje išryškėjant bei sąveikaujant miestietišką ir kaimietišką mentalitetus ar, veikiau, jų projekcijas, bylojančias apie visoms ir visiems bendrą troškimą per skirtį, per kito(s) kitoniškumą suvokti, įtvirtinti save. Argi ne tokia (bent iš dalies) ir yra bendruomenių funkcija? Turbūt ironiškieji kaimynai visai nebuvo ironiški, o tik aš bandžiau įsivaizduoti (ir bandau pavaizduoti) nuoširdžią save.
Karantino rutinoje kartojosi ne tik plojimai. Maždaug valanda vėliau pasigirsdavo protesto garsai – savotiškas skardenimas, spėju, išgaunamas trankant šaukštu į metalinį puodą. Optimistiškai nusiteikusi, įsivaizduodavau, kad dalyvauju miesto-valstybės agoroje. Pesimistiškai – kad, daužydami grotas, triukšmą kelia kaliniai. Pastarąjį įsivaizdavimą užtvirtindavo dieną užbaigiantis policijos sraigtasparnio burzgimas. Kaip ir pridera Didžiajam Broliui, labanakt Policininkas palinkėdavo iš viršaus. Visuomeninis pageidavimų koncertas pynėsi su galios struktūrų pastangomis programuoti. Hierarchinėms sistemoms apskritai būdingos, bet įprastomis sąlygomis ne taip akį rėžiančios manipuliacijos erdve ir laiku (erdvėlaikio ritmais) pandemijos metu tapo bene pagrindiniu viešų diskusijų objektu. Krizė, prasidėjusi kaip įprasto medik(i)ų darbo ritmo sutrikimas, netruko paveikti ir kitų visuomenės veiklos sričių bei asmeninių gyvenimų tempą. Prie pokyčių, nulemtų natūralios viruso sklaidos, prisidėjo pokyčiai siekiant tą sklaidą sukontroliuoti. Nenuostabu: aritmijos diagnozė akivaizdžiai numato ritminę intervenciją, siekiančią atkurti euritmiją, t. y. kiekybiškai proporcingą ir kokybiškai darnų buvimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad stebėtis neverta, atvirkščiai – krizė yra puiki proga pastebėti, permąstyti ir iš naujo susitarti, ką laikome darnia proporcija (bei proporcinga darna), kam teikiame pirmenybę – skirtingų lygybei ar panašių lygumui? (Kad viskas nebūtų vien balta ar juoda, nepamirškime abiem iš šių pasirinkimų būdingo lygiavimosi veiksmo, galinčio byloti tiek apie baimę išsišokti, tiek apie drąsą augti.) Neverta nustebti, kad susitarti greičiausiai nepavyks. Neverta ir nusiminti. Kadangi susitarimas numato tarimosi pabaigą, jis nei pageidautinas, nei priimtinas. Žinoma, tik su sąlyga, kad pats nuolat atsinaujinantis, cikliškai atsikartojantis tarimasis yra absoliučiai privalomas. Nepaliaujantis tarimosi veiksmas užtikrina, kad manipuliacijoms (bent mūsų pačių galvose) neliks laiko, kad nei panašumas, nei lygybė mūsų nesuvienodins, o mūsų skirtumai ir tapatybės netaps priešiškumu. Juk nepaliaujame tartis, nes esame panašios ir panašūs, bet tariamės dėl skirtumų, kad jie dar labiau išryškėtų atrastų panašumų fone. Mąstant apie vyksmą ir vyksme, kaitos nenumatanti (ar, veikiau, kaitos galimybę slepianti) hierarchijos sąvoka netenka prasmės, t. y. stabilios struktūros. Bet tai nereiškia, kad vyksmas yra beprasmis: kai prasmės dar (ar jau) nėra, vyksmas yra įprasminantis.
Net ir pačiame karantino bei dienos įkarštyje, net ir mano nuošalioje gatvėje buvo galima stebėti šiokį tokį judėjimą. Daugiausia tai kaukėti žmonės traukė į parduotuvę ar iš jos bei įvairiausių kompanijų kurjeriai pristatinėjo prekes. Maksimaliai suvaržius gyventojų judėjimo laisvę, komos ištikto miesto gyslomis kraują tebevarinėjo vartojimas. Pamatinė kapitalistinės sistemos vertybė ištuštėjusiame mieste švietė kaip ant delno. Kadangi (kurjerių atveju) pristatomas prekes vartojo ne patys pristatantieji, judantys potencialiai pavojingame lauke, laikas, kurį saugiai leidau namie, laukdama prieš savaitę internetu išsirinktos knygos ir prieš pusvalandį užsisakytos picos, taip pat atsiskleidė kaip prekė. Beje, pandemijos metu – viena vertingiausių. Likimo namie ir, svarbiausia, galėjimo vartoti iš namų, t. y. pajamų išsaugojimo, privilegijos kaip niekada aiškiai atsispindėjo mane ir kitą skiriančiame lango stikle. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka su realybės atspindžiais, t. y. tikrovės reprezentacijomis, būtų buvę patogiau jokių ideologinių implikacijų čia nematyti ir guostis „natūralia“, džiunglių įstatymo, tvarka – naiviai hipokritišku tikėjimu, kad neturintys ir neturinčios privilegijų ir nėra jų nusipelnę. Kita vertus, glumina, kad žinojimas, jog gyvename sistemoje, besiremiančioje žemiausiais, brutaliausiais, išskirtinai galia paremtais mūsų instinktais, gali mus nuraminti. Ne veltui kai kurie ir kai kurios pradeda instinktyviai nujausti ir nerimauti, kad tokia sistema taip pat yra įgali mus sunaikinti.
Aiškinama tikrovė yra linkusi įgauti sąmokslo prieskonį. Vis dėlto norėčiau manyti, kad (savi)kritiška „sąmokslo teorija“ nuo paranojiškų svaičiojimų bent šiek tiek skiriasi. Kritika neturėtų būti baksnojimas pirštu, kaltininkų paieškos. Kritika neturi pateikti skubotų sprendimų, bet, veikiau, sukurti erdvę klausimams. Nelaisvė nėra karantinas. Kapitalas nėra prabangi vila ar skaičius banko sąskaitoje. Velnias nėra sukta, raguota būtybė. Tikrasis blogis visuomet yra procesas, negana to – itin kompleksiškas, iš esmės įmanomas ne dėl radikaliai blogų, bet dėl radikaliai abejingų žmonių. Iš šių ne(apsi)sprendžiančių sielų ir kyla „įžymusis“, filosofės Hannah’os Arendt išryškintas jo banalumas. Žinoma, tai nereiškia, kad apsispręsti turime lengvai, kad abejojimas savo sprendimu nėra pageidautinas, priešingai – abejojimo stiprumas yra proporcingas sprendimo validumui. Jei nenorime tapti banaliomis, mechaniškomis kitų tiesų reprodukcijomis, privalome nuolat (cikliškai) sugrįžti prie savo sprendimų ir juos atnaujinti, permąstyti. Nes ne visi procesai yra blogi. Ar tiksliau – besimainydami, sąveikaudami su aplinka, gyvenimo procesai įgauna ir teigiamus, ir neigiamus pavidalus. Taigi, besti pirštu į blogį sunku, beveik neįmanoma. Vis dėlto čia slypi ir geroji naujiena. Kadangi išskirtinis proceso bruožas yra (bent minimali) kaita, blogis potencialiai (ir procesualiai) visuomet (bent laikinai) gali būti įveiktas. Tiesa, abstrakčioje gėrio ir blogio kovoje stinga veiksmui reikalingos laiko dimensijos. Veiksmui reikia istorijos. Gėriui, kad ir kaip jį interpretuotume, reikia pasakojimo.
Mano sūnus dar per mažas, kad prieš miegą jam sekčiau pasakas. Prieš miegą aš jam dainuoju. Kartais lopšines, kartais lietuvių liaudies dainas. Melodiniai ir žodiniai refrenai nuramina ir užmigdo. Tiek savame, tiek svetimame mieste, tiek įprastomis, tiek pandemijos sąlygomis mano kūdikis manimi besąlygiškai pasitiki. Belieka vėl ir vėl, diena iš dienos šio pasitikėjimo nusipelnyti.
