„Literatūrinių slinkčių 2020“ žvaigždės ir įžymybės

Kas jie ir ką jie žino? Ar žino dalykus? Išsiaiškinkim

Šiandien laidoje kalbėsimės apie jaunųjų rašytojų festivalio „Literatūrinės slinktys“ kūrybos rinkinį (išleido asociacija „Slinktys“, 2020). Festivalis, kaip ir kasmet, turėjo vykti pavasarį, bet šalyje įvestas karantinas pakeitė planus – renginys nukeltas į rudenį. Vis dėlto rinkinys išleistas laiku ir penkias rašytojų knygeles jau galime laikyti rankose. Ne tik laikyti, bet ir vartyti bei vartoti. Knygelių dizainas ir spalvinė gama primena tablečių ar vitaminų pakuotę. Ar pavasariški vitaminai papildys ir atgaivins apsnūdusį šiuolaikinės jaunųjų literatūros organizmą?

Pirmasis mūsų laidos dalyvis Tadas Zaronskis prisistatydamas nedaugžodžiauja. Ir šiek tiek daugžodžiauja eilėraščiuose. Po apgaulingu rožiniu viršeliu slypi frustracija. Takūs urbanistiniai įvaizdžiai. Gera poezija, sklidina egzistencinio nerimo. Juk įspūdingiausias pralaimėjimas tas, kuris „yra begalinis“ (p. 9–14). Monika Baltrušaitytė palygino autoriaus kūrybą su Mariaus Povilo Elijo Martynenko („Respublika.lt“, 2020-04-21, https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/karantinas_pakoregavo_literaturiniu_slinkciu_planus/), dėl to, būdamas slinktininko vietoje, truputį sunerimčiau. Antra vertus, jei būčiau prozininkas Baltrušaitis, „Slinkčių“ rinkinyje debiutuojančių autorių nedrįsčiau įvesti literatūron per etiketes, palyginimus su bendraamžiais žvaigždūnais. Zaronskio ir Martynenko panašumas formalus: įžvelgčiau jį nebent „dienoraštinio“ pasakojimo konstravime, spontaniško žodžių srauto iliuzijoje. Tačiau Zaronskio kalbėjimas turiniu pasirodė subtilesnis ir kur kas mažiau vulgarus. Nors ant poeto Zaronskio nugaros „Slinkčių“ knygelėje išsiuvinėta nedaug informacijos, internete susirandu poeto bendravardį bendrapavardį kultūrinių-politinių reiškinių ir filosofijos tyrėją, vertėją ir ENS de Paris filosofijos absolventą, besidomintį „autoriteto ir nepaklusnumo problematika, mąstymo ir socialinių procesų sąsaja“ („Artnews.lt“). Ar Tadas – tas pats Zaronskis, ant kurio „lovos ir po ja mėtosi knygos ir straipsniai“ („išėjimas“, p. 33), nujaučiantis, kad „ateina labai trumpi vakarai / kai negalėsiu skaityti rimtų knygų / knygų po tūkstantį puslapių po tris puslapius valandai / arba knygų plonų, bet su eilėraščiu“ („prabundant, skundžiantis“, p. 7)? Ech, jei neskirtų ketvirtoji siena, mūsų laidos svečio mielai klustelčiau apie tūkstančio puslapių knygas, iš pradžių – apie Marxą. Tai geras startas tolesnei pažinčiai. Pasiteiraučiau poeto nuomonės šiandieninės karantino izoliacijos ir visuomenės skaidymo amžiaus grupėmis (kam virš šešiasdešimt…) klausimu. Įtariu, kad pavyktų susekti pėdas. Palaukime rudens. O kol kas į studiją pakviesime kitą „Slinkčių“ rašytoją.

Antroji laidos dalyvė Ingrida Viluckytė prisistato metaforiškai. Eilėraščiams būdingas magiškojo realizmo logika kuriamas pasaulėvaizdis. Kas sufleruoja tokį palyginimą? Pirmiausia naratyvumas. Štai eilėraštyje „Mikrofonas“ paaiškėja, kas nutiktų miesto gyventojams mikrofoną aikštėje pastačius vietoj laikrodžio: žmonės tiesiog nežinotų, „kiek laiko / vietoj laikrodžio jau stovi mikrofonas“ (p. 5), bet „seniausio gyventojo“ rauda atkreiptų bendruomenės dėmesį ir žmonės galop nuspręstų, kad laikrodis – geras daiktas. Galiausiai paaiškėja, kad prabangaus auksinio laikrodžio atsiradimas paskatino tarpusavio susvetimėjimą: „kad praeiviai skubėtų prasilenkti / ir niekam iš jų netektų / viešai atsiverti.“ Suponuojama, kad viešos išpažintys prie mikrofono būtų panaikinusios kaustančios įtampos, skubėjimo, Chrono diktatūrą: juk žmonės, pamiršę laiką, buvo artimesni, vienas kitam atsiverdavo. Žavi pagarba senatvei – senolio, reprezentuojančio gyvenimą laikrodžių tradicijoje, balsui. Štai ką vadinu magiškojo realizmo poetika. Netikėtų įvykių nutinka ir eilėraštyje „Periferinis“: kambario augalija vieningai duoda įžadus priešintis psichoterapijai, o „Vivariumo“ lyrinė subjektė, klaidžiodama muziejuje, vietoj galvos į staktą trenkiasi širdimi. Meilės jausmas nugali protą. Nors tai, ko gero, realizmas. Viluckytė neatsisako abstrakcijų (meilė, baimė, laimė, liūdesys, pyktis, ilgesys) nei tradicinių įvaizdžių (širdis, Sizifas, debesys, dievas), kurių, anot kai kurių kritikų, derėtų vengti. Didžiausią įspūdį paliko makabriškas eilėraštis „Angelų mėsa“, kuriame angeliena redukuojama iki vištienos. Būtų smagu, jei autorė toliau judėtų šia linkme, lyg angelėlio plunksnų nusikratydama švelnybių ir banalybių. Daug žadanti knygelės pradžia kur kas stipresnė už pabaigą – akivaizdu, kad lietaus ir ašarų palyginimų lietuvių popmuzika dar neišnaudojo: „Lietus. / Nėra čia ko / verkti“ (***, p. 23).

Trečioji pašnekovė Kamilė Asadauskaitė žalsvu viršeliu, visai atitinkančiu turinį. Pavyzdžiui, ekologinė akcija „Darom“ perrašoma kaip raginimas demiurgui „apkuopti dangų“ (p. 9). Eilėraščiuose dar didesnis polinkis į abstrahavimą, neretai kalbama apskritai apie kartą ar universalią išmintį. Lyrinė subjektė skoningai ironizuoja tradicinius kultūros stereotipus, žaismingai perfrazuoja: „davė dievas ašaras, / duos ir sielvarto“ („išmintis“, p. 25). Regis, Viluckytės ir Zaronskio poezijoje privatumo paviešinimas laikomas pozityviu dalyku. Asadauskaitės tekstuose kalbama apibendrintai. Pirmas įspūdis toks, kad semiama iš bendrųjų patirčių katilo, aprašomi visuotinai atpažįstami dalykai: „stalas / prie kurio susikerta keliai ir kẽliai“ („sankirtos“, p. 23), „gurkšnosite alų / su draugais, / kurių nekenčiate / bet šalia jaučiatės šiek tiek / vertesni dar gyventi“ („pasibaigus gyvenimui“, p. 5). Riebus pliusas žalsvajai knygelei už atidumą kalbai: poetė siekia ne tik perteikti idėją ar papasakoti istoriją, bet ir garsinio poezijos efekto, bando savitai rimuoti („tas, kuris neklausys“, p. 7). Prakalboje ketvirtame viršelio puslapyje asmenišką kalbėjimą poetė įvardija siekiamybe. Ir iškelia gerą, Giedros Radvilavičiūtės plunksnos vertą klausimą: „Ar gali gyvenimas būti neliteratūrinis?“ Skaitydamas Asadauskaitės tekstus esi priverstas susimąstyti apie fikcijos ir tikrovės santykius: „nujautrinu būtį eilutėm“ („nejautra“, p. 27), „vietoj šešėlio jis / metė kontekstą“ („kontekstas“, p. 6), „o aš sapnuoju tave / iškritusį / iš šito eilėraščio“ („košmaras“, p. 30). Jeigu gyvenimas yra literatūrinis, ką gi, tegu toks ir išlieka, o skaitytojus nustebina Asadauskaitės gyvenimo tekstai. Tik vėl tos kalbos apie dievą. Nejaugi jaunosios poetės tikrai nežino, kad jis mirė?

Ketvirtoji poetė Goda Gurinskaitė prisistato žvaigždutėmis, kurios galėtų atspindėti, pavyzdžiui, vėjavaikišką polinkį į astrologiją ir zodiakus… O gal priešingai? Subtilią estetikos pajautą – tylą. Juk mūsų dienomis žūtbūt svarbu išvardyti visus pasiekimus, padirbėtus darbus (sukeltus gaisrus), baigtus ir nebaigtus aukštuosius ir lankytas rezidencijas – puošnią autobiografiją paversti kūrybos atributu. Ir faktu. Tokią strategiją, visi kaip vienas, prisistatydami telkiasi „Slinkčių“ knygelių iliustratoriai. Gurinskaitė atlieka priešingą gestą – lieka uždara ne tik aprašymo, bet ir veido bruožų požiūriu. Autorės eilėraščiai pasižymi švelniu naivumu, bet tai nebūtinai neigiamas bruožas. Tik truputį, iš dalies ši poezija yra, kaip pati autorė sako, „pilstymas […] / iš tuščios saujos / į kiaurą dangų“ („pilstymas dienos…“, p. 23). Kai kurie eilėraščiai lyg miglos kažkur išplaukia, bet į tikslą nenuveda, panašiai kaip ambientas ar dreampop muzika. Ir kiek per daug paslapčių: „į nieką iš nieko“ (p. 6), „niekieno akyse / niekada nematei“ (p. 8), „kaip buvo / taip buvo / kaip bus / taip ir bus“ (p. 8), „virš šito nieko pakilti“ (p. 10), „nulaižai spinduliais / iki nieko“ (p. 12), „žiūrėti į niekur“ (p. 14), „tegul rodo kelią / į niekur“ (p. 21), „neliktų nieko liktume nuogi“ (p. 29), „nieko nebėra“ (p. 30). Viskas, niekas, kažkas – marčėniška abstrakčioji trejybė, mažai ką suteikianti subtiliems tekstams. Konkretumo, Goda, konkretumo!

Reklama

„Roletai“. Atverk akis į rytojaus šviesą, širdin įsileisk raudoną komunizmo saulę.

Tikri poetai geria „Buck“ alų, nes šis myžalas puikiai atskleidžia būties beprasmybę.

„Kitten Mittons“. Ar jūsų katė namuose kelia per daug triukšmo? Ar jūsų katė nuolat krenta? Veda jus iš proto? „Kitten Mittons“ išspręs šią problemą. Vienas dydis tinka visoms letenėlėms.

Štai ir sugrįžome į eterį. Pats metas pristatyti vienintelę prozos atstovę – Ugnę Makselytę. Jaunųjų prozos problema Nr. 3: „Sterilumas arba ornamentų perteklius“. Prieš ją pasisakė 13 procentų respondentų. Problema Nr. 2: „Baisus nuobodulys“ – 24 procentai. Ir pagrindinė problema – net 37 procentai balsų. Nesunku atspėti. Ar bus spėjimų? O, viena ranka. Alvydas Šlepikas. Prašom. Bandysit? Šlepikas išsitraukia eilėraštį „Skaitytojo pamokymai rašytojui“ ir šauna tiesiai į dešimtuką. Problema Nr. 1: „Prozos nėr Lietuvoj, oi nėr!“ Žinoma, kartais proza yra eilėraščiai, apsimetę proza, ir atvirkščiai. Žanro krizė. Ir koks gi Makselytės atvejis? Pasirenkamas neįprastas ir daugelio, veikiausiai dėl asociacijų su nebranda, vaikiškumu, vengiamas pasakos žanras. Ypač smagūs kai kurių pramanytų būtybių aprašymai pasakoje „Sirijaus akys“ – Siamo dvynių, paukščio. Čia autorės talentas atsiskleidžia labiausiai. Deja, potencialiai įdomi koncepcija neįgyvendinama iki galo. Humoras primityvokas. Nežavi ir loginės klaidos: personažas Sirijus net praradęs akis mato Sirijos dvynes (tiksliai nusakoma jų išvaizda), keistą paukštį, pastebi angies nuovargį, o vėliau dar ir akimis nulydi laimingas senutes. Nieko baisaus. Turint galvoje autorės amžių (Makselytė – jauniausia „Slinkčių“ dalyvė), viskas dar prieš akis.

Knygelių dailininkai mums mažiau aktualūs, nes literatūros festivalyje vaidindavo antraeilį vaidmenį. Aišku, šioje koncepcijoje jie tarsi įgyja lygią vertę su jaunaisiais rašytojais, groja duetu, o gal net rungtyniauja. Trumpai apie juos. Labiausiai prie širdies – Mildos Gailiūtės tapyba. Jau vien dėl to, kad darbai tematiškai dera su Asadauskaitės kūryba, jos nenustelbia. Įdomus autorės sprendimas apsiriboti siaura pilkos (ne)spalvos skale, taip atsisakant tradicinės tapybos išraiškos formos ir kuriant unikalų realizmą. Mažiausiai iliustratorių plejadoje supratau Aisčio Kavaliausko sprendimą. Vaikino kūryba apima gamtos ir industrializacijos temas. Bet tie virtualybės langai pasirodė lyg neskoningas bandymas išspręsti svarbią problemą lengviausiu būdu – metarėmeliu sujungiant gamtą ir technologijas. O apie skulptūras, kurios primena rusiškus kalašnikovo formos degtinės butelius, kalbėti pasikuklinsiu. Šiaip jau dailininkai ir prisistatydami atrodo drungni, tačiau daug sužinome apie jų pasiekimus ir užsakymus. O juk darbai žmogų giria. Kyla klausimas, ar menininkai siekė reprezentuoti savo asmeninius darbų rinkinius, ar dėmesingai perskaitę tikslingai papildyti rašytojų kūrybą. Belieka viltis, kad rudenį išsiaiškinsime, ar tarp literatų ir tapytojų apskritai vyko koks nors dialogas, ar šie vienon knygelėn susimetė atsitiktinai. Išlikime smalsūs.