Eilės
GIMIAU
viena iš dviejų 40 °C šaltyje
po tirštu sniego apklotu
po šiaudiniu stogu
ankstyvą rytą
atėjusi kaimietė
prasitarė:
šita gyvens
ši mirs
taip ir buvo, antroji gimusi –
silpnoji aš – išgyvenau
karas sudarkė mano žaislus
sodo obuolius ir mūsų trobą
išbėgome
vėjai nukreipė mus į pabėgėlių stovyklas
į tolimą Svajų meto* Terra Australis
* Aborigenų mitai, nusakantys jų pasaulio supratimą.
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
POVANDENINĖ KALBA
nepasiekė tavęs
bangom išsiliejus ant uolų
pasaulis vėl tampa tavo
debesų galaktika
gaubia medžių išmintį
žvelgiant pro Dievo langą
į saulę
spalvos ‒ vaivorykštės vaikai
EINU Į SAULĘ
atsigręžiu į tamsą
kovoju su pragaru
kai gyvenimas grasina
grįžtančiam rytui
suvarstytos valandos
plaka metus
užmarštin
MŪSŲ PIRMIEJI ŽINGSNIAI
į miesto rūką
laiko vaikystės
pamestus granatus
mano dvynei sesutei
Liusele
niekam nerūpėjo
tavo kapas nei tavo vardas
tu pakasta giliai giliai
greta žilagalvio papūnės*
kurį aš taip mylėjau
taip ir neišliko Šimkų vardas
Mosėdžio kapinėse
matau tave
žaidžiančią su manimi
ir sėdinčią greta
mūsų gražioj sodyboj
prie daubos ir tekančio upelio
Krakių kaime
nėra tavęs
nėra trobų
miško
nudrožto kryžiaus
viskas dingo
liko tik akmuo į kurį
mintimis įrėžiau mūsų vardą
Mosėdis, 1992
Vėliau šeimos pavardė buvo įrėžta paminkle.
* Žemaitiškai – senelis.
SAULĖ PRAŽYSTA ŽALIAI
naktis nusidažo purpuru
Giacometti figūros
tįso ties pojūčių riba
prisiminimų sienose
klausosi kaip mintis
plečiasi po pirmosios
nuodėmės nuopuolio
pasimetusi debesyse
ROZETĖS AKMUO*
išnešiotas per amžius
iškrenta iš atminties
mūsų šešėlis
įkliuvęs svetimose zonose
nejučia linksta
* Senovės Egipto istorinis diskas, padėjęs iššifruoti senovės egiptiečių hieroglifus.
BAMBUKAI AUGA
minčių brūzgynuose
oro rankos
saugo žmogaus
pavadintas gėles
kažkieno širdyje
peilis perduria vėją
dangaus ir debesų draiskanos
keičia spalvas ir formas
nutyla
ŠAUKIU ŽUVIS
vardais
povandenine kalba
Mamai*
RANKOSE
laikau tavo verptą, išaustą
inicialais išsiuvinėtą
lino rankšluostį
jis matęs ir girdėjęs daug
bet tyli
tu irgi nutilai
išėjus amžinybėn
šiandieną
būsiu ir aš tyli
mintyse su tavimi
kol nakties lakštingalos
pradės giedoti
* Eugenijai Zubaitei-Šimkienei
(1910.VI.17–2004.V.20).
