昌樹

 

Visiems Okinavos medžiams, kurie daugiau niekada nežydės, ir visiems vyrams, moterims, vaikams, kurių medžiai prieš 75 metus nužydėjo Okinavoje, atminti

Ar pameni, kaip šėlsta štormas vandenyne, draskydamas bures ir laivę svaidydamas it šapelį?

Ne

Ar pameni, kaip nirtulingai staugia vėtra, įsmukus į kalnų tarpeklį ir kelio atgalios nerasdama?

Ne

Ar pameni, kaip ištuštėjusiomis miesto gatvėmis suirzęs vėjas gena nudraskytus fukugi lapus?

Ne

Ar pameni dvelkimą jauno vėjo švelnų, kur sakurų žiedais nusnigo veidą, užmirštą tiek metų?

Taip

 

Masaki buvo geras karys. Drąsus, nuožmus, ištikimas hako ičiu. Ėjo, kur nurodytas, darė, ką įsakytas, žudė, ką palieptas. Kariavo svečiuose kraštuose, žygiavo nukariautų šalių miestų gatvėmis, triuškino priešą toli nuo namų. Akmeninguose Mariveleso šlaituose, dumblėtose Gandziango pievose, lietingose Arakano džiunglėse – visur šaunų karį lydėjo pergalės ir šlovė. Po jo batais gurgždėjo tolimų kraštų smėlis ir nugalėtųjų kaulai, o tėvynėje tuo metu žydėjo sodai, mezgė ir brandino vaisius, medžiai klojo žemę nugeltusiais lapais. Žmonės dirbo, mylėjo ir laukė. Laukė laiškų iš savo narsiųjų sūnų. Arba paskutinio laiško apie juos.

Jų bombonešiai cunamiais šlavė mūsų kranto artileriją, naikino fortifikacijas, šimtais žudė karius. Lindėjom apkasuose kaip žiurkės ir krūpčiojom sulig kiekvienu trinktelėjimu. Vis arčiau, arčiau. Mama! Tolyn, tolyn. Nutilo. Tik sužeistųjų vaitojimas ir jūros ošimas. Ir tada salvė. Jūrų artilerijos su niekuo nesupainiosi. Pamaniau, dabar jau tikrai galas. Sekundės tylos, artėjantis kaukimas ir žemė sprogo. Kai atsipeikėjau, aplinkui vėl buvo tylu. Tik sužeistųjų vaitojimas ir jūros ošimas.

Tą pavasarį karas atėjo į japonų žemę. Kaip kariui pakelti skausmą, ištverti pažeminimą, iškentėti gėdą, kai priešas mindo šventą jo protėvių žemę?! Kai ugnimi ir plienu užliejęs pakrantę, aplink sėdamas mirtį, priešas nužygiavo į gimtosios salos gilumą, karys privalėjo mirti. Jo nenužudė priešo bombos, nepakirto priešo kulkos, nepervėrė priešo durtuvai. Bet ar gali karys, priešo peržengtas, toliau gyventi! Jis turi mirti mirštant tėvynei. Nežuvęs kovoje turi mirti iš gėdos. Arba prašyti tanto malonės.

Išsiropščiau iš po žemių ir nuolaužų krūvos. Vakarėjo. Pakrantė skendėjo dūmuose, už nugaros atokiai aidėjo šūviai ir riksmai. Ar mūšis, ar skerdynės? Ėjau sprogimų išdraskyta, krauju įmirkusia žeme, žengiau per sumaitotus draugų ir priešų kūnus, stengdamasis neužminti nutrauktos rankos, išvirtusių vidurių ar ištaškytų smegenų. Kai kur jau puotavo paukščiai. Ateis audra, bangos nuplaus pakrantę ir tada puotaus žuvys. Kam atiteks mano kūnas?

Karys galvojo apie namus. Mama, atleisk, nepajėgiau tavęs apginti. Nebegalvojo apie karą. Galvojo apie žydintį sodą. Sakuros, ateinu su jumis atsisveikinti. Negalvojo apie mirtį. Galvojo apie vaikystę. Tėvai jį atsivesdavo į sodą – paklausyti, kaip per apsamanojusius akmenis čiurlena vanduo, pažiūrėti, kaip pavasarį į upę lyja rausvais žiedlapiais, o rudenį srovė supa ir gena į tolį fukugi lapų valteles. Vėliau ateidavo čia su draugais – kalbėdavosi susėdę po sakuromis, klausydavosi medžiuose čiulbančių paukščių, žiūrėdavo į niekada nepavargstančią upę ir svajodavo apie jų laukiantį ilgą nuostabų gyvenimą.

Kiek gyvenimo beliko? Metai? Mėnuo? Diena? Valanda? Sekundės? Karas neatėjo netikėtai: buvo Mukdeno geležinkelis, Lugou tiltas, Gandongo griuvėsiai. Buvo Kunluno perėja. Joje greta tūkstančių kitų japonų trūni ir tėvo kaulai. Atėjo eilė ir man. Jie sakė: „Japonijai reikia tavo drąsos, tavo ištikimybės. Tu jau vyras. Imk ginklą ir eik ginti tėvynės, sūnau.“ Išėjau. Kaip avys susigrūdę triumuose plaukėm, važiavom gyvuliniais vagonais, žygiavom sekinančiam karšty kartodami Kimono Masamune, hada Muramasa. Žudėm, žuvom, žudėm. Dėl ko – dėl svetimos žemės kąsnio? Argi tūkstančių čiobu svetimos žemės neatiduotum už motinos akių šviesą?

Tėvynei reikėjo narsių vyrų. Jis buvo pasirengęs. Prieš iškeliaudamas į tolimus kraštus atėjo į sodą prie upės. Snigo. Okinavoje sniegas prilygsta stebuklui. Ypač per sakurų žydėjimą. Rausvi žiedai sniege. Ženklas iš aukščiau. Ar kviečiantis ilgai gyventi? Ar lemiantis garbingą mirtį? Pakėlęs veidą į dangų jis meldė drąsos ir ryžto numirti. Snaigės leidosi ant įkaitusių skruostų. Iš šono žiūrint galėjo pasirodyti, kad karys verkia. Ne, tai buvo tik ant veido ištirpusios snaigės.

Nepaliaujami antskrydžiai griuvėsiais pavertė Tokiją. Liepsnoja Osaka. Mums sakė: „Nuo mūsų nusigręžė sėkmė. Turime kautis, aukotis, susigrąžinti iniciatyvą ir garbę.“ Traukėmės iš vienos salos į kitą, nuklodami draugų kūnais pakrantes. Mums sakė: „Priešas išsekęs. Privalome išsilaikyti iki pavasario. Tada smogsime pergalingą smūgį.“ Nesmogėme. Neatsilaikėme. Už nugaros – gimtasis miestas. Aplink ugnis, mirtis ir lavonų dvokas. Mums sakė: „Žudykit ir mirkit, kad gyventų kiti.“ Žudėm. Mirštam. Tik ar kas nors dėl to gyvens?

Ar tu gyva, mama?

Karys vėl atėjo prie upės. Sode – ar ne stebuklas! jame nesprogo bombos, nešvilpė kulkos, nešvytravo kruvini kardai – baigė nužydėti sakuros. Drėgną žemę klojo rausvų žiedlapių kilimas. Hana va sakura, hito va buši. Nėra geresnės vietos sepuku. Suklupo karys ant upės kranto, nulenkė galvą. Padvelkė vėjas ir sakurų žiedlapiai pabiro ant apnuogintų pečių. Sunkiai kilojosi jo krūtinė, kaito veidai, prakaitas žliaugė nugara, drėko delnai.

Ar čia turiu mirti?

Išsitraukė Masaki ištikimąjį tanto iš makštų. Ne vieno priešo krauju lakintą, daugybės kūnų mėsa penėtą. Sugniaužė šaltą rankeną surambėjusiame delne. Ši va jasuku, sei va kataši. Ištroškę durklo ašmenys lyžtels ir jo kraujo, išalkęs metalas paragaus jo kūno. Kario garbė – žūti už tėvynę, kario malonė – mirti nuo savo durklo.

Žmogaus troškimas – gyventi.

Tik nelemta dar buvo kariui mirti, neparuošta jam dar vieta jominokuni. Sudrebėjo ranka, išslydo tanto iš sudrėkusio delno. Suraibuliavo upė po Masaki kojom, iš vandens išniro didžiulio karpio galva. Pagavo karpis krintantį durklą, mostelėjo galinga uodega ir nusinešė į upės gelmes. Aptemo akyse Masaki. Negarbė nemirti kariui dėl tėvynės. Neišdildoma gėda – prarasti tanto. Vandeniu nei krauju nenuplaunama. Nėra vietos tokiam nelaimėliui tarp mirusių. Nėra galios gyventi tarp gyvųjų. Kur pasidėti gyvo kūno negyvai sielai ikirio? Viena dalia jam būti – kančia.

Ar yra kelias, kuriuo galiu nuo gėdos pabėgti?

Ne priešų baimė ginė karį per nuniokotą miestą. Ne kaišiakunino kalavijas jam grasino. Ne liepsnojančių griuvėsių kaitra degino. Gėda aštriais botagais čaižė jam nugarą. Kaltė plieniniais gniaužtais traiškė krūtinę. Neviltis karčiais nuodais degino smegenis. Ne to tėvynė iš jo tikėjosi. Ne tokią lemtį sniegas ant žiedų kadaise jam išpranašavo.

Kur nuo savęs pasislėpti?

Vaikystėje, ar nugąsdintas kaimynų barnio, ar nuskriaustas vyresnių berniukų, Masaki parbėgdavo namo ir slėpdavosi didžiulėje, raudonais bambukų ir paukščių motyvais puoštoje tansu. Čia, dulksvoje prietemoje, kur kvepėjo namų dulkėmis, laukų žolelėmis ir tėvo prakaitu, Masaki jautėsi kaip niekur kitur saugus. Čia buvo jo tikrieji vaikystės namai, čia įsikniaubus į ušinči skverną slapčia lietos ašaros dėl vaikiškų neteisybių, čia gimė drąsūs žygių planai, čia kaito skruostai svajojant apie skaisčiaveidę Umitu.

Masaki parbėgo namo, įsmuko vidun ir pasislėpė savo vaikystės tansu. Kad ir akla buvo motina, bet ne kurčia. Girdėjo ji slapukiškus sūnaus žingsnius. Labai nustebo senoji moteris. Nebetikėjo savo sūnaus kada iš pragaištingojo karo besulauksianti, nes japonų kariai gali tik garbingai žūti kovoje arba priimti sepuku iš gailestingojo tanto. Jautė motinos širdis, kad ne su pergale grįžo sūnus, ne garbės vainiką namo parnešė. Labai dėl to liūdėjo. Gyvas sugrįžo namo jos vienatinis sūnus, jos kūnas ir kraujas. Dėl to džiaugėsi motinos širdis. Nežinojo, kas jį ištiko. Gal, jei matyti galėtų, iš sūnaus akių išskaitytų, kokia nelaimė, koks skausmas jį namo parvijo ir privertė net nuo motinos pasislėpti. Bet nenorėjo sūnaus žaizdos aitrinti motina, todėl nudavė jo nepastebėjusi.

Tik kitą naktį išdrįso Masaki išlįsti iš savo slėptuvės. Kaip šešėlis nuslinko jis pasieniais, saugodamasis nepažadinti motinos, ir it vagis savo namuose įsmuko į sodą.

Motinos namas stovėjo pačiam miesto pakrašty. Raudonlapių raugerškių gyvatvorė saugojo jį iš gatvės, nuo dykvietės namą užstojo margaspalvių ožekšnių siena. Tolimajam gale iš žemės gelmių mušė tyro vandens versmė, upeliuko juosta virveno per visą sodą ir dingo po ožekšniais. Palei tėkmę, supami gležnųjų pasiflorų, augo standžialapiai mandarinmedžiai, pakraščiu kerojo vešlieji mangai. Ne vienus metus nešienautas sodas buvo apžėlęs žolės kukštais ir krūmynais. Tik po mangais motina buvo išdirbusi kelias varganas lysveles. Nesibaimindamas, kad bus pamatytas, Masaki galėjo sėdėti sode, kramsnoti ankstyvąsias daržoves: komacuna, negi, horenso, žiūrėti į žvaigždėtą dangų, klausytis medžiuose šlamenančio vėjo. Brėkštant Masaki grįžo į slėptuvę. Dulkėtoje ir troškioje prietemoje jis vėl ir vėl mintimis keliavo prie upės, prakaituotuose delnuose spaudė tanto ir smeigė sau į apnuogintą pilvą.

Saulei nusileidus ir nuščiuvus motinos žingsniams, Masaki atsargiai pravėrė tansu duris ir išvydęs tuščią kambarį vėl išslinko į sodą. Blyškioje mėnulio šviesoje šmėksojo nebylūs medžiai, aukštoje žolėje blyškiai švietė šviežia brydė. Pridėjęs delną prie žemės, kur vos prieš kelias valandas žengė motina, Masaki beveik juto suskirdusią jos pėdų odą. Prie šaltinio išvydo boluojantį demblį. Čia motinos sėdėta. Vakarienė valgyta. Štai dubenėlis su ryžiais ir tempura. Tikriausiai motina nesuvalgė ir pamiršo… Taip paskui pamiršdavo kiekvieną vakarą.

Rytą įžengusi į sodą motina basomis kojomis pajuto nušienautą žolę. Stovėjo rasoje it ant prabangiausio šilkų kilimo, kvėpė gaivų žalesos aromatą ir atrodė jai, kad užuodžia salsvą savo mažojo berniuko prakaitą. Kitą rytą rado supurentą lysvę. Pasisėmusi saują žemės švelniai gniaužė ir pasirodė jai, kad gniaužia saujoje savo mažojo berniuko delniukus. Dar kitą rytą aptiko apgenėtus vaismedžius. Lijo. Priglaudė lūpas prie šlapio kamieno ir pasidingojo jai, kad ragauja savo mažojo berniuko ašaras. Ir medžiai verkė drauge su senąja moterim.

Kartą per savaitę maisto ir būtinų reikmenų motinai pristatydavo pasiuntinukas. Pasisveikindavo pro duris, sulaukęs atsakymo paklausdavo, ar viskas gerai, ko reikėsianti kitą savaitę, ir palikęs, ką atnešęs, pasišalindavo.

Kartą pavasarį ir dar kartą rudenį pas akląją moteriškę užsukdavo senasis daktaras. Išklausinėdavo apie sveikatą, drauge išgerdavo arbatos, pasišnekėdavo apie sunkius laikus, prisimindavo, kaip buvo lig tol, paspėliodavo, kaip bus po to. Daktarui išėjus, jų pasaulį vėl užklodavo tyla. Tyla, nedrumsčiama skundų, priekaištų, atsiprašymų. Nei prašymų, prisipažinimų, paguodos. Pasaulį, prie kurio sienų budėjo raugerškiai ir ožekšniai, o nuolatinę tvarką palaikė diena ir naktis. Dieną jame gyveno motina, naktį – sūnus. Nesusitikdavo. Vis dėlto vienas su kitu šnekėdavo.

Motina: Kaip manai, sūnau, gal jau metas sodinti sacumaimo? Arba: Šiandien pagaminsiu sriubos su kabu ir satoimo, kaip tu mėgsti.

Sūnus: Blaškaisi per miegus, mama. Ar neramius sapnus sapnuoji? Arba: Šiąnakt po dangumi krykė gervės. Anksti į pietus patraukė. Šiaurinėse salose žiema anksti ateis.

Negirdėjo vienas kito švelnių žodžių. Bet žinojo, kad kitas yra greta.

Taip bėgo dienos, ėjo savaitės, slinko mėnesiai, šliaužė metai.

Dienomis Masaki slėpėsi tansu, naktimis išeidavo į sodą. Čia numalšindavo troškulį, su motinos paliktais ryžiais ir tempura sukrimsdavo kokią daržovę, apsiprausdavo. Kas naktį perskaitydavo gabalėlį dangaus. Kiekvieną naktį, ar nudelbiamas smerkiančio mėnesienos žvilgsnio, ar abejingai stebimas šaltų žvaigždžių, ar drengiamas įnirtingos liūties, ar badomas aštriomis šiauraus vėjo adatomis, suklupdavo po medžiais prie versmės, kurios tykus almėjimas primindavo jam sakuras prie upės, apnuogindavo juosmenį, iškeldavo sugniaužtus delnus it laikydamas tanto ir smeigdavo įsivaizduojamu plieno geluonimi sau į pilvą. Patraukęs įstrižai į viršų, baisėdamasis stebėdavo išvirstant garuojančius vidurius ir su jais pamažėl ištekančią savo bevertę gyvybę. Kas kartą jo ranka buvo vis tvirtesnė, judesiai tikslesni, o širdis ryžtingesnė. Jo veidas šviesdavo pasitikėjimu, o delnai nebedrėkdavo iš baimės ir jaudulio.

Bet išaušdavo rytas ir skaudžiau nei įkaitinta geležimi deginanti gėdos šmėkla vėl užvaldydavo jo protą, vėl savo juodais nevilties čiuptuvais apraizgydavo jo sielą. Kaip kalinys, surakintas savo menkumo grandinėmis, jis slinkdavo į slėptuvę ir panirdavo į dar neišbijotos baimės šulinį.

Vieną naktį Masaki nerado įprasto ryžių dubenėlio. Ir dar kitą. Prisėlinęs prie motinos guolio įsiklausė. Senoji nekvėpavo.

Motinos palaikus palaidojo sode, po mandarinų medžiais. Gilią duobę išklojo akmenimis, įguldė motinos kūną ir ant viršaus sudėliojo kamekobaka – kaip daugybę amžių mirusiuosius laidojo jo protėviai riūkiū.

Ilgai budėjo Masaki prie kapo glostydamas akmenis. Per dvidešimt metų taip ir neprisilietė jos rankos, taip ir nepažvelgė atvirai į mylimą veidą. Vis vogčiomis, naktį, paslapčia. Ar galėjo išdrįsti? Ar galėjo iškeisti gėdą į motinos meilę? Tuščia svarstyti. Dabar jau nieko nepakeisi. Prie kario gėdos prisidėjo sūnaus gėla.

Tik gyvenimas atkaklus – nelyg upė suputojo po tropinių liūčių, pasiūbavo tarp stačių krantų ir vėl sau ramiai tekėjo. Masaki toliau dienas leido slėptuvėje tansu, o naktį išeidavo į sodą vėl išgyventi savo slegiančios lemties ir bent vieną užsimiršimo akimirką patirti išganingąją mirtį.

Po kelių dienų tikrovė pasibeldė į duris. Jo vardas buvo Kikuto – pasiuntinukas, atnešęs savaitinį maisto siuntinį.

Pabeldęs į duris ir nesulaukęs senąją moterį atsiliepiant, Kikuto susirūpino, ar nebus jai kas nutikę. Pravėręs duris įėjo vidun.

– Ponia Fusako, – toks buvęs amžinatilsį senosios moters vardas, – pašaukė Kikuto, vos peržengęs slenkstį.

Šūksnio pažadintas iš savo neramaus dieninio snaudulio, Masaki stumtelėjo tansu duris ir nevikriai išsiropštė lauk.

Kikuto pamatė iš spintos pasirodančią žmogystą ilgais susivėlusiais plaukais ir netvarkingais drabužiais. Pamanęs, kad užtiko seną moterį besirengiančią, suvogravęs neraiškų „atsiprašau, ponia“, susigėdęs movė lauk. Pasirodė jam, kad jo matyta žmogysta buvo su bjauria balta barzda, bet vijo šį keistą vaizdinį šalin. „Kaip negražu apie seną neįgalią moterį taip galvoti!“ – subarė pats save.

Suprato Masaki, kad pasiuntinukas jį palaikė jo motina – vienintele kaimynams žinoma šio tylaus, keisto namo gyventoja.

Ir iš tiesų – kaip ir motina jis dėvėjo tokiais pačiais neryškiais duksliais drabužiais, daug metų nekirpti žili plaukai siekė kone juostą, sukritęs, sielvarto raukšlių išvagotas veidas nė iš tolo nepriminė ryžtingo kario, veikiau suvargusio senio veidą blyškiomis it neregio akimis ir baisia barzda. Nusiskutęs baisiąją barzdą Masaki apžiūrėjo save veidrodyje. Į jį žvelgė tipiškas niaurus munuči veidas. Įvilktas į gėlėtą ušinči niekuo nesiskirs nuo senos suvargusios moteriškės.

Masaki tapo savo motina. Išmoko kaip ji vaikščioti mažyčiais atsargiais žingsneliais, kaip ji tyliai kalbėti gergždinčiu balsu, kaip ji gamino maistą ir tvarkėsi po namus. Tačiau tik dienomis. Naktį vėl tapdavo senuoju Masaki – garbę praradusiu kariu. Ir toliau kas naktį ėjo į sodą, keldavo virš galvos įsivaizduojamą tanto, smeigdavo jį sau į pilvą ir mirdavo – ne iš gėdos, iš palengvėjimo.

Kikuto skirtumo nepastebėjo. Kitąsyk atėjęs vidun nežengė, pasitenkino išgirdęs senosios moteriškės balsą – vadinasi, gyva, – paliko nešulį prie durų ir pasišalino. Taip buvo ir dar po savaitės, ir vėliau. Labiau Masaki nerimavo dėl daktaro apsilankymo.

Senasis daktaras Gakuto pažinojo skausmą – kare buvo netekęs sūnaus, žmonos ir kojos. Kai jiedu pašnekėjo apie pavasarį ištvinusią upę, pasidžiaugė gražiai sužydusiais sodais, pasiguodė buitiniais rūpesčiais, Gakuto, padėkojęs už arbatą, tarė:

– Kaip galiu smerkti tą, kuris narsiai kovėsi už savo tėvynės garbę, nors tėvynė ne kartą savo garbę pamiršo – siuntė žudyti dėl garbėtroškos ir turtų. Prieš tėvynę tu niekuo nenusidėjai. Tik ji prieš tave. Prieš dievus? Dievai seniai nuo žmonių nusigręžė. Argi būtų leidęs mylintis tėvas savo sūnums žudyti vienam kitą, broliams prievartauti seseris, tomis pačiomis rankomis, kurios dėjo aukas jų šventyklose, šventyklas griauti?! Ne, dievai nebežiūri į žemę, nebegirti žmonių maldų nei dejonių. Ar galėčiau tave paniekinti kaip žmogų? Tiesa, daugybę sielų pražudei atimdamas gyvybę iš jų kūnų. Ar įsakytas, ar iš uolaus paklusnumo – kas dabar beatrinktų. Tačiau galiausiai vieną išgelbėjai. Šitą, – Gakuto pridėjo delną Masaki prie krūtinės. – Kad ji atkentėtų už jas visas ir nurimusi galiausiai su jomis susitaikytų. Tad ir tu nesmerk savęs, sūnau.

Išmintingi senojo daktaro žodžiai Masaki paguodė, tačiau ramybės sielai neatnešė. Bėgo metai. Atrodė, kad visas pasaulis užmiršo Masaki. Niekas nedrumstė ramybės ir Fusako – tyliai aklai moteriai, kuri, gal kai kurie prisiminę pamanydavo, nusprendė gyventi amžinai. Kaip ir anksčiau Masaki kas naktį išeidavo į sodą, suklupęs prie versmės apnuogindavo liemenį ir klausydamas slaptingo vandens šnabždėjimo kas naktį mirdavo savąjį sepuku. Nors ilgainiui apsilpo kario rankos, nebe tokie tikslūs ir ryžtingi buvo judesiai ir akys nebe tokios skvarbios, tas pats žinojimas – gėdą galima iškeisti tik į mirtį – kas kartą kėlė tanto į dangų ir su neblėstančiu ryžtu smeigė šaltą plieną į pilvą.

Vieną naktį suklupęs prie versmės ir apnuoginęs liemenį sepuku, Masaki išgirdo tylą. Geriau įsiklausė. Tik tyla. Nedvėsavo iškaitusi žemė, vėjas nesuko medžiuose lizdų, nesikuždėjo droviai spingsinčios žvaigždės. Versmėje nealmėjo vanduo. Masaki palinko virš išdžiūvusios šaltinio duobės ir pasėmė iš dugno saują smėlio. Smiltys biro pro sugrubusius pirštus, tik viena smiltelė liko delne. Štai ir išbyrėjo mano laikas, suprato Masaki. Liko viena diena. Ir paskutinis nebaigtas darbas.

Rytą Masaki apsivilko baltą ušinči, susiėmė ilgus žilus plaukus į čionmage kuodą, įsispyrė į geta, prisisegė savojo tanto makštis ir išėjo į gatvę. Čia viskas atrodė kitaip nei tada, tą baisųjį vakarą, kai, praradęs savąjį durklą ir garbę, siaubo ir nevilties apimtas karys parbėgo slėptis pas motiną. Abipus gatvės driekėsi grakščių namų virtinės, gatve riedėjo dailūs automobiliai, šaligatviais zujo minios žmonių, visi savais reikalais. Niekam neparūpo sulinkęs senolis baltu kimono ir tuščiomis tanto makštimis. Jei kuris praeivis ir pastebėjo neįprastai apsigerbusį senį, labai nesistebėjo – ar maža keistuolių mieste. Masaki patraukė prie upės, į sakurų sodą. Neramiai plakė senolio širdis – ar beras? Bet štai iš už namų pasirodė upės vingis, o ant kranto – sodas. Suklupo Masaki ten pat, kur prieš šešias dešimtis metų paleido savo mirtį iš suvirpusių rankų.

Iš gelmės iškilo didžiulis karpis. Senatvė nualino ir šią didingą žuvį: seniau auksu blizgėję žvynai išdulo, vietomis išbiro, kadaise tauriu raudoniu švietę pelekai ir uodega nublyško ir apspuro. Matėsi, kad karpis gyvena savo paskutines dienas – išvargusiame kūne gyvybė vos besilaikė. Bet tai buvo ta pati žuvis, kadaise tapusi Masaki gėdos liudininke. Ir dabar, kaip prieš šešias dešimtis metų, jos akyse švytėjo išmintis. Karpis laikė kitados Masaki pamestą tanto. Padėjo karpis durklą kariui po kojų, pavirto be jėgų ant šono ir pasidavęs srovei išplaukė į savo paskutinę kelionę.

Paėmė Masaki savo durklą į rankas. Jose vėl pulsavo gyvybė, atrodė, sugrįžo buvusi jėga. Iškėlė Masaki tanto virš galvos. Jo išdžiūvusiose lūpose žaidė šypsena, o raukšlių išvagotame veide švietė ramybė

iš dangaus krito prieš šešiasdešimt metų

žydėjusių sakurų žiedlapiai

PAAIŠKINIMAI

 

čiobu – japonų ploto vienetas, maždaug lygus 1 ha

čionmage – samurajiškos šukuosenos tenmage į kuodą ant pakaušio suimti ilgi plaukai

fukugi (lot. Garcinia subelliptica) – garcinijų genties vaismedis, giminingas mangustaninei garcinijai, kurios vaisiai vadinami mangustanais. Fukugi yra Okinavos provincijos Motobu simbolinis augalas

geta – japoniški mediniai sandalai

hako ičiu – senovinis japonų karo šūkis, Japonijos imperijos naudotas ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš japonų kalbos pažodžiui – aštuoni kampai, vienas stogas, t. y. visas pasaulis po vienu stogu – pasaulį turi valdyti vienas pasaulio valdovas

Hana va sakura, hito va buši – japonų patarlė: Sakura gražiausia iš gėlių, karys – geriausias iš žmonių

ikirio – japonų mitologijoje: gyvą kūną palikusi siela

jominokuni – japonų mitologijoje: mirusiųjų buvimo vieta po mirties, savotiškas dausų atitikmuo

kaišiakuninas – antrasis sepuku (harakiri) ritualo dalyvis, kurio užduotis buvo pribaigti pilvą persirėžusį arba to neįstengusį padaryti karį – nukirsti jam galvą

kamekobaka – tradicinis Riūkiū salų vėžlio šarvo pavidalo antkapis

Kimono Masamune, hada Muramasa – japoniškas priežodis, pažodžiui Mano apdaras – Masamune, mano oda – Muramasa. Masamune ir Muramasa – žymūs XIII–XIV ir XVI a. gyvenę japonų ginklakaliai, kurių kalti kalavijai lig šiol laikomi vienais geriausių pasaulyje ir vadinami jų vardais. Priežodis reiškė kareivio pasirengimą dėl pergalės iškęsti ir sunkiausias sąlygas: kareiviui nereikia nieko daugiau, tik jo ginklų

komacuna – salotos, negi – svogūnų laiškai, horenso – salotos, sacumaimo – saldžiosios bulvės, kabu – ropės, satoimo – kolokazijos

Kunluno perėja – Antrojo Japonijos ir Kinijos karo mūšyje 1939 m. gruodį – 1940 m. sausį dėl Kunluno perėjos dabartiniame Kinijos Guangsi džvangų autonominiame regione žuvo daugiau kaip 4 000 japonų karių

Marivelesas (Filipinai, 1942 m. sausis–balandis), Sandziangas (Kinija, 1942 m. gegužė–rugsėjis), Arakanas (Mianmaras, 1942 m. gruodis – 1945 m. vasaris) – nuožmiausių mūšių, kuriuose 1942–1945 m. kovojo Japonijos kariai, vietos

Mukdenas, Lugou, Gandongas – svarbesnių Antrojo Kinijos ir Japonijos karo kovų 1931–1939 m. vietos

munuči – pagyvenusi moteris, vyresnioji riūkiū šamanė, maldos ritualų saugotoja

Okinavos mūšis – didžiausias Japonijos ir JAV kariuomenių mūšis per Antrąjį pasaulinį karą. Jo metu, 1945 m. balandžio 1 – birželio 22 d., žuvo daugiau kaip 100 000 Japonijos ir JAV karių, taip pat apie ketvirtadalis, per 100 000, vietos gyventojų. Nemažai vietos gyventojų nusižudė, paliepti japonų karininkų

Riūkiū – salynas Japonijos pietvakariuose. Didžiausia sala – Okinava. Riūkiū salų gyventojai – riūkiū, riūkiūjiečiai – etniškai yra artimi didžiausiai Japonijos etninei grupei jamato, bet nėra tapatūs

sepuku (dar vadinama harakiri) – ritualinė samurajaus ar kario savižudybė, kad išsaugotų garbę

Ši va jasuku, sei va kataši – japonų patarlė: Mirti lengva, gyventi sunku

tansu – tradicinė japoniška spinta arba dėžė laikyti kimono

tanto – ilgas japoniškas durklas; kaip ir trumpuoju kalaviju vakizaši, tanto buvo atliekamas sepuku

ušinči – tradicinis riūkiū kimono

 

Fusako – japoniškas vardas, reiškiantis „moteris“

Gakuto – japoniškas vardas, reiškiantis „išsilavinęs žmogus“

Kikuto – japoniškas vardas, reiškiantis „žmogus“

Masaki – japoniškas vardas, reiškiantis „žydintis medis“, kandži rašmenimis užrašomas 昌樹