Česlovo Lukensko performatyviosios apeigos „Kliedesių terminalas“: panoptikumo drama

 

Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad viską žinome, bet mes nieko nežinom. Nors kažkur giliai giliai mes viską žinom. Tai kodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra giliai giliai ir yra viskas?

                                                              Jonas Mekas

 

 

Įvadas

 

Čia tekstas ne apie žmogaus kūrybinės veiklos estetinę-sensualinę išraišką (meną), ne apie išgyventą susitikimą su šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomąją veiklą (religiją). Šis tekstas ne apie įvykį Kauno paveikslų galerijoje šių metų pradžioje (parodą) ir ne apie menininką, viso šito reikalo iniciatorių (Česlovą Lukenską).

 

Čia tekstas apie dramą, kai atsidūręs ribinėje būsenoje tarp darymo ir nedarymo, tarp sacrum ir profanum žmogus dalyvauja vyksme visomis savo psichomentalinėmis struktūromis atsiduodamas troškimo iliuzijai suvaldyti laiką bei erdvę. Skirtyje tarp profanybės ir šventybės jis pasitelkia kūną kaip instrumentą ir betarpiškai jį „prievartauja“, kol įtraukia iš pažiūros niekuo dėtus ir prievartai nepasirengusius žiūrovus.

 

Čia tekstas apie savitą, ilgainiui susiformavusią konkrečios socialinės grupės, kuriai priklauso Č. Lukenskas („Post Ars“, Muzikos akademija, Dailės akademija etc.), išpažįstamų ontologinių-etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistemą, kuomet konstatuodamas visuomenės chaotiškumą ir formuodamas požiūrį į savo paties apverstas, demaskuotas klišes jis projektuoja visuomenės reakcijas: gedulo, džiaugsmo ir kitų išgyvenimų mechanizmus. Šią ritualinę ribinių būsenų ir sutirštintų išgyvenimų sistemą pats Č. Lukenskas vadina performatyviosiomis apeigomis.

 

Galiausiai čia net ne tekstas apie performatyviąsias Č. Lukensko apeigas, o projekcija į tų apeigų suponuojamą aiškiai išreikštą santykį su anapusybe. Savotišką žiūrėjimo, matymo ir mąstymo tašką, prilygstantį transcendencijai.

 

I dalis. Vidinis konfliktas – drama (ribinės situacijos manifestacija)

 

Kauno paveikslų galerija. Nukryžiuotas Jėzus, aiškūs laiptai žemyn. Dešimt vienas nuo kito masyviomis altoriaus užuolaidomis atskirtų užėjimų: performansų, instaliacijų, videoprojekcijų. Dešimt įvairaus veiksmo, minties eigos ir sąmonės raidos galimybių. Jose (viduje ir iš vidaus) vyksta savotiškos apeigos, kuriose nemažai kančios ir pasimėgavimo kančia apraiškų. Norėtųsi subtilesnio apšvietimo, nes jaučiu, kaip veriasi Paslaptis, kurią galerijos parodinės (turinčios kažką būtinai parodyti) lempos akivaizdžiai per stipriai apšviečia. Filmuotame performanse matau žmogų be papildomų kūno detalių, su kažkokiu naro kostiumu-triko (pats Č. Lukenskas) – maunasi, tempiasi ant savęs kažką guminio, sandaraus. Matau, kaip pučiamas jis palaipsniui didėja darkydamas žmogaus siluetą (apie veido bruožus jau nekalbu). Tokių pučiamų pripūtimų daug. Jie didėja iki pasišlykštėtinos darymo (ardymo) ribos, už kurios arba ties kuria, atrodo, jie čia pat akyse sprogs, ištaškydami visą mano argumentuotų įsitikinimų burbulą. Matau, kokie sumišę ir nežinantys, kur dėtis, performansą stebintys žiūrovai. Man pasisekė, aš galiu to sprogimo išvengti, galiu užsimerkti.

 

Ta nuolat pasikartojanti įtampa tarp daiktų, plokštumų, įvykių, minčių ir garsų Česlovo darymuose yra savotiška „nematoma religija“, vokiečių sociologo Thomo Luckmanno įvardinama kaip diferencijuota socialinė ir religinė daugiaspalvė tikrovė, kuri leidžia atskirti religiją ir nuo religingumo formų: bažnytiškai atstovaujamą krikščionybę nuo individualaus religingumo (krikščionybės apraiškas už bažnyčios ribų). Tuomet religiniai įsitikinimai nebūtinai turi būti siejami su bažnytiniu institutu, o individo tikėjimas, jausmai ir potyriai, t. y. jį supanti tikrovė, tampa vidine jo tapatybės dalimi; yra perimama, įvidinama – įvyksta internalizacija, nes žmogaus prigimtis nepakenčia dvasinio vakuumo.

 

Česlovo atveju performatyviosiose apeigose vyksta konceptualių ir plastinių įtampų komponavimas: nuolatinis santykio su savimi abstrahavimas, santykio su anapusine realybe raida, nesuvokiamo masto drama, „leidžianti žmogui rasti ar sustiprinti ryšį su Dievu“ (Eligijus Daugnora, XX amžiaus lietuvių religinė drama, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 34). Dievas vis labiau išstumiamas į „asmeninę sritį“, atsiveria Česlovo sukurtas savotiškas neplokščios plokštumos kovos laukas, efektyviai ir įtaigiai plėšiantis, rėžiantis, deginantis visą tą profanum pasireiškimą.

 

Kaip Friedricho Nietzschės antžmogis ar skandinaviškas trolis, tuo pačiu metu preparuojantis sacrum ir profanum erdvę, Č. Lukenskas kuria dramatišką liudijimą, laisvai operuodamas krikščioniškaisiais ženklais ir kultūriniais simboliais – nuo totemizmo magijos iki postmoderno konceptualizmo.

 

Operuoja jais taip efektyviai ir įtaigiai, kad kyla drama, kurios pasireiškimams erdvė ir laikas tampa nesvarbūs: ji akivaizdi kaip antikinė likimo drama, krikščioniškoji galimybių pasirinkimo tragedija, Aristotelio katarsis, Antonino Artaud žiaurumo teatras, Bertolto Brechto atsiribojimas.

 

Išgyvendamas dramą, Č. Lukenskas atsiduria kažkokioje ribinėje būsenoje (riboje) be aiškaus „šventybės skliauto“, padedančio dažnai religinei sistemai formuoti ir diegti simbolinę vertybių bei normų sistemą, užtikrinančią socialinę tvarką ir stabilumą. Išgyvendamas dramą, jis sugeba atverti ypatingas kalbines ir veiksmines darymo semantines struktūras, kurios tik iš pirmo žvilgsnio primena postmodernistams būdingą žaidimą daugiareikšmiškumu. Pakibęs ribiniame dramatizme Č. Lukenskas tampa subjektu, „kuriam būdingi specifiniai mentaliniai (metaliniai?), psichiniai, psichosomatiniai, netgi psichosomato(a)gnostiniai procesai (procezai?). Tačiau jie kartais būna tokie intensyvūs (instaliatyvūs?) ir nepakeliami, o gal tiesiog perkeliami, nes virsta vidiniais ir išoriniais, išsakomais, išdainuojamais, išrėkiamais kliedesiais“ (Kęstutis Šapoka apie autorių, iš parodos anotacijos).

 

II dalis. Ritualas – ribinės situacijos patyrimas ir išgyvenimas

 

Anot mitologijos ir religijos tyrinėtojo Mircea Eliadės, ritualas (religine prasme) yra iracionalus, žodžiais neišreiškiamas išgyvenimas, kuomet šventybė pasirodo per hierofanijas – bet kokį realų objektą, o šventybės pasirodymo momentas – tai grįžimas į pradžios laiką. Būtent pasaulio skirstymas į „šventą“ ir „profanišką“ yra pagrindinis religijos požymis – religijos branduolys. Kadangi šventybės pasireiškimo formos ir objektai ženkliai kinta laike ir erdvėje ir tai, kas buvo šventa tada, nebūtinai šventa dabar, o tai, kas šventa dabar, nebūtinai bus šventa rytoj, Česlovas tuo drąsiai varijuoja, eksplikuoja ir konstruoja savitus šventybės potyrius, žinoma, pats juos patirdamas. Kadangi menas, anot M. Eliadės, susikūrė iš esmės kaip religinė forma, o religinis veiksmas prilyginamas estetiniam veiksmui, galėčiau teigti, kad Česlovo akcijose, hepeninguose, performansuose, instaliacijose, visame kame, ką jis daro, ir pasireiškia šventybė. Jo kūriniai – tai šventybės pasireiškimai objektų, instaliacijų, performansų ar videoprojekcijų pavidalu, nes kiekvieną kartą kurdamas jis neria į pačias religingumo gelmes, atsispirdamas nuo savo kūniškumo, kaip pagrindinės psichosomatinės duotybės.

Performatyviosiose apeigose viskas vyksta, nyksta, dalyvauja, išnyra iš savo nustatytų plokštumų, numatytų paviršių ir kitų prasmių. Eksploatuodamas savo kūną ir eksproprijuodamas kryžius, votus, žvaigždes, Kristų, baltus, Apoloną ir kitus žmogiškosios kultūros dvasinius simbolius, o tiksliau – pačius jų pasireiškimus, jis priveda visą tą procesą iki tam tikros man, kitam nepatogios ribos, už kurios jau garsas, kvapas, niekas pasidaro svarbu. Kabinuosi už jo.

 

Pagrindinėje „kančių“ salėje kažkas kabo, varva, tęžta, stovi, guli, ant penkiakampių biliardo stalų vyksta keista pasimėgavimo kūno randais šventė. Apdegę, išdidėję spermatozoidai, nereikalingi žmonės – mumijos ir visa kita kenčia Česlovo perdirbinių atodangose turėdami niekaip nesibaigiančią galimybę ištrūkti iš pusiau praskėsto, praplėšto, suglamžyto žmogiško būvio. Įvairūs daiktai kaip kūnai apsikabinėję skausmų ir kančių likučiais fiksuoja būtąjį tęstinį laiką.

 

Jo virsmams įvykti kartais užtenka ant virvutės sukabintų ritmiškai skimbčiojančių puodų dangčių ar į sieną besidaužančios burokėlio, vištos, kopūsto galvos, paliekančios dėmes ir kitas aukojimo žymes. Monitorių skleidžiamas garsas parodos tyloje svarbus. Visose meno celėse kažkas bilda, kaukši, barška, kala, traška, pokši, dejuoja, šaukia. Pilna virsmo ir apropriacijos garsų. Česlovui garsas svarbus. Kalamos skylės, daužomi puodai, šlifuojami Apolonai, vaitoja kruvinos vištos, spengia kiaulės, jų galvos ir kanopos, pelija pelių išmatos, rūgsta motinos pienas – galėčiau suprasti tai kaip užuominą į animizmą, kažkokią pirmapradę kūniškai pertekusią perteklinę būseną, juolab kad Č. Lukensko žvaigždės, stabai ir kiti objektai nesunkiai nukelia į toteminių stabų laikus. Daugelis jo objektų kelia kažką tarp geismo ir pasibodėjimo, kuriuos sujungia šokiruojantis ilgesys. Kai kurie jo objektai primena Renesanso homunkulo kūrimo laboratoriją, alcheminio kristalo, filosofinio akmens paieškas.

 

Homunkulų laboratorijos garso takelis galerijoje pasireiškia kaip atskiras prasmėkūros ir garsakūros projektas, jeigu vien jo užsimerkę pasiklausytume.

Performanse „Dzikai“ žmogus kankinasi arba yra kankinamas – leidžia garsus kaip lojantis šuo ir jokios kultūrinės ar literatūrinės prasmės nereikia, jis verkia, dejuoja, šnopuoja, švokščia, jis juokiasi, iš jo juokiamasi.

 

Visi objektai, redimeidai, artefaktai, pojūčiai, reginiai, nuojautos, pasikartojimai – visi tie ženklai dažnu atveju veikia kaip kūniškojo skausmo ir jo sukeltos nežmoniškos kančios manipuliacijos, bylojančios dar ir tokia ištarme: „Viešpatie, kur eini?“ – paklausė šv. Petras pakeliui iš Romos miesto sutikęs prisikėlusį Kristų, o Kristus jam atsakė: „Romam vado iterum crucifigi“ – „Grįžtu į Romą, nes tu iš jos pabėgai. Grįžtu tam, kad vėl būčiau nukryžiuotas“ (objektas / instaliacija „Domine, quo vadis?“, 2015)

 

 

 

III dalis. Panoptizmas – ribinės situacijos išcentravimas

 

Būgnai, pjūklai, vėzdai, kūjai, beisbolo lazdos, akmenys, grėbliai; tekši, pliaukši, cypsi, liurlena. Celofaniniame maiše pilna kraujo ar kito organinio skysčio. Maišas prislėgtas plyta. Panašu į žmogaus vidurius, o tiksliau – į patį žmogų. Specialiame terariume matau sustatytus objektus redimeidus: „Vaidos taurė“ – performanso metu taurė buvo pripildyta moters pieno, „Gyvybės eleksyras“ – rauginami pelių naujagimiai, „Supuvusi sėkla“ – užkonservuotas kiaulių galvas suėdusio šuns išmatos. Matau ir jaučiuosi kaip panoptikume, kuriame Česlovas stebi save, aš stebiu jį, o kažkas stebi dar ir mus. Savotiška algoritminė projekcija, kuri man suteikia malonumą matyti save matančią save. Turiu momentinę galimybę atsinaujinti, įveikti stoką (kaip ribą tarp mirties ir malonumo), suvokti save ne tik kaip kūną, bet ir kaip kažką nemirtingo. Per Česlovo perplėštus, išdaiktintus, atvertus paviršius jaučiu malonumą projektuoti save.

 

Č. Lukenskas grynina pačius netikėčiausius idėjinius objektų srautus iki kažkokių ikonostasinių (ikonoklastinių?) apraiškų, kad galėtų juos paaukoti ant savo menamo altoriaus kažkam nepatirtam, nujaučiamam, pasiilgtam, po paviršiumi, po oda. Kiekviename tokiame atnašavimo akte, tame užmojyje pa(si)aukoti, įsteigti, aprobuoti, perkelti, perkeisti, transmutuoti, perduoti, įprasminti, akumuliuoti slypi „uždažytos istorijos plokštumos“ išgyvenimas, kuris prasidėjęs beveiksmiu buvimu baigiasi veiksmine kulminacija, manifestuojančiu ribiniu judesiu: „Daiktai reikšmingi tik tiek, kiek aš juos išskyriau iš kitų ir išjudinau“ (akcija „PO-PO“, 1993).

 

Savo kalbiniais veiksmo performansais ir videodokumentacijomis jis ieško kelių į nureikšmintos analoginės tikrovės paslaptis, verčia mąstymą darymu ir tokiu būdu projektuoja veiklųjį žiūros tašką, kuris irgi yra kintantis, judrus, tačiau nuolatinis. Tai, sakyčiau, yra pagrindinė panoptikumo tiesa, sukurta Jeremy Benthamo, įsitikinusio, kad žmogaus pasirinkimus lemia du veiksniai: skausmas ir malonumas, o radikali (pvz., kalėjimo) vienatvė yra bet kokio moralinio pasitaisymo šaltinis. Jėgos, valdžios žvilgsnis ir visa kontrolės ideologija, vėliau išplėtota Michelio Foucault, leistų stebėti ir kontroliuoti moralinio pasitaisymo procesą individui net nežinant, jis yra stebimas ar ne.

 

Netikėtomis frazėmis, rafinuotomis ir logiškai argumentuotomis kūrybinėmis strategijomis Č. Lukenskas išreiškia jame, per jį besiveržiantį kūrybinį gaivalą, kurį – kas svarbiausia – sugeba artikuliuoti ir pateikti mums kaip nuasmenintų taisyklių visumą, savotišką ženklų ir simbolių sistemą. Taip jis tampa stebinčiuoju, kurį galime stebėti.

Daugelis Č. Lukensko performansų gana nepatogūs nugludintam paviršiaus esteto skoniui (tos kiaulių galvos, arklių kanopos, pelių išmatos, išpuvę, išpampę, sprogstantys, smirstantys, dejuojantys kūnai, sueižėję, randuoti, suglamžyti, išdeginti objektų materialūs ir dvasiniai paviršiai). Jis ir jo menas pernelyg tiksliai artikuliuotas, paaiškintas ir skausmingai kūniškas, kad būtų tik atsieta Biblijos metafora ir iliustracija, jaudinanti mus estetiškai. Česlovo menas veikia jusliškai. Kai kurie siužetai ar vaizdeliai skauda, niežti, purto, kelia šleikštulį ir, atrodo, jau tuoj, tuoj ir nebegalėsiu žiūrėti, lyg kas dantį gręžtų ar pūlinį operuotų. Bet viskas yra konkretu, nes konkretu yra tai, kas vyksta.

Viena didžiausių jo vyksmų, veiksmo, darymo projekcijų yra projektas „Ugnies ir deginimo veikla“. Ugnimi ir dūmais (dūmų būtinumas) objektų paviršiai nudeginami, išdeginami, apdeginami, kartais net ir sudeginami. Ugnis yra labai svarbus apvalymo, apsivalymo, perkeitimo aktas. „Norisi taip paveikti daiktą, kad jis nusidaiktintų, kad prabiltų, kad sudegtų jo paviršius, dažnai dekoracija, reikia analizės jėgos, kad pradangintum dekoratyvumą“; „Kryžiai, kryželiai etc – tai mano noras „plazminį mąstymą“ paversti geometrija“; „Jaučiausi kaip gyvą daiktą degindamas. Kai deginau ženklus. Pats išpjaunu ženklus ir juos deginu. Jie šaukiasi pagalbos, bet aš juos deginu“; „Anglis – ne visiškai sudegusi žvaigždutė“; „Perdega žvaigždutės kaip lemputės“ (iš Č. Lukensko užrašų).

 

Reziumė

 

Būdingas dramatiškasis aspektas įtvirtina ribinių situacijų svarbą, išryškina asmeninį idėjinį konfliktą, kurį išgyvena pagrindinis performansų, koliažų ir asambliažų veikėjas Česlovas. Ankstesnėse visuomenėse religiniai įsitikinimai ir simboliai buvo tarsi „klijai“. Kas yra Česlovo klijai? Jo klijai yra toks darymas per veiksmą. Vyksmas per veiksmą – toks veiksmas, toks perkėlimas ir persikėlimas kaip persikūnijimas. Vyksmas per veiksmą – virsmas. Taip, veiksmas Česlovui yra svarbus. Tame daryme jį ištinka vienokia ar kitokia ekstazė, kolapsas, apokalipsė, jis atsiduoda ir atiduoda. Tai veiksmas, virsmas, procesas.

Česlovo drama atsiskleidžia daryme, kuris kyla iš to nuolatinio įtempto balansavimo tarp sacrum ir profanum. Darydamas jis užsiima tiksliai artikuliuota kalbine menine darymo veikla, kuri prilygsta ritualinei projekcijai.

Č. Lukensko kūrybinis aktas yra itin argumentuoti loginiai žaidimai su visomis jiems būdingomis meno kūrinio, kaip ir kūrinio apskritai, kūrybinių strategijų artikuliacijomis, kaip ir jų perkūrimu, prieš tai jų išsižadant. Tai sąmoninga sekuliarizacija per ritualą, kuri nureikšmina pavienius menininko ekscentriškuosius pasireiškimus ir palieka jam laisvą valią kurti.

Č. Lukensko projektuojamas socioideografinis ornamentas, erdvinis ritmas, garsinis fonas dozuoja šventybės potyrio jėgą, įvardindamas (įvaizdindamas) ją iš pažiūros visai nešventais artefaktais, redimeidais, instaliacijomis ir performansais, sudaro vientisą atsivėrimo pojūtį, atsivertimo aktą. Visoje toje instrumentinėje artefaktų kūrimo logikoje egzistencinio tikrumo ir vientisumo atsivėrimo aktas tampa bendruomeniškumo homilija. Religiją, kuri tradiciškai apibrėžiama kaip tipizuota (suinstitucinta) tikėjimo anapusine realybe išpažinimo ir praktikavimo sistema (apimanti kultą, hierarchiją, doktriną, simbolių ir vertybių sistemą), vienijanti išpažinėjus į bendruomenę, funkciniu aspektu ir Česlovo atveju galima apibrėžti kaip jo paties įsteigtą tvarką, kuri veikia panoptiškai, kaip visa regintis žvilgsnis.

Išlaikydamas individualiai atvirą kūrėjo poziciją, jis modeliuoja konfliktą, semantiškai lingvistiškai artikuliuotą kalbiniais darymo veiksmais išgyventą ir įvardintą, aiškiai išreikštą ir tiksliai sumodeliuotą specialią panoptikuminę būseną, kuri kyla iš ribinės situacijos tarp sacrum ir profanum suvokimo.