Žydiškasis Abraomo Karpinovičiaus Vilnius

Nuo seno Vilniaus istorijoje skleidėsi kultūrų įvairovė, į šio miesto atmintį visuomet pretendavo kelios tautos – jis buvo ne tik lietuvių, bet ir žydų tapatybės dalis. Iki Holokausto Vilniuje gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi kultūrinę ir nacionalinę autonomiją istorinėje LDK sostinėje. XX a. pradžioje šis miestas buvo vienas reikšmingiausių žydų literatūros ir leidybos centrų. Tuo metu jaunoji žydų rašytojų karta turėjo galimybę atskleisti kūrybinius bandymus, tai sietina su itin sparčiu literatūros modernėjimu ir avangardo srove. Tarpukario Vilnius tapo jidiš kalbos ir kultūros atgimimo židiniu, dėl to jis neabejotinai laikomas jidišizmo sostine, kuri suformavo ne vieną garsų rašytoją. Vienas iš jų – Abraomas Karpinovičius (1918–2004), kuris gimė ir jaunystę praleido Vilniuje, mokėsi tuometinėje Vilniaus realinėje gimnazijoje (joje dirbo ir įžymusis mokytojas Jokūbas Geršteinas), jaunystėje daug skaitė Moišės Kulbako poezijos, taip pat domėjosi ir literatūros istoriko Maxo Eriko darbais. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, 1937 m. pasitraukė į Rusiją, o gimtajame mieste apsilankė tik 1944 m. Jis – dvylikos knygų autorius, didžioji kūrybos dalis skirta Vilniui, tai liudija ir knygų pavadinimai – „Vilniaus tarpukiemyje“ (1967), „Vilniaus gatvėse“ (1981), „Vilniaus kelias“ (1987), „Vilnius, mano Vilnius“ (1993), „Buvo, buvo kadaise Vilnius“ (1997), jose vaizduojamas tarpukario Vilniaus žydų gyvenimas.

Pirmą kartą lietuviškai 1998 m. pasirodžiusioje A. Karpinovičiaus apsakymų rinktinėje „Paskutinis Vilniaus pranašas“ taip pat grįžtama į prieškario Vilnių. Gimtąja jidiš kalba rašęs autorius priklauso jau poholokaustinei kūrybos paradigmai, kuri į literatūrą įvedė miesto tematiką. Vilnius taip pat svarbus ir kitų jidiš kalba rašiusių autorių Avromo Suckeverio (1913–2010) ir Chaimo Gradės (1910–1982), priklausiusių tarpukaryje susikūrusiai žydų avangardinei menininkų (dailininkų ir literatų) grupei „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“), kūryboje. Tuo metu Vilniuje veikė ir lenkų literatūros grupė „Żagary“ („Žagarai“), jai priklausiusio Czesławo Miłoszo poezijoje ir eseistikoje nuolat prisimenamas jaunystės laikų Vilnius. Poetas Tomas Venclova išryškina Vilniaus teksto specifiškumą, jame atsiveriančio prieškarinio, amžinai prarasto miesto ilgesį: „Turbūt labiausiai Vilnių ženklina faktas, kad jis beveik visada yra nostalgijos objektas. Vilniaus tekstą paprastai kuria žmonės, atkirsti nuo savo miesto, todėl labai jautrūs jo kasdienybės smulkmenoms. [...] čia nostalgija dažnesnė, giliau suleidusi šaknis, turi daugiau sluoksnių. Ir – tai galbūt svarbiausia – ji kamuoja ne tik pavienius asmenis, bet ir etnines ir tautines grupes.“¹ Taip pat ir A. Karpinovičiaus tekstuose (jie parašyti jau gyvenant Izraelyje) vaizduojama konkretaus laikotarpio miesto erdvė, kurioje atsiskleidžia tautinės mažumos – žydų – patirtys. Taip pradeda ryškėti ir Vilniaus literatūrinio mito konstravimas: istoriniam miestui pasitraukus į praeitį, jį iš naujo aktualizuoja literatūra – į žydiškąjį tarpukario Vilnių pažvelgiama amžininkų akimis.

Senasis Vilnius, Žydų kvartalo gatvelė. 1941. VVGŽM nuotrauka

A. Karpinovičiaus knyga „Paskutinis Vilniaus pranašas“ yra tarsi paminklas buvusiam ryškiam ir spalvingam žydų gyvenimui, kuris buvo negailestingai sunaikintas – per nacių vykdytą fizinį ir dvasinį genocidą 1941–1945 m. paverstas pelenais. Todėl ir ši apsakymų rinktinė atkuria žydų bendruomenės paveikslą, koks jis buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą: su giliomis tradicijomis, savitais žmonių santykiais, juokingomis ir net graudžiomis istorijomis, kurios Lietuvoje skleidėsi prieš kelis dešimtmečius. Anot prancūzų kilmės istoriko, Baltijos šalių kultūros tyrinėtojo Yves’o Plasseraud, ši gausi žydų etninė grupė buvo sunkiai prieinama kitiems, atrodė keista ir netgi gąsdinanti: „Nors įsikūręs istorinėje miesto širdyje, žydiškasis Vilniaus miestas (jidiš kalba – Vilne), arba žydų kvartalas, kurio gyventojai sudaro 30 procentų visų miesto gyventojų, yra labai uždaras. [...] Ne žydų tautybės žmonės beveik neina į žydų kvartalus, kuriuose verda savitas prekybinis, kultūrinis ir religinis gyvenimas. Lenkų kilmingieji ir miestiečiai mato ten tik nepaprastai skurdžių, labai religingų ir nuo neatmenamų laikų purvinų žmonių knibždėlyną, žmonių, kurie kelia baimę.“² Pažįstant daugiakultūrį Vilnių, kurio didelę dalį sudarė žydų kilmės gyventojai, neabejotinai svarbi yra A. Karpinovičiaus apsakymų veiksmo erdvė – joje atsiskleidžia konkreti miesto topografija: gatvių pavadinimai (Žydų, Vokiečių, Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus), Šv. Stepono, Pylimo, Šiaulių, Naugarduko, Rūdninkų, Savičiaus, Didžioji, Trakų, Škaplierinės (dabar – Jurgio Bielinio)), kultūros erdvės (Vilniaus žydų liaudies teatras, Strašūno biblioteka, YIVO institutas, kavinė „Žaliasis štralis“, Vilniaus realinė gimnazija, Velfkės kavinė), gamtos, kultūros objektai (Bernardinų sodas, Vingio parkas, Pilies kalnas, Trijų Kryžių kalnas, Katedros aikštė, Šeškinės kalvos, Panerių kalvos). Apsakymuose taip pat dažnai išnyra ir Vilniaus Didžioji sinagoga su pereinamaisiais kiemais ir maldyklomis. A. Karpinovičius šią miesto erdvę perteikia per žmones ir jų komiškus, dažnai net graudžius santykius, kur ryškiausiai atsiskleidžia įvairūs miesto keistuoliai. Knygoje minimi įžymūs ir daug nusipelnę žydų bendruomenės atstovai – jau minėtas Vilniaus realinės gimnazijos mokytojas Jokūbas Geršteinas, Strašūno bibliotekininkas Chaikelis Lunskis, laikraščio „Vilner Tog“ („Vilniaus diena“) redaktorius Šimšonas Kahanas, gydytojai Jakovas Vygodskis ir Cemachas Šabadas, Vilniaus rabinas Chaimas Ozeras Grodzenskis, YIVO direktorius Maksas Vainrachas ir kiti.

Ypatingas dėmesys šioje A. Karpinovičiaus apsakymų rinktinėje skiriamas būtent žemųjų sluoksnių gyventojams – marginalams, kurie dažnai lieka socialinio gyvenimo paribyje. Tai vagys ir prostitutės, bepročiai ir valkatos, aktoriai, smulkūs prekiautojai ir amatininkai – paprasti žmonės, dažnai keisti, tačiau kartu nuoširdūs ir autentiški, be jų neįsivaizduojamas kasdienis tarpukario žydų gyvenimas. Tačiau knygoje pasirodo ir kita asmenų grupė – tai gojai ir gojės, taip pat šeigecai ir šiksės, kurie iškrenta iš žydų bendruomenės konteksto, – jie apibūdinami kaip kitatikiai, tačiau gyvenant Vilniuje, kuriame koegzistavo skirtingų tautybių ir konfesijų atstovai, toks susidūrimas tapdavo neišvengiamas. Žinoma, taip nuotaikingai ir realistiškai vaizduojami asmenys galėjo turėti prototipus – šie kadaise siauromis Vilniaus gatvėmis vaikštinėję žmonės atgyja A. Karpinovičiaus knygoje ir žvelgia jau į mus, XXI a. vilniečius. Dėl šios priežasties ši apsakymų rinktinė yra unikali ne tik kaip literatūros kūrinys, bet ir kaip istorijos liudijimas – tragiškai pasibaigusio Vilniaus žydų gyvenimo kronika, persmelkta neišsakyto ilgesio. Apsakymų stilius taip pat įtaigus ne vien dėl įdomios istorijos, bet ir dėl efekto, kurį sukelia neretai komiškas pasakojimas ir tragiška jo pabaiga. Kūriniuose vaizduojami žmonės stengiasi išlikti, sprendžia asmenines problemas, konkuruoja su kitais, myli ir jaučia nusivylimą, tačiau netikėtai į Vilnių įžengė naciai ir šių žmonių gyvenimo linija nutrūko getuose ar ties Panerių duobe. Tokia iš pirmo žvilgsnio staigi pabaiga po linksmų ir kupinų žaismės įvykių nurodo ir paties A. Karpinovičiaus norą literatūroje kalbėti labiau apie intensyvų tarpukario žydų gyvenimą negu apie mirtį – Holokausto tragediją.

A. Karpinovičiaus literatūrinėje Vilniaus erdvėje veikia ypatinga socialinė grupė, be kurios tarpukario žydų gyvenimas nebūtų toks savitas ir nuotaikingas. Tai bepročiai ir valkatos, realiai nekeliantys jokios grėsmės, bet vis tiek atkreipiantys į save kitų dėmesį pernelyg ekscentrišku elgesiu. Apsakyme „Paskutinis Vilniaus pranašas“ (taip vadinasi ir visa A. Karpinovičiaus knyga) pagrindinis vaidmuo tenka Isersonui, kuris Vilniaus Didžiosios sinagogos kieme kasdien sakydavo viešą pamokslą apie artėjantį Vilniaus sunaikinimą: „Vilniaus žydai, kad jus perkūnas trenktų! Aš, paskutinis pranašas Vilniuje, matau jūsų galą. Kai jūs miegate su savo žmonomis, manote, kad jau sučiupote Dievą už barzdos! Tad galiu pranešti, kad dar atsirūgs jums tas malonumas, jeigu negalvosite apie tai, kas toliau gali būti. Tebūna jums žinoma, jog mūsų galvoms artėja skerdynės! Reikia gelbėtis, reikia bėgti iš Vilniaus!“³ Šis veikėjo monologas kupinas patoso – liepsninga jo retorika niekas netiki, nors toks emocingas kalbėjimas kitų pamišėlių palankiai įvertinamas. Akivaizdu, kad Isersonas nebūtų turėjęs galimybės tai daryti, jeigu nebūtų buvę Didžiosios sinagogos, tapusios jo tribūna, iš kurios galėjo kreiptis į kitus ir būti išgirstas. Tai ne tik išskirtinė erdvė, kur meldžiamasi ir atliekamos religinės apeigos, ji atvira visai bendruomenei, taip pat ir A. Karpinovičiaus vaizduojamiems miesto keistuoliams: „Didžioji sinagoga nebuvo vien maldos namai. Šulhoifas⁴ (Rusijos imperijos laikais dar vadintas Mokyklos kiemu) buvo kasdienių žydų bendruomenės susibūrimų, švietimo ir savarankiškų studijų vieta, visuomeninis ir dvasinis žydų gyvenimo centras. Šulhoife vykdavo įvairūs susirinkimai ir susitikimai, būdavo sudaromi sandoriai, aptariamos naujienos.“⁵ A. Karpinovičius literatūroje išsaugojo ne tik žydų bendruomenės atminimą, bet ir jos kultūrą, ypač architektūros paminklus, kurie jau nebus atstatyti, – po Antrojo pasaulinio karo jie buvo sugriauti amžiams. Toks likimas buvo skirtas ir Vilniaus Didžiajai sinagogai, įsteigtai 1572 m. (renesanso stiliaus mūrinė jos vietoje pastatyta 1642 m.). Vėliau po 1748 ir 1749 m. kilusių gaisrų Didžiosios sinagogos interjeras ir eksterjeras buvo rekonstruoti vėlyvojo baroko stiliumi pagal Jono Kristupo Glaubico projektą. Žydų kilmės dailininkas Rafaelis Chvolesas (1913–2002), taip pat priklausęs grupei „Jung Vilne“, tapybos darbuose vaizdavo jau tik šios sinagogos griuvėsius.

Tačiau ne vien dėl nuolatinių pamokslavimų (dėl jų žmona paprašo rabino skyrybų) Didžiojoje sinagogoje Isersonas laikomas bepročiu – jo pamišimas įgauna naują formą: „Vieną dieną Isersonas apsiskelbė konsulu ir ėmė išdavinėti išvažiavimo vizas. Jis sėdėjo ant Laidotojų maldyklos laiptų ir dalijo savo išrašytas vizas, kurios buvo šitokios: „Aš, rabinas Isersonas, paskutinis pranašas mieste, išduodu popierių vykti į pasaulio kraštą. Į ten galima vykti traukiniu arba povandeniniu laivu. Pateikęs šią vizą neprivalo mokėti už bilietą“ (p. 64). Galima pasakyti, kad A. Karpinovičiaus knygos veikėjai, kaip ir Isersonas, nėra pasyvūs – jie ieško galimybių, kaip išeiti iš nepalankios situacijos, ir imasi net idiotiškų veiksmų. Rašytojas sukūrė ryškius charakterius, kurie neištirpsta bendrame tarpukario Vilniaus fone, jis vaizdavo asmenybes, esančias anapus sveiko proto ribos, bet kartu ir individualias, besilaikančias savitų nuostatų ir idėjų, kurias jos gina. Isersono beprotybė pasiekia kulminaciją, kai jis regėjime išvysta Didžiosios sinagogos sunaikinimą: „Kolonos, kurios palaiko išgaubtas lubas, perlaužtos; purpurinės Aron-kodešo užuolaidos suplėšytos; varinės Aron-kodešo durys numestos už sakyklos; ąžuoliniai suolai išmėtyti kur pakliuvo. Ir Vilniaus Gaono maldyklą savo vaizduotėje jis matė sugriautą, duris sulaužytas, iš stiklų – vien šukės. Visos maldyklos ir sinagogos – sudaužytos į šipulius. Geležiniai vartai, kurie vedė į Žydų gatvę, išlupti iš kartų kartas pergyvenusių vyrių. Šalia Strašūno bibliotekos, Sinagogų kieme, [...] matė išmėtytas suplėšytas Toras“ (p. 65–66). Po šios Isersoną taip sukrėtusios vizijos prasideda tylos etapas, liudijantis, kad nėra būdų, tinkančių artėjančiai tragedijai išreikšti. Šis apsakymas baigiasi kaip ir dauguma kitų A. Karpinovičiaus tekstų – neišvengiama Holokausto tragedija. Isersono pranašystė išsipildo.

Didžiosios sinagogos erdvėje galima sutikti ir kitą veikėją – Vilniaus valkatą Rochelę, kuri vaizduojama apsakyme „Rūmų dama Rochelė“. Jos išvaizda kažkuo primena ir dabartinėmis Vilniaus gatvėmis slampinėjančią miesto įžymybę, vietinių pramintą Rožyte. Tai įrodo, kad šiame istoriniame mieste visais laikais gyveno iš visuomenės išsiskiriantys asmenys, kurie patekdavo į kitų akiratį. Žydų istorijos tyrinėtoja Odile Suganas, kalbėdama apie tarpukario Vilniaus kasdienybę, išskyrė ir ypatingus jo gyventojus: „Kai kurie vilniečiai prisimena, kad trečiajame dešimtmetyje miesto gatvėmis dar klaidžiojo beveik legendiniai žydų personažai, pavyzdžiui, Rochil di Mešugene (beprotė Rochelė), liesas siluetas, pasidabinęs neįtikėtiniausios formos skrybėle.“⁶ Akivaizdu, kad A. Karpinovičiaus apsakymų veikėja turėjo prototipą – Rochelė atrodo komiškai, net groteskiškai: apsivilkusi skarmalais, ji nešioja didelę skrybėlę su raudonu kaspinu. Be to, įsivaizduoja esanti Rusijos imperatorės Jekaterinos Didžiosios rūmų dama, tačiau reto pragiedrėjimo akimirkomis prisimena ir savo tikruosius namus Trakuose.

Šiame kūrinyje vėl pasirodo Isersonas, tas pats Vilniaus pranašas, atrodo, kad A. Karpinovičiaus veikėjai keliauja iš vieno apsakymo į kitą. Odile Suganas atskleidė ir Isersono prototipą, kuris Vilniuje buvo žinomas ne kaip „pranašas“, bet kaip „mesijas“: „O štai 1929 metų 25 dieną Vilner Tog paskelbia naujieną, ir kuo rimčiausiai – kokia šventvagystė! – informuoja skaitytojus, kad neseniai mirė „Mesijas“. Tai buvo barzdotas, beprotiškų akių, vilniečiams gerai pažįstamas žmogelis. Dienraštis skelbė, kad „mažai yra tokių, kurie nepažinojo „Mesijo“. Jis gyveno iš išmaldų ir turėjo „butą“ šulhoifo ritualinės pirties vestibiulyje.“⁷ Apsakymo pradžioje jis pasirodo kaip daug įžūlesnis personažas, kuris nevaldomu elgesiu gąsdina Rochelę ir kitus: „Šiaip Isersonas buvo visai padorus žmogus, gražia barzda ir Gemara jam buvo nesvetima, tik kad vartojo bjaurius žodžius ir koneveikė sinagogininkus. Be to, jis siautėjo Žydų gatvėje, daužydavo Velfkės užeigos langus, kad anas jam duotų pinigų vežimaičiui nuvykti į stotį nusišlapinti“ (p. 102). O Rochelė pasižymi kur kas santūresniu charakteriu, ji visą laiką nuobodžiauja, kol jos gyvenime įvyksta permainos: kartą į Didžiosios sinagogos kiemą atvyksta naujas beprotis – kantorius Gedalkė (bandantis arbatinuke užšaldyti dainas) ir ji jį įsimyli. Apsakyme vaizduojama komiška scena iš Rochelės ir Gedalkės vestuvių, kurios įvyksta naktį Didžiojoje sinagogoje: „Vilnius paskui ilgai kalbėjo apie tas linksmybes. Buvo apie ką kalbėti. Rylininkas Šmuelis suko savo instrumentą aukštai tonais. [...] Judkė Merga lindo, kur nedera. Girtutėlis Šneikė pavogė iš Senderio jo poemą. Senderis ritmiškai kaukė. Heršelis Staugūnas, kuris uždarbiaudavo koncertuodamas vienstygiu smuiku, užvažiavo stryku nuotakai į akį. [...] Visi garavo degtine. Amsėjo, verkė, klykė. Nuo šėlimo langų stiklai virpėjo“ (p. 113). Šis vestuvinis siautulys primena nevaldomą, chaotišką, netgi pirmykštį veikimą pasiduodant pačioms tamsiausioms jėgoms. Ir visa tai nepraeina be pasekmių – visi bepročiai, išskyrus Rochelę, išvežami į Valkininkus, bet, negalėdama išsiskirti su Isersonu, ši seka jį iš paskos. Įdomu ir tai, kad A. Karpinovičius apsakyme mini dar imperiniame Vilniuje, Naujojoje Vilnioje, įkurtą psichiatrijos ligoninę, kuriai vadovavo įžymus psichiatras ir rašytojas Nikolajus Krainskis.

Tarpukario Vilniuje buvo svarbi ne tik Didžioji sinagoga, bet ir Vilniaus žydų liaudies teatras – tai pagrindinės A. Karpinovičiaus apsakymų erdvės. Autobiografiniame apsakyme „Medis prie teatro“ vaizduojami rašytojo tėvas Vilniaus žydų liaudies teatro vadovas Moišė Karpinovičius ir jo motina. Veiksmas rutuliojasi minėtame žydų teatre, viename iš didžiausių tarpukario Vilniaus kultūros centrų: „Visas miestas žiūrėjo teatrą, nes visi jį lankė. Jauni ir seni, varguoliai ir turčiai, kilmingi ir padugnės“ (p. 139). Lenkų kilmės žydų literatūros ir kultūros tyrinėtoja Joana Lisek akcentavo Vilniaus teatro aktyvumo laikotarpį, kuris sietinas su jidiš kultūros sklaida: „Tolesnę teatro raidą, ypač aktyvią tarpukariu, labiausiai lėmė jidišistinės tendencijos. Žydų bendruomenėje išpopuliarėjęs jidiš teatras turėjo didesnę įtaką nei kitos kultūros meno sritys.“⁸ Teatre buvo pastatyta Avramo Goldfadeno muzikinė drama „Sulamita“, taip pat „Bar Kochba“, kurias režisavo dailininkas Leibas Kadisonas, drama pagal Šolem Aleichemo kūrinį „Tevjė pienininkas“ ir J. L. Gordono „Našlaitė Chasia“. A. Karpinovičius ne tik nurodė to laiko spektaklių repertuarą, bet ir išryškino painius žmonių tarpusavio santykius, begalinį jų ryžtą ištikus negandai bei atsidavimą, taip pat minima ir garsioji teatro grupė – „Vilner Trupe“ („Vilniaus trupė“), sulaukusi pasaulinės šlovės.

Apsakyme juntamas konfliktas tarp tėvo ir motinos, kurios požiūris į teatrą yra itin priešiškas: „Motina neapkentė teatro. Ne tiek dėl teatro, kiek dėl aktorių. Ji manė, kad šio amato imasi dykūnai ir tinginiai, kurie nenori rytais keltis į darbą kaip visi žmonės. Be to, ji teigė, jog tai iš viso ne amatas, nes visi tai moka“ (p. 132). Dar viena priežastis – teatro įžymybė Regina Cunzer, kuriai pavydėjo: „Be visapusiško talento, Regina Cunzer dar turėjo pilnas krūtis, o ir kitos jos kūno dalys buvo atitinkamo putnumo. Nieko nuostabaus, kad motina matė joje visas bėdas. Ji perspėjo tėtį: Moiše, scenoje ji kraipo užpakalį, o salėje padoresni žmonės suka nosis…“ (p. 127) Ši veikėja, atsiskleidžianti tik kūrinio pradžioje, vaizduojama kaip gyvybinga – gundanti ir itin moteriška, sulaukusi aktyvaus kitų vyrų, taip pat ir žydų teatro vadovo Moišės, dėmesio. Pasirodo ir Šimšonas Kahanas, jau kaip „Vilner Tog“ teatro kritikas, parašęs neigiamą spektaklio, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Regina Cunzer, recenziją. Aktorė buvo priversta palikti teatrą, tai lėmė ir sezono pabaigą. Apsakyme vaizduojamas bandymas itin blogomis sąlygomis – skolos, sergantys aktoriai, neįvykusios premjeros ir dėl to patiriami dar didesni finansiniai nuostoliai – išsaugoti šį kultūros centrą. Tačiau, nepaisydamas nuolatinių motinos replikų („tesudega teatras“) ir dažnų negandų, teatro vadovas Moišė visuomet tiki, kad gali būti kitaip: „Teatras degė tėčio akyse. Degė tykia ugnele, kuri ne naikino, o šildė svajonę, žydrą svajonę apie teatrą, kuri niekad nevirto tikrove“ (p. 132). Tai kartu ir liudijimas apie ištikimybę, sąmoningą apsisprendimą eiti tikslo link, nors ji s ir neišsipildo.

Rodos, didžiausia drama nutinka, kai teatras (motinos džiaugsmui) sudega – šis epizodas vaizduojamas gana šmaikščiai, nesukeliant apmaudo dėl nelaimės: „Iš viso teatro liko keletas nuodėgulių. Viskas supleškėjo. Dekoracijos degė kaip balanos. Kėdės irgi ne prasčiau. Liko vien tik vinys. [...] Motina pakėlė rankas į dangų – atsikratė pagaliau“ (p. 137). Vėliau buvo bandoma teatrą atkurti, tačiau visa tai staiga nutrūko, kai Vilniuje pasirodė naciai. Ir šią situaciją A. Karpinovičius perteikia itin subtiliai ir jautriai: „Teatras nuėjo į amžinybę drauge su tėčiu. Medis liko“ (p. 141). Šiame apsakyme nėra atskleisti istoriniai faktai, bet iš bendro kūrinio konteksto galima suprasti, kokia tragiška buvo šio realiai egzistavusio teatro ir jo aktorių baigtis. A. Karpinovičius, vaizduodamas paprastus tarpukario Vilniaus žmones, kurie nestokojo ryžto ir drąsos viską pradėti iš naujo, suvokė jų sunkias gyvenimo sąlygas, tačiau nevengė ironijos ir komiškų intonacijų. Gal tik tokiu būdu įmanoma kalbėti apie tai, kas jau amžinai prarasta? Žmogus gyvas, kol atsimena savo praeitį ir istoriją, todėl šis apsakymas yra dar vienas bandymas liudyti praėjusį Vilniaus žydų gyvenimą, nors ir nedidelį jo tarpsnį. Kitas A. Karpinovičiaus tekstas „Buvo, buvo kadaise Vilnius“ dėl itin ryškiai išreikšto (autoriaus?) balso gal net labiau primena esė nei apsakymą: „Rugsėjo aštuntąją, ėjo 1995 metai, stovėjau Vilniuje prie buvusio žydų teatro sienos. [...] Drauge su manimi ten buvo susirinkusi grupė žydų iš buvusios Vilniaus bendruomenės ir miesto valdybos atstovai. Jie atvyko dalyvauti ceremonijoje pritvirtinant marmurinę lentą prie pastato, kuriame buvo žydų liaudies teatras, įkurtas Nachemo Lipovskio ir vadovaujamas Moišės Karpinovičiaus, mano tėvo. Teatras veikė tol, kol vokiečiai atėjo į miestą ir išvežė jo piliečius žydus į Panerius, į mirtį“ (p. 142). Tai vienas iš kelių kūrinių, esančių A. Karpinovičiaus apsakymų rinktinėje, kur taip atvirai ir nedviprasmiškai prabylama apie Holokaustą.

A. Karpinovičiaus knyga „Paskutinis Vilniaus pranašas“, lietuvių auditoriją pasiekusi vertėjo iš jidiš kalbos Cvi Smolekovo pastangomis, yra dar vienas kūrinys, liudijantis anapus išėjusiųjų artimą ryšį su gimtuoju miestu Vilne, unikaliu jo architektūriniu paveldu ir gamta. Tarpukario Vilniaus žydų gyvenimas taip pat svarbus ir mūsų istorinei atminčiai – literatūra gali padėti susigrąžinti praeitį ir ją aktualizuoti dabartyje. Todėl ir knyga gali būti paminklas, įamžinęs žmones, kurie kadaise gyveno šalia mūsų.

–  –  –