Palanga. Atminties žaidimas
Kelionė prasideda apie ją galvojant. Planuojant, apžiūrinėjant kambarių ir pastatų, kuriuose galėčiau apsistoti, nuotraukas. Aš jau nebe darbe, aš ten, kur atostogausiu.
Palanga buvo pirmųjų mano atostogų vieta. Dar nebuvo pigių skrydžių, pamažu tik vėrėsi Lietuvos sienos, kelionės į užsienį atrodė prabanga. Važiuodavome čia su tėvais kiekvieną vasarą.
Riedėdama autobusu autostrada iš Vilniaus pastebiu vaikystėje įrašytus ženklus. Čia kartais sustodavome su tėčiu, šalia teka šaltinėlis, dabar ten yra ir kavinė pavadinimu „Šaltinėlis“. Kokį miestą žymi tas bažnyčios bokštas tolumoje, Kaišiadoris? Pamenu, jis reikšdavo, kad Kaunas jau nebetoli. Pamatę miestų, kurie būdavo mūsų kelionės tikslas, pavadinimus, kartu su tėvais šaukdavome: „Valio! Valio! Valio!“ Tris kartus.
Kai važiuodavome į Palangą su seneliais, netoli Raseinių jie dainuodavo Maironį pagal Naujalio muziką: „Už Raseinių, ant Dubysos, / Teka saulė, teka; / Geltonplaukės puikios visos / Šneka ten, oi šneka.“ Sustodavome aukščiausioje automagistralės vietoje. Ten būdavo išvyniojami sumuštiniai, supjaustomas pomidoras, agurkas, padengiamas improvizuotas stalas. Seneliams keliai buvo svarbūs – jie abu Vilniuje studijavo kelių inžineriją, ten ir susipažino. Kai atsirado „Google“, močiutės jau nebebuvo, bet paieškos sistemoje radau jos pavardę – kaip pirmosios moters, baigusios kelių inžineriją.
Išlipus Palangos autobusų stotyje (kada ji išsikėlė iš centro?) pasitinka kirų balsai. Kartais sėdėdama darbe Žirmūnuose nuo Neries pusės girdžiu kirus. Ir įsivaizduoju, kad esu prie jūros.
Einu link bažnyčios, šalia kurios per „Airbnb“ išsinuomojau kambarėlį. Tiksliau, visą butą su integruota į kambarį maža virtuve, vonios kambariu. Naujos statybos name, apstatytą „Ikea“ baldais. Sau vienai. Ir prisimenu, kaip su tėvais ir sese buvome apsistoję viename kambaryje, aš, mažiausia, miegojau ant sustumtų fotelių ir visą naktį negalėjau užmigti. Atostogos būdavo susietos su taupymu, savęs ribojimu, saikingais malonumais.
Buvo devyniasdešimt kažkelinti. Veždavomės elektrinę viryklę, spiralę vandeniui virinti, visokio negendančio maisto. Kartais valgydavome valgykloje „Rūta“, šalia stoties. Kartą per savaitės atostogas su tėvais nueidavome ir į kurią nors kavinę, paprastai Basanavičiaus gatvėje, vakarienės. Matyt, veikiama pasąmonės imu taupyti maistui ir per šias atostogas. Prisimenu, kaip mokykloje nevalgydavau pietų ir duotus pinigus taupydavau.
Žiūriu į Jūratės ir Kastyčio skulptūrą prie tilto ir mintyse kaip kino kadrai keičiasi vaizdai. Girdžiu močiutę, deklamuojančią Maironį: „Oi Kastyti Baltalyti, / Kam žuvytes man vilioji? / Kam vilioji marių giją? / Marės – mano viešpatija! / Aš – Jūratė nemarioji.“ Palangoje susiveja keli laiko sluoksniai. Kūdikystė, vaikystė, paauglystė (pamenu, kaip Basanavičiaus gatvėje nusipirkau savo pirmus gotiškus „spyglius“) ir dabartis, kuri dingsta paspaudus klavišą „Wordo“ faile, į kurį rašau.
Ko aš čia atvažiavau? Žaisti atmintimi? Einu į vietas, kuriose kadaise leidau laiką, ir stebiu, ką prisiminsiu, ką pajusiu.
Kitą rytą leidžiuosi Vytauto gatve parko link, vaikystėje visada apsistodavome toje Palangos pusėje. Vietų ženklai kutena atmintį. Iškaba, pavadinimas, pastato detalė, suolelio forma. Iššoka kadrai, kurių nežinojau esant. Pamenu popkornus, cukraus vatą, karietas su arkliais. Netoli Ronžės, ant Vytauto ir Basanavičiaus gatvių kampo, senoviškame raudoname name, buvo knygynas. Dabar čia „Rimi“, ir ta uždaryta. „Iki pasimatymo ateinančią vasarą“, – užrašyta ant durų. Šešiolikos, kai sanatorijoje gydžiausi nuo depresijos, čia pirkau knygą „Veronika ryžtasi mirti“. O čia – Vasaros skaitykla. Eidavome su seneliais lietingomis dienomis. O šitame pastate buvo daug telefono būdelių, atvykę su tėvais iš čia skambindavome namo. Čia buvo restoranas, tėvai pasakojo, kad ten šoko. O čia – senoji vaistinė. Vis dar dirba! O čia „Ramybė“, o čia parduotuvėlė, kur eidavome ledų.
Einant toliau, pasukus į Dariaus ir Girėno gatvę, prisiminimai išskysta. Ar aš čia tikrai buvau, ar tik sapnavau? Prieinu namą Plytų gatvėje, kuriame kelias vasaras buvome apsistoję. Apeinu, fotografuoju. Lyg į jūrą panyru į miglotą, nenusakomą laiką ir plūduriuoju.
„Gintaro“ sanatorijos korpusas, kuriame taip pat buvome apsistoję su tėvais, apleistas. Jau vėliau, būdama paauglė, du kartus vykau į šią sanatoriją. Tada mane gydė nuo depresijos. O aš rašinėdavau į užrašų knygutes visokius dalykus, skaičiau Jurgą Ivanauskaitę ir romantiškai vaizduodavausi save veikėja iš filmų apie džiova sergančius, kurortuose vaikštinėjančius menininkus. Aš irgi būsiu menininkė, būsiu rašytoja! Mano gyvenimas bus svarbus, išskirtinis, paliks pėdsaką.
Iš „Gintaro“ teritorijos norisi išeiti kuo greičiau. Kokiame tamsiame, izoliuotame savo pasaulyje turėjau gyventi, kad būdama penkiolikos kasdien, ištisus metus, guosdavausi mintimis apie savižudybę. „Tai praeitis, tik praeitis“, – sakau sau, nusipurtau ir paspartinu žingsnį.
Birutės parkas. Sesę Eglę kiekvienais metais fotografuodavo prie Eglės žalčių karalienės skulptūros (aš pavydėdavau). Prie Kristaus, kai skulptūrą atstatė (iš senelių kalbų jaučiau, kad tai buvo svarbu), stodavomės visi. Kadrai juostiniams fotoaparatams (juostelėje tilpdavo daugiausia 36) buvo kruopščiai suplanuoti. Prie tilto, prie jūros, saulei leidžiantis, mes su sese parke prie liūto skulptūros. Nors vartydama tėvų albumus randu ir nesurežisuotų kadrų. Nuotraukose mano tėvai jauni, jaunesni nei aš dabar. Kokie jie tada buvo, ką galvojo, kaip jautėsi?
Kartą su seneliais buvome apsistoję Tiškevičių rūmuose, cokoliniame aukšte. Pasakoju ir pati nesu tikra, kad taip buvo, taip neįtikėtinai skamba. Močiutė tada dirbo muziejuose Vilniuje, buvo viena tų moterų, sėdinčių salėse ir prižiūrinčių tvarką. Žaisdavome lakstydamos aplink rūmus su sese ir kitais muziejininkų vaikais.
Įeinu į Gintaro muziejų, toliau žaidžiu atminties žaidimą. Pamenu Saulės akmenį, kadaise pavogtą ir surastą, – istorija lyg iš detektyvo. Beveik kiekvienoje salėje sėdi po moterį. Girdžiu jų dūsavimus, jaučiu jų nuobodulį. Moterys gintaro kambariuose pačios primena inkliuzus. Norėčiau ko nors paklausti ar ką nors pasakyti, bet nedrįstu. Tad apsimetame, kad vienos kitų nematome. Staiga salėje, kurią apžiūrinėju, ima pypsėti (signalizacija?). Atsitraukiu nuo apžiūrinėjamos komodos ir raminu save, kad nieko blogo nepadariau. Ateina darbuotoja, pasižiūri, nueina.
Iki jūros, kai gyveni Tiškevičių rūmuose, visai netoli. Norėčiau vėl čia gyventi. Dienomis galėčiau pabūti viena tų moterų gintarų pripildytose salėse. Namų link žingsniuoju pajūriu. Kol pareinu, spėja sutemti. Tokiu laiku, kovo pradžioje, Palangoje nykoka, tuščia, kas antra parduotuvė nedirba. Miestai prie jūros turi bipolines tapatybes.
O kas kitame Vytauto gatvės gale? – galvoju, po pasivaikščiojimo grįžusi namo prie bažnyčios. Dzingt, juk Palangoje buvo atrakcionų parkas su apžvalgos ratu! Kartą esu juo supusis. O kitą kartą neišdrįsau, bet sesuo su tėčiu kilo (mama bijojo aukščio). Visą kelią namo žliumbiau iš apmaudo. Iki pat tos vietos, kur stovėjo atrakcionai, taip ir nenueinu, bet naktį sapnuoju, kad jos ieškau, klausinėju mamos, kur apžvalgos ratas.
Ką dar reikia parašyti? – galvoju, kai kalbamės telefonu su draugu iš Vilniaus apie Palangą. Kas sudarydavo atostogų bagažą? Kas yra universali patirtis, atpažįstama kito, tai, apie ką verta rašyti?
Apie maudynes? Pamenu, tėtis mus abi su sese laikė už rankų, šokinėjome per bangas, jos atrodė didesnės už mane. Murktelėjau, bet tėčio rankos ištraukė. Sakiau, kad „vos nepaskendau“, ir iš šitos frazės šeimoje dar ilgai būdavo švelniai pasijuokiama. Tai vienas tų retų prisiminimų apie tėvišką, rūpestingą, žaismingą tėtį.
Žiūrinėju skelbimus, kas šiuo metu vyksta Palangoje. Nueinu į mokslo populiarinimo paskaitą apie Baltijos jūros taršą kurorto muziejumi tapusioje „Anapilio“ viloje. Įdomu, kas susirinks. Tikriausiai Palangos inteligentai. Esu jauniausia klausytoja (kaip gera ką tik suėjus trisdešimt dvejiems pasijusti jauniausiai). Mokslininkas iš Klaipėdos nuotaikingai pasakoja apie jūrų kiaules ir invazines rūšis – žuvis grundalus („Valgai grundalus – gelbsti antis!“ – skelbia užrašas ant informacinės lentos šalia tilto). Apie taršą, kuri būna ir garsinė. Kalant polius visos jūrų kiaulės 35 kilometrų spinduliu nuo triukšmo apkursta.
Prieš važiuodami atgal į Vilnių dar nueidavome prie jūros įmesti monetos – kad kitais metais grįžtume. Man tai buvo svarbus ritualas. Labai norėdavau grįžti! Kokie ilgi atrodydavo metai, svajodavau apie bangas ir smėlį mokykloje per pamokas. Įmetu monetą ir šįkart, nors, prisiminusi mokslininko iš Klaipėdos paskaitą, sudvejoju.
Kelionės su seneliais baigėsi, kai man buvo dvylika, po senelio mirties. Močiutę lėtai paralyžiavo neaiški kūno liga. Aš tapau paaugle, važiuoti kažkur su tėvais nebesinorėjo, sesuo baigė mokyklą ir persikraustė gyventi į Klaipėdą, tad jei vasarą dar ir važiuodavome prie jūros, apsistodavome pas ją. Taip net nepastebėjau, kaip baigėsi kasmet lauktos atostogos Palangoje.
Kodėl prisimenu šiuos, o ne kitus dalykus? Kad ir tą akimirką, visiškai neypatingą, kai man buvo kokie vienuolika. Pavakarys, vasara, saulė pamažu leidosi, su tėvais kirtome tiltelį per Ronžę į Basanavičiaus gatvę. Nieko, visiškai nieko neįvyko. Bet kažką sau mąsčiau apie atmintį. Pasakiau sau, kad va imsiu ir prisiminsiu.
