Kas bendra tarp sporto ir totalitarinių režimų?
Šiemet minint Sausio tryliktosios metines teko apsilankyti Seimo rūmuose. Ten buvo dalijami lankstinukai, paaiškinantys plačiajai visuomenei, kodėl mes minime šią dieną. Vienas puslapis ypač sudomino: apie 1991 m. sausio 9 d. įvykius rašoma, kad Sovietų Sąjunga ėmė atvirai demonstruoti jėgą, o žmonės rinkosi prie pastatų, pasiryžę juos apginti nuo galimų puolimų. Tolesnės teksto eilutės intriguoja: „Tą dieną Kauno sporto halėje įvyko krepšinio rungtynės, kuriose Kauno „Žalgiris“ įtikinamai nugalėjo CASK.“ Pateikiama ištrauka iš tų metų sausio 11 d. „Respublikos“ laikraščio, kuriame šalia krepšininkų nuotraukos randame antraštę „Armijos sutriuškinimas Kaune“. Kodėl būtent tokia antraštė prie krepšininkų nuotraukos? Iš viso to peršasi viena mintis: pergalė krepšinio rungtynėse mums reiškė pergalę mūšio lauke.
Nuo pat antikos laikų sportas buvo priemonė, padedanti valdyti mases. Euergetizmo terminas, kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio euergeteo („daryti gera“), apibūdina moralinę prievolę rengti žaidynes, spektaklius ar kitokio pobūdžio šventes ir pasilinksminimus. Tokią prievolę turėjo valdovai ir įvairūs politiniai veikėjai helenistiniu, o vėliau Romos imperijos laikotarpiu. „Duona ir žaidimais“ buvo lengvai paperkama liaudis. Gladiatorių kautynės, kovos, vežimų lenktynės ar kitokio pobūdžio pasirodymai sutraukdavo pilnus amfiteatrus ir cirko arenas, o publika lažindavosi ir sirgdavo už savo favoritą. Po ilgos pertraukos sporto spektakliai atgimė XIX a. pab., o įdomiausia tai, kad šis atgimimas vyko nacionalizmo kontekste.
Žurnalo „Lo sport fascista“ viršelis. 1930. Fondazione Cirulli
nuosavybė
Sporto spektaklių svarbą puikiai suprato Mussolini ir Hitleris, kurie sportą interpretavo kaip karo įžangą. Italija ir Vokietija tarpukariu organizavo svarbius pasaulinio lygio sporto renginius, kurie buvo puiki proga parodyti pasauliui sėkmingą totalitarinių režimų valdymą. Abiejų šalių tikslas buvo įtvirtinti fizinį lavinimą tarp masių parodant fizinę ir psichologinę tautos jėgą ir taip įveikti nusivylimą ir traumatizmą, likusį po Didžiojo karo. Tačiau iš pat pradžių reikėjo, kad tauta susidomėtų sportu ir pradėtų sportuoti, todėl buvo imtasi reformų.
Italijoje į valdžią atėję fašistai ėmėsi radikalių reformų sporto srityje. 1925 m. įkurta organizacija, kurios tikslas buvo motyvuoti italus mankštintis poilsio valandomis, jiems pateikiant turiningą sportinę programą. Propaganda teigė, kad fašizmo tikslas – lavinti tautą ne tik tam, kad šios atstovai taptų plaukimo ar laipiojimo po kalnus specialistais, bet ir tam, kad būtų parengti būsimi kariai. Nors fašistų siūloma sportinė veikla sudomino tik vidurinę klasę, gyvenančią miestuose, ir didžioji dalis italų neįsitraukė į sportinę veiklą, fašistų viltis buvo jaunimas, kuris sportuodamas treniravo kūną ir ruošėsi būsimai kovai. Viešos fašistų kalbos buvo kupinos vilties, kad sportas padės suformuoti naujo tipo mentalitetą. Sportas turėjo italus paversti ne tik puikiais atletais, bet ir aršiais fašistais. 1928 m. propagandos tikslais pradėtas leisti mėnesinis žurnalas „Lo sport fascista“, kurio tikslas – motyvuoti italų tautą sportuoti. Štai kaip rašytojas Marcello Gallianas aprašė fašizmo ir sporto santykį: „Jei šiandien egzistuoja grynas fašizmas, tai jis triumfuoja gimnazijose ir stadionuose. Šiose vietose tereikia būti jaunam ir nieko daugiau.“
1934 m. Italijos surengtas pasaulio futbolo čempionatas sulaukė didelio pasisekimo ne tik dėl puikios organizacijos ir finalinės squadra azzurra pergalės, bet ir dėl aukštos stadionų infrastruktūros kokybės. Ši pasaulio taurė taip pat akcentavo turizmo svarbą – tąkart jis buvo suprastas savotiškai: pabuvoti naujuose stadionuose reiškė aplankyti Mussolini Italiją. Čempionatas nebuvo vien tik sportinis įvykis, jis taip pat „reklamavo“ fašistų nuveiktą darbą kuriant „naująją Italiją“. Buvo pastatyti milžiniški stadionai ir sportiniai kompleksai visoje Italijoje, išskyrus Romos miestą, kuris liko mažai paliestas šios laukinės statybų karštinės. Viename didžiausių stadionų Turino mieste, pavadintame Mussolini vardu, galėjo tilpti 70 000 žiūrovų. Sportas tapo tam tikra fašistų politine vitrina: 1937 m. jie džiaugėsi pastatę 700 naujų sporto aikščių, 580 gimnazijų ir 22 baseinus visoje Italijoje (žr. Daphné Bolz, Les arènes totalitaires: Hitler, Mussolini et les jeux du stade, Paris: CNRS Editions, 2008).
Ilgą laiką Romoje planuota pastatyti sporto rūmus, tačiau italams nepavyko susitarti dėl statybų, kol galiausiai buvo numatytas finansavimas tikintis, kad Roma bus išrinkta 1944 m. olimpinių žaidynių organizatore. Nuo XX a. pr. Roma buvo viena iš kandidačių surengti žaidynes, o fašistiniu laikotarpiu italai dėjo daug pastangų, kad tai įvyktų, tačiau jiems nepavyko laimėti Tarptautinio olimpinio komiteto prielankumo. Italai varžėsi su Berlynu, kuris 1936 m. organizavo olimpines žaidynes.
Hitleriui atėjus į valdžią, nacių ekstremistai buvo nepatenkinti, kad olimpinių žaidynių organizavimu rūpinosi tie patys politiniai veikėjai, aktyvūs Veimaro respublikos laikotarpiu, ypač jie buvo nusitaikę į žydų kilmės Olimpinio komiteto narį Theodorą Lewaldą. Nacių politika, nukreipta prieš žydus, pasauliui kėlė nerimą: vokiečių išeivio iniciatyva JAV buvo pradėta boikoto kampanija, teigiant, kad diskriminacija nėra suderinama su sportu ir kad Berlyno žaidynės taps arena, kur bus demonstruojami rasės pranašumai. Tačiau nacių propaganda, teigdama, kad Berlyno žaidynės organizuojamos pagal olimpinius idealus, nutildė kritikus. Tarptautinis olimpinis komitetas į boikotą atsakė teigdamas, kad reikia atskirti politinius ir sportinius aspektus, ir taip nekreipdamas dėmesio į rasistinę nacių politiką.
Vienas iš pirmųjų organizacinių darbų buvo olimpinių žaidynių propagandos komiteto įkūrimas, nuo jo priklausė visa sporto propaganda Vokietijoje. Visų pirma vykdyta propaganda nacionaliniu lygiu, jos tikslas buvo supažindinti vokiečius su olimpinėmis vertybėmis ir padėti suprasti žaidynių svarbą sportiniu, politiniu ir „dvasiniu“ lygmeniu. Visuose miestuose ir miesteliuose įkurti komitetai, kurie užsiėmė propagandos skleidimu. 1933 m. Vokietijoje nuspręsta, kad sporto aikštės – tai susitikimų vieta, todėl kaimynystėje gyvenantys žmonės negali skųstis dėl triukšmo ar kitų nepatogumų – taip bandyta padrąsinti ir motyvuoti vokiečius sportuoti. Tarptautiniu lygmeniu norėta parodyti gerą šalies įvaizdį: naciai mėgino įtikti Tarptautinio olimpinio komiteto nariams, ypač komiteto prezidentui Henri de Baillet-Latourui, kuris atvykęs į Berlyną darbo reikalais buvo garbingai sutiktas Hitlerio, o Pierre’as de Coubertinas gavo finansinę paramą.
Vokietija rimtai ruošėsi žaidynėms, rūpindamasi ne tik propaganda, bet ir reikalinga sporto infrastruktūra, kuri, kaip ir Italijos atveju, tapo tam tikra nacių vykdomos politikos reklama. Berlyno olimpinis miestelis buvo statomas pagal senovės graikų modelį, norint išreikšti glaudų ryšį tarp arijų ir senovės graikų. Olimpinis stadionas turėjo tapti šventa vieta, tačiau nors bandyta atkurti antikinę stadiono struktūrą, jo architektūra vis vien priminė modernų tarpukario Vokietijos architektūros stilių. Vadinamasis Waldbühne (Miško teatras), kur vyko gimnastikos varžybos ir spektakliai žaidynių metu, buvo pastatytas pagal antikinio Epidauro teatro modelį. Specialiai olimpinių žaidynių proga buvo išleisti atvirukai su stadionų nuotraukomis. Olimpiniai simboliai suteikė daug emocijų: juk vokiečiams buvo įteigta, kad jie su senovės graikais dalijasi tomis pačiomis arijų kilmės šak-nimis. Olimpinių žaidynių išvakarėse Hitleris paskelbė, kad į Olimpijos miestą Graikijoje atlikti archeologinių kasinėjimų išvyksta vokiečių archeologų komanda, vadovaujama Hanso Schlerfo, jauno motyvuoto archeologo, kuris taip pat buvo ir SS narys. Įdomu tai, kad, be kitų veiklos sričių, SS užsiėmė ir moksliniais tyrimais, kuriuos Heinrichas Himmleris pavadino „vokiečių protėvių paveldu“. Archeologinių tyrimų tikslas Olimpijoje buvo paprastas: nustatyti arijų kultūros egzistavimą senovės graikų žemėje įtvirtinant reicho istorijos, kurios šaknys glūdėjo antikoje, tęstinumą. Žinia apie archeologinius kasinėjimus antikiniame Olimpijos mieste sužavėjo Tarptautinio olimpinio komiteto narius.
Po 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių Hitleris sveikino vokiečius, kad pasauliui parodė naujo tipo žmogų, kuris kausis paskutiniame istoriniame mūšyje. Sportas buvo įrankis ne tik parodyti pasauliui aukščiausios rasės grožio kanoną, bet ir sustiprinti pačią rasę, ją paruošti karui, primenant, kad jos esmė ne taiki, bet agonistinė (sen. graikų kalba žodis agon reiškia varžybas) ir kad jos identitetas ne suskaidytas į kūną ir sielą, bet totalus. Sportas buvo tam tikra karo įžanga, o senovės Graikija – sektinas pavyzdys, kaip treniruoti kūną ir sielą. Vienas nacių klasikinių kalbų mokytojas rašė, kad jaunam vokiečiui mokslas apie senovės Graikiją padeda išmokti kautis ir taip rasti pusiausvyrą tarp kūno ir sielos.
Šiandien išlikę amfiteatrų ir cirko arenų griuvėsiai, kur kadaise romėnai reikalavo „duonos ir žaidimų“, primena visuotinę euforiją, kuri užvaldo mases, stebinčias sporto varžybas. Tokie sporto spektakliai ir toliau yra svarbi mūsų gyvenimo dalis: olimpinės žaidynės, įvairūs pasaulio čempionatai pritraukia milijonus žiūrovų. Koks neaprėpiamas pasididžiavimas, kai mūsų šalies sportininkai stovi ant laimėtojų pakylos! Sportas tapo vienu iš būdų parodyti šalies tvirtumą, ryžtą, išsivystymo lygį. Tai taip pat vienas iš būdų varžytis su senais priešais, atskleidžiant tautos stiprybę ir vieningumą.
