Jeigu pasivadinai grybu, tai šok į pintinę
Vilnius, 1915: diena po dienos. Sudarė Norbertas Venckevičius. V.: Briedis, 2019. 230 p.
Jau vien leidinio formatas vertas dėmesio. Galima ir neskaityti, tik vartyti kaip albumą. Pasimečiau skaičiuodamas fotografijas, graviūras, piešinius, žemėlapius ir kitą vaizdinę medžiagą, bet kuriuo atveju – keli šimtai. Daug įdomių Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus vaizdų: vokiečių spaudžiamos okupacinės carinės Rusijos valdžios struktūros ir kariuomenė 1915 m. vasarą traukiasi iš Lietuvos sostinės, o Vilnius atsiduria vokiečių rankose.
Ne tik vaizdai, bet ir dienoraščiai padieniui rašyti nuo 1915 m. gegužės 18 iki gruodžio 31 d. Kas gi juos rašė? Czesławas Jankowskis, Michałas Brenszteinas, Stanisławas Aleksandrowiczius, Tadeuszas Hryniewiczius, Wacławas Łubieńskis. Įtraukti ir carinės kariuomenės pulkininko Aleksandro Svečino bei rusų puskarininkio Štukaturovo pasakojimų fragmentai. Taip pat ir 10-osios armijos sanitarinio skyriaus viršininko pavaduotojo Vasilijaus Kravkovo pastabos. Vokiečiams atstovauja Maxo Hoffmanno trumpas įrašas apie Vilniaus užėmimą. Lietuviams – Peliksas Bugailiškis ir Petras Klimas. Kaip rašoma pratarmėje, „knygoje įrašai sudėlioti dienomis, todėl neįtikėtinai įdomu palyginti įvairių autorių, lenkų ir lietuvių, pasakojimus apie tuos pačius įvykius bei jų vertinimus“ (p. 6).
Šio dienoraščių rinkinio pavadinimas „Vilnius, 1915: diena po dienos“ turi labai jau aiškią aliuziją į 1923 m. Vilniuje pasirodžiusią Czesławo Jankowskio dienoraščių knygą „Diena po dienos: Varšuva 1914–1915 Vilnius“ (Z dnia na dzień: Warszawa 1914–1915 Wilno), kurioje, be kita ko, rašoma: „Tegul šie mano užrašai – jeigu jiems lemta kada nors išvysti dienos šviesą knygos pavidalu – tampa dokumentu, kukliai (bet visiškai nuoširdžiai) liudijančiu, ką mes čia, Vilniuje, šiomis istorinėmis dienomis patyrėme kūnu ir dvasia.“ Sudarytojas galėjo užsiminti apie paralelę tarp Jankowskio dienoraščių ir šio rinkinio. Beje, šiame rinkinyje įdomiausia ir buvo skaityti kaip tik Czesławo Jankowskio (1857–1929) – Ašmenoje gimusio, beveik visą gyvenimą Vilniuje gyvenusio lenkų poeto, kritiko, publicisto, istoriko, apie dvidešimties poezijos ir prozos knygų autoriaus – dienoraščių fragmentus. Skaitytojams gali būti puiki paskata pasidomėti ir kitais, ne tik į šį rinkinį įtrauktais, autorių tekstais.
Taigi, kaip ir kuo gyveno Vilniaus miestas nuo 1915 m. gegužės iki gruodžio? Pusmetis, kai skraido dirižabliai ir aeroplanai, plūsta tūkstančiai pabėgėlių, mieste nėra pieno, kareiviai plėšia krautuvėles ir prievartauja mergaites priemiesčiuose. Tuo pačiu metu – „šis rytas prie Neries toks idiliškas“ (p. 46). Arba: „Dabar jau vyrauja ramus ir rezignuotas laukimas to… Ką Dievas duos“ (p. 90). Kare patys didžiausi plėšikai, kaip rašoma dienoraščiuose, ne pėstininkai ir net ne kazokai, o artilerijos ir intendantų transportas. Tokiais tempais negalėjo pasigirti net stambiausios Maskvos baldų pervežimo bendrovės (p. 92).
Perėjimą iš vienos epochos į kitą galima apibūdinti kaip persikraustymą į naują būstą: „Kur ir kaip bus sustatyti baldai? Ar krosnys nedūmys?“ (p. 139) Vokiečiai įvairiausiais būdais mėgino sureguliuoti vilniečių vangumą. Kad ir „įsakas miesto valdybai išnaikinti gatvėse valkataujančius šunis, kitaip miestas turėsiąs sumokėti po 3 tūkst. markių baudos už kiekvieną šunį“ (p. 153). Atitinkamai ir „už kiekvieną reikiamo leidimo neturinčią prostitutę miestas sumokės po 500 rublių baudos, nes iš 30 vokiečių gydytojo patikrintų prostitučių rastos 23 sergančios“ (p. 166). „Žmonės jau prunkščia į saują. Girdi, vokiečiai nugalėjo Rusiją, o mūsų apsileidimo, betvarkės ir vangumo įveikti nepajėgia!“ (p. 170)
Nieko naujo po saule: „Prekeiviams likusi vienintelė išeitis – krautuves pertvarkyti į aludes“ (p. 157). Ir prieš šimtą metų rūpintasi kalbos švarumu: „Vilniaus gatvėse siautėjusia nuožmia kalbos, jos stiliaus ir dvasios ardymo orgija“ (p. 183). Tiesa, lenkų kalbos. Jau tada kalbėta, kad „prie ruso buvo geriau“. Galime pastebėti, kaip sklaidosi turėtos išankstinės iliuzijos dėl vokiečių: „Daugeliui atrodė, kad krašte ir mieste įsigalėjus vokiečiams, kraštas ir miestas ims medumi ir pienu plūsti. Kitiems atrodė, kad vokiečiai, įžengę į Vilnių, neturės jokio kito svarbesnio darbo, kaip gydyti „maskolių“ mums padarytas žaizdas. Nėra reikalo pabrėžti šių svajonių perdėtumo ir tikrosios padėties nesuvokimo“ (p. 203). Ir niaukiasi žmonių veidai vis labiau ir labiau… „Štai taip! Karas yra karas! Taigi, nesistebėkite, gerieji žmonės, o svarbiausia – nesiskųskite ir nedejuokite. Juk karas! Viskas suprantama ir pateisinama… Argi ne?“ (p. 68)
