Išblaškytieji Skučiškės Baltūsiai
Birželio 15-ąją sueis lygiai aštuoniasdešimt metų, kai į Lietuvos teritoriją įvažiavo Tarybų Sąjungos tankai. Su metais vis mažėja tai savomis akimis regėjusių liudininkų, tačiau turbūt retas kuris nėra girdėjęs tėvų, senelių ar kitų vyresnių giminaičių pasakojimų apie tragiškus lietuvių tautai įvykius. Didžiausias tragizmas absoliučiai daugumai lietuvių (turiu omeny Lietuvos piliečius) prasidėjo su didžiaisiais trėmimais ir nesiliovė, kai dar neatvėsus nuo ešelonų bėgiams vienus okupantus pakeitė kiti, Lietuva ėjo iš vienų galingųjų į kitų galingųjų rankas, o šie tarytum tarpusavy lenktyniavo cinišku požiūriu į užkariautų tautų žmonių gyvybes.
Gyvendamas svetur artėjant džiugioms arba kaip tik nedžiugioms datoms skubu pasidalinti istorijomis su mažiau Lietuvą pažįstančiais užsieniečiais bičiuliais. Tačiau istorija besidomintys man pritars – tobulo žinojimo nėra, tad visada liks kertelė nepažinaus, kuri net išsamiausią pasakojimą darys neužbaigtą. O jei tai giminės istorija – kartais net jaunas būdamas lyg paslaptį nešioji pasakojimo fragmentą, kurio, be tavęs, daugiau niekas nežino. Pasakojimo fragmentą, kurį dar spėjo perduoti jau amžinybėn išėję giminaičiai.
Prieš keletą mėnesių visiškai atsitiktinai internete publikuotuose Antrojo pasaulinio karo metais žuvusiųjų archyvuose suradau savo prosenelio žūties datą. Ši, rodos, smulki detalė buvo ta trūkstama dalelytė mano protėvių Baltūsių giminės istorijoje, kaip akmenukas sudrumstusi ramų vandens paviršių genealoginėse paieškose – šį hobį pastaruosius porą metų buvau beveik visiškai atidėjęs į šoną.
1943 m. birželio 15 d. Oriolo srityje esančiame Pokrovskojės rajone (dab. Rusijos Federacija) žuvo Šešioliktojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje kariavęs jaunesnysis leitenantas Vincentas Baltūsis. Aprašydamas savo giminės istoriją šį tekstą noriu skirti proseneliui Vincentui Baltūsiui (1897–1943) ir visiems jo likimo lietuvių karininkams ir puskarininkiams – per prievartą suraudonarmietintiems.
Vincentas ir Marijona Baltūsiai su dukrelėmis. Ant kelių sėdi vyresnėlė Laima. 1928
Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone prie Gulbino upelio, įsikūręs Gulbiniškių kaimas. Neištuštėjęs ir šiandien, tačiau per tuziną dešimtmečių susitraukęs daugiau nei dešimtį kartų. Ten bent nuo XVIII a. pabaigos gyveno valstiečių Baltūsių giminė. Jos seniausias žinomas atstovas Jurgis Baltūsis (g. apie 1795) buvo vedęs Agnietę Olekaitę, su ja turėjo bent du sūnus – Matijošių ir jaunesnįjį Juozą, iš jų pasklido gausi Baltūsių giminė. Iš Matijošiaus šakos kilo tokie Lietuvoje žinomi Baltūsiai kaip Tauro apygardos partizanų vadas Antanas Baltūsis-Žvejys (1915–1948), iš Juozo – Saliamonas Baltūsis (1899–1972), teisininkas, kalbininkas ir visuomenininkas, pradžioje minėto Vincento Baltūsio jauniausias brolis. Gulbiniškius XIX a. vid. paliko jaunesnysis Jurgio sūnus Juozas Baltūsis (apie 1826–apie 1890). Pasakojama, kad vedęs turtingų valstiečių Skučų dukterį Marijoną ir ėmęs valdyti jų didelį ūkį. Susilaukę keturių vaikų, tarp kurių – Juozapo (Vincento tėvo). Kaimas vadintas Skučiške (dabartinė Antanavo seniūnija). Net ir gyvendami skirtinguose kaimuose daug Baltūsių tarpusavy bendraudavo. Pusbrolių Juozapo ir Matijošiaus sūnaus Kazimiero (Baltūsio-Žvejo senelio) ryšys nepertraukiamai tęsėsi iki jų anūkų kartos – kol išblaškė karas. Keliasdešimčia metų anksčiau nei didžiojoje Lietuvos dalyje panaikinta baudžiava sudarė geresnes sąlygas vystytis Suvalkijos kraštui ir augti paprastų suvalkiečių raštingumui. Baltūsių giminėje mokslas buvo labai vertinamas. Nors Juozas buvo neraštingas, jo vyresnėlis sūnus Juozapas Baltūsis (g. apie 1855) jau mokėjo gerai skaityti ir rašyti. Jis troško tapti mokytoju ir jau buvo įstojęs į mokytojų seminariją, tačiau planams sukliudė tėvo Juozo mirtis. Mirus tėvui kaip vyriausias sūnus jis paveldėjo ūkį, tad turėjo grįžti ūkininkauti ir atsisakyti savo svajonės. Lygiai po vienos kartos mokytojo amato sieks ir jo sūnus Vincentas. Tačiau, atrodo, Juozapo mokslai seminarijoje nebus nuėję veltui. Seminarijoje jis susipažino su tolimu Vinco Kudirkos giminaičiu, o per jį – su būsima žmona naginga audėja Agniete Kudirkaite (1867–1933) iš Stainiškės kaimo. Tiesa, tai buvo jau antroji santuoka, nes pirmoji žmona mirė jauna, palikdama mažą sūnelį. Baltūsių vyrai buvo tarytum užkeikti tapti našliais (antrą kartą buvo vedęs ir Juozapo tėvas). Jei ne karas, gal ir Vincentui būtų tekusi tokia dalia.
Antrą kartą Juozapas vedė būdamas jau maždaug keturiasdešimties. Su antrąja žmona susilaukė sūnų Vincento ir Saliamono bei dukros Magdalenos. Iš pirmos santuokos turėjo sūnų Juozą. Vincentas taip pat buvo imlus mokslui ir galop įvykdė tai, kas tėvui nepavyko, – baigęs mokytojų seminariją tapo mokytoju. Tačiau vos tik jam ėmus mokytojauti buvo atkurta Lietuvos valstybė, jai išsaugoti reikėjo daugybės savanorių. Sakoma, kad Vincentas Baltūsis stojo savanoriu ir išsiruošė kariauti už savo jauną valstybę (Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąraše jo pavardės rasti nepavyko). Paskui į mokyklą taip ir nesugrįžo – nutarė siekti karjeros Lietuvos Respublikos kariuomenėje.
Vincentas Baltūsis su karine uniforma. XX a. ketvirtasis dešimtmetis
Vincentas Baltūsis iki nepriklausomybės saulėlydžio jau turėjo viršilos laipsnį. Apie 1924 m. jis susipažino su nežinia kaip Vilkaviškyje atsidūrusia aukštaite Marijona Karosaite (1894–1969). O gal jie susipažino Vincentui dalyvaujant pratybose kitose Lietuvos vietose? Šiaip ar taip, Vincentas ir Marijona krito vienas kitam į akį. Neilgai trukus sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų dukrų – Laimos (mano močiutės) ir Irenos. 1934 m. pulkas, kuriam priklausė Vincentas Baltūsis, iš Vilkaviškio atkeltas į Plungę. Su pulku išsikėlė ir Vincentas su žmona ir dukromis. Taip suvalkietis su aukštaite atsidūrė Žemaitijoje. Ten gimė ir jų jaunėlė dukra Teresė – ji vienintelė iš šeimos išmoko žemaitiškai. Mano močiutė, beveik septyniasdešimt metų gyvenusi Plungėje, šnekėdavo bendrine lietuvių kalba, ją paįvairindama žemaičių tarmėje įprastais slavizmais, dalis jų iki šiol išspaudžia šypseną. Nors žemaitiškai, žinoma, suprato. Vartant senus albumus ir atsiminus močiutės pasakojimus, jos vaikystė iki karo atrodo beveik idiliškai – karininko šeima gyveno pasiturinčiai ir, rodos, vargo nematė, močiutė labai gerai sutardavo su vos metais jaunesne sesute. Močiutė labai gerai atmindavo Danieliaus Dolskio dainas ar maršų melodijas, su kuriomis, matyt, užaugo ir kurioms visą laikė jautė nostalgiją. Atostogas dažnai leisdavo tėvo gimtinėje pas mylimą senelį Juozapą Baltūsį, ten lankydavo gimines, susitikdavo su pusbroliais ir pusseserėmis. Nuvykdavo ir į Anykščių rajoną, kur gyveno didžiulė Karosų giminė. Neretai su seserimi lankydavosi kine. Rodos, vienintelis šešėlis – Vincentas armijoje „išmoko“ gerti ir su metais vis labiau įgudo. Nors ir gerbiamas kaip puskarininkis, sulaukdavo tylių pakrizenimų, kai neretai svirduliuodamas grįždavo namo. Mano močiutė jausdavo gėdą. Šiuos nesmagius epizodus atsiminė visą gyvenimą ir turbūt dėl to nė mažais kiekiais nevartojo alkoholio.
Kaip ir daugeliui Lietuvos karininkų ir puskarininkių šeimų, 1940-ieji buvo lemtingi Baltūsiams. Kartu su Lietuvos valstybingumu buvo sunaikinta ir kariuomenė, pirma ją trumpam pervadinant Liaudies kariuomene, o neilgai trukus performuojant į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą. Taip gavęs sakyti priesaiką Tarybų Sąjungai Vincentas tapo raudonarmiečiu. 1941 m. tarp dvejus metus iki tol aktyviai tarpusavy bendradarbiavusių Vokietijos ir Tarybų Sąjungos prasidėjęs karas privertė padaryti dar sunkesnį pasirinkimą – vykti į nežinią siunčiamam svetimų arba dezertyruoti ir tikėtis blogiausio sau ar šeimai. Kaip žinoma, buvo karių, kurie net ir davę prievartinę priesaiką dezertyravo, buvo ir tų, kuriuos dar Pabradės poligone suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Galime tik spėlioti, kas tuo metu dėjosi Vincento galvoje, tačiau būdamas daugiau nei keturiasdešimties ir turėdamas šeimą jis vargu ar svarstė galimybę bėgti. 1941 m. birželį, o gal ir anksčiau, jis paskutinį kartą matė savo šeimą. Paskutinius mėnesius iki išsiuntimo iš Lietuvos Vincento dalinys buvo dislokuotas Pabradėje. Tada buvo prijungtas prie Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos. Tragiškas daugumai šios divizijos, daugiausia sudarytos iš buvusių Lietuvos piliečių, karių likimas neaplenkė ir Vincento. 1941 m. rugsėjį divizija pasiekė Liubachovo kaimą (dabartinė Ukraina), o iš ten vyko į Tarybų Rusijos platybes. Likęs gyvas per Oriolo srityje Šešioliktajai divizijai tragiškiausias Aleksejevkos kautynes 1943 m. vasarį (iš daugiau kaip 9 900 karių žuvo 1 328, kitais duomenimis – 5 218, didesnis skaičius turbūt arčiau tiesos), Vincentas žuvo tų pačių metų birželio 15 d., mano žiniomis, nebevykstant aktyvesniems mūšiams, likus mažiau nei mėnesiui iki Kursko mūšio. Neoficialiais duomenimis, jį pervažiavęs tankas. Taip žuvo jaunesniojo leitenanto laipsnį turintis karininkas, paskirtas vadovauti transporto daliniui. Žinoma, giminėje buvo paplitęs pasakojimas, kad su juo, kaip nepatikimu, buvo susidorota, ypač atsižvelgiant į tai, kad, anot pačių lietuvių veteranų, į Šešioliktąją diviziją bent jau iki karo pabaigos žvelgta labai atsargiai ir nedraugingai įtartinai. Kažin ar kada nors paaiškės, kas iš tiesų vyko tą lemtingą Vincentui birželio 15-ąją. Beje, tarybiniuose archyvuose žūties aplinkybės netikslinamos, Vincas tampa Vancu ir ketveriais metais pasendinamas (kituose divizijos dokumentuose tokių klaidų nėra).
Plungėje gyvenusiai Baltūsio šeimai mirtis, žinoma, buvo labai skaudus smūgis. Nors tarybinė, o vėliau ir nacių okupacija kėlė daug nerimo dėl ateities, žuvus Vincentui galutinai subliūško viltys, kad viskas grįš į savas vėžes. Su trimis vaikais likusi Marijona sunkiai vertėsi ir vos sudūrė galą su galu, nors badauti neteko. Einant frontams namus „aplankydavo“ tai vienos, tai kitos okupacinės armijos kariai. Močiutė pasakojo, kad Vincentas iki karo buvęs dosnus ir draugiškas, pagelbėdavęs į bėdą pakliuvusiems kaimynams. Tačiau tie, kurie sulaukė karo pabaigos, patys negalėjo grąžinti Marijonai skolų. Galop ir lietuviški litai jau buvo netekę vertės, dirbtinai devalvuoti. Kitaip nei Vincentas, tėvas Juozapas Baltūsis sulaukė karo pabaigos. Slenkant frontui ar jau pačiais pirmais metais po karo jis vienišas mirė savo sodyboje. Matyt, nebuvo sąlygų nuvežti palaidoti į Pilviškių kapines, šalia antrosios žmonos. Regis, palaidotas Skučiškės kaime, netoli namų. O gal ir Pilviškių kapinėse, bet jau niekas nepapildė antkapio įrašo.
Pasikeitė Lietuva, pasikeitė ir Plungė. Skaudžiausiai pokyčiai pakeitė žydų, sudariusių didelę dalį, gyvenimus. Dar per pirmuosius trėmimus kartu su žemaičiais tremties dalią patyrė aktyviausi ir labiausiai pasiturintys žydai. Tačiau nė nereikia sakyti, kad pražūtingiausias žydams buvo holokaustas. Močiutės mokykloje buvo nemažai žydų vaikų. Močiutė paminė, kad sugrįžusi po vasaros atostogų klasėje neberado nė vieno žydo. O vasarą ji teigė girdėjusi automatų serijas – tuomet Plungė buvo visai nedidelis miestelis.
Iš keturių Juozapo vaikų karo pabaigos sulaukė trys, tačiau du pasitraukė iš Lietuvos, jau per pirmuosius okupacijos metus patyrę, kad lengvai galį tapti naujos valdžios neprieteliais. Tik vyriausio sūnaus buvusio geležinkelio stoties viršininko Juozo ir Vincento našlės Marijonos šeimos liko Tarybų Lietuvoje. Dėl sudėtingos ekonominės padėties Vincento sesuo Magdalena su savo šeima pasisiūlė į Vakarus pasiimti antrąją Marijonos dukterį Ireną. Taip didesnė Juozapo Baltūsio giminės dalis atsidūrė už Atlanto. Visada pasižymėjusi pamaldumu, vargo spaudžiama viena su dviem dukromis likusi Marijona dar labiau gręžėsi į religiją. „Šis pasaulis – ašarų pakalnė“ – močiutė yra pacitavusi savo motinos žodžius. Marijona buvo įstojusi į tretininkes, kiek galėjo, aukodavo bažnyčiai, neretai – atsisakydama geresnio kąsnio sau ir dukroms. Sulaukė trijų anūkių Lietuvoje ir dviejų anūkų – už Atlanto. Dukters Irenos daugiau taip ir neišvydo.
Okupacijos ir tremtys praretino ir tolesnes Baltūsių šakas – vieni ištremti, kiti pasitraukė į Vakarus, buvo ir miške galvas padėjusių rezistentų (minėtas Vincento Baltūsio antros eilės pusbrolis Antanas Baltūsis). Jeigu močiutė buvo girdėjusi Vytauto Kernagio lūpose atgijusias Marcelijaus Martinaičio eiles „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, šios jai turėjo tiksliai atliepti tą prarastą kraštą, kurį ji regėjo. Tai mano giminės istorija, kuria norėjau pasidalinti. Neabejoju, kad Lietuvoje panašių istorijų galėtume rasti ne vieną.
Už pasidalinimą žiniomis apie plačią giminę dėkoju Vincento Baltūsio dukterėčiai Reginai Pikūnas, kuri užpildė kai kurias spragas, nes ne apie viską spėjau pasiklausti močiutės Laimos Baltūsytės-Pocienės.
