Iš bloknoto (11)
Visai neseniai, jau karantino metu, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje buvo parengta ir atidaryta paroda „Objektyve – portretas“. Pradžioje ji veikė tik internete, virtualioje erdvėje. Tikrai įdomus ir net kiek netikėtas parodos sumanymas: jos rengėjai pateikia mums muziejaus rinkiniuose saugomų Lietuvos žydų dailininkų nutapytų portretų kolekciją, kurios darbus ekspozicijoje sieja scenografės ir fotomenininkės Aleksandros Jacovskytės užfiksuoti patys kūrėjai. Toks derinys praplečia žiūrovo apmąstymų lauką. Įdomu tai, kad ekspozicijoje, specialiose medinėse konstrukcijose, tarsi papildydami vieni kitus, savaip, lyg žaidžiant kokią dėlionę, komponuojami įvairių technikų darbai: tapyti, mišrios technikos, piešti ir fotografiniai portretai. Kiekvienas dailininkas turi čia lyg ir savo nišą, savo plotą. Pavyzdžiui, Adomo Jacovskio tapytas brolio Jokūbo portretas ir Aleksandros Jacovskytės daryta Adomo fotografija atsiduria vienoje erdvėje. Arba Adasa Skliutauskaitė fotografijose greta jos pačios darbų, skirtų Marcui Chagallui. Netikėta buvo pamatyti kitokį, nei pamenu iš pokario, Mošę Rozentalį (fotografijas iš Tel Avivo ir žaismingą „Moters portretą“), vėl patirti malonumą Augustino Savicko kampelyje, kur mus pasitinka žinomi darbai „Mergaitė žalia suknele“ ir „Liūdnas žydas“ bei pats dailininkas, tapytas anūkės Ramunės ir fotografijose užfiksuotas paskutiniais gyvenimo metais su sūnumi ir Adomu Jacovskiu. (Beje, dailininkų Jacovskių šeimos portretų parodoje tikrai nemažai.) Įdomu buvo pamatyti Nonos Zavadskienės netikėtai stilizuotą Aleksandros Jacovskytės portretą, prisiminti Samuelį Baką (fotografijoje ir vaikystės autoportrete) ir neramų, paslaptingą Solomoną Teitelbaumą…
Vienas ryškiausių ekspozicijos akcentų – palyginti neseniai muziejaus įsigytos pasaulinio garso fotografo ir dailininko Man Rayaus fotografijos. Kauno litvakų sūnus gimė Pensilvanijoje XIX a. pabaigoje ir gyveno ilgą turiningą gyvenimą. Didžiąją gyvenimo dalį mokėsi ir gyveno Paryžiuje, kūrė žymių žmonių fotoportretus, pats tapė ir dalyvavo įvairių krypčių menininkų judėjimuose. Parodoje matome tris jo žinomas fotografijas – su ilga cigarete pozuojančios Coco Chanel portretą, Ingres’o moterį-smuiką ir pusnuogio pliaže Picasso, o gal greičiau jo didžiulio šuns, portretą… Prie Man Rayaus darbų įsitaisė ir nedidukas Jacovskytės pieštas iš nuotraukos jo portretėlis. Tokia žaisminga dvasia būdinga, sakyčiau, visai parodai, apie kurią nelengva papasakoti. Geriau – pamatyti.
Važiuodama į Nidą tuo ilgu miškingu keliu visuomet svarstau, ką rasiu naujo: kas nugriauta, kas pastatyta ar sumanyta, kokie ir kur vyks koncertai, ar dar vyks Thomo Manno ir Baltijos šalių kino festivaliai? Šią vasarą renginių spektras gerokai susiaurėjo dėl karantino. Ir ne tik dėl to. Didžiulė duobė auksinio kurorto viduryje vietoj buvusio kultūros ir informacijos centro „Agila“ gerokai pagražėjo: apaugo žole ir laukinėmis gėlėmis, o dvi vandens prisipildžiusios jos akys apėjo maurais, kuriuos naršo čia įsikūrusi margų antelių pora, radusi ramybę ir gerovę toliau nuo giminaičių! Zoologijos sodo pradžia? O buvęs žuvų fabrikėlis, kurio vietoje ketinta statyti didelį modernų viešbutį, tebestovi aptvertas ant marių kranto, užstoja pamario kelią dviratininkams ir pėstiesiems. Bet gal ir gerai – nereikėtų Neringos taip drastiškai civilizuoti!
Tiesa, atnaujinta Prieplauka su kavinėmis, tačiau jų nepasiekiau – būtų nupūtęs vėjas.
Piliarožės
Jau praėjo, senokai praėjo tie laikai, kai Nidoje kone prie kiekvieno žvejų namo gausiai augo įvairiaspalvės ir įvairiarūšės aukštos piliarožės, arba malvos, kaip jas vadindavo mano mama, aukštaitė. Vien jau tie pavadinimai kelia asociacijų su paslaptingais, nekasdieniais dalykais – pilimis, rožėmis, kažkokiu nežemišku švelnumu. Išsirikiavusios palei vėjo nugairintas, lietaus nuplaktas papilkėjusias medines sienas, jos lyg išdidūs namo sargybiniai saugojo ramybę ir senovės įpročius, nereikalaudamos ypatingos priežiūros nei dėmesio. Rudeniop sukraudavo apvalius dailių sėklų krepšelius, kurių kartais pasiskindavo piliarožių gerbėjai atvykėliai. O pavasarį nuo pat šaknų vėl stiebdavosi į dangų gindamos Nidos garbę.
Alyvos
Įvairiausių atspalvių – nuo baltų iki visokio intensyvumo violetinių – alyvos griuvo per Lotmiškio ir kitų Nidos senamiesčio gatvelių tvoras, sviro grasindamos sulaužyti visas atramas. Paprastos, vos paliestos violeto, beje, labiausiai kvepiančios, baltos ir tamsiai violetinės pilnavidurės, vienos greta kitų, regis, varžėsi grožiu. Jaunatviškai stangrūs žiedai vakarui leidžiantis priminė nenusakomą Vrubelio alyvų liūdesį. Ir, kaip sakė alyvų grožio apsvaigintas poetas Michailas Kuzminas savo 1934 metų dienoraštyje, atrodė, kad net jų šešėlis buvo violetinis… Ir palygino alyvų kekę su vynuogių keke…
Erškėtrožės
Nuo karščio prisispaudę prie smėlio, erškėtrožių krūmai kopose skleidė alsų rausvų žiedlapių kvapą, jauno medaus kvapą. Vėjas nuo jūros tą salsvą kvapą nešiojo tarp pušelių ir karklų. Tyliai zvimbdamos iš pasitenkinimo bitės blaškėsi nuo žiedo prie žiedo. Šiluma, įkaitęs smėlis ir erškėtrožės man primena paauglystės saldų nieko neveikimą, gebėjimą sustabdyti laiką pasineriant į snaudulį ar panardinant žvilgsnį į bedugnį dangų.
Akacijos
Tą pavasarį akacijos ant stiebelių, panašių į žvakides, sukrovė sunkius drėgnus pumpurus. Kai birželį tie pumpurai išsiskleidė – balkšvų žiedų jūra nustelbė viską. Svaiginantis aitrus kvapas, vėjo gainiojamas, sukosi virš klombose žydinčių bijūnų, medetkų, begonijų ir tolėliau – jazminų krūmų, goždamas jų kvapus. O kai nužydėjo, ėmė snyguriuoti žiedais. Pakilus vėjui, žiedų pūga įsisuko danguje, jų gausa nuklojo Nidos gatveles ir skverų pievas, šuorais sklendė virš baltai putojančių marių. Nustebę žvalgėsi kirai ir gulbės.
Tuos vaizdus prisiminiau po kelerių metų stovėdama prie audros su šaknimis išrautų senųjų akacijų, kurių siluetai, kaip ir senųjų karklų ar uosių, iš marių pusės žiūrint, sudarė Nidos peizažo savitumą, tik jam būdingą grožį. Siejo su tolima praeitimi. Prie išvirtusių medžių lyg prie kapo susirinko daugybė vietinių gyventojų – visi liūdėjo. Netrukus atvyko specialios mašinos, miruolius medžius darbininkai supjaustė, viską tvarkingai sudėjo į kėbulus, sugrėbstė, surinko aliai šakelės. Medžių neliko nė pėdsako, tik keli jų artimieji liko stovėti, lyg giminei išretėjus. Į jų vietas mero prašymu buvo pasodintos gėlės. Bet jau niekada nebepamatysime tokios žiedų pūgos…
