Iš anglakalbės poezijos

 

WILLIAM ERNEST HENLEY

(1849–1903)

 

Poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, leidėjas. Nuo vaikystės kentėjęs nuo sunkios ligos (kaulų tuberkuliozės) ir vėliau gyvenime patyręs nemažai sunkių išmėginimų, buvo įdomi, stipri ir gaivalinga asmenybė. 1875 m., gulėdamas ligoninėje, jis ir sukūrė savo geriausiai žinomą eilėraštį „Invictus“.

 

Invictus*

 

Kada nakties tamsa juoda

Mane suspaudžia tarsi gniaužtai,

Dievams dėkoju aš tada

Už savo sielą nepalaužtą.

 

Nors daužomas be paliovos,

Aš nešaukiau ir nevirpėjau.

Ir savo kruvinos galvos

Prieš lemtį lenkti nenorėjau.

 

Anapus šios rūsčios būties

Dūluoja Siaubo karalystė,

Bet ir grasinančios mirties

Visai aš nebijau išvysti.

 

Nerūpi man, ką skirs lemtis

Ar kokią bausmę ruošia Hadas,

Pats sau esu aš kelvedys,

Pats sau aš – savo sielos vadas.

 

 

* Nenugalėtas, nepalaužtas (lot.).

 

 

 

G. K. CHESTERTON

(1874–1936)

 

Eilėraštis „Asilas“ (The Donkey) pirmąkart išspausdintas rinkinyje „Laukinis riteris“ (The Wild Knight, 1900).

 

Asilas

 

Kai skraidė žuvys, medžiai lakstė

Ir figom puošės stagarai,

Kai dažėsi krauju mėnulis,

Tada ir aš gimiau tikrai.

 

Taip, aš – didgalvis, šlykščiabalsis,

Ir ausys lyg šikšnių sparnai –

Parodija tarp keturkojų,

Šėtono įmesta čionai.

 

Nutriušęs žemės atskalūnas

Su užsispyrėlio valia;

Ne kartą išjuoktas ir plaktas,

Tačiau su paslaptim gilia.

 

Kvailiai! Ir man žvaigždė sužibo,

Sukėlus džiugesio bangas:

– Osana! – žmonės garsiai šaukė

Ir klojo palmių man šakas.

 

 

 

JAMES STEPHENS

(1880–1950)

 

Vėjas

 

Pakilo vėjas su kauksmu.

Burnon įkišęs du pirštus,

Lapus ištaškė švilpimu

Ir tratino medžius rūstus,

Ir staugė, kad nudės, nudės.

Tą gali jis, išties, išties.

 

 

 

ELIZABETH BISHOP

(1911–1979)

 

Nemiga

 

Kontoros veidrody mėnuo

žiūri per tūkstančius mylių

(ir gal į save išdidžiai,

bet nesišypso, o tyli)

į tolį, už sapno ir miego,

o gal jis dieną tik miega.

 

Ir šios visatos apleistas,

galėtų jai liepti dingt,

o pats, kur telkinį radęs

ar veidrodį, – nusiskandint.

Tad vyniok į vortinklį vargą,

jį šulinin gramzdink

 

į šitą apverstą pasaulį,

kur dešinė – kairėj,

kur šešėliai kūnu pavirsta,

kur naktį budime budriai,

kur dausos – seklios, o jūra – gili,

ir kur mylėt mane gali.

 

 

 

RANDALL JARRELL

(1914–1965)

 

Amerikiečių poetas, kritikas, eseistas. „Rutulinio bokštelio šaulio mirtis“ (The Death of the Ball Turret Gunner, 1945) yra žymiausias Jarrello eilėraštis apie karą. Beveik nėra amerikiečių poezijos antologijų anglų kalba be šio trumpo eilėraščio.

 

Rutulinio bokštelio šaulio mirtis

 

Iš motinos sapno aš patekau Valstybėn

Ir gūžiaus jos pilve, kol mano šlapi gaurai sušalo.

Šešių mylių aukšty aš pabudau atgijęs

Zenitinės ugnies ir naikintuvų košmarui.

Paskui žarnos čiurkšle mane nuplovė nuo bokštelio.

 

1945

 

 

 

GWENDOLYN BROOKS

(1917–2000)

 

„Mūsų chebra – jėga“ (We Real Cool) – turbūt garsiausias amerikiečių poetės eilėraštis, parašytas 1959 m. ir pirmąsyk išspausdintas jos trečiame rinkinyje „Pupų valgytojai“ (The Bean Eaters, 1960).

 

Mūsų chebra – jėga

 

              Pulo žaidėjai.

                Septyniese „Auksiniame semtuve“*.

 

Mūsų chebra – jėga. Mes

Lankėm šulę, jei ką. Mes

 

Naktinėjam dažnai. Mes

Pliekiam pulą čionai. Mes

 

Maukiam smaukom sykiu. Mes

Džiną skiedžiam viskiu. Mes

 

Už kitus kietesni. Mes

Greitai mirštam jauni.

 

* „Auksinis semtuvas“ (Golden Shovel) – biliardinės pavadinimas.

 

Pupų valgytojai

 

Jie valgo daugiausia pupas, šie senoliai lėti.

Jų pietūs visai paprasti.

Rakandai mediniai, dubenys šukėti,

Indai skardiniai, prasti.

 

Abu geri, nors dėk prie žaizdos.

Abu nugyveno savo dienas.

Kelias, rengias kaip įpratę

Ir deda daiktus į vietas senas.

 

Ir vis gyvena…

Vis gyvena atsiminimų atšvaitais,

Palinkę virš pupų pigiam kambarėly,

Kur mėtos karoliai, kvitai, lėlės, vazonai,

Tabako trupiniai ir skiautės su kutais.

 

 

 

SPIKE MILLIGAN

(tikr. Terence Alan Milligan, 1918–2002)

 

Bumbt

 

Bumbsintys daiktai nakčia

Neturėtų gąsdinti mus čia.

Tai tik ausys ir jų angos,

Ir dar ta tamsa už lango

Baimę mums įvaro nejučia.

 

 

Veidrodėli, veidrodėli

 

Švelni lyg pavasaris mergina

Šukavosi laimingus plaukus.

– Tu labai bjauri, – jai veidrodis tarė.

Bet

jos lūpose švietė

slapi lyg balandėlė šypsena,

nes ar ne šį rytą

jai pasakė aklas berniukas:

– Tu graži?

 

 

JENNY JOSEPH

(1932–2018)

 

Anglų poetė, išgarsėjusi 1961 m. parašytu eilėraščiu „Perspėjimas“ (Warning). Eilėraštyje minima raudona skrybėlaitė davė pradžią Raudonų skrybėlaičių draugijai (Red Hat Society), įkurtai Jungtinėse Amerikos Valstijose 1998 m., – socialinei organizacijai, vienijančiai įvairaus amžiaus moteris ir veikiančiai daugiau nei 30 pasaulio šalių.

 

Perspėjimas

 

Kai aš pasensiu, pasipuošiu purpurais,

Nešiosiu raudoną skrybėlaitę, nors man ji netiks ir nederės prie veido,

O pensiją išleisiu brendžiui, vasarinėms pirštinaitėms,

Bateliams iš atlaso, vis murmėdama, kad sviestui mes neturim pinigų.

Pailsusi prisėsiu ant šaligatvio,

Lapnosiu maisto mėginius krautuvėse ir spaudinėsiu pavojaus mygtukus,

Lazda braukysiu per turėklus prie viešųjų pastatų

Ir atsigriebsiu už jaunystės nuosaikumą.

Šlepetuosiu basnirčia per lietų,

Kitų sodeliuose skabysiu gėles

Ir dar išmoksiu spjaudyt.

 

Gali dėvėt baisias palaidines ir sustorėt,

Sušveist iš karto tris svarus dešrelių

Arba savaitę misti duona su agurkėliu

Ir kaupti pieštukus, plunksnakočius, padėkliukus ir šiaip visokį griozdą dėžėse.

 

Dabar gi turime vilkėt drabužiais nuo lietaus,

Mokėt už nuomą, nesiplūsti gatvėj

Ir gerą pavyzdį rodyti vaikams,

Ir kviest pietų draugus, ir laikraščius skaityti.

 

Bet gal dabar derėtų man kiek praktikos įgyti,

Kad šokiruoti nenustėrtų artimieji,

Kai aš staiga pasensiu ir pasipuošiu purpurais?

 

Vertė Lanis Breilis

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.