Eilės

 

Golkonda

 

Aklinai ūkanoti 

troleibuso langai, 

įsivaizduoju, kad

turbulentiškame debesyje 

plaukiame lėktuvu,

stotelėje atsiveria durys,

keleiviai išskleidžia juodus skėčius 

ir krenta žemyn,

kur paruošęs teptuką 

jų laukia kontrolierius

Magritas.

 

 

Šiaurietiškas

 

Šiame mieste niekas nespardo,

principo reikalas, gulinčių.

Kam reikalingas bronzinis Sartras,

kai turi gyvą Okuličių.

 

Praeidamas praeiki, o kada

pėsčiųjų perėjoje pasigesi zebro,

atmink, šį miestą praminė mažąja Čikaga.

Atspėjai? Taip, nušovė zebrą.

 

Žinau, rimuoti zebrą su zebru

yra nusikaltimas, pripažįstu,

esu iš miesto, kuriame Rimo su rimu

keliai prasilenkia, ir ačiū Kristui.

 

 

Prieplaukos priedainis

 

Išlindo saulė, tarsi peiliu

danguj pradūrė Kijevo kotletą,

taip gera, apsilaižius sviesto spindulių,

skaityti Ryžą, dainių Vtorčermeto,

 

kur žvirbliai siūbuoja ant prieplaukos

eglės – stiebais moja uostas –

ir apsimetę kankorėžiais, prietrankos,

krenta, sakų apsiuostę.

 

 

Kadaise Žvėryne. Metų laikai

 

Žvėrynas pražydo slyvų žiedais,

pirmas užstalės juokas ir barniai,

o jei kas prisieks, kad mylės, pažadais

netikėk angelų besparnių.

 

Balandžiai neskraido trikampe eile,

jų nejaudina spalio lietūs,

nusėda elektros laidų žirkles

ir neskrenda būriu į pietus.

 

Nerim plaukia ledo medūzos,

plaukia dangaus langų šukės,

taip ir atrodo tie rojaus tūzai,

iškritę be parašiutų.

 

 

Aukštaitiškas

 

Sninga riebiai, lyg drėbtų varškę

iš debesies pakelio.

Tu graži kaip užtvanka prie Kavarsko,

taip ir norisi klauptis ant kelio.

 

Tu gera, geriausia, kaip Nobelis,

sako, duodi bet kam ir nekart.

Tu graži kaip Ažuožerių obelys,

taip ir norisi pasikart.

 

 

 

Akvamarinas

 

Pradėjo kaip Brodskis

odėje Jaltai:

suprantu, koks aš jums

atgrasus, bet… 

 

Nuo savęs surimavo:

jūsų rankinė dera 

prie mano apatinių,

turiu omeny spalvą – 

akvamarinas

 

Skaičiau

trečdaliui kolegų,

naujamečio vakarėliai

baigiasi romantiškai…

 

Tą naktį jis

vėl verkė klausydamas,

kaip vyrukai iš nuovados choro 

gieda Golvėjaus užutėkį

niujorkietiškoj pasakoj.

 

 

Du vakarai

 

Saulėlydis rausta ant TV bokšto

kaip vėliava virš Reichstago,

kaip tavo lūpos, kurias taip trokštu

bučiuoti, pamiršęs tic tacą.

 

Saulėsėdžio gaisras viršum Vingio parko,

virš Lukiškių šilo, už miško

horizontas, aplaistytas starka,

raudonuoja link Viršuliškių. 

 

 

LDK himnas

 

Kai adresą išklauso taksistas

„elnių – dvidešimt trys“,

vaidenas: Saltoniškių miškas,

danielių raguotas būrys.

 

Elnių jau dvidešimt vienas

nuolankaus jūsų tarno dėka.

Išraižys Radvila ant kamieno:

kiečiausias medžiotojas LDK.

 

Stabdyki karietą, užgrosiu,

pašto dėžučių akordeonu.

Nubusiu, užmigęs po uosiu,

su šūdvabalio ordinu.