Eilės
1
Dostojevskis guli sukniubęs
plastikiniam maiše
jis jau nekaltas
it šiukšlė
paguldžiau jį lyg tėvą
miegoti į ugnį
ir vaikai man
iš pykčio suplėšė
sparnus
savo juoku
neigdami mano sąnarius
jie man
verkt nebeleido
gedulingos jų pėdos
mindė man plunksnas
ant nugaros trypdamos
prievartos šokį
už vartų girdėjosi
kaukiantis tėvas
paskutinįsyk
laižantis slenkstį
aš išlipus iš batų
ir nušveitusi šonan
būtinybės ramentą
puoliau aklai paskui šauksmą
pro riebaluotus vartus
užu jų radau tik suvargusį
kilogramą agrastų
atgal jie parvilko mano
nebaustą kūną
per nučiulptą slenkstį
atgal sugrąžinę
prisiuvo žvaigždes
prie mano pečių
nurovę jas
Šivai nuo šalmo
ir kryžium prie šaldytuvo prisegę
rodė savo vaikams:
štai – šis kabantis
organų rinkinys
niekada
netaps kūnu
…
Ramunės Pigagaitės nuotr.
2
OPERUOKITE
dilbius nupjaukit
lai kaba
muzikos instrumentų parduotuvėje
virš durų
vietoje vėjo varpelių
kad grojant būgnais
yra svarbu naudoti
dilbių jėgą
pradedantieji dažnai
pamiršta
lai kaba galūnės
lai tabaluoja
primindamos pasauliui kad
SMŪGIS
svarbus
o ne jo priežastis
OPERUOKITE
liežuvį išplėšę
perdirbkite jį
į padangų gumą
tu
padarai
mane
laisvą
kai tyli
mano
liežuviu
mano
liežuviu
tu per dangų važiuoji
ir saulėje raižai
žodžius
kuriuos tyliu
padangos iš mano
liežuvio
šliūžes šlykščias palieka
padangei ant veido
ir šliaužia šlykščią šliūžę
palikdamas
melas padangei ant veido
liežuvio gleivės
šiltos gličios
gleizoja
padangę
kol padangė
liežuviu išgleizėta
pati gliti tampa
OPERUOKITE MANO LIEŽUVĮ
OPERUOKITE MANO ŠIRDĮ
vožt vožt
atvožkite
vožtuvu širdį užvožtą
vožt vožt
širdis yra švokščiantis
vožtuvais užvožtas
dangum važiuojančio
šamano būgnas
vožt vožt
atvožkite vožtuvą
vožt
atvožkite vožtuvą
vožt
atvožkite vožtuvą
vožt vožt
jei mano kūnas būtų acid-punk-
fusion-crowd roko grupė
tai toji grupė išvykus į pasaulinį turą
turbūt pakeliui išmestų garsistą
pro langą
netyčia su nuorūkom
ir tik prieš lipant ant scenos
prisimintų
kad garsisto galva buvo trinama
peleninėj
garsistas tilpo peleninėj
nėr čia ko ir stebėtis
mažas honoraras garsisto
mažai valgė garsistas
tai ir paties garsisto mažai
mažas patogus garsistas
peleninėj sutelpa
o kai klykia
peleninėje gesinamas
garso nedaug būna
širdies neskauda
garsistą praradus o štai
būgnininkas dar gyvas dar knarkia
ant galinės sėdynės
būgnininkas didelis
už garsistą didesnis
jo būgnas bagažinėn pakrautas
bagažinėn pakrauta
ir širdis
smūgiuokit į širdį iš dilbių
netausokit aortų
ir vožtuvų
lyg ši muzika
paskutinė prieš mirtį
be garsisto tai išsiversim
tačiau būgnininko
pro mašinos langą
dar nereikia išmesti
OPERUOKITE MANO KŪNĄ
operacija skiriasi nuo skrodimo tik tiek
kiek skrodimas skiriasi nuo kulinarijos
(t. y. nesiskiria)
OPERUOKITE MANO AKIS
išgremžę jas iš akiduobių
įsprauskite į futliarą
nešiokitės ir naudokite ten kur jums reikia
pavyzdžiui vieną akį
išsiuntę į kosmosą fiksuokite Jupiterio ūką
o kitą akį
sugrūskite faraono mumijai į
subinės čakrą
ir akis regės
visatos
virškinamąjį traktą
mano akys jums parodys
kur toji jungtis
tarp meilės ir bado
jei tik mokėsite jomis pasinaudoti
OPERUOKITE MANO ORGANUS
jei tik mokėsite manimi pasinaudoti
mano organai jums atneš taiką
jei tik mokėsite manimi pasinaudoti
mano organai sutaupys jūsų laiką
jei tik mokėsite manimi pasinaudoti
mano organai
taps jūsų stogas ir pagalvė
jūsų atostogos ir vaikų juokas
mano organai
bus jūsų finansinis grindinys
jūsų dvasinis sąmojis
jūsų dogmatinis dugnas
jūsų kojų plaukai
jūsų kriauklę dusinantys
kas tik norėsite
tik prašau
išoperuokite mano kūną pagaliau
nuneškite mano organus į muzikos prekių
parduotuvę
gal kas nusipirkęs mano dilbius
įveiks tylą
…
3
visų jūsų galvos – tai fotografiniai skrandžiai
virškinat stebinį riebų
nė vardo paklaust nesuspėję
dorojat vieną po kito
praeivį
mano galva – tai fotografinis skrandis
godžiai siurbia diafragmos akis
nusivylusį prakaitą – –
jį verčiu į sidabrą
sidabro versmė
iš tavo liemenį
meluojančios odos
trykšta į akląją dėmę
ir tu skaniai transformuojies
į savo šešėlį
tavo galva – tai fotografinis skrandis
vogčiomis demaskuoji mano fotonus
nurengdamas šviesą nuo kūno
tamsa it rūgštis degina
odą
kol telieka nematomi kaulai
visų jūsų galvos – tai fotografiniai skrandžiai
apetitas neblogas turiu pasakyti
skanu jums ir porno ir karas
ir neskalbtos neskalbtos
moterų galvos
skanūs vaikai kuriems mūsų tėvynė
rūpestingai išvertė žarnas
skanu pažiūrėt ir
kaip beduinas
nukryžiuotas ant miesto vitrinos
moko askezės išalkusias varnas
fotografiniams skrandžiams kartais
trūksta fermentų
fotografiniai skrandžiai kartais
apsivemia
tada metafizika sienas aptaško
tada ryškalai
lyg tulžis varva nuo lubų
ir smirda tikrovė
smirda kaip teatras
…
4
Deleuze’ai Deleuze’ai
su pagarba kreiptis nemoku
atleisk bet tu esi gana šūdinas dievas
kad galėčiau neskalaut tavo pėdų
pagoniško pranašo
skrandžio sultimis
Deleuze’ai Deleuze’ai
tu išmokei mane
panardinti plaštaką į skalbimo mašinos vidų
ir plūstant kraujais nuo mechaninių žiurkių ironijos
išgyvent malonumą
Deleuze’ai Deleuze’ai
kai buvai svečiuose pamiršai
išsinešt savo seną sukriošusį kūną
be organų
mano katė jį sumyžo atleisk
nepasirūpinau tavo laisvės kvapu
Deleuze’ai Deleuze’ai
ir ką man veikt su tais tavo organais?
atėjai primėtei visur pas mane
ant palangių stalų ir net į triusikų stalčių
neatsakingai sugrūdai
net šaldytuve palikai prie senos antikinės varškės
ir nuo renesanso laikų
pradarytų konservų
o tada sau ramiai
užmarštim apsivyniojai akis
tarsi moliuskas besitransformuojantis
į hidragalvę sireną
tu nieko nenori girdėt apie savo senąjį kiautą
o ką man daryt? su tais tavo organais
gal parduosiu turguje kartu su ekologiškos karvės nagais
pastačius kartoninę iškabą „seno metafiziko organai – išpardavimas“
nusipirks Stasė iš dvylikto aukšto juk jai visada visada
trūko gyvenime donorų
Deleuze’ai Deleuze’ai
mano vaikų tėvas
o aš tau irgi svarbi
ritualinė taurė
Deleuze’ai Deleuze’ai
tu mane išmokei kad į darbą ateit reikia nuogai
ir užkėlus koją ant stalo maskatuot
padvėsusios silkės sparnais
ir užhipnotizuot akis
kol visi
po truputį tapsim vaikais
