Atkuriant žydiškojo Vilniaus koliažą
Pranešimas, skaitytas gegužės 28 d. IX litvakų dienų Londone vaizdo konferencijoje
Ponios ir ponai, dėkoju jums už šią puikią galimybę aptarti naujus litvakų kultūrinio paveldo atradimus.
Lietuvoje jau įvyko nemaža pokyčių žydų paveldo ir Holokausto atminimo kultūros srityje – ypač per pastarąjį dešimtmetį, praėjus beveik 20 metų nuo išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos 1990 m. Iki tol, beveik iki 2011 m., vyko laipsniškas perėjimas nuo etnocentrinio prie daugiakultūrio atminties naratyvo. Toks procesas buvo būdingas daugeliui Vidurio ir Rytų Europos pokomunistinių valstybių. Kai kurie istorikai, tarp jų Joachimas Tauberis, netgi palygino šį pirmąjį etapą su „latentiniu“ atminties periodu Vokietijoje, kuris tęsėsi nuo 1945 iki 1968 m. Tik po to ėmė griūti sąmonės barjerai, neleidę žmonėms kalbėti apie totalitarizmo patirtį, bei užaugo nauja karta, pasiruošusi atvirai analizuoti ir vertinti savo pačios visuomenės praeitį. Integralios atminties kultūros raida Lietuvoje buvo laipsniška dėl keleto priežasčių, kurios jau aptartos šiuolaikinių Lietuvos istorikų (Sauliaus Sužiedėlio, Alfonso Eidinto, Alvydo Nikžentaičio, Šarūno Liekio ir kitų) tyrimuose: 1) dėl brutalios sovietizacijos ir paveldo naikinimo, kuris tęsėsi pusę amžiaus, sovietų propagandinės istorijos versijos diegimo ir sistemingo ankstesnės kolektyvinės atminties slopinimo; 2) dėl šalyje vykusio itin didelio masto Holokausto, taip pat ir lietuvių kolaborantų vaidmens, kurį pripažinti ir įvertinti, deja, ilgai trukdė išankstinės nuostatos ir okupacijos traumos, kurias buvo patyrusi pati lietuvių visuomenė; 3) dėl nepakankamo švietimo žydų kultūros ir istorijos klausimais, įsigalėjusių stereotipų ir lėtų visuomenės mentaliteto pokyčių; 4) dėl „atminties karų“, t. y. konfliktų ar konkurencijos tarp skirtingų Antrojo pasaulinio karo atminties naratyvų. Pastaruoju metu šie konfliktai buvo daugiausia susiję su atminimo ženklais, skirtais istorinėms asmenybėms, įtariamoms prisidėjus prie Holokausto; tai visuomenėje sukėlė didelius ginčus. Atsižvelgdama į istorinio atminimo praktikoms skirto teisinio reguliavimo stoką Lietuvos savivaldybėse, Kultūros ministerija naujajame Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte pasiūlė specialų straipsnį, kuris neleistų už karo nusikaltimus arba nusikaltimus žmoniškumui atsakingų asmenų viešo atminimo. Šis įstatymo projektas neseniai buvo priimtas svarstyti Seime. Vis dėlto reikia pripažinti, kad lietuvių kolektyvinės atminties diskursas, veikiamas daugybės įtampų, ilgą laiką priminė ir iki šiol, nors kiek mažiau, tebeprimena savigyną.
Šiaip ar taip, Holokausto atminimo lūžio taškas Lietuvoje buvo pasiektas 2011 m. ir vėliau. Tuo metu Seimas priėmė teisės aktą, kuris turėjo didelę simbolinę reikšmę, – Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą (2011). Šitaip Lietuvos valdžia prisiėmė moralinę ir materialinę atsakomybę už Holokausto padarinius. 2011 m. žiniasklaidoje prasidėjo itin plataus masto diskusijos apie 1941 m. birželio sukilimo įvykius Lietuvoje, jos atvėrė skaudžias istorinės atminties problemas. Tais pačiais metais suaktyvėjo savanoriškos bendruomeninės iniciatyvos žydų paveldui ir Holokaustui atminti. Jos vyko jau nepriklausomai nuo valstybinių institucijų ar Lietuvos žydų bendruomenės (kaip buvo įprasta anksčiau) – pavyzdžiui, pradėta akcija „Vardai“, kurios metu kasmet viešai skaitomi Holokausto aukų vardų sąrašai. Tuo pat metu įvairūs muziejai Lietuvoje, tarp jų ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje, kurie buvo ilgai kritikuojami dėl neadekvataus santykio tarp juose pristatomų sovietinių nusikaltimų ir Holokausto, ėmėsi intensyviai rengti arba keisti savo ekspozicijas, skirtas žydų istorijai. Lietuvos Holokausto atminimo diskursą ženkliai pakeitė daugelio svarbių knygų (tiek grožinės, tiek dokumentinės literatūros) pasirodymas ir jų vertinimai, sukėlę intensyvių diskusijų. 2016 m. rugpjūtį Molėtuose buvo surengtas savanoriškas „Gyvųjų maršas“. Jo dalyviai nužygiavo per visą miestą iki žydų žudynių vietos. Šis renginys virto simboline demonstracija, parodžiusia, jog Holokausto suvokimas keičiasi – pirmą kartą tokioje eisenoje dalyvavo tiek daug lietuvių.
Buvau šių pokyčių liudininkas ir tam tikra prasme prisidėjau prie jų kaip vertėjas iš jidiš kalbos bei literatūros tyrėjas, ypač tada, kai 2013 m. buvo išleistas mano atliktas Avromo Suckeverio knygos „Žaliasis akvariumas“ vertimas. Jautrūs poetiniai Suckeverio pasakojimai apie tragiškus Vilniaus geto žmonių likimus paskatino didelį Lietuvos skaitytojų susidomėjimą šiuo autoriumi. Jo rankraštinis rinkinys „Dešimt eilėraščių“ („Tsen lider“), sudarytas 1943 m. Vilniaus gete, šiemet buvo pirmąkart išleistas kaip trikalbė knyga: jidiš, angliškai ir lietuviškai (verčiau gete sukurtas eiles į lietuvių kalbą, o profesorius Davidas Fishmanas – į anglų kalbą). Knygoje skelbiamas anksčiau nežinomas, ypatingą istoriją turintis Suckeverio rankraštis, kurį 2017 m. kartu su kitais labai vertingais žydų paveldo dokumentais atrado bibliografų komanda, vadovaujama dr. Laros Lempertienės – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovės. Šis rankraštinis Suckeverio poezijos rinkinys buvo unikalaus žydų paveldo, kurį Holokausto metais mirtinai rizikuodama slėpė Vilniaus geto „popieriaus brigada“, dalis.
2018 m. išverčiau keturiolikmečio berniuko Icchoko Rudaševskio dienoraštį, 1941–1943 m. rašytą Vilniaus gete. Jis buvo išleistas kaip dvikalbė knyga, jidiš ir lietuviškai. Knygoje skelbiama daug naujos dokumentinės medžiagos apie Rudaševskį ir jo šeimą; knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė leidiniui sukūrė unikalų meninį pavidalą, už jį knygai buvo skirti nacionaliniai ir tarptautiniai apdovanojimai. Pernai, toliau tyrinėdamas karo laikų dokumentinę literatūrą, parengiau devyniolikmetės Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės dienoraštį ir poezijos rinktinę „Atrakintas dienoraštis“. Olkinaitė, kūrusi lietuviškai, studijavo prancūzų filologiją Vilniaus universitete 1940–1941 m. Jau pirmąją Holokausto vasarą ją nužudė lietuviai žydšaudžiai. Tačiau Matildos rankraščius išgelbėjo lietuvis katalikų kunigas – jos kūrybos sąsiuvinį paslėpė po savo bažnyčios altoriumi. Matildos rankraščiai buvo atrasti XX a. devintajame dešimtmetyje; juos išsaugojo profesorė Irena Veisaitė. Dabar jie pirmą kartą išleisti kaip knyga. Manau, kad jaudinanti Matildos asmeninė istorija ir kūryba stipriai rezonuoja su dabartiniais lietuvių kolektyvinio istorinio mentaliteto pokyčiais ir gali tapti nauja simboline mūsų atminties vieta. Po Matildos knygos išleidimo apie jos istoriją papasakojo visi pagrindiniai mūsų žiniasklaidos kanalai – tai sukėlė didelį susidomėjimą. Pastaraisiais metais Rudaševskio ir Olkinaitės dienoraščiai bei Suckeverio poezija buvo įtraukti į Lietuvos mokyklų ugdymo programą ir į mūsų literatūros vadovėlius, tad jie jau yra mūsų švietimo sistemos dalis.
Kiekviena šių knygų nusipelno atskiros diskusijos, nes kiekviena savaip simbolizuoja Lietuvos žydų kultūrinio paveldo grįžimą po ilgos užmaršties. Galima sakyti, kad kiekviena jų – tai kultūrinės archeologijos radinys, dingusio teksto iškilimas, ištrinto veido restauravimas. Galvodamas apie savo paties tyrimus ir Lietuvos žydų literatūros vertimus, kartais įsivaizduoju, kad prisidedu atkuriant sudėtingą koliažą. Šį koliažą sudaro skirtingi elementai – dingęs Lietuvos žydų gyvenimas, menas ir pasaulėvoka; kai kurie šių elementų yra estetiški ir šviesūs, kai kurie – dramatiški ir labai skausmingi. Mums vis dar žinomi tik šio koliažo fragmentai, ir vis dar spėliojame, kas turėtų būti tuščiose jo vietose, tačiau jau suvokiame, kad prieš akis pamažu ryškėja prarastas kultūros šedevras. Be to, jaučiame, kad šio koliažo, įkūnijančio dingusį litvakų pasaulį, interpretacija turi įtakos šiandieninei mūsų kolektyvinei ir net asmeninei tapatybei, gali paveikti ir mūsų pačių kultūros ateitį. Leiskite man paaiškinti šią metaforą pasitelkiant dar vieną sugrįžusio litvakų kultūrinio paveldo pavyzdį: pasaulinio garso fotografo Moišės Ravivo-Vorobeičiko, arba Moï Vero, meninį palikimą. Moï Veras – avangardinės fotografijos meistras, kurio kūryba neseniai taip pat parkeliavo į jo jaunystės miestą Vilnių.
Moï Ver. Parduotuvės. 1929–1931. Iš knygos „Vilniaus žydų gatvė“
Vorobeičiko knyga „Vilniaus žydų gatvė“ (angliškai „The Ghetto Lane in Wilna“, hebrajiškai „Rehov ha-Yehudim be-Vilna“) – nedidelio formato, tačiau išskirtinės estetikos tarpukario leidinys, laikomas pirmąja avangardine fotoknyga Lietuvoje. Ji pasirodė 1931 m. Ciuriche ir Leipcige keturiomis kalbomis (jidiš, hebrajų, vokiečių ir anglų). Tai viena pirmųjų konceptualių avangardinių fotoknygų visos Vidurio Europos mastu. Jos autorius gimė 1904 m. dabartinės Baltarusijos teritorijoje, jaunystę praleido ir menininko kelią pradėjo Vilniuje, o šiuolaikinėje fotografijos istorijoje yra vertinamas kaip tarpukario novatorius, XX a. ketvirtojo dešimtmečio Paryžiuje prisidėjęs prie radikalaus fotomeno lūžio, kai piktorializmo ir dokumentalizmo tradicijas pakeitė avangardo technikos. Anuometiniai Moï Vero fotokoliažai pristatomi ir aptariami kartu su žymiausių Paryžiaus fotografijos avangardistų ir siurrealistų – Man Rayaus, Germaine Krull, Doros Maar, Florence Henri – eksperimentais. Ypač reikšminga Moï Vero vieta fotoknygos žanro istorijoje. Jo albumas „Paris“ („Paryžius“, 1931) šiuolaikinių tyrėjų laikomas žanro šedevru ir daugelio urbanistinės tematikos fotoalbumų pirmtaku, chronologiškai aplenkusiu garsųjį Brassaï albumą „Paris de nuit“ („Naktinis Paryžius“, 1933).
Vis dėlto toks Moï Vero reikšmės fotografijos istorijai vertinimas yra pastarųjų dviejų dešimtmečių reiškinys po labai ilgai trukusios užmaršties. Ją lėmė įvairios aplinkybės. 1934 m. fotografui pajutus kylančio nacizmo grėsmę ir laimingai persikėlus į Palestiną, nepalankiai susiklostė Europoje likusių dalies vertingiausių jo darbų likimas. Jau parengta spaudai Vokietijoje jo trečioji nuostabi fotoknyga „Ci-contre“ („Priešpriešiais“) 1933 m. taip ir nebuvo išleista atėjus į valdžią naciams, maketas buvo dingęs, atrastas 1968 m., o pati knyga išleista tik 2004 m., jau po autoriaus mirties. Tad ir Lietuvoje Moï Vero kūryba ilgą laiką buvo beveik nežinoma arba neįvertinta. Pavyzdžiui, 2011–2013 m. išleistoje tritomėje „XX a. Lietuvos fotografijos antologijoje“, pateikiančioje Lietuvos fotografijos kanoną, vis dar nėra šio išskirtinio autoriaus vardo ir jo nuotraukų, nors joje pristatomi kitų Lietuvos lenkų ir žydų fotografų darbai.
2019 m. gruodį Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, buvo surengta retrospektyvinė paroda „Moï Veras. Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“, kurią kuravo dr. Nissanas N. Perezas ir nuoširdžiai rėmė Izraelyje gyvenanti Ravivų šeima, ypač – fotografo sūnus Yossi Ravivas. Parodą papildė fotoknygos „Vilniaus žydų gatvė“ reprintas su palydimąja knyga „Hommage à Moï Ver“, kurioje skelbiami Nissano N. Perezo ir mano straipsniai apie Moï Vero meninį palikimą bei biografiją (leidinių dailininkė – S. Chlebinskaitė). Šie įvykiai žymi fotografo darbų sugrįžimą į Vilnių praėjus devyniasdešimčiai metų nuo paskutinių 1929–1930 m. čia surengtų jo parodų, kurios vyko tuo metu, kai kūrėsi žydų rašytojų ir menininkų grupė „Yung Vilne“ (Vorobeičikas buvo vienas iš ankstyvųjų grupės iniciatorių). Tačiau akivaizdu, kad tai – tik pradžia. Visavertis Moï Vero avangardinės kūrybos įrašymas į Lietuvos kultūros istoriją, į daugiakultūrį Vilniaus naratyvą bei į litvakų meno kontekstą, jos nuodugnus tyrimas ir refleksija vis dar lieka atviras uždavinys.
Žymusis tarpukario avangardinio kino režisierius ir montažo teoretikas Sergejus Eizenšteinas, kurio filmai darė vizualinę įtaką Moï Vero fotografijai, teigė, kad sėkmingai montažo technikai itin svarbus iš skirtingų kadrų sugretinimo gimstantis „trečiasis pradmuo“, visuminė montažo prasmė: „Tokiais atvejais visuma tobulai iškyla kaip „kažkas trečia“. Pasirodo bendras visumos vaizdas, nulemtas kadrų ir montažo, o tuomet šis vaizdas savo ruožtu sugyvina ir išryškina tiek atskiro kadro, tiek montažo turinį.“ Visoje Moï Vero avangardinių fotoknygų trilogijoje („Vilniaus žydų gatvė“, „Paryžius“ ir „Priešpriešiais“) meninė prieiga buvo panaši: atskiros nuotraukos ir koliažai, preciziškas knygos dizainas, grafiniai ir teksto elementai, medžiagos buvo derinami konceptualiai – taip, kad kurtų papildomas visumos prasmes, kylančias iš visų elementų jungties. Tiriant fotoknygoje „Vilniaus žydų gatvė“ jungiamas kultūrines prasmes atrodo, kad toks koliažo principas galioja ir joms. Litvakiškos ir vakarietiškos tapatybės, diasporos patriotizmo ir sionizmo, žydiškosios tradicijos ir modernistinio maišto, socialinės kritikos ir kultūrinės nostalgijos reikšmės sugretinamos taip, kad iš jų kiltų netikėta perspektyva, kitoniška prasmė. Vorobeičiko fotoknygoje avangardiniai Vilniaus žydų gatvės skurdo vaizdai atskleidžia vidinį turtą: dinamišką kultūrinį koliažą ir iš jo gimstančių naujų, modernių formų viltį.
Manau, kad toks „trečiasis pradmuo“ gimsta ir mums šiandieną rekonstruojant Lietuvos žydų kultūros paveldo koliažą. Viliuosi, kad šis „trečiasis pradmuo“ – tai mūsų dialogiška kultūrinė ateitis.
Iš anglų kalbos vertė Jurgita Benaitytė.
Autoriaus redakcija
