Albinosas prie Letos

Grzegorz Kielar. Węzły węzełki / Mazgai mazgeliai.
Iš lenkų k. vertė Tadas Žvirinskis. V.: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2019. 88 p.

Pernai pasirodė Tado Žvirinskio lietuviškai prakalbinta lenkų poeto Grzegorzo Kielaro poezijos knyga, kurią iliustravo Vidas Poškus (dailininkas Rokas Gelažius), o greta vertimų skaitytojas gali susipažinti ir su tekstais lenkų kalba. Pirmiausia norisi priminti, kad G. Kielaro kūryba buvo ne kartą publikuota kultūrinėje spaudoje, versta T. Žvirinskio („Nemunas“, 2017, Nr. 9; „Naujoji Romuva“, 2017, Nr. 4; „Literatūra ir menas“, 2018, Nr. 11) ir Žilvino Norkūno („Šiaurės Atėnai“, 2019, Nr. 4; 2020, Nr. 5). Skaitant eilėraščių publikacijas susidarė įspūdis, kad poetui būdingas ne tik filosofiškas požiūris, bet ir iš pirmo žvilgsnio paprastų situacijų aprašymas bei metaforinės, simbolinės kalbos puoselėjimas.

„Mazgai mazgeliai“ – trečioji G. Kielaro knyga, kurioje susitelkiama į psichiatrijos ligoninėje esančiųjų kasdienybę. Rašymas apie tokias patirtis kaip sociumo paribiuose atsidūrusiųjų gyvensena nestebina, tad ne pasirinkta tema maitina šią poeziją, bet pastaroji suteikia galimybę apmąstyti ir permąstyti, ką reiškia būti atskirtyje. Eilėraščiuose pasirodantys simboliai – įvairiausi paukščiai – paradoksaliai sukelia neįprastumo įspūdį. Tačiau poetas nesiekia šokiruoti ar dirbtinai kurti kitoniškas situacijas, veikiau jos vaizduojamos kaip neišvengiamybė. G. Kielaro poezijoje esama kone nepakeliamos vienatvės, nelaimingos meilės motyvų, pastangos įžvelgti visumą, nors ir niekas nedera (p. 23) ar nekimba dėlionės detalės (p. 33), kurias nesunku susieti su „nesukimbančia“ į visumą gyvenimo prasme. To paties negalima pasakyti apie eilėraščius, mat jų eilutės taip glaudžiai susijusios viena su kita, kad daugelį fragmentų sudėtinga cituoti pernelyg skausmingai neišplėšus iš teksto „kūno“.

Ligonių mintijimai, elgsena, įpročiai ir įsitikinimai parodomi kaip neatsiejama jų tapatybės dalis, atsisakant apeliuoti į skaitytojo jausmus, nors rezultatas ne visada toks, kokio galbūt būtų galima tikėtis: „tavo šios lubos skiriančios nuo septynių gėlų / [...] tavo šios grindys nuo penktosios parketlentės į kairę / prie lango žaliame kambaryje // susirangęs čia kauk“ (p. 71). Vaizduojama situacija kelia įtarimų dėl šabloniškumo. Kur kas paveikesni tekstai, kuriuose kalbama apie giluminius žmogiškosios egzistencijos klodus, glūdinčius po įvykių ir daiktų paviršiais, pvz., skardinės, naudojamos kaip peleninės, tampa aliuzija ir į apleistą žmogaus vidinį pasaulį (p. 37). Tad, vertinant visuminiu požiūriu, knygoje įtaigiai atskleidžiamos būsenos, vidinio ir išorinio pasaulio keistumas bei bendražmogiško ryšio stoka.

Trūkinėjantį bendražmogišką ryšį išreiškia ir programinio eilėraščio eilutės: „neįsimylėk praskrendančio / balandžio nepriglusk neprisiglausk / taip arti neprisirišk paleisk / visus siūlus virveles ir spaustukus / jų ir šiaip nepavyks sudėti niekas čia / tarpusavy nedera // [...] nepakeliama ši meilė / šios akys švelnios kaip lopšinė / nepakeliamos šios suskilinėjusios / lubos širdies mėšlungis ir barškalas / atminties // vis dėlto nesi visiškai vienas / visada gali pasitikėti savo / vienatve / bet prieš tai ką nors padaryk / siūlams virvelėms ir spaustukams / šiems mazgams mazgeliams / geriausiai atnarpliok atmazgyk / atsek // tada gerokai gurkštelėk iš vėsios / Letos ir panirk / iki kaklo“ (p. 23). Neprisirišimas – vienas iš būdų išvengti kančios, bet, ko gero, visiškai atraizgyti mazgus įmanoma tik mirties ir užmaršties atveju, lyg kardu juos nukertant. Vis dėlto galbūt vienas svarbiausių dalykų, kurį reikia suvokti skaitant šį eilėraštį, yra sugebėjimas pažvelgti į save ir neišeiti iš pasaulio per anksti, nelikti užmirštam be pėdsakų, ką ir simbolizuoja panirimas į Letą iki kaklo. Taigi egzistencijos mazgai visiškai atrišami tik išbūnant akistatoje pačiam su savimi, net jei gyvenimas atrodo beprasmis.

Beprasmybę iliustruoja ir paprastos detalės: „paviljonas apvalus ir įstiklintas / viduje mažas kiemelis su vienu / lapkričio medžiu / ir apniukusiu dangumi // Patrikui 27 metai mūvi geltonas kelnes / ir žydrą bluzoną su gobtuvu / suka ratą po rato / [...] Patrikui nepatinka lyginiai skaičiai / sako kad poros nėra palankios laimei / apskritai yra toksiškos ir blogai veikia / sveikatą“ (p. 15). Gobtuvas, ne veltui vaizduojamas ir knygos iliustracijose, primena užsisklendimą ar slapstymąsi nuo realybės, kuri galbūt pernelyg skausminga, kad pajėgtum ją ištverti ir visa esybe priimti, patirti, apie ją mąstyti: „[...] jis vis negali rasti rakto savo sapnams / su realybe taip pat nebesusitvarko / jaučiasi išplėštas su šaknimis kaip tuja vidiniame kiemelyje / kurią kažkas naktį išrovė ir numetė į kampą“ (p. 39). Atrodo, nesusigaudymas sapnuose ir realybėje yra vienodai tikras, kaip ir eilėraščių rašymas: „išsiųsiu rytoj vieną eilėraštį / gal prisisapnuos“ (p. 75).

Vis dėlto, kad ir kaip viskas atrodytų beviltiška, esama ir gyvenimo geismo, kuris pasireiškia net ir tada, kai jaučiama vienatvė: „televizoriaus kambaryje juodi foteliai / ir kėdės juodos irgi staliukai / [...] Jauniklis peržiūri lapą po lapo / pradingsta tirštynėje juodų / raidžių kablelių ir taškų todėl / kiša atgal į lentyną / [...] kadaise buvo didelis berniukas / dabar liliputinasi darosi mažas kaip haiku / kadaise klajodavo debesyse / tarp paukščių ir drugių / dabar vienas kaip pirštas // [...] todėl pageidautų nulaižyti truputėlį saulės / nuo lango išskristi kartu su alksninukais / kuosomis žvirbliais / arba apkabinti vidiniame kiemelyje / kranklį albinosą // nors akimirkai“ (p. 33). Kranklys albinosas atrodo įspūdingai jau vien dėl to, kad eilėraštyje akcentuojama juoda spalva ir tik pabaigoje sužybsi kontrastas, tačiau albinosas paprastai nepritampa prie jokio būrio, todėl net negali būti laikomas kažkieno priešybe. Dėl šios priežasties galima kalbėti ir apie nepasidavimą įprastybei, ir apie savojo egzistavimo svorį, susijungiant gyvenimo troškimui ir nyksmui. Tokios sąsajos atsiskleidžia ir eilėraštyje „Dagilis“ – jame sapniški būviai tampa sukeistintais kasdienybės atspindžiais: „jau ilgus mėnesius jis klajojo sapnuose per / sueižėjusius sodus ir pelenais virtusias pievas / [...] kadaise buvo su kažkuo dabar vienas kaip pirštas / bet kas pasakė kad svarbios tik poros“ (p. 53). Šis tekstas atrodo lyg prieš tai cituoto eilėraščio atgarsis, nes kalbama ne tik apie vienišumą, bet ir apie gilų, kone neatmenamą praeities laiką. Kita vertus, jis primena ir Wisławos Szymborskos eilutes, pasirinktas epigrafu: „Kas pasakė, / Kad gyvenimas turi būti nugyventas drąsiai“ (p. 9).

Įvairiausios fobijos, „tartum iš viršaus“ girdimi balsai (p. 49), depresija, pykčio protrūkiai neprimena drąsiai gyvenamo gyvenimo, tačiau G. Kielaro kūryba su cituojamais W. Szymborskos žodžiais tarsi sufleruoja, kad drąsa ne taip jau retai kyla iš bejėgiškumo, kai vis vien apkabinus kranklį albinosą (iš)būnama pasaulyje, nepasiduodant skausmingą egzistencijos karštį vėsinančioms Letos vilionėms, ir paslaptingu būdu keliaujama nuskaidrėjimo link.