Psichoanalizės įrašai III
Kaltas esi tik todėl, kad laikai save auka.
***
Geismui būdingas neapsisprendimas, svyravimas – tai jau geismo realizavimas. Kitaip tariant, realizuoti geismą nereiškia jį užpildyti, visiškai pasitenkinti, bet verčiau nuolat jį atnaujinti, tęsti geidimą.
Geismas geidžia geisti geismo – štai kodėl jis visada turi ko geisti.
***
Argi pirmasis realizmas – ypač politiniuose reikaluose – nebūtų surasti tai, kas paslėpta žodžiuose, struktūroje, kurią atskleidžia gramatinė kompozicija, logikoje, kuriai ji tarnauja?
***
Iš tiesų paveldima ne genetiškai, o genealogiškai. Tai, kas perduodama, yra nesąmonybė – pasakymas, kurio negalima sužinoti, žinios, kurių negalima pasakyti.
***
Pabusti tarp žodžių.
***
„Coca-Colą“ galima laikyti kapitalistiniu produktu par excellence, ypač todėl, kad – visi esame tai patyrę – kuo daugiau geriame, tuo labiau troškina. Vis dažniau girdime, kad reikia „kovoti prieš kapitalizmą“ ir netgi išrauti šį visų mūsų negandų šaltinį su šaknimis. Tačiau kovoti prieš ką? Kaip iš tiesų efektyviai kovoti prieš vadinamąjį kapitalizmą? Ar jis turi savo priešybę? Komunizmas? Tikrai? Ką dvidešimt pirmajame amžiuje reiškia žodis „komunizmas“? Ne taip greitai…
Kas yra kapitalizmas?
Diskursas.
Kas yra diskursas?
Štai čia atsiveria politinis psichoanalizės matmuo.
***
Jau iš keturių pirmųjų naujojo „Tvin Pykso“ serijų matyti, kad Davidas Lynchas ir toliau tiesiogiai filmuoja nesąmonybę, nematoma paversdamas matoma, Tikrovę parodydamas kaip realybės grimasą, o realybę – kaip Tikrovės… Užima kvapą!
***
Kasdien didžiausiose kančiose miršta žmonės, papirkinėjami politikai, aikštėn iškyla finansinių aferų istorijos, apjuodinančios vyriausybes, šalys mobilizuojamos, kariaujama, žudomi vaikai, moterys prievartaujamos, maisto ištekliai nuodijami, naikinamos ištisos gyvenvietės, teisingumo nepaisoma… Kasdien garbiname asmenybes, minime įvykius, prisiekinėjame niekada nepamiršti… Kasdien sekame sporto naujienas… Kasdien įsipynęs į „aktualijų“ tinklą subjektas yra blaškomas.
Subjektas blaškomas ir atitraukiamas nuo visiškos atsakomybės už savo sakymą.
„Gebėti valdyti kalbą – tai praktikuoti tarsi kokią iškviesti galinčią raganystę.“ (Charles Baudelaire)
***
Mintis, kad egzistuoja vyriškam žvilgsniui neprieinamas moteriškumas savyje ir sau, amžinai neįmenamos grynai moteriškos Paslapties idėja, yra vyriškos fantazijos pamatas.
***
Dėl ideologinės Holivudo mašinos dominuojančio diskurso subjektas tvirtai tiki savo gyvenama „realybe“, nors tėra pagautas patetiško amerikiečių advokato sapno.
***
„Amžinos“ meilės nėra, tik stiprus jos poreikis. Kiekvienas įsimylėjimas grąžina subjektą į jo pamatinę vienatvę, su kuria konfrontuoti jis randa būdą tik meilės dėka.
***
Keletas dalykų apie meilę
Jei kas paklausia, kodėl jį (arba ją) myli, o tu atsakai, išvardydamas „kokybes“, kurias jam priskiri, užgauni meilę, objektyvuoji kitą žmogų ir todėl pripažįsti, kad neišmanai, kaip mylėti.
Paversdamas kitą žmogų objektu, pašalini jį iš subjekto pozicijos.
Ką nors mylėti galiu tik už tai, kas jis nėra (tačiau kuo vis dėlto galėtų tapti, jei mylėsiu pakankamai).
Vienintelis tinkamas atsakymas į klausimą „Kodėl mane myli?“ yra toks: „Nežinau, tavyje yra kažkas daugiau nei tu pats, ir tai sukelia blizgesį, ypatingą švytėjimą; švyti visa, ką darai, visos tavo kokybės ir netgi trūkumai (šie gal net labiau)…“
Meilė išliktų, net jei išnyktų visi pozityvūs bruožai, lemiantys mylimojo „kokybes“.
Iš tikrųjų mylimasis yra prarajos vieta – pasirodo, kad visus jo pozityvius bruožus ar savybes transsubstancijavo „tuštuma“, teikianti jiems ypatingą švytėjimą. Galiausiai visos mylimojo kokybės yra ne kas kita, kaip pačios tuštumos pavertimas kažkuo pozityviu.
Šį „nieką“, nežinomą veiksnį, neapibrėžtą x Lacanas pavadino objet petit a.
Mylimajam grėsmę kelia jo įsivaizdavimas, kad jame TIKRAI yra kažkas neapsakomai gilaus, padarančio jį vertą meilės; su tuo jis susitapatina ir tai leidžia jam ištrūkti iš (geismo) įstatymo.
Tai padeda suprasti Lacano mintį, kad mylėti – tai duoti kažką, ko neturi, tam, kuris to nenori.
Todėl Eros srityje mylinčiojo (Erastes) ir mylimojo (Eromenos) padėtys a priori asimetriškos.
Mylimasis jaučia, kad mylintysis mato jame kažką (quelque chose) daugiau nei jis, o tai išprovokuoja jo geismą.
Tas perviršinis „kažkas“ (chose), egzistuojantis tik mylinčiojo žvilgsniui, yra objet a tiek, kiek yra geismo inskripcija objekte, tai, ką mylintysis laiko prarastąja savo dalimi, esančia Kitame.
Į šią stoką (kurią mylintysis laiko perviršiu) mylimasis gali atsakyti tik savo stoka; štai ką reiškia duoti kažką, ko neturi (savo stoką), tam, kuris to nenori (ir ne šiaip sau…).
Todėl Lacanas ir sako, kad meilė yra komiškas jausmas.
Tai netrukdo meilei būti didingai (sublime) tuo požiūriu, kad ji sublimuoja stoką. O geismas lieka pagautas „kažkas neveikia“, „niekada nėra visiškai taip“ logikoje. Meilė sako priešingai: „Tai yra tai, myliu jį, kad ir kokių trūkumų turėtų arba galbūt kaip tik dėl jų, nes jis neužpildys mano stokos – mano stoka konstitutyvi, todėl jos užpildyti negali niekas.“
***
Mokslui nepaliaujamai teorizuojant apie neužbaigtumą ir neaiškumą, menki mediatizuoto ne-mokslo šalininkai, remiantys dominuojantį diskursą ir įsivaizduojantys esą maištininkai, tegarbina save ir pamiršta, kad tikro mokslininko atpažinimo kriterijus yra tai, kad šis abejoja.
***
Kasdien regime dominuojančio diskurso niokojančias pasekmes.
Apie vandenį, kuriame plaukioja, žuvis žino ne daugiau nei kalbantysis kūnas apie diskursą, į kurį įtrauktas jo subjektas.
Lacanas apie tai kalba be užuolankų: „[…] signifikantui aš pajungiu ne mintį, o SUBJEKTĄ… ir tai nesąmonybės statusą pademonstruoju, bandydamas suvokti subjektą kaip signifikuojančios grandinės ATMETIMĄ, kuris tuo pat metu konstituojasi kaip tai, kas nuslopinta nuo pradžių.“
Kapitalisto diskursas (lakaniškąja prasme) yra ne kapitalistų palaikomas diskursas, o hegemoniška mūsų laikų struktūra, leidžianti žmogui tikėti, kad jis gali laisvai pasirinkti pono signifikantus (S1) ir vartoti kalbą kaip tinkamas – primesti Tikrovei savo įstatymą.
Gryniausios būsenos ideologija – šio meto ideologija – apsimeta esanti neideologiška, peržengusi „senąsias kovas“ ir „senąsias ideologijas“; ji dedasi esanti ideology-free paketas ir apibūdina save kaip „pragmatišką“.
Patį paprasčiausią ideologijos apibrėžimą tikriausiai pateikė Marxas, pareikšdamas: „Jie nežino, ką daro, bet jie tai daro.“
Taigi ideologija priskirtina tam tikram konstitutyviam naivumui: ji nepaiso savo sąlygų, tikrųjų savo prielaidų. Jos sąvoka implikuoja atotrūkį tarp to, ką žmogus daro, ir jo klaidingo savo veiksmų suvokimo.
Tad kritinės ideologijos analizės tikslas – atskleisti už menamo universalumo (pavyzdžiui, už šiandienos pourtoussisme (pour tous – visiems – vert.) arba gamtosaugos) slypintį konkretų interesą, išduodantį skelbiamo universalumo melagingumą: tai, kas universalu, iš tiesų pagauta to, kas partikuliaru, ir yra determinuota konkrečios istorinės ir subjektyvios konsteliacijos.
Štai iš ko sudarytas politinis psichoanalizės matmuo. Lacanas glaustai reziumuoja: „Nesąmonybė yra politika.“
***
„Tau esu spąstai. Kad ir ką tau sakyčiau – nesvarbu; kuo ištikimesnis esu, tuo labiau tave klaidinsiu: tai mano atvirumas tave sučiups.
Meldžiu tave, suprask, kad visa, kas sklinda iš manęs, yra melas tau, nes aš esu tiesa.“ (Maurice Blanchot)
Priešingai nei paplitusi nuomonė, psichoanalizė – tikroji psichoanalizė! – neturi nieko bendra su introspekcija (kaip sako Žižekas, ten, giliai viduje, nėra nieko, išskyrus pasišlykštėtiną mėšlą…). Psichoanalizė prasidėjo Freudui paskelbus, kad yra nesąmonybė ir kad dėl to subjektas niekada neatpažįsta savęs tame, kas yra.
Nesąmonybės „savasties gelmėse“ ieškoti neturėtume, nes ji pasirodo paviršiuje, santykyje su kitais, klaidinguose veiksmuose, simptomuose, riktuose, analitikui pasakojamų sapnų istorijose…
Psichoanalizė yra diskurso klinika, diskurso, leidžiančio nustatyti, kokią vietą struktūroje užima subjektas.
Tad psichoanalitiko atveju iškalba konstituoja veiksmus sąlygojančio diskurso etiką. Žinoma, tai galioja tik tuo atveju, jei iškalba suvokiama ne kaip retorinis efektas ar moralinis siekis kalbėti „gera“, bet kaip lemiamas žodinis aktas, įtraukiantis sakymo subjektą į jo ištartą pasakymą, kad dalelė Tikrovės (esanti už reikšmės) neišvengtų subjekto tiesos ypatybių, kad nubrėžtų jo jouissance ribą.
Analizė siekia tikrosios šnekos. Tikroji šneka neturėtų būti painiojama su tiksliu teiginiu – ji sakymo subjektui suteikia tiesos statusą, o tai įvyksta būtent todėl, kad subjektas prisiima visas pasekmes, sukeliamas padėties, į kurią jis pateks dėl savo paties ištartų žodžių.
Formaliojoje logikoje teisinga ir klaidinga susiję, tačiau tiesa priešybės neturi.
Melas ne išoriškas tiesai, o įgimtas jai. Melas glūdi tiesos šerdyje, tiesa yra melas, nes ji tegali būti išsakyta pusiau, ir ne todėl, kad trūktų žodžių, bet dėl to, kad ji prisiliečia prie Tikrovės, su kuria nesusilieja.
Atotrūkis tarp pasakymo (gramatika) ir sakymo (logika) subjektų (kuriuos atskyrė Lacanas) gali būti suvoktas, pasitelkus melagio paradoksą. Pasakymas „visi vyrai melagiai“ implikuoja išimtį, absoliutų kalbančiojo, kaip sakymo subjekto, singuliarumą.
Čia tinkamiausias melagio iš Kretos pavyzdys: pasakymas „tai, ką sakau, yra melas“ leidžia artikuliuoti skirtumą tarp pasakymo ir sakymo subjektų, nes, sakydamas „aš meluoju“, atpažįstu savo būties neautentiškumą, jos nesutapimą su pačia savimi, pamatinį savo subjekto padalijimą, tad ir savo subjektyvios sakymo padėties nenuoseklumą; šia prasme sakau tiesą.
Sakydamas „meluoju“, meluoju.
https://christian-dubuis-santini.tumblr.com/;
https://www.facebook.com/chris.dubuis.santini
Vertė Ignas Gutauskas
