Šviesa už paveikslų
Po ilgos karantino sukeltos pertraukos KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo gegužės 15 d. veikia prof. dr. Arvydo Palevičiaus kūrybos paroda „Tarp fizikos ir metafizikos“. Parodyti visuomenei savotišką mokslininkų šamanizmą per tyrimų rezultatus parodos autorių įkvėpė dabarties aktualijos – nematomo mikroskopinio priešo sujaukta pasaulio rutina.
Arvydas Palevičius. Membranos, pagamintos iš aliuminio oksido, vaizdas per skenuojantį elektroninį mikroskopą
Parodą sudaro mokslinių tyrimų lauko vizualizacijos, su kuriomis kartu pristatoma ir profesoriaus tapyba. Tačiau kritinę parodos masę, tą mėsingąjį minkštimą be kauliuko, vis dėlto formuoja ne kas kitas, o Kauno technologijos universiteto laboratorijoje sukurtų naujų medžiagų mikrostruktūrų vizualizacijos, atliktos elektroniniu skenuojančiu ir atominės jėgos mikroskopais, taip pat skaitmeninės holografijos principu gauti vaizdai – užkluptoji tikrovė sustingdoma, o suspendavus ją žiūrovui pasiūlomas jos antrininkas be gyvybės ženklų. Atrodo, kad mokslinių tyrimų lauko vizualizacijos skleidžia tai, ką fizikai įvardintų kaip baltąjį triukšmą, tačiau tarsi nerastos radijo stoties šnypštimas čia nesukuria dialogo, kad ir kaip stengtumeisi įsiklausyti.
Arvydas Palevičius. Silicis. Skaitmeninės hologramos mikrostruktūra
Plika akimi neįžiūrimo pasaulio raštai savaime unikalūs ir hipnotizuojantys, bet be konteksto bei detalesnių aprašymų tarsi praranda svarbą, nes neprasimuša iki sąmonės per kasdieniškos žiūros apnašas. Atrodo, kiekvienas segmentas gali egzistuoti be vaizduotės pagalbos ir jam visai nereikia žiūrovų. Ypatingo vizualaus švarumo, inžinerinės estetikos ir minimalizmo parodinėje erdvėje net kiek per daug – norisi daugiau nuorodų, naratyvo, atpažįstamų kodų – kažko, už ko būtų galima užsikabinti ir nepaskęsti, nes vis dėlto eilinio parodos lankytojo smegenys dirba kitomis bangomis nei habilituoto technikos mokslų daktaro. Be rakto sunku įsiskverbti į mikro- ir nanopasaulius, nors, žinoma, džiugu, kad Lietuvoje atliekami tyrimai reikšmingai nuskamba pasaulio kontekste, parodoje jų vizualizacijos neatrodo subrandintos iki meno kūrinių. Veikiau tai potencialų įkvėpimą kūrėjams teikianti tolesnių kūrybinių tyrinėjimų medžiaga, su kurios atraktyvumu dar reikėtų padirbėti.
Arvydas Palevičius. Polimeras. Mikroperiodinė struktūra
Parodoje eksponuojami ir du A. Palevičiaus abstrakčiosios tapybos ciklai „Panteonas“ ir „Dvigubo viskio bliuzas“, kurie parodinėje erdvėje tarsi nebeturi savo tikrosios teritorijos, scenos, kurioje galėtų suspindėti, – prarasta triumfuojančios fantazijos sfera negali atsigauti, nes viskas nublanksta prieš mokslo atveriamą dalelyčių visagalybę. Paveikslai veik simboliškai suguldomi po stiklu kaip praeities pasaulio eksponatai. Šioje senosios eros gedulo fazėje mokslinis požiūris, artėjantis prie gebėjimo atsakyti į visus žmonijos klausimus, perima valdymą, nes norint perprasti pasaulį nebereikia veidrodžio menininkų drobėse. Šis mokslo ir meno susipynimas užduoda paradoksalų klausimą: ar mokslas neutralizuoja meną, absorbuodamas jo funkcijas ir teisę kartais neturėti jokios funkcijos?
Arvydo Palevičiaus tapyba
Vis dėlto vilties suteikia ne visiems fizikos dėsniams paklūstanti parodos architektūra ir intriguojanti šviesa už paveikslų, sukurianti radioaktyvios Mekos arba įslaptintos laboratorijos įspūdį. Visada norisi prasibrauti ten, kur tau uždrausta įeiti. Žinoma, kai kurie iš mūsų esame linkę laikytis taisyklių ir apribojimų, nors ir tikėdamiesi, kad už mandagumą ir paklusnumą būsime apdovanoti leidimu įžengti į uždraustąją zoną. Kas dedasi apšviestoje teritorijoje, kurioje tarsi nieko ir nėra? Reikia tikėtis, kad nežinomybėje nėra griežtų „taip“ ir „ne“, o nesuskaičiuojama daugybė „galbūt“. Čia palikta vietos metafizikai ir neapčiuopiamybei, dar neištyrinėtam pasauliui, kurio kol kas turime tik mažytę žemėlapio skiautę, o visa kita – hic sunt dracones.
Paroda veiks iki birželio 14 d.
(nuotraukos – autorės)
