Stalinas be psichologijos

 

Amerikiečių istorikas, akademikas, rašytojas STEPHENAS KOTKINAS (g. 1959), komentuojantis Rusijos ir Eurazijos geopolitinius reikalus „The New Yorker“, „The Financial Times“, „The New York Times“, „The Washington Post“ leidiniuose, BBC televizijoje ir kt., yra išleidęs du fundamentalius Stalino biografijos tomus: „Stalinas: valdžios paradoksai (1878–1928)“ (2014) ir „Stalinas: laukiant Hitlerio (1928–1941)“ (2017), o šiuo metu rašo trečiąjį. Pasirodžius pirmajam, 900 puslapių, veikalui, 2015 m. rugpjūtį istoriką pakalbino Andrew Jackas. Interviu nepraradęs aktualumo.

 

– Kaip susidomėjote Rusija?

– Atsitiktinai. Buvau Berklio universiteto doktorantas, rusų kalbos niekad nesimokiau. Pradėjau nuo Prancūzijos istorijos, perėjau prie Habsburgų ir ėmiau mokytis čekų kalbos. Tada mano Vidurio Europos studijų kuratorius pareiškė su absolventais dirbti nenorįs. Nebežinojau, ko griebtis. Tačiau kartą pietaujant su Berklyje vizituojančiu Micheliu Foucault šis manęs paklausė, ar nebūtų įdomu, jei kažkas pritaikytų jo galios teorijas stalinizmo fenomenui tirti. Buvau jaunas, įspūdžiui lengvai pasiduodantis aspirantas, taigi pradėjau mokytis kirilicos ir per vienus, bet ypač intensyvius metus išėjau trejų metų rusų kalbos kursą; mokydamasis 1984-ųjų vasarą apsilankiau ir Leningrade – Konstantinas Černenka tuo metu gulėjo mirties patale.

– Koks buvo pirmasis jūsų tyrimas?

– Atėjau iš analų istoriografijos mokyklos, kur vyrauja visapusiško vienos vietos istorijos nagrinėjimo idėja – pavyzdžiui, [prancūzų istorikas] Pierre’as Chaunu ją įkūnijo savo studijoje „Sevilija ir Atlanto vandenynas“ (Séville et l’Atlantique, 1954). Aš pasirinkau Magnitogorską. Parašiau knygą „Magnetinis kalnas: stalinizmas kaip civilizacija“, visišką imersiją, – visuomenė, ekonomika, politika, kultūra, – grįstą rausimusi vietinių šaltinių medžiagoje, teikiančioje galimybę į Stalino fenomeną pažvelgti iš vidaus, kasdienybės žvilgsniu. Patyriau, kaip sistema veikė ją kūrusius ir joje gyvenusius žmones. Mane domino, kaip siejasi ir sutampa režimo siekiai bei visuomenė. Jei nebūtų buvę milijonų į sistemą įsijungusių žmonių, nebūtų buvę Stalino. Stalinas visuomenės neeliminavo; jis tarsi atkerėjo jos būtį.

– Kas jus paskatino rašyti apie Staliną?

– Parašęs Magnitogorsko istoriją pradėjau svarstyti, ar sugebėčiau tokiu metodu išnagrinėti visą režimą, parašyti visapusišką istoriją iš vidaus. Tai atrodė neįmanoma dėl kariuomenės ir slaptosios policijos duomenų neprieinamumo, sąlygoto tuometinės karinės policinės diktatūros. Tada į pagalbą atėjo Dmitrijus Volkogonovas [buvęs sovietų pulkininkas generolas, vėliau Stalino ir Lenino kultą demaskuojančių istorinių knygų autorius]. Savo knygoms jis pririnko ne tik komunistų partijos, bet ir kariuomenės bei slaptosios policijos archyvinės medžiagos; vėliau šį rinkinį atidavė saugoti Jungtinėms Valstijoms. Praėjusio amžiaus pabaigoje Stanfordo Hooverio institute perskaičiau 55 dokumentų, kurie anksčiau buvo įslaptinti, mikrofilmus. Tada ir įsitikinau, kad galiu imtis knygos rašymo. Vėliau buvo paviešinta dar daugiau kariuomenės ir slaptosios policijos medžiagos. Volkogonovas sukėlė tokių rinkinių publikavimo laviną.

– Ar šiuo metu lengva prieiti prie archyvų?

– Rusija visada juda dviem kryptimis vienu metu: prieigai prie tam tikros medžiagos, – įskaitant dokumentų, kuriuos ir taip esame nusiskenavę, pakartotinį įslaptinimą, – esant vis labiau blokuojamai, vyksta ir vis sparčiau plintantis dokumentų išslaptinimas. Susiduriame ne tiek su prieigos, kiek su apimties iššūkiu: esame užtvindyti medžiaga. Mano pirmojoje knygoje apie Staliną yra apie keturis tūkstančius išnašų. Tikrasis išbandymas – sintezė.

– Ko trūko ankstesniems darbams apie Staliną?

– Nuodugnesnio santykių tarp visuomenės ir didelės valstybės kūrimo proceso supratimo. Tai nebuvo tik vadovo užgaida. Putino problema panaši: mes Rusiją personifikuojame, Putiną laikydami kiekvieno jos teiginio subjektu; taip sugestijuodami, kad Rusijoje nėra platesnės vertybių sistemos, visuomenės, išorinio pasaulio. Šito, atrodė, trūko: rafinuotesnio galios suvokimo, liaudies ir režimo, kaip ir Sovietų Sąjungos ir viso kito pasaulio, tarpusavio santykių suvokimo. Drauge būta daug cinizmo komunistinių idėjų atžvilgiu ir jų menkinimo. Tačiau slaptieji archyvai byloja, kad už uždarų durų tie vyrukai, būdami tikri, kad niekas nesiklauso, kalbėjo kaip komunistai: apie karą, buožes, globalinį imperializmą, finansinį kapitalizmą. Nebuvo viskas sutelkta tik į asmeninę galią, karjerizmą ir valdžią. Dažniausiai jie tvirtai tikėjo – vyravo stiprus intelektualinis ir emocinis atsidavimas marksizmui. Tas pats didžiąja dalimi galioja ir Stalino atveju.

– Ar tai tam tikru būdu atliepia šiandieną?

– Putino režimas panašus, o Rusija nustumta dar toliau nei tarpukario metais. Dabar nepriklausomą artimąjį užsienį sudaro Ukraina ir Baltarusija. Vakarai Rusijai visada buvo tiek išteklių šaltinis (technologijos, investicijos), tiek aiški grėsmė. Imperializmą, kurį mes siejame su šia šalimi, ji suvokia kaip gynybinį ėjimą. Rusija savo saugumą siekia palaikyti, kontroliuodama kaimynines teritorijas – ypač anksčiau valdytas, – kad kokia nors išorinė galia tų teritorijų nepanaudotų prieš ją. Tai man padėjo suprasti Stalino elgseną. Komunistinės ideologijos seniai nebėra, ir ilgai niekas jos nepakeitė. Užpildyti tuštumą dabar siekiama jausmu, kad Rusija – vėl Apvaizdos galia, drąsiai besipriešinanti klastingiems, melagingiems ir dekadentiškiems Vakarams. Taigi vėl turime gilios nuoskaudos ir perdėtų ambicijų samplaiką. Rusijos vieta pasaulyje kažkodėl lieka kertiniu klausimu.

– Ar Rusija susigyveno su savo stalinistine praeitimi?

– Naciai pralaimėjo karą, Adolfo Hitlerio išpirkti nebeįmanoma, tad vokiečiai susitaikė su pralaimėjimu ir praeitimi. Japonai – irgi, tik kitokiu laipsniu. Sovietų Sąjungoje toks procesas nevyko arba vyko tik protarpiais. Režimo baisybės netapo nacionalinio dialogo dalimi visų pirma dėl šalies pergalės Antrajame pasauliniame kare. Nepaisant Stalino žiaurumo, jis lieka iš dalies pateisinama figūra. Stulbina, kokią galią jis sutelkė, ir kelia siaubą, kaip ja naudojosi. Skaičiau tardymų dokumentus, suteptus krauju, nes po tardymų aukos dokumentus pasirašydavo. Siaubas, kitaip šito nepavadinsi. Tačiau Stalino sutelktos galios mastas ir gebėjimas mobilizuoti visuomenę gniaužia kvapą. Jis yra diktatūros etalonas.

– Ar rašymas apie Staliną evoliucionuoja?

– Rusijos knygynuose rasi ištisas sienas knygų apie Staliną. Dažnai jos bevertės: rašoma apie slaptus jo susitikimus (kurių niekada nebuvo) su Hitleriu, skelbiami jo vaikystės meilės ar slapto giminaičio (kuris su Stalinu nesusijęs) memuarai. Dar daugiau knygų apie Staliną generalisimą: kaip jis triuškino Hitlerį, priiminėjo pokario sprendimus, kovojo Šaltajame kare. Dar neseniai būta daugiau nevienareikšmiškumo. Tačiau žmonės eliminavo komunizmą ir pasiliko tik tą dalelę, kaip valstiečių šalį Stalinas pavertė branduoline supergalia. Tai daryti labai patinka Putinui. Jei pareikši, kad stalinizmo laikais žuvo begalė žmonių, Putinas bakstels pirštu į Cromwellio statulą priešais britų parlamentą. Tai pigi analogija, leidžianti Staliną išsukti.

– Kaip į jūsų knygą reagavo Rusijoje?

– Kol kas ją gana palankiai priėmė profesionalūs istorikai. Jaučiu tam tikrą pasitenkinimą, tačiau negali numatyti, kas bus po 20–30 metų. Norisi, kad istorijos knyga būtų kaip vynas rūsyje: ilgainiui išliktų tokia pat gera ar net taptų geresnė. Kad knyga sulauktų didesnio atgarsio, reikia vertimo – jis daug ką pakoreguotų. Esu beveik sutaręs dėl vertimo į rusų kalbą. Sunkumų kelia apimtis – tai viena tų knygų, kuriai užkritus ant pėdos būtina vykti į skubiosios pagalbos skyrių.

– Kokia bus kita knyga?

– Turiu antros knygos rankraštį, pavadintą „Laukiant Hitlerio“. Prieš publikavimą pirmą knygą sumažinau trimis šimtais puslapių (žinau, sunkiai suvokiama), nors tai prilygo galūnės amputavimui. Antrai daliai reikia to paties. Esu padaręs tiek atradimų, tiek detalių sudėta… Tačiau kai ko tenka atsisakyti, nes kitaip mirtinai uždaužysiu skaitytoją. Rašysiu ir trečią dalį; jei pavyks tai padaryti per penkerius ar šešerius metus, būsiu labai patenkintas. Gali būti, kad prireiks kokių metų psichologinės reabilitacijos: artumas su šiuo režimu jaudina galios analizės požiūriu, tačiau tai tragiška, kraupi istorija.

 

pushkinhouse.org

     Vertė Ignas Gutauskas