Roberto Antinio (ne)monografija. Kita erdvė

Robertas Antinis. Penki aidinimai – penkios galimybės. (Ne)monografija. K.: Galerija „Meno parkas“, 2019. 158 p.

Skulptorius Robertas Antinis priklauso tiems menininkams, kurie sugeba nustebinti ir pažerti įvairių netikėtumų. Tik šįsyk bus kalbama ne apie skulptūras, o apie knygą, iš pradžių planuotą išleisti kaip monografija, tačiau pakeliui į viešumą ji peršoko žanro ribas ir tapo (ne)monografija „Penki aidinimai – penkios galimybės“. Pavadinimas liudija, kad tai bus ne konkretūs atsakymai į labai rimtus klausimus, o tik penkios galimybės, jei tik ne gerokai daugiau, kelti tuos klausimus visur, kur tik jie gali išdygti. Žinoma, jei menas prisiimtų misiją žerti universalias formules ir mokyti gyventi, tai jis pavirstų elementaria demagogija, o klausimas, iš kurio kyla kitas klausimas, yra geriausia vakcina, apsauganti meno gyvybingumą.

Tad ir pasisergėkime ilgesnių bei išsamesnių teorijų, pagrįstų kategoriška migla, ir pereikime prie knygos. Tiksliau, knygos-eksperimento, knygos-galimybės ar tiesiog aidinimo, nors kas gi tai? Iš visko sprendžiant, šis „veiksmas“ mums gali priminti tiek aidą, tiek vaidinimą, arba atgarsį kažko, kas vyksta, tik niekam dar visiškai neaišku kas. Nebent tai apibūdintume kaip santykį su kita erdve, kurioje būtent ir rutuliojasi kažkoks veiksmas ir iš kurios atsklinda sunkiai pro kasdienybės triukšmą ir jos trukdžius prasimušantis signalas. Kokią gi žinią knygos pavidalu neša šie aidinimai? Ir kokiomis savybėmis pasižymi ta kita erdvė, iš kurios ne tiek pojūčiai, kiek intelektas ar intuicija sugeba pagauti tą signalą?

Tačiau iškart kyla įtarimas, kad ta „kita erdvė“ yra tiesiog menininko vidinis pasaulis, arba gilesnis, realesnis, įžvalgesnis ir originalesnis to paties mūsų pasaulio suvokimas. Ir tokiam suvokimui nebūdingas dualizmas, kuris visų pirma remiasi abejonėmis. Ir tos abejonės viską dėlioja į „priešininkų“ ir „sąjungininkų“ stovyklas, o kai ateina laikas „paliauboms“, viskas atsiduria lentynėlėse bei stalčiukuose, ir tokią paviršutinišką klasifikaciją įprasta vadinti žinojimu. Tuomet arba sąstingis, arba niekada nepraeinanti kaip įkyrus žalingas įprotis abejonė. Pastaruoju atveju praraja tarp išorinio pasaulio ir mūsų galimų vidinių įžvalgų tik plėsis, o galiausiai taps neperžengiama. Tačiau menas yra tam tikra realybės alternatyva, o ne realybės ir vaizduotės konfliktas; šitaip jis prarastų prasmę egzistuoti ir išties taptų dalyku, „kurio galėtų ir nebūti“. Kaip tik alternatyvoje atsiveria ištisa begalybė, kur klausimas sąlygoja klausimą, taigi ir menas negali būti tuo, „ko galėtų ir nebūti“, nes joks klausimas nekils iš nesamo dalyko. Šitaip menas tampa mūsų Amžinuoju Palydovu ir užsitikrina niekada nenutrūkstančią egzistenciją. Robertas Antinis teigia, kad menas yra bėgimas nuo žinojimo. Tai yra nuo tos vietos, kuri yra galutinė stotelė ir už kurios toliau nieko nėra. Šitaip molio ar žodžio minkymas kūrybos proceso pabaigoje tampa ne „galutiniu produktu“, o grįžimu į pradžią.

Knygoje, kuri yra „(ne)monografija“, apstu ne vien žodžių, susidėliojančių į aforizmus ar apmąstymus, bet ir piešinių, nuotraukų, braukymo, abejonių, dvejonių, ieškojimų, atradimų ir praradimų, taip pat kitokių gyvenimo ar minčių nuotrupų. O konkretūs duomenys apie menininką, kaip ir dera monografijai, jei reikia pateisinti tokį pavadinimą, nukelti į knygos galą. Ten taip pat nemažai įvairių autorių straipsnių apie jo kūrybą. Susidaro vaizdas, kad konkreti informacija čia ne esmė, o komentaras. Ir iš esmės ši knyga tampa nauja pažintimi su senu pažįstamu, ir tai visada malonus atradimas.

Taigi pirmas skyrius „Apie epitafijas“. Tačiau nebūtinai jos turi būti rašomos ant paminklinio akmens. „Kartais atmintys stabteli ir tampa paminklais.“ Tas stabtelėjimas – tai ne sąstingis ar virtimas antkapiu, tai akimirka, ilgesnė ar trumpesnė, taigi tiesiog tolesnė perspektyva, kai atsiveria kita erdvė. Neaiški ir vis bėganti nuo mūsų? Bet čia, šioje erdvėje, užtenka blykstelėti dramatizmo išlydžiui ir nelaukta perspektyva atsiveria visu akipločiu. Iš prisiminimų apie tėvą: „Visąlaik judančiais pirštais. Ligoninėje lipdė iš plastilino. Eskizas iškrito, o pirštai lipdė toliau – erdve. Jo mėginimas sujungti erdvę tapo prasmingesnis negu palikti apčiuopiami ženklai.“ Štai tokią akimirką ta paslaptingoji kita erdvė atsiveria čia pat, visą laiką buvusi aplink mus ir mumyse, ne už kosminių šviesmečių. Tai nuolatinis, tačiau iki galo nesuvoktas buvimas toje erdvėje. Galbūt kad viena koja čia, o kita – ten? Dėl to užgimsta šitiek abejonių, kuri mūsų dalis ir kuri erdvė yra tikra. Gal mes esame vien inkliuzai toje kitoje erdvėje?

Antras skyrius kaip tik apie inkliuzus. „Mes visi esame neregiai – būtyje įkliuvę.“ Toks paaiškinimas. Santykį su kita erdve galima pajusti kaip aklumą, nes apakinti sugeba ne vien tamsa, bet ir pernelyg ryški šviesa tiesiai prieš akis. Ne šiaip sau atsirado posakis: reikia būti aklam, kad nematytum. Nepastabumas prilygina neregiui, o intuicija neregiui leidžia pastebėti daugiau už akiniais ginkluotą žioplio žvilgsnį. O ką gali nupiešti neregys? Neregių vaikų piešiniai ne taip jau smarkiai skiriasi nuo matančiųjų tapybos! Tai liudija R. Antinio užsiėmimai su neregiais vaikais. Peršasi elementari išvada, kad užčiuopę, atradę ir suvokę objektą, esantį erdvėje, neišvengiamai susidursime su tokiomis jo savybėmis kaip forma ir bent nuspėjama paskirtis. Kad susiorientuotume, autorius pateikia kuklų objektų sąrašą: objektas susikaupimui, objektas neveikiančiam žmogui, nereikalingas objektas, objektas-saugotojas, objektas skaitymui, objektas-sujungėjas. Jų ir turėtų užtekti, kad galėtum ne tik orientuotis ir atradinėti toje kitoje erdvėje, bet netgi joje išgyventi, kitaip tariant, įsikurti patogiai ten, kur esi inkliuzas tarp inkliuzų. Tai (aidinimo?) galimybė kurti ir atrasti. Tačiau pervertinęs savo vaidmenį iki viešpaties misijos tapsi elementariu parazitu, šitaip susiaurindamas tą begalinę vidinę erdvę iki pelės urvelio matmenų. Intuicija būtų teisingiausias kelias, kai mūsų gerai pažįstamas pasaulis transformuojasi į nežinomybę. Ir tai yra santykis. Prisilietę prie nežinomybės, galime tik nujausti, kas gali slypėti už to, kas iš pradžių atrodė tik kaip paviršius. Štai „Palytėtų paviršių sąrašas“: fortepijono klavišai, palytėti kurčiojo; rutulys, palytėtas neregio; skulptūra, palytėta kolekcionieriaus; veidrodis, palytėtas paklydėlio. Be menkiausios abejonės, tie paviršiai yra skirtingi, tačiau dėl liečiančiojo vidinės neregystės ar dvasinio kurtumo jie praranda substanciją. Tačiau išlieka kupini paslapčių ir galimybių. Muzika, forma, atspindžiai – tokia jų galimybių amplitudė. Realiai tos galimybės neišmatuojamos, ir jų atsivėrimas priklauso tik nuo liečiančiojo. Tačiau mūsų erdvėje, persikėlę čia iš alternatyvios erdvės, tokie objektai išsaugo vien esminius kontūrus, tampa nuorodomis į galimybes. Čia arba atrandi savo galimybes, arba jie tampa tiesiog efemeriški.

Taigi tęsiame „Apie efemerijas“, ir šį skyrių autorius paaiškina: „Kai patenku tarp apčiuopiamo ir nerealaus.“ Toks efemeriškumas būdingas ir skulptūrinei R. Antinio kūrybai, tačiau tai sąmoningas menininko pasirinkimas, šitaip ir žiūrovas sau pačiam netikėtai tampa kūrybinio proceso dalimi. Kad ir ką sakytum apie kitas erdves, menas kaip kūrinys reiškiasi šioje erdvėje, ne kažkur anapus, ne kažkokia telepatine jėga iš kažkur, bet materialia forma čia ir dabar. Tik jis tampa savotiška riba tarp čia ir anapus, savotišku pasieniu, kur atsiveria muitinės ir užkardai į kitą erdvę. Pavyzdžiui, 1990 m. „Post Ars“ akcija „Tirpstanti galva“ puikiai apibūdina tą neapibrėžtumo ir efemeriškumo būseną. Čia kaip tik pasireiškia minties neapibrėžtumas, net su kai kuriais trilerio elementais. Gal tai tiesiog neapibrėžtumo baimė? Bet šitaip gimsta pasakojimas, kaip apibrėžtumo poreikis, šitaip atsiranda žodžiai, ne kaip atskiri ženklai ar garsai, bet kaip pasakojimo įrankiai.

Skyrius „Apie žodžius“ aiškina: „Įvairios galimybės, ką veikti ir neveikti su žodžiais arba žodžiaraidėmis.“ Čia daug „neparašytų raštelių“, įvairių konfigūracijų, sudėliotų iš žodžių arba raidžių. Tai tarytum pasakojimas apie pasakojimą. „Laikas susimaišė su žodžiais“, – skelbia viena tokia sentencija. Bet tai ir yra pasakojimo esmė! Tačiau šitoks pasakojimas rutuliojamas ne nuosekliai, siekiant išdėstyti įvykių eigą surišus juos vieną su kitu, o stengiantis pasivyti besiblaškančią mintį, kai kur net bandant ją aplenkti. Todėl tokį pasakojimą reikia ne vien „suprasti“, kur kas svarbiau jį išgyventi, pačiam atrandant trūkstamas detales, ir vytis minties perspektyvą. Tai savotiška teksto ir vaizdo revoliucija, ne monografija. Jei monografiją vertintume kaip atsakymą į menininko kūrybos keliamus klausimus, tai čia toks atsakymas, kuris primygtinai ieško klausimo. Ir vienam atsakymui ne vienintelis klausimo variantas, bet penkios jo galimybės, tiksliau, aidinimai. Tai suprasti gali jau kaip nori. Kaip atgarsį, kaip atspindį… Bėgančio laiko, formas kuriančios erdvės, neatrastos žemės, kuri vadinasi „tavo vidinis aš“, ar tiesiog tai, ką stengiamės apibrėžti ar įrėminti, bet taip sunkiai sekasi todėl, kad to daryti visai nebūtina. Yra kita būtinybė – tiesiog būti, – neprievartinė, tad beveik nepastebima, dėl to pernelyg dažnai praeinama pro šalį, o R. Antinis suteikia galimybę būtent čia ir stabtelėti. Štai apie ką ši knyga, piešta žodžiais ir rašyta vaizdais.

Kad tokia atsirastų, daugybę pastangų sudėjo redaktorės Kotryna Džilavjan ir Airida Rekštytė, sugebėjusios tapti tos kitos erdvės fėjomis. Toks sugebėjimas šiame ekonominių demagogijų ir mechanizuotų žmonių pasaulyje yra tiesiog pavydėtinas! Tačiau kai kurioms knygoms, kad jos atsirastų, reikia magijos. Kokios spalvos šita magija? Knygoje vyrauja juodos spalvos… Juodoji magija pačia gerąja prasme?

Tik kaip apibūdinti šį kūrinį, kokį pritaikyti žanrą? Dailės albumas, grožinė literatūra, eseistika, aforizmų rinkinys? O gal komiksas, skirtas siauram intelektualų rateliui? Viskas kartu arba nei viena, nei kita, nei trečia?

Kokia gi galutinė išvada arba jos galimybė? Tai aidinimas!