Pra-bust-i: gyvenimas ir nyksmas

Kūno trapumas ir modifikacijos, pavidalas, pilnas tuštumos, kurią užpildo ligos kvapas, magnetinio rezonanso tomografijos aparato garsai, ligoninių blokai, vaikystės sekretai, visas būties herbariumas, žydintis ir nykstantis tiesiog akyse. Išklausti, nuskenuoti ir išpiešti, išsaugoti ir nutrinti – kuriant ir naikinant, išgaunant naujas esaties ir irimo formas. Apie kūną – nekūniškai, vengiant odos paklodžių, deklaratyvumo. Apie kūną – iš nuotolių ir artėjimų, iš simbolių ir medicininių nuotraukų, iš muziejų eksponatų, iš sutrintų gėlių kotelių, iš tekstų ir muzikos. Iš menininkės ir tyrėjos Dalios Mikonytės personalinės parodos „bust“ išeinu palytėta, nuo minčių zvimbiančia galva ir atvira širdimi. Vienos turiningiausių karantino meto valandų, praleistų čiuopiant prasmių karoliukus, interpretuojant tuos būties herbariumus, stebint išpieštus ir nuskenuotus gamtos ir kūno slėpinius. Atvertis ir subtilumas, ne tik apnuoginantys Dalios ligą, bet ir atskleidžiantys universalius patirties modusus. Vienas labiausiai man patikusių Mikonytės parodos aspektų – vaizdinių daugiareikšmiškumas ir bylojimas, parankumas įvairioms interpretacijų prieigoms.

Pradedu nuo pavadinimo „bust“ (pranc. buste; lot. bustum – antkapinis paminklas) – nuoroda į moters krūtinę ir meno kūrinį. Šis motyvas ryškiausiai įkūnijamas videodarbe, kur magnetinio rezonanso tomografijos nuotraukas keičia pasaulinio meno kūriniai. Biusto sąvoka pasirinkta neatsitiktinai ir vėl stebina daugiareikšmiškumu – tai ir pačios autorės išgyventas krūties vėžys, ir moteriškumo, vaisingumo simbolis – plačiai atsiveriantis interpretacijų laukas, skatinantis svarstyti apie kūno ženklus, medžiagiškumą ir po jais slypinčias prasmes, savotišką efemeriškumą ir sprūstančią apčiuopiamybę sykiu. Kyla klausimas, kaip keičiasi kūno traktavimas ir interpretacija, praradus ar gresiant prarasti įkūnytą moteriškumo ženklą ir simbolį?

Greta šios parodos pavadinimo interpretacijos skleidžiasi dar viena – tai veiksmažodžio „busti“ inspiruojamos prasmės. Pabudimas po ilgo ligos ir stagnacijos miego, prigimtinis pabudimas gyvenimui, dvasinės atvertys ir džiaugsmas būti.

Kitas parodoje džiuginęs dalykas – tarpdiscipliniškumas: skanografijų herbariumai, konceptualiais simboliais tampantys autorės ligos piko metu dėvėti perukai, videodarbas, nuo odos ant sienos perkelti piešiniai – viskas susilydo į įstabų kaleidoskopą. Mano galva, tokia parodos įvairovė – puiki medžiaga, padedanti atverti skirtingus temos rakursus, praplečianti suvokimą ir gilinanti interpretacijas.

Pradedu nuo gėlių herbariumų-skanografijų. Fragmentiškumas, mutacijos ir kismas, trapumas ir laikinumas, taktiliškumas, pirštų pagalvėlių ir objekto sąlyčiai, iki smulkių dalelių sutrinti gėlių žiedlapiai ir koteliai, prarastis, auka tam, kad fizinis pavidalas būtų išsaugotas mene. Spalvų koliažas, gyvybės apoteozė, greta alsuojant mirčiai, formos transformacijos ir mutacijos, per pavidalo sunaikinimo ritualą gimstantis grožis. Gamtos fragmentai ir atsikartojimai, gėlės kaip kūno ir moterystės simbolis, ligoninės palata, lankytojų užtvindyta žiedais, ir gėlės kaip atminai, dedami prie paminklo. Gėlė ir (sergančio) kūno vaizdinys – Boriso Viano „Dienų putos“ naratyvo motyvais.

Parodą tęsiu apžiūrinėdama konceptualius eksponatus – perukus, kuriuos sirgdama iš tiesų dėvėjo parodos autorė. Spalvingi ir ryškūs, užmauti ant apverstų vyno taurių, jie kalba apie naują įsipavidalinimą, mimikriją ir originalumą drauge. Tai – gyvenimo manifestas, performatyvumas ir teatro simbolis, alkis ir žaidimas, tai iššūkis mirčiai ir stagnacijai, kūrybiškumas ir laisvė. Net jei kartais – keisti Santariškių vėžio instituto seselių žvilgsniai, palydintys, kai žaižaruoji visomis vaivorykštės spalvomis, į veną kapsint vėžį žudančioms medžiagoms.

Toliau – išpieštos sienos. Neužbaigtumas – vienas svarbiausių jų prasminių elementų. Piešiniai gimę iš Dalios Mikonytės nuotraukų, rašalu įspausti ant jos kūno. Čia parodos salės sienos tampa odos tęsiniu ir alternatyva, čia išsitenka sutiktų žmonių prototipai ir katiniška būtis, delnai ir pasaulio ikonografija, laisvės ir keisčiausių istorijų meka. Nebaisu nutrinti, taip kaip trinamės ir vėl pildomės mes, nebaisu nutrinti, nes atsiranda kitų istorijų galimybė.

Videodarbą žiūriu kelis sykius – labai stiprus kūrinys. Skirtingos technikos (3D skenavimas, skanografija, fotogrametrija, rentgenas ir magnetinio rezonanso tomografija), vaizdai ir išdainuotos istorijos, sekretai, tos viešos paslaptys ir visada kiek vaikiška (nė kiek nesumenkinant!) žmogaus pastanga sukurti savotišką mažą užuoglaudą realybės, nyksmo karalystėje. Santariškių ligoninės fragmentai, įsiūbuojantis androginiškas muzikos kūrėjos Rūtos Mur balsas, poetiški Linos Simutytės tekstai. Kūnas iš vidaus ir iš išorės, kūnas kaip medicinos ir meno tyrimų objektas, o vis dėlto jo patirtys išgyvenamos subjektyviai, intuityviai dėliojant svarbiausius prasmių dėmenis, sujungiant iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingas disciplinas, į muzikos takelį įaudžiant magnetinio rezonanso tomografijos aparato garsus. Kūnas ir gamta, auglys žmogaus viduje ir kerpė, siurbianti syvus iš medžio, simbiozė ir parazitizmas, jų mainymasis. Kartu šis videodarbas atliepia vis didesnę buvimo skaitmenizaciją, virtualumą, ieškant ir atrandant naujas išraiškos formas.

Dar kartą svarbu pabrėžti, jog parodoje susijungia ne tik vizualiniai objektai, bet ir muzika bei tekstai. Kurdama „bust“ Dalia Mikonytė bendradarbiavo net su keliolika žmonių. Kompozitorė ir atlikėja Rūta Mur sukūrė videodarbo muzikos takelį ir jį atliko Prancūzų instituto kino salėje, o kitas atlikimas planuojamas Klaipėdos galerijoje „Si:said“ birželio 6 d. Vieno videodarbe skambančio muzikos kūrinio autorius yra Gregoras Dysas – kompozitorius iš Berlyno, kuriantis muziką moduliariniais sintezatoriais (šis vis labiau populiarėjantis muzikos instrumentas man buvo tikras atradimas!). Videodarbo tekstus kūrė netrukus debiutinę knygą išleisianti prozininkė Lina Simutytė, o tatuiruotės, kurios išpiešiamos ant parodos salės sienų, gimė menininkių Ingos Aleknavičiūtės-Careful Pen, Eglės Tamulytės-Shaltmiros ir Linos White dėka. Kuriant videodarbą ir paišant sienas, Daliai padėjo ir Adomas Žudys, su kuriuo menininkė sėkmingai bendradarbiauja jau daugiau nei ketverius metus. Visa tai sulydyta organiškai ir kūrybiškai, išlaikant konceptualumą ir skirtingų vaizduojamos temos pakraščių dermę.

„Bust“ – asmeniškai ir jautriai papasakota istorija. O vis dėlto – tai menas, sukurtas atsispiriant nuo autentiškų patirčių ir gebant byloti būties universalijas. Apie ligą ir sveikimą, apie kūno ir piktybės gėles, apie trinamą ir iš naujo išpiešiamą pasaulio odą, apie drąsą prarasties akivaizdoje ir egzistencijos modifikacijas, apie alkį, kandantį iki gyvuonies, – apie alkį gyventi.

Paroda iki gegužės 30 d. eksponuojama Prospekto fotografijos galerijoje.