Penkios istorijos
Apie Meilutę
Kartą gyveno moteris, kuri turėjo šunį. Šuns vardas buvo Meilutė ir kadangi moteris jau buvo senyvo amžiaus, šuo buvo gal ketvirtas jos gyvenime. Prieš tai buvusio šuns vardas taip pat buvo Meilutė, o dar prieš tai – lygiai toks pats, nes jokio kito vardo moteris šunims duoti nenorėjo. Paskutinė, ketvirtoji, Meilutė buvo paties blogiausio būdo, lyginant su prieš tai buvusiom. Lauke ji urgzdavo ir puldavo kitus šunis, palikta viena kaukdavo ir vesdavo iš proto kaimynus, šiepdavo dantis ir taikydavosi įkąsti į čiurną visiems moters namuose besisvečiuojantiems. Tam reikalui moteris turėjo pasidėjusi didžiulį paveikslą – pigią Aivazovskio „Devintosios bangos“ reprodukciją. Prisidengęs ja it skydu, galėjai šiaip ne taip prasprūsti pro dantis šiepiantį ir į čiurną besitaikantį šunį. Toks paveikslo naudojimas ginkdie nereiškė nepagarbos menui – Aivazovskį moteris labai mėgo, bet taip pat mylėjo ir Meilutę Ketvirtąją. Deja, senstantis šuo jai nerodė jokio dėkingumo, anaiptol – pradėjo kėsintis ir į šeimininkės čiurnas, todėl vis dažniau pačiai tekdavo eiti pro dantis šiepiančią Meilutę prisidengus „Devintąja banga“. Kartą, per paveikslo rėmą nepamačiusi pakopos, moteris krito nuo laiptų, prasiskėlė galvą, o ligoninėje, kur tuo metu siautė pandemija, užsikrėtė COVID-19 ir, kadangi priklausė rizikos grupei, mirė. Meilutę Ketvirtąją priėmė hipsterių prieglauda, gražiai ją nufotografavo ir paskelbė feisbuke. Apie blogą Meilutės būdą į prieglaudą ją atidavę moters artimieji sąmoningai nutylėjo. Meilutė Ketvirtoji po mirusios šeimininkės turėjo dar tris ir, nepaisant geros hipsterių ir ją paėmusių žmonių valios, visiems be išimties kandžiojo čiurnas. Po to jau niekas nebenorėjo imti Meilutės ir netrukus ji nudvėsė prieglaudoje nuo senatvės.
Apie vyrą, kuris turėjo tik vieną megztinį
Kartą gyveno vyras, kuris turėjo tik vieną megztinį. Jis buvo tapęs tarsi antrąja oda ir vyrui buvo toks brangus, lyg būtų gyvas padaras. Vyras buvo baugštus ir drovus, todėl į rūbų parduotuves eiti vengdavo – jausdavosi jose labai nejaukiai ir gėdindavosi pardavėjų, kurios siūlydavo jam savo pagalbą. Megztinį jam nupirko motina, kol dar buvo gyva. Gerai paskaičiavęs, galėjo tiksliai pasakyti, kad megztiniui – kokie dvidešimt metų. Megztas jis buvo iš storų pusvilnės siūlų, jie vietom jau buvo išdilę, bet vyras nesiryžo įsigyti jokio kito. Keliskart megztinį mėgino skalbti ir visada tai baigdavosi šiokia tokia nesėkme – megztinis po skalbimo prarūgdavo ir kelias savaites dvokdavo linmarkomis, kol išsivėdindavo ir vėl prisigerdavo vyro kvapo. Vyras gyveno vienas, draugų neturėjo, o su giminaičiais retai bendraudavo. Jis taip mylėjo savo megztinį, kad prieš mirtį išreiškė norą būti su juo palaidotas, antraip, iš paskutiniųjų pagrasino, vaidensiąsis. Po jo mirties megztinis, deja, niekam neberūpėjo – jį tiesiog išmetė su kitais senais vyro rūbais, kurie nebetiko net labdarai. O be megztinio palaidotas vyras iki šiol vaidenasi jo valios nevykdžiusiems giminaičiams.
Apie moterį, kuri kirposi tik pas vieną kirpėją
Kartą gyveno moteris, kuri visą gyvenimą kirposi tik pas vieną kirpėją. Kirposi dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų, kol abi kartu paseno. Per tą laiką buvo visko – būdavo, moteris imdavo ir nueidavo pas kitą meistrę. Ir tada jos kirpėja be proto pavydėdavo ir širsdavo. Net kerštaudavo – kai moteris grįždavo, specialiai nukirpdavo kreivai ir sakydavo, kad dėl to kalta prieš tai kirpusi kirpėja. Moteris savotiškai bijojo savo kirpėjos ir, metams bėgant, nebeidavo niekur kitur. Senstančiai kirpėjai skaudėdavo kojas, ji dirbdavo lėtai, pūkšdavo ir kartais nukirpdavo kreivai jau ne iš keršto, bet dėl silpstančio regėjimo. Nepaisant nieko, moteris kirpėjai atleisdavo ir paskutinius dešimt metų buvo vienintelė jos klientė, nes kitos, neapsikentusios kerštingo būdo ir kreivų kirpimų, buvo seniai išsilaksčiusios. Kartą kirpėja sunkiai apsirgo. Moteris laukė jos ilgai, bet galų gale nuėjo pas kitą kirpėją. Tai sužinojus, senosios kirpėjos širdis neišlaikė ir ji numirė. Nors moteris jos labai gailėjo, kartais užsimiršdavusi tebejausdavo baimę – dėl būsimo kirpėjos keršto. Keršto vis dėlto sulaukė, tik vargšė kirpėja čia buvo niekuo dėta. Moteris buvo tolima giminaitė vyro, kuris norėjo būti palaidotas su savo senu megztiniu, ir žinojo apie jo valią. Tad iki pat gyvenimo galo jis, kaip ir buvo pagrasinęs, jai vaidendavosi – kol moteriai pakriko nervai ir ji baigė gyvenimą beprotnamyje.
Apie vyrą, kuris visada vaikščiojo tuo pačiu maršrutu
Kartą gyveno vyras, kuris labai mėgo kasdien eiti pasivaikščioti. Pasivaikščioti jis išeidavo visada tuo pačiu metu ir tuo pačiu keliu. Nei laikas, nei pasivaikščiojimo maršrutas nesikeisdavo metų metais, nepaisant blogo oro ar net ligos, – teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad vyras beveik nesirgo. Savo geros sveikatos priežastimi jis visada įvardindavo kasdienį pasivaikščiojimą ir, kaip ne mažiau svarbų dalyką, metų metais nesikeičiantį maršrutą. Kai kas smalsesnis pradėdavo domėtis, kuo niekada nesikeičiantis kelias prisideda prie sveikatos, vyras nuo klausimo išsisukdavo – gal nemokėjo paaiškinti, gal bijojo būti pajuoktas. O netrukus įvykiai susiklostė taip, kad pats likimas tapo neginčijamu to įrodymu.
Senoji miesto dalis, per kurią visada eidavo vyras, pasikeitus valdžiai, buvo pradėta labai spėriai renovuoti. Buvo ardomas ir nauju keičiamas senas grindinys, griaunami apleisti pastatai. Vieną pavakarę išėjęs pasivaikščioti vyras atsidūrė aklavietėje – skersgatvis, kuriuo buvo įpratęs eiti daug metų, dėl vykstančių statybų buvo užtvertas. Vyrui tai prilygo pasaulio griūčiai ir jis kurį laiką sutrikęs tik stovėjo ir žiūrėjo į užtvarą. Tuo metu šalimais keletas hipsterių rinko aukas savo šunų ir kačių prieglaudai – tai buvo ta pati prieglauda, kažkada priglausianti Meilutę Ketvirtąją, bet vyras to negalėjo žinoti – juolab nepažinojo nei Meilutės, nei jos šeimininkės. Jis sutiko paaukoti prieglaudai, nors tai buvo neabejotinas šoko padarinys – gyvūnų prieglaudas jis laikė naujojo pasaulio išlepimo dalimi. Jį pakvietė užeiti į šalimais esantį barą, ten prieglaudos savanoriai užregistravo vyro paaukotą sumą ir įteikė jam atminimui padėkos lipduką. Prie gretimo stalo sėdėjo kompanija ir garsiai keikė valdžią, niokojančią senamiestį ir statančią ten klaikias naujos architektūros būdas. Vyras sukluso, nes kompanija kalbėjo ir apie jo skersgatvį. Rankose laikydamas lipduką su hipsterių prieglaudos logotipu, jis prisiartino ir klausėsi kompanijos šnekų. Po kurio laiko vienas iš kompanijos narių, jau gerokai įkaušęs, pastebėjo vyrą ir draugiškai pakvietė prisėsti. Jis sutiko, tai vėl buvo neįprasta jo elgesiui – jis vengė bendrauti su nepažįstamaisiais, juolab gerti alkoholį tokiose vietose. Nepaisant to, alus, kurio jam tuojau pat draugiškai užsakė, veikė raminamai ir jis nepajuto, kaip nerimas dėl sutrikdyto pasivaikščiojimo dingsta. Nuo to laiko vyro maršrutas pasibaigdavo būtent tuo užtvertu skersgatviu, tiksliau, šalia esančiu alaus baru, kuriame visada būdavo kas nors iš kompanijos, keikiančios valdžią ir nemokšišką senamiesčio renovaciją. Lygiai taip pat aistringai, kaip anksčiau nekeisdavo maršruto, dabar vyras nebekeitė savo įpročio kasdien ateiti į aludę. Kai pagaliau pėstiesiems atidarė suremontuotą skersgatvį, jis to net nepastebėjo, nes jau buvo pamiršęs apie savo pasivaikščiojimus. Į gyvenimo galą jis smarkiai prasigėrė ir mirė nuo kepenų nepakankamumo – tai ir buvo pats tikriausias įrodymas, koks žalingas sveikatai yra įprasto maršruto pakeitimas.
Apie kietai virtus kiaušinius
Kartą gyveno vyras, kuris pusryčiams nevalgydavo nieko kito, tik kietai virtus kiaušinius. Kiaušinius jis virdavo tam skirtame inde, šiek tiek siauresniame, kad virti reiktų kuo mažiau vandens. Taip jis elgdavosi ne todėl, kad jam būtų rūpėję planetos vandens ištekliai, ir apskritai jis nebuvo ekologijos šalininkas, juolab neaukodavo jokioms prieglaudoms ir hipsteriams, kuriems kažkada paaukojo maršruto nekeitęs vyras, niekada nebūtų davęs nė cento. Paprasčiausiai mažesnis kiekis vandens užvirdavo greičiau ir vyras galėdavo greičiau mėgautis savo įprastais pusryčiais. Virdavo jis visada du kiaušinius, išvirusius nupildavo šaltu vandeniu ir kiek pravėsusius nulupdavo. Juos neprapjautus dėdavo ant lėkštės, kuri būdavo nei didelė, nei maža – tam, kad dar tilptų žiupsnelis druskos ir duonos riekė, aptepta sviestu. Duonos riekės plutą visada apipjaudavo, nes nemėgdavo jos karstelėjusio skonio. Kol dar gyveno su motina, kiaušinius visada išvirdavo ji ir atsikėlus jam telikdavo juos nusilupti. Kai motiną uždarė į beprotnamį (nes tai buvo ta pati moteris, kuri nevykdė vieną megztinį turėjusio tolimo giminaičio valios), vyras viską turėdavo darytis pats, ir pirmas kąsnis, kai jis atkąsdavo kietai virto baltymo su trupučiu geltono trynio viduje, prieš tai įbedęs kiaušinį į druską, paprastai išsklaidydavo visą stresą, susijusį su ruoša, kurios prireikdavo, kad viskas pavyktų sėkmingai. Naivu klausti, kokios gi nesėkmės galėtų būti susijusios su tokiu paprastu dalyku kaip kiaušinių virimas. Taip gali klausti tik žmogus, kuris gyvenime nevirė kietų kiaušinių arba kuriam visiškai tas pats, ką valgyti pusryčiams. Kelis kartus, kol dar nebuvo pakankamai patyręs, kiaušiniai išvirė per minkšti. Nuo to laiko apsidrausdamas vyras virdavo juos ne šešias, o septynias minutes. Taip pat būdavo, kad kiaušiniai virdami įtrūkdavo, keliskart pats vyras netyčia kiaušinius sudaužė. Nuo to laiko jis visada turėdavo namie kiaušinių atsargų – nesėkmės atveju, tiesiog virdavo dar kartą, bet tada stresas būdavo toks didelis, kad nusiramindavo tik kąsdamas antrąjį kiaušinį. Vyras buvo apskaičiavęs, kad per metus jis suvalgo 730 kiaušinių, ir šis skaičius ramindavo arba baugindavo, priklausomai nuo to, kaip PSO tais metais būdavo nutarusi traktuoti kiaušiniuose esantį cholesterolį. Deja, PSO taip niekad ir nesužinojo apie vyrą, kuris daug metų pusryčiams valgydavo po du virtus kiaušinius, ir tai niekaip neatsispindėjo tyrimuose. Vyras mirė ne nuo padidėjusio cholesterolio, o sulaukęs gilios senatvės. Nors galėjo gyventi erdviuose ir moderniuose senelių namuose (tais metais į valdžią atėjo dalis hipsterių, uždraudė senamiesčio renovavimą, o tam skirtus pinigus skyrė naujiems senelių namams steigti), pasirinko būti namuose, nes nebuvo tikras, kad senelių namuose pusryčiams gaus kietai virtų kiaušinių.
