Pakirpti drakonui sparnus
Pasaulis po pandemijos bus kitoks. Esama nuomonių, kad ši krizė išjudins netgi tokį greitiems pokyčiams neimlų kolosą kaip tarptautinės politikos galios balansas. Kone nepatogiausias konkretus klausimas šia tema yra toks: kaip po COVID-19 pasaulis žiūrės į Kiniją?
Klausimas yra nepatogus todėl, kad kritika politiniam režimui, kuris valdo teritoriją, žmonių galvose dažnai susimaišo su stipria antipatija ar netgi neapykanta etninei grupei, kuri toje teritorijoje gyvena. Taip, politikų siunčiamos žinios, o diktatūrų atveju – propaganda, formuoja nuomones ir pažiūras. Tačiau diktatūros visuomenės pažiūrų neagreguoja. Agreguoja tik tas, kurios priklauso siauram elito ratui.
Specialistai Kinijos politinę sistemą vadina vienos partijos autoritariniu režimu, neoautoritariniu režimu, socialistine konsultacine demokratija (pastarajam „rūbui“ Kinijos valdančioji komunistų partija teikia pirmenybę) ir pan. Esama ir paprastesnio požiūrio – jeigu šalis nėra demokratija, tuomet ji – diktatūra, o visi tarpiniai variantai, nors ir naudingi analitiniais tikslais, neturėtų suteikti moralinio pasiteisinimo.
Įvardijus daiktus tikraisiais vardais, nieko neturėtų stebinti, kad tiek koronaviruso pandemijos priešaušryje, tiek šiomis dienomis iš Kinijos valdančiojo režimo ypač trūksta skaidrumo. Anot konservatyvaus britų smegenų centro „Henry Jackson Society“, pasaulis šiuo metu nepatirtų tiek nuostolių, jeigu kinai būtų pateikę tikslią ir skaidrią informaciją apie koronaviruso sklidimą šalies viduje dar gruodžio ir sausio mėnesiais. Viena komiška situacija praėjusį mėnesį susiklostė JAV, kai Misūrio generalinis prokuroras mėgino pradėti bylą prieš Kinijos valdantįjį režimą dėl jo paties valstijos patiriamų ekonominių nuostolių pandemijos metu. Teisės specialistas kažkodėl ignoravo faktą, kad JAV teismai prieš suverenią kitos valstybės vyriausybę jokios jurisdikcinės galios neturi.
Pakeliui į naująjį Šaltąjį karą
Kalbama, kad šiandieniniai daugelio valstybių santykiai su Kinija primena diplomatinį Šaltąjį karą. Praeitą mėnesį švedai žengė ryžtingą žingsnį ir uždarė šalyje veikusius Konfucijaus institutus, svarbius Kinijos vyriausybės minkštosios galios įrankius. Du iš trijų amerikiečių yra susiformavę neigiamą požiūrį į Kiniją, teigia „Pew Research Center“. Tiesa, neatrodo, kad koronavirusas būtų pagrindinis tokios nepalankios viešosios nuomonės kaltininkas, nes amerikiečių požiūris į Kiniją, ypač tarp respublikonų, stabiliai prastėjo nuo pat 2016 m.
Šiandien, sprendžiant koronaviruso krizę, bendradarbiavimas su Kinija yra kaip niekada svarbus, tačiau skaidrios informacijos besitikintys JAV ir Europos lyderiai nebežino ko imtis. Kai kurie dabartinės JAV administracijos nariai netgi teigia turintys įrodymų, kad virusas po pasaulį pasklido iš Uhane esančios laboratorijos, o Kinijos valdžia bando visą kaltę permesti Italijai ir aktyviai trina pirmuosius pasirodžiusius straipsnius apie krizę Uhane. Pranešama, kad keli tą informaciją archyvavę ir internete skelbę žmonės šiuo metu yra dingę be žinios.
O kur dar Taivanas, didžioji „Vienos Kinijos“ politikos piktžaizdė. Kinijos valdančiojo režimo prašymu Taivanui uždrausta dalyvauti Pasaulio sveikatos organizacijos generalinėje asamblėjoje. Paramą Taivanui išreiškusias neklusniąją Lietuvą, Naująją Zelandiją ir kitas šalis Pekinas kaip reikiant apiburbėjo. O klusniuosius vienpartinė sistema dosniai apdovanoja. Štai prieš porą metų Dominikos Respublika nutraukė diplomatinius ryšius su Taivanu, ir už šį žingsnį Kinijos komunistų partija Karibų salai pateikė kelių milijardų dolerių vertės investicinį pasiūlymą.
Ne. Pandemija globalaus galios balanso Kinijos naudai nepakeis ir JAV iš dominuojamos pozicijos neišstums, teigia tarptautinės politikos tyrėjas Josephas S. Nye portale „Foreign Policy“ publikuojamame rašinyje. Bet diplomatai, žurnalistai ir akademikai gali manyti ką nori. Kinijai niekas sparnų nepakirps, nes ant jos laikosi visa modernioji ekonomika: 11,4 proc. visų tarptautinėje prekyboje cirkuliuojančių prekių yra pagaminta Kinijoje, rašoma 2019 m. McKinsey ataskaitoje „China and the world“. Kinija tam tikra prasme netgi „išlaiko“ JAV aukštąsias mokyklas. Šalies universitetams pandemijos nuostolius skaičiuojant dešimtimis ar šimtais milijonų dolerių, pripažįstama, kad pagrindinė susidariusio biudžeto deficito priežastis yra mažėjantys dosnias pajamas teikiančių užsienio studentų srautai. Skaičiuojama, kad 2017 m. daugiau negu 600 tūkst. kinų išvyko studijuoti į užsienį. Daugiau negu trečdalis jų vyksta į JAV universitetus (žr. tą pačią McKinsey ataskaitą), kurių daugumoje užsienio studentai moka 2–3 kartus didesnius mokesčius už mokslą. Viena aišku – kadangi drakonas labai dosnus, išorės jėgoms sunku ryžtis pakirpti jam sparnus. O kaip vidinėms?
Kultūrinių argumentų ribotumas
Kinijai išbridus iš skurdo ir šovus į ekonomikos augimo aukštumas, tarptautinė bendruomenė pradėjo tikėtis aktyvesnės šalies demokratizacijos. Taip jos ir nesulaukę, daug kas vis dar mano, kad čia tik laiko klausimas. Esama istoriniais pavyzdžiais grįstų argumentų, kad stabiliam ir nuolatiniam ekonomikos augimui reikalingos privačios nuosavybės teises garantuojančios politinės institucijos ir kad tokios institucijos gali būti tik demokratinės. Kitais žodžiais tariant, nors Kinijos autokratinis kapitalizmas ir pasiekė neįtikėtinai daug, ši graži pasaka amžinai nesitęs.
Svarstydami, kodėl šalys turi vienokius ar kitokius politinius režimus, kai kurie žmonės mėgsta pasitelkti kultūrinius argumentus. Jie dažnai nurodys kelias skandalingas islamo šventraščių eilutes ir paaiškins, kodėl šalys, kuriose gyventojų dauguma yra musulmonai, niekuomet netaps visavertės demokratijos. Kai kurie panašiai galvoja ir apie Rytų Azijos regioną, kurio kultūrą formavo discipliną ir hierarchiją pabrėžianti konfucianizmo mokykla. Trumpai kalbant, esama nuomonių, kad azijietiškoms vertybėms su žmogaus teisėmis ir demokratija paprasčiausiai ne pakeliui.
Vienas iš tokias idėjas atmetančių žmonių yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas Amartya Senas, knygoje „Development as Freedom“ rašantis, jog autoritarinę azijietiškų vertybių perspektyvą propaguojantys žmonės remiasi šališkomis interpretacijomis ir itin siauru rašytinės tradicijos suvokimu. Anot ekonomisto, laisvė yra bendražmogiška vertybė, pabrėžiama ne vien vakarietiškoje, bet daugelyje kultūrų.
Čia jau kita tema, tačiau prisipažinsiu: esu nepataisoma dogmatikė, idealistė, tikinti, kad demokratija yra natūrali žmonijos istorijos pabaiga. Šiuo atveju – ir vienintelis būdas pakirpti drakonui sparnus.
Pastaba: tekstas rašytas gegužės 17 d., nuo šios datos kai kurie įvykiai galėjo pasikeisti.
