„Niekada nesakyk, kad eini paskutiniu savo keliu“. Varšuvos geto sukilimo metinės
Pabaiga. Pradžia Nr. 9
Varšuvos ir Vilniaus getų kaliniams
Mes norime išsaugoti žmogaus orumą
Geto sukilimo priežastis buvo Heinricho Himmlerio įsakymas dėl žydų kvartalo galutinio likvidavimo, išleistas žydų Pesacho šventės išvakarėse (1943 m. balandžio 19 d.). Tuo metu gete vis dar gyveno apie 50–70 tūkst. gyventojų. Žydų kovos organizacija (ŻOB, Żydowska Organizacja Bojowa) ir Žydų karinė sąjunga (ŻZW, Żydowski Związek Wojskowy) nusprendžia veikti, nors niekas netiki kovos sėkme. Duodamas interviu žurnalistei Hannai Krall knygoje „Suspėti prieš Dievą“ Edelmanas pabrėžia, kad sukilimas buvo tik mirties būdo pasirinkimas. Savo ruožtu Arie Wilneris pokalbyje su Armijos Krajovos (AK) kariu Henryku Wolińskiu nurodė tokias sukilimo priežastis: „Mes nenorime gelbėti savo gyvybių. Nė vienam iš mūsų nepavyks išlikti gyvam. Mes norime išsaugoti žmogaus orumą.“ Galiausiai maištas kyla balandžio 19 d. ir tampa pirmuoju miesto sukilimu visoje vokiečių okupuotoje Europoje. Vėliau sukils Balstogės (maištas, vadovaujamas Mordechajaus Tenenbaumo, kils 1943 m. rugpjūčio 16–20 d.), Lvovo, Bendzino ir Čenstakavos getai.
1943 m. balandžio 19 d. keli šimtai Waffen-SS karių įžengia į getą, kad įvykdytų Himmlerio įsakymą dėl jo likvidavimo. Bet juos pasitinka kulkosvaidžių ugnis, granatos ir Molotovo kokteiliai. Vokiečiai pasitraukia. Šokas. Tačiau naciai paskiria naują operacijos vadą – SS brigadefiurerį Jürgeną Stroopą, padidina kareivių skaičių. Žydų kvartalas puolamas pakartotinai ir masiškiau. Sunkiausios kovos vyksta Muranuvo aikštėje, dalyvaujant Žydų karinei sąjungai. ŻZW kovotojai žūsta, tačiau prieš tai padaro simbolinį dalyką: ant vieno daugiabučio namo stogo pakabina baltą ir raudoną Lenkijos vėliavą bei baltą ir mėlyną žydų vėliavą.
Balandžio 23 d. Žydų kovos organizacija paskelbia kreipimąsi į Varšuvos gyventojus „arijus“:
Lenkai, Piliečiai, Laisvės kariai.
Tarp patrankų, iš kurių vokiečių armija šaudo į mūsų namus, į mūsų motinų, vaikų ir žmonų butus, gausmo;
Tarp kulkosvaidžių, kuriuos mes atimame iš bailių žandarų ir SS avinų, tratėjimo;
Tarp žudomo Varšuvos geto gaisrų dūmų ir kraujo dulkių – mes, geto kaliniai, siunčiame Jums nuoširdžiausius broliškus sveikinimus.
Mes žinome, kad su skaudama širdimi ir užuojautos ašaromis, su susižavėjimu ir nerimu dėl šios kovos baigties stebite karą, kurį mes daugelį dienų kovojame su žiauriu okupantu.
Bet taip pat žinokite, kad kiekvienas geto slenkstis, kaip ir anksčiau, tebebus tvirtovė, kad galbūt mes visi žūsime kovoje, bet nepasiduosime; kad mes, kaip ir Jūs, reikalaujame keršto ir bausmės už visus bendro priešo padarytus nusikaltimus.
Vyksta kova už Jūsų ir mūsų Laisvę.
Už Jūsų ir mūsų – žmogiškąją, socialinę, tautinę – garbę ir orumą.
Atkeršysime už Osvencimo, Treblinkos, Belžeco ir Maidaneko nusikaltimus.
Tegyvuoja kovojančios Lenkijos ginklo ir kraujo brolija!
Tegyvuoja Laisvė!
Mirtis žudikams ir kankintojams!
Tegyvuoja kova iki mirties su okupantu!
Galų gale generolas Stroopas, kuris tą pačią dieną uždraudžia lenkams įeiti į getą, keičia taktiką: dabar jo tikslas – sistemingai sudeginti visus namus, susprogdinti visus rūsius ir kanalus. Getas dega. Manoma, kad net pusė žuvusių geto gyventojų – sudegė.
„Getas degė. Liepsna apsupo dieną ir naktį. Ugnis glemžė ir naikino kiekvieną butą. Namas po namo, gatvė po gatvės virsdavo šiukšlių krūva. Ugnies stulpai kilo į viršų, kibirkščiavo. Raudonas, bauginantis spindesys užtemdė dangų. [...] Mes svajojome apie kovą plikomis rankomis, paskutinę kovą. Žinojome, kad priešas mus nugalės, bet jis sumokės už mūsų sunaikinimą kraujo jūra. Pirmoji pergalė mus nustebino [...]. Priešo pabėgimas pripildė mūsų širdis pasididžiavimo. [...] Bet priešas nestojo į atvirą kovą, jis pasiuntė ugnį, kad mus sunaikintų, o jam užtikrintų saugų atstumą. [...] Sėdėjome, dešimtys kovotojų, nakties tamsoje, ginklai rankose, apsupti gausybės žydų, laukiančių išsigelbėjimo. [...] Ką galėjome jiems pasakyti? Ką galėjome pasakyti sau?“ – po karo prisiminimais dalijosi sukilimą išgyvenusi Cywia Lubetkin.
Varšuvoje jau nebėra žydų kvartalo
Kova tampa vis sunkesnė, sukilėliai slepiasi specialiuose bunkeriuose, kuriuose yra ginklų ir maisto, naciai juos sistemingai sprogdina. Svarbiausias bunkeris yra Miła gatvės 18-ajame name, čia įsikūrusi ŻOB pagrindinė būstinė. Kovotojai žino, kad tai jau pabaiga, tačiau nenori pasiduoti naciams, Arie Wilnerio paraginti, jie pasirenka savižudybę. Čia žūsta sukilimo vadas Anielewiczius ir jo partnerė Mira Fuchrer, jau minėtas Wilneris, Efraimas Fondamińskis, Berlas Brojdas, Lejbas Rotblatas. Penkiolika žmonių išsigelbės. Po Antrojo pasaulinio karo šis bunkeris bus pavadintas „Varšuvos Masada“ – lyginant su žydų Masados tvirtove, senovėje apgulta romėnų. 1946 m. sunaikinto bunkerio vietoje liaudies Lenkijos valdžia supylė memorialinę kalvą ir pavadino Anielewicziaus vardu. Ekshumacija nebuvo atlikta.
Gegužės 16 d. Varšuvos geto sukilimas baigiasi Stroopui simboliškai susprogdinus Didžiąją sinagogą Tłomackie gatvėje, kurioje žydai reformatai meldėsi prieš karą. Daugumą žydų, keliasdešimt tūkstančių, išžudo vokiečiai. Pranešime, nusiųstame generolui Krügeriui į Krokuvą, Stroopas triumfuodamas rašo: Der ehemalige Jüdische Wohnbezirk Warschaus besteht nicht mehr. Mit der Sprengung der Warschauer Synagoge wurde die Großaktion um 20.15 Uhr notdet [...] Gesamtzahl der erfassten und nachweislich vernichteten Juden beträgt insgesamt 56.065 [...] Meine Leute haben ihre Pflicht einwandfrei erfüllt. Ihr Kameradschaftsgeist karo beispiellos.
Visas žydų kvartalo plotas buvo sulygintas su žeme, nieko nepagailėta, išskyrus gal Šv. Augustino bažnyčią, kuri buvo geto teritorijoje. Daugelyje šiandien platinamų nuotraukų, iliustruojančių griuvėsių ir ašarų jūrą, ši bažnyčia stovi vieniša, tarsi sąžinės graužimas. Geto laikais šioje šventovėje veikė konvertito Andrzejaus Mareko įkurtas Naujasis kamerinis teatras.
Langas į aną pusę
Juk gete buvo teatrų ir kavinių, populiariausia iš jų – kavinė „Sztuka“ Leszno gatvėje, kurioje koncertuoja garsi dainininkė Wiera Gran (po Antrojo pasaulinio karo ji buvo nuolat kaltinama kolaboravimu), „geto lakštingala“ Marysia Ajzensztadt, pianistas Władysławas Szpilmanas ar poetas Władysławas Szlengelis, nuostabaus eilėraščio „Langas į aną pusę“ autorius. Sukilimo metu pastarasis nesėkmingai bandė pasislėpti arijų pusėje, bet buvo pagautas ir su žmona sušaudytas 1943 m. gegužės 8 d. Tą pačią dieną kaip ir Anielewiczius, tik Świętojerska gatvėje.
Aš turiu langą į aną pusę,
įžūlų žydišką langą
į gražų Krasińskio parką,
kur rudens lapai sušlapę…
Pilkai lelijinį vakarą
šakos nusilenkia
ir arijų medžiai žiūri
į mano žydišką langą…
O man stovėti prie lango negalima
(tai labai teisingas įsakymas),
žydų kirminai… kurmiai…
turėtų ir privalo būti akli.
Tegul sėdi urvuose, landose
į darbą įsmeigę akis
ir tegul nesižvalgo
pro tuos žydiškus langus…
O aš… kai naktis ateina…
viską išlyginti ir sulieti,
tamsoje prieinu prie lango
ir žiūriu… godžiai žiūriu…
ir vagiu užgesintą Varšuvą,
triukšmus ir tolimus švilpukus,
namų ir gatvių kontūrus,
bokštelių kelmus neįgalius…
Vagiu Rotušės siluetą,
po kojomis turiu Teatro aikštę,
leidžia mėnulis Wachmeisteris
šią kontrabandą sentimentalią…
Likus trims dienoms iki garsiojo Stroopo pranešimo, protestuodamas prieš pasaulio abejingumą Holokaustui, Londone nusižudo Szmulis Zygielbojmas, prieš karą – Varšuvos ir Lodzės miestų tarybų narys, karo metu – socialistinio Bundo atstovas Tautos taryboje, Lenkijos emigraciniame parlamente. Jis paliko laišką Lenkijos Respublikos prezidentui Władysławui Raczkiewicziui ir ministrui pirmininkui Władysławui Sikorskiui. „Negaliu likti ramus. Negaliu gyventi, kai likviduojami Lenkijos žydų tautos, kuriai priklausau, likučiai. Mano bendražygiai Varšuvos gete krito su ginklu rankoje paskutiniame didvyriškame mūšyje. Man nebuvo lemta mirti kaip jie, kartu su jais. Bet aš priklausau jiems ir jų masiniams kapams. Savo mirtimi noriu išreikšti didžiausią protestą prieš pasyvumą, su kuriuo pasaulis stebi ir leidžia žydų tautos naikinimą.“
Išsigelbėję Varšuvos sukilėliai prisideda prie miškuose už sostinės ribų veikiančių partizanų būrių. Be kita ko, „Liaudies gvardijos“ gretose įkuriamas ir maždaug 60 žydų partizanų Mordechajaus Anielewicziaus vardu pavadintas būrys (dar vadinamas Geto gynėjų būriu). Po metų, 1944 m. rugpjūtį, AK batalionas „Zośka“ išlaisvina Gensiuvkos koncentracijos stovyklos (pavadinimas kilęs nuo Gęsia gatvės Varšuvoje, dabar – Anielewicziaus) kalinius. Tarp išlaisvintų buvo geto sukilimo dalyviai Dawidas Goldmanas, Henrykas Ledermanas ir Henrykas Poznańskis. Visi trys įstojo į Armijos Krajovos gretas ir žuvo Varšuvos sukilime. Antrajame, lenkiškame, 1944 m.
Edelmanas ir Cukiermanas
Po Antrojo pasaulinio karo šios dvi sukilėlių, socialistų, Žydų kovos organizacijos narių pavardės bus laikomos atminties apie geto sukilimą simboliais. Pirmasis – bundistas, dojkajt (t. y. požiūrio, jog reikia galvoti ne apie auksinį Palestinos smėlį, bet stengtis organizuoti žydų gyvenimą ten, kur žydai gyvena; po 1945 m. ši idėjinė srovė pradės prarasti žemę po kojomis) šalininkas, antrasis – kairysis sionistas, Izraelio valstybės pilietis. Jie abu gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Cukiermanas (Antekas) 1915 m. Vilniuje, Edelmanas (Marekas) 1919 m. Gomelyje (jo šeima, priklausiusi eserų organizacijai, buvo išžudyta bolševikų).
Cukiermanas Vilniuje baigė septynių klasių religinę mokyklą „Ezra“ jidiš mokomąja kalba. 1933 m. tapo hebrajų gimnazijos absolventu. Jis laisvai kalbėjo trimis kalbomis: lenkų, jidiš ir hebrajų. Vilniuje šis prisiekęs sionistas aktyviai dalyvavo sionistiniuose jaunimo judėjimuose „He-Chaluc“ („Pionierius“) ir „He-Chaluc ha-Cair“ („Jaunasis pionierius“). Jis pateikė dokumentus Stepono Batoro universitetui, taip pat Hebrajų universitetui Jeruzalėje, tačiau studijuoti taip ir nepradėjo. Dabartinėje Lietuvos sostinėje jis priklausė Subačiaus gatvės kibucui, taip pat įkūrė nedidelį „He-Chaluc ha-Cair“ skyrių. 1936 m. persikėlė į Varšuvą. Savo ruožtu Edelmanas neturėjo jokių apčiuopiamų ryšių su Vilniumi. Varšuvoje jis priklausė Bundo jaunimo organizacijai „Socjalistiszer Kinder-Farband“. Nuo 1939 m. veikė socialistinio jaunimo sąjungoje „Cukunft“, vėliau tiesiogiai Bunde. 1939 m. baigė vidurinę mokyklą Varšuvoje.
1942 m. Edelmanas, kaip ir Cukiermanas, bus tarp Žydų kovos organizacijos įkūrėjų. Po Anielewicziaus mirties 1943 m. gegužės 8 d. Miła gatvės bunkeryje Edelmanas tapo paskutiniu ŻOB kovotojų vadu žydų kvartalo kautynėse. Kitaip nei dauguma kovotojų, jis išsigelbės. 1944 m., kaip ir Cywia Lubetkin, kovos antrajame Varšuvos sukilime Armijos Liudovos gretose. Savo ruožtu Cukiermanas sukilimo metu deleguojamas į lenkų pusę kaip tarpininkas tarp ŻOB ir AK. Jis redaguoja žydų pogrindžio ataskaitas, skirtas Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone.
Abu kovotojai lieka gyvi. Po karo Cukiermanas kurį laiką dirba Lenkijos žydų centro komitete, tačiau po kelerių metų nusprendžia emigruoti į Palestiną, kur su žmona Cywia Lubetkin įsteigia „Geto kovotojų“ kibucą, o vėliau ir Geto kovotojų muziejų. 1961 m. jis liudija Adolfo Eichmanno teismo procese.
Edelmanas nenori palikti šalies, nors nėra komunistas ir niekada neįstos į partiją. 1951 m. baigia medicinos studijas Lodzėje, specializuodamasis kardiologijos srityje. Vėliau parašo daktaro disertaciją (dėl politinių priežasčių habilituotis jam žymiai sunkiau). 1968 m. netenka darbo dėl antisemitinės kampanijos, kurią inicijavo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (PZPR) pirmasis sekretorius Władysławas Gomułka. Tačiau jį apgins tuometinis Lenkijos ministras pirmininkas – buvęs socialistas Józefas Cyrankiewiczius ir galiausiai Edelmanas įsidarbins Karo medicinos akademijos Širdies chirurgijos skyriuje. Nuo 8-ojo dešimtmečio jis reguliariai bendradarbiauja su demokratine opozicija. 1981 m. Lenkijoje įvedus karo padėtį jis internuojamas. Po aštuonerių metų dalyvauja Apskritojo stalo diskusijose, kurios suteikia opozicijai galimybę taikiai perimti valdžią.
Šiandien Edelmanas ir Cukiermanas laikomi simboliais dviejų skirtingų kelių, kuriuos buvo galima pasirinkti po 1945 m., – likti šalyje ir emigruoti. Jie politiškai nesutarė. „Gazeta Wyborcza“ žurnalistė Joanna Szczęsna rašė, kad „Cukiermano kvietimu Edelmanas nuvyko į Izraelį. Ten jie susiginčijo dėl Izraelio valstybės: bundistui Edelmanui Izraelio atsiradimas buvo tikra nelaimė, iš kurios nieko gero nei pasauliui, nei žydams tikėtis nereikia, o Cukiermanui tai buvo pažadėtoji žemė. Jie išsiskyrė susipriešinę. Tam įtakos turėjo ir pirmasis Edelmano apsilankymas Cukiermano įkurtame muziejuje: apie sukilime kovojančius bundistus ir Lenkijos darbininkų partijos narius jame nebuvo nė žodžio, buvo kalbama tik apie sionistus. Per savo paskutinį vizitą Izraelyje [Edelmanas], kreipdamasis į jaunus „Geto didvyrių“ kibuco gyventojus, atkreipdamas dėmesį į vaidmenį, kurį jie turi atlikti šiandien, pasakė: jei būsite ta grupė, kuri įves čia tvarką, susitars su kaimynais, užtikrins taiką, tada tai bus pats didžiausias dalykas, kuris liks po jūsų.“ Cukiermanas mirė 1981 m., Edelmanas pergyvens jį beveik trisdešimčia metų.
Pokario minėjimai ir dekomunizacijos siautulys
Po Antrojo pasaulinio karo liaudies Lenkijos valdžia savaip įamžino geto sukilimą, laikydama jį „progresyvios kovos už nepriklausomybę tradicijos“ dalimi. Bet, anot prof. Grzegorzo Berendto, net iki 1949 m. komunistinės valdžios naratyvas nedominavo pasakojimuose apie geto sukilimą bei pogrindį. Tuo metu vis dar veikė kovotojai Icchakas Cukiermanas, Cywia Lubetkin ar Marekas Edelmanas. Lenkijoje likvidavus žydų politinį gyvenimą (Bundas buvo panaikintas būtent 1949 m.), PZPR pabandė įgyti ir sukilimo istorijos monopolį. Bet kilo daug ideologinių problemų, pvz., kaip vertinti sukilime kovojusius sionistus, jeigu visas Rytų blokas vykdo antisionistinę politiką, remdamas arabų šalis?
Šiaip ar taip, gydytojas Marekas Edelmanas nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos nedalyvauja oficialiuose minėjimuose, jis visada eina pagerbti savo kovos draugų savarankiškai. Kartu su draugais eina į Miła gatvę, prie Anielewiciaus kalvos. 1968 m. liaudies Lenkija oficialiai nutraukia diplomatinius santykius su Izraeliu. Bet sukilimo metinių minėjimai prie 1948 m. atidengto Geto didvyrių paminklo (šiuo metu jis yra priešais įėjimą į POLIN muziejų) vis dėlto vyksta iki pat socializmo eros Lenkijoje pabaigos. Devintajame dešimtmetyje svarbų vaidmenį vaidina alternatyvūs geto sukilimo minėjimai, rengiami demokratinės opozicijos, įskaitant ir Edelmaną – po 1990 m. jis tapo liberaliosios pakraipos aktyvistu, žmogaus teisių gynėju, reiškusiu pasipiktinimą ir dėl karo Jugoslavijoje, ir dėl Sadamo Huseino režimo vykdomų persekiojimų (dėl to jis net parėmė JAV intervenciją Irake, kitaip negu Europos kairieji). 1999 m. duodamas interviu Joannai Szczęsnai jis sako: „Švęsdamas geto sukilimo metines, kalbėdamas apie tai, turiu tik vieną tikslą: primenu pasauliui, kad genocidas yra nusikaltimas pačiai žmonijos esmei ir kad negalì nebaudžiamas būti abejingu liudininku, nes tai tave bet kuriuo atveju suluošina. Todėl savo pačių labui neturėtume tyliai žvelgti į šiandieninius nusikaltimus, kaip žvelgta kadaise į Holokaustą. Turi atsirasti judėjimas, galintis priversti demokratinę, sočią Europą aktyviai priešintis genocidui ir padėti jo aukoms.“
1983 m. Edelmanas skelia antausį tuometinei Lenkijos valdžiai – atmeta generolo Wojciecho Jaruzelskio kvietimą prisidėti prie geto sukilimo jubiliejaus minėjimo garbės komiteto. „Devintajame dešimtmetyje jau atsirado dvejopas minėjimų naratyvas ir naujas nepriklausomas pasakojimas apie sukilimą“, – paaiškina šį poelgį prof. Grzegorzas Berendtas.
Prie Geto didvyrių paminklo, pastatyto pagal žydų skulptoriaus Natano Rapaporto ir lenkų architekto Leono Suzino projektą, iki šios dienos vyksta oficialios (Varšuvos, šalies ir tarptautinės) iškilmės. Su juo susiję svarbūs prisiminimai. 1970 m. gruodžio 7 d. Vokietijos kancleris Willy Brandtas (SPD), padėdamas vainiką, spontaniškai atsiklaupė ant paminklo laiptelių. Lenkai palaikė tai labai svarbiu moraliniu gestu. Jį iliustruojanti nuotrauka iki šiol yra vienas populiariausių šio politiko atvaizdų. 1983 m. birželio 18 d., piligriminės kelionės į liaudies Lenkiją metu, popiežius Jonas Paulius II irgi pagerbė sukilėlius prie šio paminklo. 2009 m. spalio 9 d. čia prasidėjo Mareko Edelmano laidotuvių ceremonija.
Geto sukilimas taip pat buvo įamžintas ant Nežinomo kareivio kapo Pergalės (šiuo metu Piłsudskio) aikštėje. Anielewicziaus kalva buvo supilta buvusio Miła gatvės bunkerio vietoje. Mordechajaus Anielewicziaus, Józefo Lewartowskio ir Edwardo Fondamińskio garbei pavadintos gatvės. Tačiau pastaruoju metu įvyko nedidelis skandalas. Dabartinės Lenkijos valdžios institucijoms įgyvendinant dekomunizacijos įstatymą (praėjus trisdešimčiai metų po komunizmo žlugimo), 2017 m. pastarieji du globėjai (niekas neišdrįso paliesti sukilimo vado Anielewicziaus) buvo pašalinti iš atitinkamų gatvių pavadinimų. Laimei, šiuo sprendimu suabejojo teismas. Lewartowskis ir Fondamińskis buvo „nubausti“ už tai, kad buvo komunistai. Tarsi jų dalyvavimas geto pasipriešinime neišpirko šios „nuodėmės“. Šiandien būti komunistu turbūt yra baisiau nei būti „šmalcovniku“ („šmalcovnikais“ Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijoje buvo vadinami asmenys, už atlyginimą vokiečiams įskųsdavę besislapstančius žydus ir juos gelbėjusius lenkus, – vert. past.). Atsiprašau, įsismarkavau – nederėtų.
Karuselė, karuselė…
Campo di Fiori. Vienas iš įžymiausių Czesławo Miłoszo tekstų. Jis pasakoja apie karuselę, kuri buvo įrengta Antrojo pasaulinio karo metu Varšuvoje, Krasińskių aikštėje, priešais getą, prieš pat sukilimo protrūkį. Karuselė veikė net tada, kai geto kovotojai kovojo su naciais. Nes kodėl gi reikia nustoti linksmintis?
Mąsčiau apie Campo di Fiori
Varšuvoj prie karuselės
Giedrą pavasarį, temstant,
Aidint muzikos trenksmui.
Salves už geto mūrų
Stelbė melodijos trenksmas,
Skriejo krykšdamos poros
Į giedrą vakaro dangų.
Vėjas iš degančių gatvių
Juodus aitvarus nešė,
Juodus vainiklapius gaudė
Žmonės prie geto sienų.
Plaikstė rūbus mergaitėms
Tas vėjas iš degančių gatvių,
Linksmos minios klegėjo
Šventišką Varšuvos dieną.
Varšuva – Velykos, 1943
(Vertė Tomas Venclova)
Iki šiol daugelis lenkų negali atleisti Miłoszui šio eilėraščio ar „Lietuvos paso“. „Miłoszas tai polonofobas“, – rašo internautai, dažnai su rašybos klaidomis. Jie remiasi Władysławu Bartoszewskiu, nors jo taip pat nekenčia, – šis didis lenkų ir žydų dialogo rėmėjas dešimtajame dešimt-metyje buvo reguliariai įtraukiamas į cirkuliuojančius po miestą „Žydų, kenkiančių Lenkijai“ sąrašus. 1985 m. Bartoszewskis tiesiai šviesiai parašė: Miłoszo minima karuselė buvo uždaryta, kai gete prasidėjo kovos. Tai neva turėtų nuraminti nacionalinę sąžinę. Tačiau nenuramina. Nes Miłoszo eilėraštyje nekalbama apie šią konkrečią karuselę. Ji tik simbolis.
1987 m. Krokuvos katalikiškame savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ prof. Janas Błońskis paskelbė esė „Vargšai lenkai žiūri į getą“. Tai bandymas suprasti lenkų elgseną Holokausto metu. Błońskis pateikia įsivaizduojamą lenko ir žydo pokalbį:
– Tai gal ir tiesa, tačiau jūs su žydais elgėtės kaip su antros kategorijos piliečiais. O karo metu išgelbėjote jų labai nedaug.
– Izraelyje yra memorialas žmonėms, gelbėjusiems žydus, trisdešimt procentų vardų jame yra lenkų kilmės.
– Bet Lenkijoje išgelbėtų žydų procentas buvo mažas – mažiausias Europoje, lyginant su visų šalies gyventojų skaičiumi.
– 1942 m. Varšuvos mieste keturiems žydų kilmės gyventojams tekdavo aštuoni lenkai. Kaip aštuoni gali paslėpti keturis?
– Būtent lenkai atpažindavo žydus ir išduodavo juos vokiečiams. Arba policijai, kurioje visi policininkai buvo lenkai…
– Kiekvienoje visuomenėje yra keli procentai žmonių be sąžinės. Jūs net neįsivaizduojate, kokia žiauri buvo vokiečių okupacija Lenkijoje. Ištisos šeimos, įskaitant vaikus, buvo sušaudomos už vieno žydo slėpimą.
– Taip, taip buvo, bet ir už dalyvavimą pogrindžio veikloje buvo baisiai baudžiama, o teigiama, jog visi lenkai konspiravo.
– Žydai nenorėjo likti Lenkijoje… Jiems buvo per sunku gyventi tarp prisiminimų.
– Jiems buvo sunku gyventi tarp lenkų, kurie nenorėjo jiems grąžinti parduotuvių, butų, grasino, žudė, negirdėjote apie pogromus Krokuvoje ir Kelcuose?
– Pogromas Kelcuose buvo politinė provokacija.
– Ir kas iš to? Provokacija, net jei tokia buvo, rado derlingą dirvą. Dešimt tūkstančių provokatorių?
– Žydai dažnai žūdavo ne todėl, kad buvo žydai, bet todėl, kad buvo komunistai.
– O 1968 m. jie irgi paliko Lenkiją, nes buvo komunistai?
Nenoriu pasirodyti kaip kraštutinis pesimistas, tačiau panašus pokalbis galėtų įvykti Lenkijoje ir 2020 m. Atrodytų, kad po 1989 m. mes daug nuveikėme mūsų dialoge. Gyvųjų eisenos, knygos, filmai, hebrajų ir jidiš kalbų mokymasis, festivaliai, pasivaikščiojimai po žydų Varšuvą, Otvocką ar Krokuvą, didingos šventės, politikų vizitai, diskusijos spaudoje. Bet prieš kelerius metus, deja, įvyko backlash, susijęs, be kita ko, ir su liūdnai pagarsėjusiu Nacionalinės atminties instituto įstatymu. Kiek laiko lauksime, kol švytuoklė pasisuks atgal? „Tie, kurie tyrinėja lenkų ir žydų santykius Antrojo pasaulinio karo metais, paprastai sukasi dviejų stereotipų rate: arba kad lenkai yra „šmalcovnikų“ tauta, arba kad nė viena tauta neturi tiek daug Pasaulio teisuolių garbei pasodintų medžių, kiek turi lenkai“, – 1999 m. sakė Marekas Edelmanas. Manau, kad mes vis dar šokame šiame rate. „Yra žmonių, kurie žudo, ir žmonių, kurie padeda, tačiau daugiausia yra abejingų žmonių. Vėliau būtent juos graužia sąžinė ir iš to kyla tas didelis riksmas, kad mes visi padėdavome, kad buvome nuostabūs. Kad negirdėtų sąžinės graužimo.“ Sunku nesutikti.
Post scriptum
XXI a. pradžioje dar buvo keliolika gyvų Varšuvos geto sukilėlių, tarp jų Masha Glajtman-Putermilch (m. 2007), Alina Margolis-Edelman (m. 2008), Stefanas Grajekas (m. 2008), Marekas Edelmanas (m. 2009), Aharonas Karmi (m. 2011), Luba Gawisar (m. 2011), Baruchas Spiegelis (m. 2013), Israelis Gutmanas (m. 2013), Ziuta Hartman (m. 2015), Pnina Grynszpan-Frymer (m. 2016), Martinas Grayus (m. 2016), Helena Rufeisen-Schüpper (m. 2017) ir Symcha Ratajzeris-Rotemas (m. 2018).
Dabar jų nėra.
Tyla.
Atidarau internetą. Matau antižydiškos neapykantos bangą, kilusią dėl geto sukilimo metinių minėjimo. Uždarau, baigiu, tai nesvarbu.
Zog nit kejnmol, az du gejst dem lectn weg.
Varšuva, 2020 m. gegužės 3 d.
Vertė Aleksander Radczenko
