Liaudiškieji ketureiliai

  

 

1

 

Plaukia portugalų dainos

Tarsi laivės per marias baugias –

Iš vienos širdies į kitą,

Nors ten gali ir nuskęst.

 

 

2

 

Aš perlų vėrinį turiu,

Kurį tau duot geidžiu:

Iš bučinių tie perlai,

O siūlas – iš kančių.

 

 

16

 

Po dienos naktis ateina,

Po nakties – diena skaisti.

O po liūdesio šią naktį

Grįžta liūdesiai kiti.

 

 

25

 

Tu rankoje rožę laikai.

Ar man skirta jinai?

Nes veido raudonas rožes

Tu saugai amžinai.

 

 

31

 

Nesakai man, ar patiko

Visa tai, ką nutylėjau tau.

Tą atspėti tau pavyko.

O ką tu mąstei – nesupratau.

 

 

54

 

Man toji senjora senyva,

Nors mandagi, bet kalba daug

Ir primena bitę tarp slyvų,

Mums dūzgiančią: „Jums netrukdau.“

 

 

94

 

Prašau, paimk, miela mergyte,

Šią puokštę paprastų gėlių.

Nors kiekviena gėlė mažytė,

Bet moka linksmint varpeliu.

 

 

142

 

Apvertė man pintinaitę,

Kai ėjau gatve šį rytą.

Betgi nieko joj nebuvo,

Tai ir nieks nesudaužyta.

 

 

200

 

Plaka, plaka širdelė maža,

Kaip sunku jai, kaip skauda!

Dieną skirta jai ašaras liet,

Naktį – puoselėt raudą…

 

 

214

 

Viliūgas vėjas per laukus

Lapus lyg lengvą pūką neša.

Žinau: mes metam kauliukus,

Bet sumą Dievas juk užrašo.

 

 

215

 

Upeli, ak, mielas upeli,

Čiurlenantis lėtai žolėj,

Parodyk man, kaip rasti kelią

Be meilės, žeidžiančios giliai.

 

 

245

 

Naktį šunys man girdėjos;

Paryčiui išgirdau ir gaidžius.

Liūdesys – mus pats aplanko.

Malonumų – reik eit į svečius.

 

 

246

 

Man juokais kadaise davė

Molinį ragelį,

Kad aš priešais Velnio Pilį

Jį pūsčiau lig valiai.

 

 

277

 

Sakoma, kad gėlės visos –

Tai žemės žodžiai mums.

Nekalbėk: man jau įgriso.

Kalbėt – tai laimę drumst.

 

 

300

 

Pasaulis tarsi gydykla,

Kur visko trūksta arba maža,

Todėl joj niekas nepagyja,

Ir tik mirtis iš jos išrašo.

 

Vertė Lanis Breilis