Kas tas OM, klausia viršininkas

Evelina Paukštytė. OM. 2019

Gerai, kai paveiksluose vis randasi taškų, į kuriuos galima ilgai žiūrėti. Žiūrėdama nugirstu, kaip Evelinos Paukštytės klausia buvęs jos pašto viršininkas: „Klausyk, o kas tas OM?“ Ji pasakoja – tai ramybės garsas, dieviška vibracija. Žmogus visą gyvenimą gyveno be OM. Kaipgi čia taip išėjo? Viršininkas klauso. OM… OM… Po ilgoko paveikslų siužetų stebėjimo ir meditavimo atsitraukus toliau esu veikiama ne tik detalių, bet ir visumos, spalvų. Dar studijuojant Grafikos katedroje, maestro (Mikalojus Vilutis) sakė – nesvarbu, ką paišysit, svarbu kaip. Keistas atrodė toks sakymas, juk piešdamas savaime imi pasakoti istoriją. Tada norėjom vaizduoti nuotykius, išgyvenimus, ne abstrakcijas. Gal čia grafikų dalykas. Taip, kaip dėstytojas patarė, dainavo ir garsūs užstalės dainininkai iš kaimyninės šalies (Zoja i Valera): da ne važno što, a kak. Nėra tokie sakymai taisyklė, matyt, nėra tai ir labai rimta, bet kartais jie gali būti taiklūs. Evelinos Paukštytės kūrybą stebiu nuo 2001 metų. Ji įsitikinusi, kad nuo tada yra labai pakeitusi braižą ir siužetus. Budistai sako, kad žmogus visas persikeičia kas septynerius metus, kad jo ląstelės per tą laiką pasikeičia absoliučiai visos. Senos išmiršta, o naujos pradeda savo naują gyvenimą, dar po septynerių metų užleisdamos vietą kitoms. Evelinos paveikslus atpažinčiau net tuo atveju, jei pabusčiau po ilgų žiemos miego metų (tiesa, užmigti būtų sunkiai įmanoma – žiemos jau išvis nebėr). Ji išlaiko savo motyvus ir temas – egzotiniai padarai, personažai iš praėjusio ir šio amžiaus tekstų ir filmų, vaizduotės. Nežemiška, tarsi vakuuminė aplinka, smegenis erzinančios sugabaluotos lygiais kvadratais erdvės, vienodos besikartojančios negrakščios figūros, užtikrintai begėdiškai besidauginančios ir lipančios iš paveikslo į paveikslą, lygiai kaip raudonosios skruzdėlės lipa ant pledo, patiesto saulėje prie ežero. Kai nori tiesiog ramybės, jos tada ateina ant tavo kūno ir tą ramybę trikdo. Paradoksas – Evelina per parodos atidarymą sakė, kad jos darbuose skleidžiasi ramybė, meditacija, žaidimai. Kokia gali būti ramybė, jei išėjus iš parodos galvoje ropinėja jos raudonžmogiai, visi vienodi. Nusipurčiusi juos galvoju, kad kolegė tikriausiai turėtų teisę pyktelėti ant manęs už tokias interpretacijas, nes paveikslų siužetai jai daug žinomesni ir savesni negu man, čia perteikiu tik visai netikslią asmeninę refleksiją. Nors ar visada būtini faktai? Mes nesame ministerijoje. Labiau galėtume būti Ministry of Silly Walks, kur tobulai kreivaliodamas ir tūpčiodamas, beveik Evelinos vienodžmogių žingsniu pro kadrą pramarširuoja Johnas Cleeseʼas…

Prisipažįstu, kad pavydžiu menininkei spalvų. Evelina moka iš paskirų akrilo tūbelių bei stiklainiukų išgauti muziką – sudėtingą, labai gražią. Į ją įsiklausius norisi būti sentimentaliam, banaliam, sušveisti dvigubą porciją junko ir priaugti per naktį tris kilogramus, bet dėl to nesigraužti. Evelinos Paukštytės paveikslai pavojingi! Tikrai – juose pripiešta gąsdinančių, jei jau nagrinėčiau po vieną, objektų. Piktas ryklys bažnyčioje, jei sujudėsi, tave suėsiantis; tigras, ant kurio galvos pamautas kubas, bet jei numaukšlinsi nuo jo tą kubą, būtinai apsiputojusiu snukiu puls kąsti; kokia nors plėšri žuvis, išdidinta iki keliaaukščio namo dydžio; geltondantis klounas baisiu žvilgsniu; visokios nuodingos tabletės, o ir kambarių planai tokių perspektyvų, kad 3D formatu save tuose interjeruose susapnuoti tikrai privengčiau. Nejaukių dalykų ten pripiešta, keliančių įvairių minčių, neleidžiančių atsipalaiduoti, verčiančių jausti įtampą. Jie sukalti pagal griežtus siužetus ir schemas, Evelina apie juos parašo pati, aš nerašysiu. Pripiešta ir jaukių: lotosų, skaniai egzotiškai kvepiančių, visokių gražiaspalvių kilimų, stadionų, pasiruošusių tenisininkų antplūdžiui ir čaižiems teisėjų švilpukams. Stovi ir pora taikių medinių kiaulių skulptūrėlių, paslaptingai besišypsančių, bet kanopose laikančių gyvatėles. Visi jie – veikėjai, detalės, objektai – sukuria tam tikrą nuotaiką ir žiūrovui įdomūs taip, kaip vaikui žaidimas. Vėl sulieju vaizdą akyse, kad matyčiau iš truputį toliau. Visuma kaip kaleidoskopas – labai graži. Baisiai graži. Kontrastinga ir prieštaringa, todėl įtraukianti.