Gildančios širdį poezijos eilutės
Nemanykit, kartkartėmis (nors ne taip jau ir visai retai) ir man sugelia širdį. Taip specifiškai. Gelia, sakyčiau, susyk ir skaudžiai, ir saldžiai. Gal panašiai (lai nebūsiu, šitaip kalbėdamas, pernelyg šventvagiškas) kaip šv. Teresei Avilietei, kuomet josios regėjime pasirodęs angelas smaigstė jos širdį auksine strėle. Bet man paprastai gelia nuo kitko: nuo gerų poezijos eilučių.
Tų eilučių (poezijos), kaip, manykim, truputį perdėdamas, įsivaizduoju, net atmintinai moku devynias galybes. Sakyčiau, jau bus gal kokia šešiasdešimt metų, kai nėra dienos, kad kelios ar keliolika jų neprastraksėtų mano galvoje. Ne visos jos, aišku kaip dieną, yra gildančios. Bet… Esama. Tikrai, tikrai esama. Ir ne tiek jau mažai.
Štai kad ir Robertas Frostas. Niekaip neįmanoma jo nelaikyti didžiu poetu, nors į mano topų dešimtuką jis ir nepatenka. Nesu griežtai susiformulavęs, kodėl nepatenka. Gal kad kartais man dingojas esąs tarsi pernelyg vienaplanis. Gal kad užbaiginėja kai kuriuos eilėraščius (nelyg kokias pasakėčias) tokiais lyg moralais, lyg aforizmais. Gal kad tosios šviesos, investicijų į žmogaus gerumą jojo eilėse man daugoka… Tačiau, kas be ko, randu jo kūryboje tikrai (tikrai tikrai) nuostabių dalykų. Ir laikau, kaip ką tik minėjau, šį Amerikos dainių išties didžiu. Bet ne tai šiuo atveju man svarbiausia: kur kas svarbiau, jog jis yra parašęs mano širdį gildančių eilučių…
Savaime suprantama, kad moku atmintinai jo „Stopping by Woods on a Snowy Evening“. Ir jau savaime savaime – kad visą jį (šį eilėraštį) laikau liuksusiniu. Bet labiausiai tą mano širdį gildo trys antrojo posmo eilutės: To stop without a farmhouse near / Between the woods and frozen lake / The darkest evening of the year. Kodėl gi jos dabar ima ir gildo?
Tiksliai atsakyti negaliu: gildo, atseit, štai todėl ir todėl. Nes pats gerai nežinau. Priežasčių, manykim, esama ne vienos. Kaip vieną jų (turinčią, be abejo, dar ir savas priežastis) gal galėčiau nurodyti analogišką (tai eilėraštinei) situaciją, kurioje kažkada ir aš buvau: stovėjau absoliučiai vienas pavakary, prieblandoje, ant glūdinčio tarp miškų apsnigto didelio ežero ledo without a farmhouse near. Ir būtent tuomet esu išgyvenęs tą nedažną švytinčią vienatvės būseną, kuomet atsiduri nelyg skaidrutėliame ir atskirties nuo pasaulio, ir jungties su juo kristale, kuriame esi absoliučiai vienas, bet dar absoliučiau – ne vienišas. Negana to: esi saldžiai vienas ir dar saldžiau – ne vienišas. Galiausiai, kuomet ne sąmone ir net ne pasąmone, o kažkokia viršsąmone voki, jog tu ir tebesi tu, tebeturi savąjį „aš“, ir drauge – jog radosi bendrystė su begaline (begaline begaline) visata…
Manyčiau, tą dvasios būvį, ir patirtą ant ano apsnigto ežero, ir vėlei aplankančią mane, kai deklamuojuosi Frostą, tąją esatį spindinčiame kristale (lyg kokioje viduramžių paveikslo aureolėje), galima būtų pavadinti šviesiąja ekstaze. Ne vieno tik Frosto eilutės mane į ją stumteli. Panašiai atsitinka, pavyzdžiui, deklamuojantis kito, jaunesnio, amerikiečio Marko Strando „The Garden“ pabaigą: Even as you lean over this page, / late and alone, it shines; even now / in the moment before it disappears. O ir daugiau atvejų, ir su kitų poetų posmais, nėr ko čia slėpti, pasitaiko. Vis dėlto…
Arkadij Rylov. Mėlynoje erdvėje. 1918
Не отвязать неприкреплённой лодки. / Не услыхать в меха обутой тени. / Не превозмочь в дремучей жизни страха. Čia (tiems, kurie nežino) – Osipas Mandelštamas. Beveik visa jo poezija, mano akimis, persmelkta nykaus liūdesio ir krūpčioti verčiančio baugulio. Nepasakysiu, kad abi šiedvi jausenos ir paimtos atskirai man būtų nepažįstamos. Tačiau gal dar pažįstamesnė – ta (tarkim) trečioji, lyg ir susintetinančioji dvi pirmąsias: gniaužianti neviltis, nepradreskiamas beviltiškumas, užkimdanti desperacija, ar dar kaip ją pavadintume. Ak, pilkpilkoji neviltie! Šviesi viltis, lyginant su tavimi, išties tėra tik kvailių motina…
O užvis nykiausia (ir, žinoma, todėl itin skaudžiai gildanti) man yra antroji šio posmo eilutė. Не услыхать в меха обутой тени… Negirdimas yra kailiais apautas šešėlis. Jau pati metafora nustumia protą nuo jojo ašies: bekūnis šešėlis, kuris ir šiaip jau negali paskleisti (išleisti) jokio garso, dar pristatomas su kailiniu apavu! Iš prigimties begarsis fenomenas dar šitaip žiauriai nugarsinamas! Galva neišneša… Lyg būtum atsidūręs giliausiame šulinyje, kurio rentiniai – iš veltinio, o dangtis – iš storut storo kailio. Esi ne spindinčiame vienatvės kristale (vienas, bet ne vienišas), o neperregimame, neperrėkiamame kokone totalios atskirties nuo absoliučiai, absoliučiai bet ko. Tačiau ir tai dar ne viskas. Neviltį galutinai paverčia tokia nykiai pilka, jog jinai jau ima net (silpnai) švytėti, sakyčiau, tosios (be kita ko, be kita ko, suprantama) dvi х: услыхать, меха… Ir būtent čia man pradeda gausiai tekėti poezijos medus. Nejaučiate, kaip tampa saldu (aišku, rankoje tvirtai spaudžiant minėtąją metaforą) tame akliname beviltiškumo dugne? Na, tokiu atveju aš, žinoma, niekuo negaliu padėti…
Благодарю Вас, Осип. Да, Вы умерли, не боюсь преувеличения, почти мученической смертью, но о Вашей беатификации пока ничего не слышно. Впрочем, это пустяк. Важно другое. Важно, что Вы, по моему глубочайшему убеждению, на небе поэзии непременно обитаете среди его святых…
Tamsioji ekstazė… Kodėl ji ištinka (tiek mane, tiek kitus), skaitant beviltiškiausias eilutes? Lai mums bent apytikriai atsako Gastonas Bachelard’as: „Vertikaliu laiku – kildami aukštyn – patiriame beviltišką paguodą, globėjo neturintį keistą autochtoninį nusiraminimą. /…/ Tad besišypsantis liūdesys – pats jautriausias jautrios sielos ambivalentiškumas. /…/ Jautrus metafizikas šitaip besišypsančiame liūdesyje atskleis nelaimės formalų grožį.“
Taip, taip, taip… Puikių meno kūrinių, suręstų iš juodųjų (tamsiųjų) skausmo, nelaimės, liūdesio, baimės, kaltės, nevilties blokų, esama daug daugiau negu – sumūrytų iš baltų akinančių marmuro luitų. Tad argi reikia stebėtis, kad ir širdį saldžiai gildančių poezijos eilučių, panardinančių į tamsiąją ekstazę, pasaulio poezijoje randu daug daugiau negu šviesiosios nešėjų? Edgar Allan Poe: And my soul from out that shadow that lies floating on the floor / Shall be lifted – nevermore! (Paskutinės dvi „Varno“ eilutės. Vienuoliktąjį kartą posmą užbaigiantis nevermore ilgai virpa ore, nelyginant paskutinis žemas gerai temperuoto klavyro akordas.) Federico García Lorca: es un tulipán enfermo, / la madrugada de invierno. (Nelyg paliegusi tulpė toji žiemos aušra. Nuo vaikystės ne itin traukė sveikas, atletiškas, raudonskruostis grožis. Kur kas patrauklesni man buvo anoreksiškai ploni pirštai, laibas mažakraujiškai blyškus kaklas, šiek tiek liguistai spindinčios akys. Tai argi šios Lorcos eilutės galėtų nerezonuoti manyje ir nekurstyti tos tamsokos ekstazės?) Conrad Aiken: Alone upon the brown sad edge of chaos, / In the wan evening that was evening always. (Kaip gražiai viską sustiprina rudos spalvos jungtis su blausia šviesa. Truputį nemandagu, bet čia prisimenu savo paties eilutes: „Aplink plytėjo vis dėlto ne ta šviesa: / ji tegamino tik skurdutėlius šešėlius, / lyg baigtųsi jos paskutinės jėgos.“) Valdas Gedgaudas: „Kai nieko nebelieka tiktai liepsnos / tik anglijantis įžadų votas / šalto prakaito išmuštom slėpsnom / įmanu dar šiek tiek papozuoti.“ (Neabejoju, kad Valdas rašė šį eilėraštį jau beviltiškai sirgdamas. Ir šitaip sustilizavo savo kančią!)
Bet esama ir dar vienos – antjausminės – ekstazės. Arba, jei liktume šviesos / tamsos areale, bet šviesą ir tamsą paverstume spalvomis, tuomet gal įmanu būtų sakyti – bespalvės. Sunku įsivaizduoti antjausminę ir bespalvę ekstazę: juk pats žodis „ekstazė“ bylote byloja apie jausmus. Bet… Tos antjausminės esama, ir tiek. O tuomet – esama ir poezijos eilučių, kurios ją įžiebia. Pavyzdžiui, Busonas: „Mėnesiena / slenkas į vakarus / gėlių šešėliai – į rytus.“ Kas dedasi su manimi, kai skaitau ar deklamuojuosi šias eilutes? Mane apima toks didžiulis pakylėtumas, kad nori nenori tenka jį laikyti ekstaze. Bet jis (šis pakylėtumas), lyginant su inicijuojamuoju tiek Frosto, tiek Mandelštamo, yra kažkoks ir nudžiaugsmintas, ir nuskausmintas. Jame nerandu nei vilties, nei nevilties; nei jungties, nei atskirties. Čia viskas gerokai kitaip. Ir kol nesuieškojau geresnių žodžių jam įvardyti, sakau: antjausminė, bespalvė ekstazė.
Bet žvilgtelėkime ir į Busono haiku, ir į manuosius skaitant šį eilėraštuką patiriamus išgyvenimus dar iš vienos pusės – iš subjekto dalyvavimo. Frosto fragmente (nekalbu jau apie visą eilėraštį) yra žodžiai to stop. Mandelštamo (irgi nekalbu apie visą…) – не услыхать. Aišku kaip dieną, kad jie rodo subjekto dalyvavimą apdainuojamame vyksme. Tad aš, skaitydamas eilėraštį, neišvengiamai užsikrečiu ir to subjekto būsena. Todėl ir manoji ekstazė tampa arba šviesi, arba tamsi. Busono trieilyje subjekto nėra. Veikia tiktai tikrovė. Sykiu, sykiu… Tai ir mane, skaitytoją, savotiškai „nusubjektina“: aš ne tiek vienijuosi su visata, kiek apskritai beveik išnykstu. Manęs telieka ruoželis, teprilygstantis kokių dviejų parų jaunam mėnuliui… Tasai ruoželis, matyt, ir patiria apkalbėtąją ekstazę, tasai ruoželis, matyt, ir yra gildomas…
Be Busono? Tokio pobūdžio eilučių rasite veik visų didžiųjų haiku meistrų trieiliuose. Štai Bashō: „Ąžuolas – / jo nedomina / vyšnių žiedai.“ Issa: „Šviečiant mėnuliui / sraigė / nusirengė iki pusės.“ Dar sykį Busonas: „Atpūsti iš vakarų / nukritę lapai / renkas rytuos.“ Shiki: „Šokteli karpis / suraukšlėja / rudens mėnesieną.“ Ir ne tik didžiųjų. Ir ne tik haiku. Ir ne tik rytiečių. Štai mano mėgstamas amerikietis Charlesas Wrightas: Half-moon rising, thin as a contact lens. The sun going down / As effortlessly as a body through deep water, / Both at the same time, simple pleasures / As autumn begins to rustle and rinse, as autumn begins to prink. Vis dėlto… Vakaruose poezijos, keliančios antjausminę ekstazę, gildančios kitu būdu, nei kad angelo strėlė gildė Teresę Avilietę, esama tarsi mažiau nei Rytuose. Tenka sutikti, kad Vakarai visgi yra labiau subjektų viešpatija…
