Citrina; Tamsos ritinys

 

Citrina 

 

Nesuprantamas grėsmingas gniužulas be perstojo slėgė man širdį. Gal tai irzulys, gal pasibjaurėjimas – išgėrus būna pagirios, o kasdien geriant ateina laikas, kai visada jautiesi pagiringas. Dabar taip atsitiko man. Ir tai – nieko gero. Tai – ne dėl mano ligotų plaučių ir ne dėl nervų išsekimo. Ir ne dėl mane persekiojančių skolų. Tai – dėl to nelaimę pranašaujančio gniužulo. Nebegalėjau pakęsti net ir gražiausios muzikos, anksčiau man teikdavusios džiaugsmą, net ir skambiausios poezijos. Nuėjęs pas draugą pasiklausyti patefono, po poros taktų jau noriu atsistoti. Kažkas man neleidžia nė minutės ilgiau ten būti. Tad aš ištisai klajojau po gatves.

Tada mane kažkodėl labai traukė apleistas grožis. Klaidžiojau po griūvančius rajonus, ir ten man patiko ne nuobodžios pagrindinės gatvės, o kažkuo mielos atkampios gatvelės, jose džiūstantys nešvarūs skalbiniai, besivoliojančios šiukšlės, ir kai kada mano žvilgsnis prasiskverbdavo į netvarkingus jų gyventojų kambarius. Tos puikios gatvės kirmija vėjyje ir lietuje, netrukus jos susimaišys su žeme; griūva jų plūktinės tvoros, krypsta jų pastatai, ir tik augalai jose pilni gyvybės – kartais mane ten nustebindavo saulėgrąžų ar lelijų žiedai.

Vaikščiodamas po tokias gatves, aš kartais bandydavau įtikinti save, kad esu ne Kiote, o už šimtų kilometrų esančiame Sendajuje ar Nagasakyje. Man norėjosi pabėgti iš Kioto į miestą, kuriame nepažinočiau nė vieno žmogaus. Ramybė. Tuščias viešbučio kambarys. Švari patalynė. Skaniai kvepiantis tinklas nuo uodų, gerai iškrakmolytas medvilninis kimono. Norėčiau gulėti ten visą mėnesį ir nieko negalvoti. Ak, kad taip šios gatvės staiga taptų tomis tolimomis gatvėmis. Kai man pagaliau pavyksta patikėti savo iliuzijomis, aš įsivaizduoju vis naujas jų detales ir spalvas. Tai paprasta: mano įsivaizduojamas miestas susilieja su šitomis apgriuvusiomis gatvėmis, ir aš su džiaugsmu pamirštu realybę.

Taip pat man ėmė patikti bengališkosios ugnelės. Ne tiek degančios ugnelės, kiek jų ryšulėliai, pigiais dažais išmarginti įvairiais dryžuotais raštais, raudoni, violetiniai, geltoni, mėlyni: „Nakajamos šventyklos fejerverkai“, „Gėlių mūšis“, „Smilguolė“… O „Pelių fejerverkai“ būna po vieną suriesti ir supakuoti dėžutėse. Tokie dalykai keistai jaudino mano širdį.

Ir dar aš pamėgau stiklo diskelius, puoštus gėlėmis ir žuvimis, bei stiklo karoliukus. Man buvo be galo gera liesti juos liežuviu. Ar esama švelnesnio ir vėsesnio skonio? Kai buvau mažas, tėvai mane bardavo, kai dėdavau juos į burną, bet dabar man, jau suaugusiam, persekiojamam nesėkmių, tas švelnus gaivumas it melodinga poezija žadino saldžius vaikystės prisiminimus.

Turbūt jau supratote, kad aš visiškai neturėjau pinigų. Bet man reikėjo tos prabangos, tie dalykai mane traukė ir guodė. Pigūs daiktai – bet prabangūs. Gražūs daiktai – daiktai, atgaivinantys mano apmirusius jausmus. Jie man savaime lengvino širdį.

Kai dar mano kasdienybė nebuvo tokia niūri, man patikdavo lankytis, pavyzdžiui, Maruzeno knygyne. Raudonas ir geltonas odekolonas, chinino tonikas plaukams. Skoningi gintaro ir nefrito spalvos kvepalų buteliukai su elegantiškais rokoko stiliaus stiklo ornamentais. Pypkės, kišeniniai peiliukai, muilas, tabakas. Kartais aš visą valandą į tai žiūrėdavau. Ir galiausiai leisdavau sau prabangą nusipirkti, pavyzdžiui, aukščiausios kokybės pieštuką. Bet dabar ir ten mane dusino. Knygos, studentai, kasa – visur man vaidenosi skolų surinkėjas.

Vieną rytą – tuo laikotarpiu gyvenau tai vieno, tai kito draugo namuose – draugas išėjo į paskaitas, o aš likau vienas tuščiame jo kambario ore. Man reikėjo eiti lauk ir klaidžioti. Kažkas mane vejasi. Ir aš ėjau iš gatvės į gatvę, ėjau atkampiomis gatvelėmis, stovėjau prie saldumynų krautuvėlių, maisto krautuvėse žiūrėjau į džiovintus vėžiukus ir menkes, į jubą, ir pagaliau, Teramačio gatve pasiekęs Nidžio, sustojau priešais vaisių krautuvę. Dabar aš norėčiau jums truputį apie tą krautuvę papasakoti – tai buvo mano pati mėgstamiausia krautuvė. Ji nebuvo prašmatni, bet joje aiškiausiai buvo galima jausti vaisių krautuvėms būdingą grožį. Vaisiai ten išrikiuoti ant gana nuožulnaus prekystalio – senos, juodai lakuotos lentos. Jie žėri savo spalvomis, savo pilnumu – tarsi kas būtų į juos atsukęs velnišką Medūzos kaukę, paverčiančią visus, į ją pažvelgiančius, akmenimis, ir sustingdęs spalvingą alegro skambesį. Įėjus į krautuvę, matyti aukštos kaugės daržovių. Morkų lapai ten – nuostabaus gražumo. Ir į vandenį pamerktos pupos, ir papliauškų gumbeliai.

Ta krautuvė buvo itin graži naktį. Nors, palyginti su Tokiju ar Osaka, Teramačio gatvė gana rami, paprastai pilna žmonių, ir į ją gausiai liejasi vitrinų šviesa. Tik aplink tą krautuvę kažkodėl būna tamsu. Taip, ta krautuvė yra ant tamsios Nidžio gatvės kampo, bet nežinia kodėl ir gretimame Teramačio gatvės pastate nedega šviesa. Bet jei aplink nebūtų buvę tamsu, manęs tikriausiai nebūtų ten taip traukę. Ir dar tos krautuvės stogelis – it žemai ant akių užsmaukta kepurė; žiūrint į jį, atrodė, kad krautuvė dėvi kepurę su žemai nuleistu snapeliu, o virš jo – irgi visiška tamsa. Apsuptos tos tamsos, prie krautuvės įėjimo degančios lempos kaip lengvą lietų lieja žvilgesį, kurio niekas aplinkui nenustelbia, sukurdamos neregėtai puikų reginį. Mažai kas Teramačio gatvėje tada mane tiek žavėjo kaip ta vaisių krautuvė, kai stovėdavau gatvėje ir nuogos elektros lemputės liedavo man į akis besiskverbiančias ilgas šviesos spirales ar kai žiūrėdavau į tą krautuvę pro šalia esančios Kagijos kavinės antro aukšto lango stiklą.

Kitaip nei įprastai, tą dieną aš ten šį tą nusipirkau. Mat tąkart ten buvo citrinų. Žinoma, citrinų dabar visur pilna. Bet ta krautuvė, nors ir ne apskurusi, buvo tik paprasčiausia vaisių ir daržovių parduotuvė, ir lig tol aš ten nebuvau matęs citrinų. Ir kaip man jos patiko! Jų gryna spalva, tarsi sudžiūvęs dribsnis iš tūbelės išspaustų citrinos geltonumo dažų, ir jų kiek pailga, lyg siūlų ritės, forma. Galiausiai nusprendžiau nusipirkti vieną citriną. Kaip ir kur aš paskui ėjau? Aš ilgai ėjau gatvėmis. Vos paėmiau į ranką tą citriną, kiek atlėgo be perstojo mano širdį slėgęs grėsmingas gniužulas, ir žingsniuodamas gatve buvau labai laimingas. Gal tai ir neįtikėtina, gal paradoksalu, bet tai tiesa: ta viena citrina išblaškė mano įkyrų liūdesį. Kokia be galo paslaptinga yra žmogaus širdis!

Tos citrinos vėsumui niekas neprilygtų. Dėl plaučių ligos aš tada nuolat turėjau temperatūros. Kartais, norėdamas prieš draugus pasirodyti, kad karščiuoju, paimdavau juos už rankos, ir mano delnas visada buvo karštesnis už jų. Gal dėl to karščio į mano kūną iš delno besiskverbiantis citrinos vėsumas buvo toks malonus.

Vėl ir vėl kėliau vaisių prie nosies ir jį uosčiau. Prieš akis stojo tą citriną nokinusi Kalifornija. Prisiminiau per klasikinės kinų literatūros pamokas skaitytą „Istoriją apie mandarinų pardavėją“ – neaiškiai atsiminiau frazę „kvapas trenkė į nosį“. Ir kai traukiau pilna krūtine tą kvapų orą, į mano lig tol giliai nekvėpavusį kūną, į mano veidą liejosi kraujo šiluma, ir kažkiek atbudo mano sveikata…

Tarsi iš tiesų nuo seno tebūčiau ieškojęs to paprasto vėsumo, lytėjimo, kvapo, reginio – taip man ta citrina tiko – sunku patikėti, bet man tada taip atrodė.

Dabar aš jau žengiau gatvėmis pilnas pakilumo, net tam tikro pasididžiavimo, it koks puošnus pasivaikščioti išėjęs poetas. Tai dėjau citriną ant nešvarios savo nosinės, tai glaudžiau prie apsiausto, stebėdamas jos spalvos atspindį.

Ir dar aš galvojau apie jos svorį.

Tas svoris buvo tai, ko lig tol vis nesėkmingai ieškojau, ir, be abejo, jis atsirado, kai visa, kas gera, visa, kas gražu, pavirto tuo sunkumu – tokios juokingai kvailos mintys sukosi man galvoje – šiaip ar taip, aš buvau laimingas.

Nežinia, kur aš vaikštinėjau, bet galiausiai sustojau priešais Maruzeno knygyną. Nors šiaip jo labai vengiau, dabar atrodė, kad galiu lengvai įeiti į vidų.

„Šiandien imsiu ir čia įeisiu“, – ir nedvejodamas žengiau vidun.

Tačiau laimės jausmas, pildęs mano širdį, kažkodėl tirpo. Manęs netraukė nei kvepalų buteliukai, nei pypkės. Mane apėmė sielvartas, ir aš pasijutau pavargęs nuo vaikščiojimo. Prisiartinau prie lentynos su tapybos albumais. Imdamas į rankas sunkų reprodukcijų rinkinį pajutau, kad tam reikia dar daugiau jėgų! Bandžiau imti knygas ir jas sklaidyti, bet mane bepaliekantis laimės jausmas negrįžo. Lyg užburtas ėmiau knygą po knygos. Vėl tas pats. Bet aš negalėjau jų neatversti. Bemat nebegaliu į ką tik paimtą knygą žiūrėti ir dedu ją šalin. Negaliu net padėti jos atgal į lentyną. Vėl ir vėl tai kartojau. Pagaliau ant tos knygų krūvos uždėjau man visada patikusį sunkų oranžinį Engro reprodukcijų albumą, negalėdamas ir jo pakęsti. Prakeikimas. Jaučiau rankų raumenų nuovargį. Nuliūdęs žiūrėjau į išimtas iš lentynos knygas.

Kas atsitiko tiems tapybos albumams, anksčiau teikdavusiems man tokį malonumą? Seniau, įdėmiai apžiūrėjęs kiekvieną puslapį, mėgaudavausi mane po to apimdavusia nuotaika, ir man būdavo keista matyti įprastinę aplinką…

„Ak, taip“, – staiga prisiminiau citriną kimono rankovėje. Sudėsiu knygas į spalvingą krūvą ir tada išbandysiu tą citriną. „Taip.“

Sugrįžo ankstesnis pakilumas. Griebiau po ranka pasitaikiusias knygas, dėjau jas vieną ant kitos, skubiai ardžiau knygų kalną, vėl jį stačiau. Ėmiau naujas knygas, paskui vėl jas dėjau į šalį. Nuostabi svajonių pilis tai raudonavo, tai mėlynavo.

Pagaliau ji buvo baigta. Maldydamas virpančią širdį atsargiai padėjau citriną tos pilies viršūnėje. Pilis buvo pastatyta.

Pažvelgęs pamačiau, kad citrinos geltonis ir jos verpstės forma tyliai sugėrė tą spalvų margumyną ir suteikė jai aštraus aiškumo. Atrodė, kad dulkėtas knygyno oras tik aplink tą citriną kupinas įtampos. Aš kurį laiką į ją žiūrėjau.

Netikėtai man kilo dar viena mintis. Ta keista idėja mane kiek išgąsdino. Aš viską paliksiu ir kaip niekur nieko išeisiu lauk.

Pajutau kažkokį kutulį. „Ar man eiti? Einu“, – ir paskubomis išėjau.

Gatvėje šypsojausi nuo to kutenančio jausmo. Aš – tas mįslingas nenaudėlis, palikęs knygyne baisią auksu žvilgančią bombą, ir kaip būtų įdomu, jei po dešimties minučių Maruzeno knygyno meno skyrius taptų didžiulio sprogimo epicentru.

Su užsidegimu tai įsivaizdavau: „Tada ir tas tvankus knygynas pavirstų dulkėmis.“

Ir aš patraukiau Kiogoku prospektu, mirgančiu spalvingomis kino afišomis.

 

[1925] 

 

 

Tamsos ritinys

 

Neseniai Tokijuje suimtas mieste sąmyšį kėlęs žymus vagis sakėsi galįs nubėgti kilometrų kilometrus neperžvelgiamoje tamsoje, jei tik turįs rankose lazdą. Besdamas ta lazda priešais save jis galįs aklai lėkti visur, net ir daržais.

Kai aš apie tai perskaičiau laikraštyje, kažkodėl negalėjau liautis džiaugsmingai virpėjęs.

Tamsa! Joje mes nieko negalime matyti. Vis gilesnės juodumos bangos be paliovos atvilnija aplinkui. Tarp jų neįmanoma nė galvoti. Kaip mes galime įžengti ten, kur nežinia kas yra? Žinoma, tegalėtume slinkti vilkdami kojas. Bet tie žingsniai būtų pilni kančios, nerimo ir baimės. Kad išdrįstume žengti tuos žingsnius, mes turėtume pasišaukti velnią. Basomis žengti per usnis! Tam reikia aistringos nevilties.

Bet jei sugebame apie tai pamiršti, tamsoje mus apgaubia tokia gili ramybė. Kad įsivaizduotume tą jausmą, pagalvokime apie elektros nutrūkimą mieste. Kai, dingus elektrai, kambaryje pasidaro tamsu, iš pradžių mums būna be galo nesmagu. Tačiau kai tik pabandome atsipalaiduoti, tamsa pavirsta gaivia paguoda, kurios neįmanoma patirti elektros šviesoje.

Kas yra ta paguoda, kurią randame gilioje tamsoje? Dabar mes pasislėpėme nuo visų akių – dabar mes susisiejome su didžiule tamsa – gal tai yra tas pojūtis?

Aš daug laiko esu praleidęs viename kalnų kurorte. Ten išmokau mylėti tamsą. Kitoje slėnio pusėje stūksantis Karekajos kalnas, kuriame dieną, atrodytų, straksi auksapūkiai zuikučiai, naktį prisipildo juodžiausio siaubo. Danguje pasirodo keisti dieną nepastebimi medžių siluetai. Einant pasivaikščioti naktį, reikia neštis žibintą. Bet kai šviečia mėnulis, žibintas nereikalingas. Nuo to atradimo prasideda mūsų pažintis su tamsa, kai atvykstame iš miesto į kalnus.

Man patikdavo vaikštinėti tamsoje. Stovėdamas po paupyje augančiu dideliu kaštainiu žiūrėdavau į vienišus vieškelio žiburius. Turbūt nėra nieko sentimentalesnio, kaip iš gilios tamsos stebėti tolimas švieseles. Aš sužinojau, kad ta šviesa pasiekia mane iš toli ir blankiai nuspalvina mano drabužius. O kartą iš visų jėgų sviedžiau akmenį į tarpeklio tamsą. Tamsoje būta kvapiojo citrinmedžio. Akmuo praskriejo pro jo lapus ir garsiai trenkėsi į uolą. Netrukus iš tamsos pasklido aštrus mandarinų kvapas.

Tokie dalykai neatskiriami nuo geliančios kurorto vienatvės. Kartą įlipau į automobilį, važiuojantį į iškyšulyje esantį uostą, ir pakeliui tyčia išlipau – tarsi išmečiau save – temstančioje kalnų perėjoje. Aš mačiau, kaip gilus slėnis grimzdo į tamsą. Artėjant nakčiai, kalnų keteros ėmė panėšėti į seno Žemės rutulio kaulus. Nepastebėdamos manęs jos prašneko:

– Ei! Ar dar ilgai turėsime čia stovėti?

Aš ir dabar puikiai atsimenu vieną tamsų per kurortą vedantį kelią. Tuo keliu grįždavau nuo viešbučio žemupyje iki aukštupio, kur buvau apsistojęs. Paupio kelias palengva kyla aukštyn. Jis driekiasi tris ar keturis šimtus metrų. Ten beveik nėra elektros žibintų. Turbūt ir dabar aš juos mintyse galėčiau suskaičiuoti. Pirmasis žibintas buvo ant kelio priešais viešbutį. Vasarą aplink jį skraidė daug vabzdžių. Ten visada būdavo ir viena varlė. Ji tupėdavo kaip prilipusi ant stulpo, tiesiai po žibintu. Kiek pažiūrėjęs į ją, visada matydavau, kaip ji keistai sulenkdavo savo užpakalines kojas, tarsi kasytųsi nugarą. Gal prie tų kojų prilipdavo nuo žibinto krintantys maži vabzdžiai. Ji vėl ir vėl atkakliai tai kartodavo. Aš dažnai sustodavau, kad į ją pažiūrėčiau. Vėlyvą naktį tas reginys visada buvo labai ramus.

Kiek paėjėjus – tiltas. Kai stovėdamas ant jo pažvelgdavau į aukštupį, priešais mane dangų užstodavo juodas kalnas. Ant jo šlaito buvo žibintas, ir jo šviesa kažkodėl man kėlė baimę. Atrodydavo, tarsi kas būtų trenkęs orkestro lėkštėmis. Kaskart, kai eidavau tuo tiltu, man norėdavosi sukti akis į šalį.

Žemiau upės srovė stipri ir garsi. Ji baltuoja ir tamsoje. It plonėjanti uodega ji dingsta tamsiame žemupyje. Ant kranto kriptomerijų giraitėje yra anglininko trobelė, ir balti dūmai rangosi aukštyn palei tamsų statų šlaitą. Kartais tie troškūs dūmai atplaukdavo ant kelio. Dėl to kelias kartais kvepėdavo sakais, o kartais – dieną juo važiavusiais vežimais.

Perėjus per tiltą, kelias palei upę kyla aukštyn. Kairėje – upės skardis. Dešinėje – status kalno šlaitas. Priekyje dega baltas žibintas. Čia yra užpakalinis įėjimas į kitą viešbutį, lig kurio veda tiesus kelias. Toje tamsoje aš nieko negalvoju. Tai – dėl priešais esančio balto žibinto ir dėl to, kad kelias ten kiek nuožulnus. Tai užduotis mano kūnui. Kai pasiekiu tą žibintą, visada gaudydamas kvapą sustoju ant kelio. Sunku kvėpuoti. Dėl to turiu sustoti. Man nėra jokio reikalo ten būti, bet stoviu ir tarsi išsiblaškęs žiūriu į temstančius laukus. Po kurio laiko vėl imu žingsniuoti.

Čia kelias suka į dešinę. Prie upės auga aukštas kaštainis. Tamsa ten milžiniška. Kai stovėdamas po juo pažiūriu aukštyn, atrodo, kad patekau į didelį gilų urvą. Kartais ten girdžiu pelėdą. Šalikelėje – keletas namų, kurių balta šviesa krinta ant svyrančių palei kelią bambukų. Bambukai geriau matyti šviesoje nei kiti medžiai. Kalnuose šen bei ten yra bambukų giraičių. Net ir tamsoje jie balkšvai švyti.

Toliau kelias suka už stataus skardžio, ir staiga atsiveria tolimas vaizdas. Prieš akis esantis reginys gali visiškai pakeisti žmogaus nuotaiką. Priėjęs tą vietą, aš atsikratau ligtolinių dvejonių. Manyje gimsta naujas ryžtas. Aš tyliai prisipildau slaptos aistros.

Tas tamsus peizažas yra paprastas ir galingas. Kairėje tarpeklio pusėje nakties dangų dalija it roplio nugara besirangančios kalnų keteros. Juodutėlė kriptomerijų giraitė gilia tamsa apsupa visa, kas yra priešais. Ir dešinėje pusėje dunkso kriptomerijomis apaugęs status kalnas. Kelias eina palei jį. Prieš mane neįveikiama tamsa. Lig jos gal šimtas metrų. Pakeliui tėra vienas namas ir kažkokie medžiai, gal klevai, tarsi apšviesti stebuklingo žibinto. Didžiulėje tamsoje tik ant jų gausiai liejasi šviesa. Ir kelias ten truputį apšviestas. Bet tolesnį kelią prarijusi tamsa dėl to dar tamsesnė.

Vieną naktį ten pastebėjau vyrą, kuris, kaip ir aš, neturėjo žibinto. Jis netikėtai pasirodė nuo to namo sklindančioje šviesoje. Apšviestas iš nugaros, jis ėjo vis gilyn į tamsą. Jį stebint man kilo keistas jausmas. Iš tiesų galvojau: „Ir aš netrukus dingsiu tamsoje, kaip tas vyras. Jei kas stovėtų čia ir žiūrėtų, tai matytų mane taip dingstant“, ir ta dingstanti vyro figūra man kėlė jaudulį.

Praėjus pro tą namą, kelias priartėja prie kriptomerijų giraitės paupyje. Dešinėje – stati uola. Ji tamsoje. Koks tamsus kelias. Ten ir mėnesėtomis naktimis tamsu. Beeinant tamsos daugėja. Darosi vis neramiau. Tas nerimas auga, o man po kojomis netikėtai pasigirsta dundesys. Čia tarp medžių yra proskyna. Tai pro ją staiga aiškiau girdėti srovės apačioje čiurlenimas. Tas garsas smarkus. Tai mane kiek suglumina. Kartais man atrodo, kad tarpeklyje kelia paslaptingas išgertuves ir garsiai kvatoja stalių ar tinkuotojų būrys. Atrodo, kad man plyš širdis. Ir čia staiga pasimato dar vienas žibintas. Tamsa baigėsi.

Dabar mano kambarys jau arti. Žibintas yra palei uolos kyšulį, o pasukus už jo mano viešbutis jau čia pat. Aš gerai pažįstu žibinto apšviestą kelią. Su palengvėjimu einu likusį atstumą. Bet būna ir rūko naktų. Rūke žibintas atrodo tolimas. Nežinia kodėl ima rodytis, kad, kiek beeičiau, jo nepasieksiu. Nebėra įprastinio palengvėjimo. Rodos, kad esu toli toli.

Tamsoje vaizdas visada toks pat. Nežinia, kiek kartų ėjau šiuo keliu. Visada svajodavau apie tą patį. Tie įspūdžiai įsirėžė mano širdyje. Kelio tamsa, už tamsą tamsesni tankių medžių siluetai ir dabar man stovi prieš akis. Kaskart, kai tai prisimenu, negaliu atsikratyti minties, kad visur, kur beeičiau, elektros žibintais apšviesta miesto naktis yra nešvari.

 

[1930]

 

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres